Henrikas Radauskas
Henrikas Radauskas – lietuviško eilėraščio meistras. Jo eilėraštis – sudėtingos struktūros, kuri iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta. Eilėraščio struktūra siejasi su mitais, kultūros, meno vaizdais. Metamorfozė yra ir eilėraščio veiksmas, ir metaforos principas. Būdingos spalvų, garsų asociacijos, perėjimai iš aukštojo į žemąjį, įvairūs derinimai, jungimai, ironija.
Žymiausi eilėraščių rinkiniai: „Fontanas“, „Strėlė danguje“, „Žiemos daina“, „Eilėraščiai“ ir kt.
Antanas Škėma
Antanas Škėma – didelis rašytojas, prozininkas. Jis ėjo lietuvių literatūroje dar nepramintais takais, laužydamas tradicines normas. Jo pasaulis – lyg beprotnamis, kuriame žudomas žmogus. Svarbus A. Škėmos žmogaus dvasinio tobulumo ženklas yra kančia. Didžiausia vertybė – meilė. Jo kūryba tragiška ir ironiška.
Žymiausi kūriniai: romanas „Balta drobulė“, novelių rinkiniai „nuodėguliai ir kibirkštys“, „Šventoji Inga“, „Čelesta“ ir kt.Vytautas Mačernis
Vytautas Mačernis – savo žemėje amžinai likęs žemininkas. Lietuvoje iš savo kartos jis buvo labiausiai žinomas. V. Mačernio buvo stiprus polinkis į filosofiją. Kaip filosofas, jis kėlė klausimus ir ieškojo į juos atsakymų. Jautė kaimo žmogaus pasaulėjautos vientisumą ir kultūrinį reikšmingumą, kartu gilinosi ir į pasaulio kultūrą. Poeto kūryba turi du pagrindinius polius: tai metaforiškos „Vizijos“ ir griežti „Metų“ sonetai.
Justinas Marcinkevičius
Just. Marcinkevičius yra klasikinio lietuvių poezijos tradicijų tęsėjas. Poetas siekia, kad jo žodis ne tik gražiai skambėtų, bet ir taurintų žmogų, turtintų dvasią. Poemą Just. Marcinkevičius laiko svarbiausiu žanru, o lyrinius eilėraščius nekartą yra gretinęs su atokvėpiu, dvasine atvanga. Visa poeto kūryba gana vientisa, jungiama tų pačių arba labai panašių gijų.
Žymiausi kūriniai: poemos „Donelaitis“ ir „Siena“, lyrikos rinkinys „Liepsnojantis krūmas“, poetinė drama „Mažvydas“, eilėraščių rinkinys „Gyvenimo švelnus prisiglaudimas“, baladžių poema „Devyni broliai“.
Judita Vaičiūnaitė
J. Vaičiūnaitė yra poetė, kurianti iš ypatingo grožio jausmo. Poetės kūryba yra ypatinga dvasinės patirties raiška. Ji laikoma miesto poete. J. Vaičiūnaitės kūryboje jaučiamas gamtos artėjimas, gamtos įvaizdžių gausėjimas. Istorijos tema poetei itin svarbi.
Žymiausi kūriniai: eilėraščių knygos „Pilkas šiaurės namas“, „Žemynos vainikai“, prozos knyga „Vaikystės veidrody“ ir kt.
Juozas Aputis
J. Aputis – žymus novelistas. Jo kūriniai turi ryškų epinį pagrindą – konkretų aplinkos piešinį ir nuoseklius personažų veiksmus. Teksto lyriškumą lemia emocionalus, atvirai mąstantis, kontaktų su skaitytoju ieškantis pasakotojas. Žmogiškumą ir dvasingumą J. Aputis laiko patikimiausiomis vertybėmis. Daugelis kūrinių pagrįsti vaikystės prisiminimais, kurie lemia liūdesio, graudulio, susimąstymo, intonacijas. Poetas vaizduoja kasdienišką kaimo, rečiau miesto žmogaus gyvenimą.
Žymiausi kūriniai: novelės „Dobilė. 1954 metų naktį“, „Vieniša sodyba“, „ Tik tik tik“, „ Šviečiančios vilko akys“.
Balys Sruoga
Balys Sruoga – savita, dramatiško likimo asmenybė, šakoto stiliaus rašytojas. Jo kūryboje ryškios priešingos kraštinės: lyrinis įsijautimas, kurį būtų galima nusakyti jo eilėraščio žodžiais ( „Širdis pati kūrenasi, /Daina pati dainuojasi!” ), ir analitinė ironija, labiausiai būdinga „Dievų miškui”, vienam savičiausių XX a. lietuvių literatūros kūrinių.
Žymiausi kūriniai: „Dievų miškas”, „Milžino paunksmė”, „Šarūnas” ir kt.
Jonas Biliūnas
Jonas Biliūnas – lietuvių literatūros klasikas, nesulaukęs nei trisdešimt metų. Jonas Biliūnas, pirmasis lietuvių rašytojas, ištobulinęs apsakymą, suteikęs jam europietišką formą. Jis sukūrė lyrinio pasakojimo būdą, visažinį epinį pasakotoją pakeitęs pasakotoju, kuris dalyvauja kūrinyje užjausdamas, suvokdamas, prisiimdamas atsakomybę. Jono Biliūno kūriniuose atsiveria potekstė. Jis yra puikus stilistas: graudumo, užuojautos, gailesčio situacijas ir būsenas jis sukuria kalbėdamas ramiu, santūriu tonu.