Egzistencializmas
5 (100%) 1 vote

Egzistencializmas

TURINYS

ĮVADAS 3

1. Kas yra egzistencializmas? 4

2. Kraštinės situacijos. Mąstymas kyla iš kančios 5

3. Baimės kylimas iš nebūties grėsmės 6

4. Kokia gali būti kasdienybė? 7

5. Egzistencinis mąstymas 7

6. Egzistencijos kelias į transcendenciją 8

7. Rūpestis ir skundas kasdieniu savo gyvenimu 9

8. Kokia yra paguodos prasmė ir vertė? 9

9. Buvimas-mirties-link 10

10. Egzistencijos pabaiga 11

IŠVADOS 12

LITERATŪRA 14

ĮVADAS

Egzistencinė filosofija – žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstytojo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas manojo buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia manęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kančioje, kovoje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių.

Egzistencinis mąstytojas, mąstydamas konkrečioje situacijoje, daugiau klausia, kas yra svarstomieji objektai man pačiam ir kaip aš pats turiu jų atžvilgiu nusistatyti. Egzistencinis mąstymas ir egzistencinė filosofija visados veda į asmeninį konkretų buvimą ir į žmogaus elgimąsi konkrečiose šio buvimo situacijose. Buvimas be apsisprendimo yra abstrakcija. Konkrečiu jis virsta tada, kai žmogus jį priima, jo atžvilgiu nusistato ir jame tam tikru būdu elgiasi.

Egzistencija yra pagrindinė egzistencializmo tema. Ji yra subjektyvumas, laisvė, kurioje aš pats save kuriu. Ji yra suvokiama egzistenciniuose išgyvenimuose, suprantant savo būtį kaip buvimą-mirties-link, žinant savižudybės galimybę, patiriant būties trapumą gyvenimo kraštinėse situacijose. Egzistencija visuomet esti pasaulyje. Ji atsiranda meilingoje komunikacijos kovoje. Pasak KIERKEGAARDO, egzistencija yra ‘santykis, kuris santykiauja pats su savimi’. Žmogus yra tokia būtybė,’kuriai būnant rūpi pats jos buvimas’(Heidegger).

1. Kas yra egzistencializmas?

Egzistencializmas yra ypatingas savimonės filosofijos variantas. Jo pamatines mintis galime paaiškinti, remdamiesi KIERKEGAARDO suformuluotu skyrimu. Tai objektyvios ir subjektyvios refleksijų skyrimas.

Objektyvus mąstymas yra abejingas mąstančiam subjektui ir jo egzistencijai, tuo tarpu subjektyvus mąstytojas, kaip egzistuojantysis, yra esmiškai suinteresuotas savo paties buvimu – šiuo buvimu jis egzistuoja. Todėl jo mąstymas yra kitokio pobūdžio refleksija, būtent vidujybės refleksija…, priklausanti tik šiam, o ne kitam subjektui. Objektyvus mąstymas viską sudeda į rezultatą. Pakišdamas šį rezultatą nusirašymui ar pasakinėdamas, objektyvus mąstymas skatina žmoniją smulkiam sukčiavimui. Tuo tarpu subjektyvus mąstymas viską paverčia tapsmu, o rezultatams neteikia reikšmės; iš dalies dėl to, kad jie priklauso tiesiog mąstytojui, žinančiam kelią, iš dalies dėl to, kad pats mąstytojas, kaip egzistuojantis, nuolat tampa, kaip,beje, kiekvienas žmogus, kuris neapsijuokia, tapdamas objektyviu arba kokiu nors nežmonišku būdu virsdamas spekuliacija. Vidujybės refleksija yra subjektyviojo mąstytojo dviguba refleksija. Mąstydamas jis mąsto bendrybę, tačiau egzistuodamas šiame mąstyme, paversdamas bendrybę vidujybe, jis vis labiau subjektyviai izoliuojasi.

Ką reiškia šis skyrimas? Žmogus gali reflektuoti kasdienį patyrimą, iš kurio kyla filosofija. Egzistencialistai mano, kad jis iš esmės turi dvi galimybes:

o Jis gali savo interesą nukreipti į tai, kas duota objektyviai, atsisakydamas savęs, savo asmeninio individualaus subjektyvumo ir vidujybės. Šios galimybės būdingas pavyzdys yra mokslinis-techninis interesas. Egzistecialistai mano, kad ir filosofija dažniausiai yra objektyvios refleksijos paženklinta.

o Tačiau žmogus gali suvokti save patį ir kaip galimybę. Šioje subjektyvioje refleksijoje jis ieško savojo ‘Aš pats’, asmeninės, individualios, subjektyvios būties, to Aš, kuris vadinamas egzistencija. Radikali laisvė pasireiškia tuo, kad žmogus save patį suvokia kaip galimybę ir projektuoja save. Aš esu toks, kokį pats save projektuoju egzistuodamas.

Objektyvios ir subjektyvios refleksijų, objektyvumo ir egzistencijos skyrimas egzistencializmui turi lemiamos reikšmės. Egzistencinis filosofavimas skleidžia žmogui jo tikrąjį Aš kaip laisvę ir kaip galimybę. Autentiškos būties-galimybės reikalavimas atskleidžia ir svarbiausius praktinius etinius siekius. Žmogus yra pažadinamas iš kasdienio buvimo-pasaulyje savimaršos ir susiduria su savo, kaip laisvos egzistencijos, atsakomybe. Jis įstumiamas į rūpestį, baimę, net neviltį savo buvimo absurdiškumo, neišvengiamos nesėkmės ir mirties akivaizdoje. Perplėšę kasdienybės, vartotojiškos mąstysenos ir kasdienos išsiblaškymo miglą, slepiančią egzistenciją, egzistencialistai negailestingai iškelia į pirmą planą žmogaus būties prasmės problematiką. Baigtinume, įmestyje į pasaulį ir faktiškume žmogus patiria save kaip laisvę ir galimybę.

Egzistencinės struktūros, nulemiančios egzistenciją, yra pasauliškumas, istoriškumas, kūniškumas, buvimas-drauge, taip pat specialesnės: anonimiškumas, buvimas-mirties-link, lytiškumas, gėda, baimė, turėjimas ir pan. Egzistencialų teorija šiandien yra
būtina filosofinės antropologijos dalis.

Egzistencializmu šiandien yra vadinama toji filosofijos srovė, kurios problemų centre stovi ne tiek amžinoji žmogaus esmė, kiek laikinasis ir žemiškasis jo buvimas. Ilgaamžiai esmės nagrinėjimai mums davė puikią žmogaus apibrėžtį, žinomą jau nuo Aristotelio laikų: žmogus yra protingas gyvūnas – animal rationale. Tačiau čia pasiliko neatsakytas klausimas, o kaipgi būna šis protingas gyvūnas, kokia yra jo būtis šioje tikrovėje, kuriai yra skirta aną amžinąją esmę nešti, apreikšti ir skleisti. Į šį klausimą atsakyti, surasti esmines egzistencijos savybes, kurios žmogų skirtų nuo bet kurio kito padaro, kaip tik ir ryžosi pastaroji dar visai jaunutė dabarties filosofija, gavusi egzistencializmo vardą.

Ir tomistinė, ir egzistencinė filosofija pripažįsta, kad žmogus savyje neturi savam buvimui pagrindo ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje. Žmogaus apsisprendimą, kuris glūdi pačioje ontologinėje žmogaus sąrangoje ir yra pirmesnis bei nepriklausomas nuo sąmoningo jo nusistatymo Viešpaties atžvilgiu. Žmogus gali Dievo nerasti arba Jį atmesti savo valia. Tačiau to jis negali padaryti savo būtimi, nes ji visa ligi pat savo gelmių yra taip suręsta, kad savimi Dievą išreiškia, Jo ieško ir Jo klausia nepaisydama, kad sąmoningos lūpos nė žodžio apie Dievą neužsimintų. Egzistencija yra klausimas, atvertas transcendencijos akivaizdoje.

2. Kraštinės situacijos. Mąstymas kyla iš kančios

Egzistencinė dabarties filosofija teisingai yra atkreipusi dėmesį į vadinamąsias kraštines situacijas. Tai yra situacijos, į kurias patekęs žmogus ypatingu būdu pajaučia slenkąs prie savo būties ribos ir pergyvena nebūties grėsmę. Prie tokių situacijų, pasak Jasperso, priklauso kančia, kova, kaltė ir mirtis. Jose atsidūdęs žmogus deda didelių pastangų prigimtosiomis savo jėgomis – protu, valia, kūryba – šias situacijas pergalėti ir jų apardytą ar net suardytą savo žemiškąją tikrovę atstatyti. Visas ilgas žmonijos istorinis vyksmas yra pilnas tokių mėginimų. Žmogus nesiliauja svajojęs pasidaryti kančios viešpačiu, pergalėdamas ją savo išradimais. Jis tikisi išvengsiąs kovos, įsteigdamas tobulą socialinę santvarką. Jis esti sugundomas savo jėgomis mėginti atsipirkti nuo kaltės ir pats save išganyti. Net mirties nugalėjimas yra nuolatinė žmonijos svajonė. Tačiau visos šios pastangos yra tuščios. Kraštinės situacijos yra, pasak K.Jasperso, tarsi siena, į kurią mes atsidaužiame ir pralaimime. Prigimtosiomis pastangomis žmogus kraštinių situacijų pergalėti ir iš jų iškopti neįstengia. Šiuo atžvilgiu egzistencinės filosofijos iškelta nepasisekimo mintis yra pagrįsta. Tačiau pratęskime šį nepasisekimą ligi galo ir paregėsime nuostabų žmogaus laimėjimą. Kraštinėse situacijose žmogus aiškiai patiria, kad jis yra dulkė ir į dulkę pavirs, jeigu kas nors Kitas, aukštesnis ir galingesnis už jį, jo iš šių dulkių neišvaduos. Kitaip sakant, šiose situacijose žmogus suvokia, kad ne jis yra savo būties autorius; kad ne pats savimi jis laikosi buvime; kad ne pats savo valia jis gali pergalėti jam nuolatos apsireiškiančią ir jo sąrangon įpintą nebūtį. Šios ontologinės negalios pergyvenimas kraštinėse situacijose išeina kuo labiausiai aikštėn. Ir jeigu tik žmogus prie šios negalios prisipažįsta, jeigu tik jis neužsisklendžia joje, kaip tai padarė puolęs angelas, jis savaime, pačia savo būtimi, atsikreipia į transcendenciją, iš kurios jis būtį yra gavęs ir kuri ją laiko bei apardytą atstato. Tokiu atveju ontologinė egzistencijos atvirybė Dievui virsta psichologiniu pergyvenimu ir padeda pagrindą religiniam žmogaus santykiui su Viešpačiu. Štai kodėl autorius savo studijoje ir teigia, kad kraštinės situacijos yra tikrieji keliai į Dievą, gal net tikresni ir sėkmingesni negu loginiai įrodymai.

Keliai į Dievą yra visos kraštinės situacijos. Jos visos atskleidžia žmogui, iš vienos pusės, apsupančią nebūtį, iš kitos – jį laikančią Absoliutinę Būtį. Palikdamas vėlesniam laikui žmogiškosios būties sklaidą kovos ir kaltės situacijose, autorius šioje studijoje susitelkia tiktai aplinkui kančią. Nei nuo kančios pabėgti, nei jos savomis jėgomis pergalėti žmogus neįstengia. Jis gali ją tik iškęsti. Kančia yra suausta su visu mūsų buvimu. Ji yra mūsų palydas visą žemiškąjį mūsų gyvenimą. Pats mūsų buvimas vyksta kančioje. Todėl kančioje tarsi kokiame veidrodyje galbūt aiškiausiai ir atsispindi mūsojo buvimo savybės.

Kančia, kaip blogio siautėjimas mumyse, mus nubūtina. Ji ardo mūsų būtį, ji padaro, kad mes pradedame mažiau būti, nes blogis yra nebūtis. Todėl kiekvienas – didesnis ar mažesnis – blogio įsigalėjimas yra paslinkimas į nebūtį, yra netekimas būties, kurią esame turėję. Būtis čia, žinoma, yra suprantama ne pačia plačiausia prasme, kaip visa tai, kas yra, bet yra aprėžiama žmogiškosios šiapusinės tikrovės sritimi.

Tuo tarpu kančia kaip tik mus išbloškia iš šios kasdienybės. Būdamas laimingas, žmogus mano, kad pasaulis ir jo apraiška kasdienybė yra tikroji jo buvimo erdvė. Kančia, suardydama šią erdvę, kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasaulyje nėra pagrindinis žmogaus būties apsisprendimas;
priešingai, jis yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia kaip tik atskleidžia. Kančia yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje, bet kad jis yra ne iš pasaulio. Žmogus yra pasaulyje, kad išskleistų save per susidūrimą su šia pasauline atsparybe. Buvimas pasaulyje jam yra šiuo atžvilgiu jo paties įvykdymo sąlyga ir laukas. Bet žmogus yra ne iš pasaulio, nes jis būna savyje ir sau. Pasaulis jam yra tik sąlyga ir jo veiklos laukas, bet niekados ne jo buvimo šaltinis ir prasmė. Jeigu tad žmogus, gyvendamas ilgesnį laimės tarpsnį, spėja pamiršti šitą savo savarankiškumą ir pradeda būti taip, tarsi jis būtų iš pasaulio, kančia pažadina jį iš šios užmaršties ir nurodo tikrąją jo būseną. Šiuo atžvilgiu kančia yra prapuolusios būties žadintoja. Ji lyg tas laikrodis budintojas sučirškia kaip tik tada, kai mes esame labiausiai įmigę pasauliniame savo buvime, ir išmeta mus iš šilto mūsų guolio. Mes pašokstame truputį išsigandę ir pirmas akimirkas nesusivokiame naujoje padėtyje. Tačiau paskui apsidairome ir pradedame būti kitaip negu snaudulio metu. Mes atbundame iš ontinio miego tylos. Mes prabylame, bet jau nauju žodžiu, visiškai kitokiu, negu jį tarėme snūduriuodami. Ten mes tik vapaliojome. Dabar mes prašnekame visa savo būtimi.

Iš kur kančia semia šios žadinamosios galios? Kuo ji pabudina žmogų iš būties snaudulio? Juk kančia yra blogis, vadinasi, negatyvus dalykas. Pozityvaus turinio ji neturi. Kuo tad ji įstengia mus išblokšti iš kasdienybės? Kuo ji nukerpa anas gijas, kurios mus įaudžia į daiktinį pasaulio buvimą? Ne kuo kitu kaip tik savo negatyvumu.

3. Baimės kylimas iš nebūties grėsmės

Neturėdamas buvimui pagrindo pats savyje, būdamas iš nebūties pašauktas Kito valia, žmogus nelaiko savo buvimo pats savo rankose ir todėl visados būna nebūties akivaizdoje. Nebūtis sudaro žmogui ontologinę grėsmę, kuri jį ištiktų kiekvieną akimirką, jeigu Dievas jo būties nelaikytų. Šita savotiška nebūties grėsmė kaip tik ir apsireiškia baime. Žmogus trokšta būti. Bet sykiu jis jaučia, kad iš savęs būti jis negali. Atsirėmęs į save, jis tuojau patiria atsirėmęs į nieką. Ir tada jam kyla baimė. Todėl baimė yra žymiai gilesnis dalykas negu tik psichologinis išsigandimas. Baimė yra įausta į pačią žmogaus sąrangą. Ji atskleidžia atsitiktinį žmogaus pobūdį, jo nebūtiną buvimą, jo laikymąsi buvime Kito galia. Baimė yra kūrinio jausmas. Todėl ontologine prasme ji negali būti pergalima. Pergalėti ontologiškai baimę reikštų pakelti žmogų į absoliutinio buvimo, vadinasi, į Dievo sritis. Egzistencinė filosofija, iškėlusi baimę mąstymo švieson ir priskyrusi jai didelės svarbos egzistencijoje, kaip tik ir pabrėžė šią ontologinę baimės pusę. Tačiau vienas dalykas yra turėti baimę įaustą ontologinėje sąrangoje, o visai kitas jausti ją savo sąmonėje ir virsti drebančiu padaru nebūties akivaizdoje. Ontologiškai baimės išnaikinti negalima, nes tai reikštų išnaikinti žmogaus kūrybiškumą. Bet galima ją pergalėti psichologiškai, atsiremiant į Apreiškimo skelbiamą Viešpaties pažadą nenutraukti kuriamojo savo akto ir tuo būdu mus visados laikyti buvime, net jeigu mes savo valia nuo Jo ir amžinai nusigręžtume. Žmogus netikėjimo šviesoje pasirodo kaip kažkokia atsitiktinybė, trumpai sušvitusi būties skliaute ir vėl išnykstanti jo tamsybėse. Todėl visi tie istorijos tarpsniai, kuriais tikėjimas nyksta, yra perpinti baime, pesimizmu ir nihilizmu. Dabarties egzistencinė filosofija taip pat yra gimusi iš netikėjimo. Todėl joje baimė ir užima tokią reikšmingą vietą ne tik ontologine savo prasme, bet ir psichologine savo nuotaika. Bet kaip tik šioje vietoje ir glūdi baimės vertė žmogiškojo buvimo sampratai. Išanalizuota ligi galo baimė parodo, kad žmogus nesilaiko savimi pačiu (kitaip jis nebijotų); kad jo egzistencija yra atvira kitai Jėgai, pajėgiančiai mus laikyti; kad visa mūsų būtis yra nukreipta į šią Jėgą; kad pats mūsų buvimas yra ontologinė malda į Dievą, net jeigu mūsų lūpos Jam ir piktažodžiautų. Baimė kyla iš nebūties gėsmės, bet ji žadina viltį ir pasitikėjimą Dievu.

Šiuo metu Jūs matote 36% šio straipsnio.
Matomi 2356 žodžiai iš 6457 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.