Egzistencializmas
5 (100%) 1 vote

Egzistencializmas

Čia turi būti titulinis lapas

Turinys

1.

Turinys………………………………………………………….

………………………………………………………………..

….. 2 psl.

2.

Įvadas…………………………………………………………..

………………………………………………………………..

…… 3 psl.

1.

Terminai……………………………………………..

……………………………………………………

. 3 psl.

2. Egzistencializmo filosofijos

apžvalga…………………………………………….

………. 3 psl.

2.

Egzistencializmas…………………………………………………

……………………………………………………………. 7

psl. 3.1 Srovės atsiradimo

priežastys……………………………………………………….

…………. 7 psl.

2.

Dramatizmas……………………………………………

………………………………………………… 8

psl.

3. Santykis su

aplinka………………………………………………

……………………………………. 8 psl.

4. Kiti estetikos

principai…………………………………………….

……………………………….. 8 psl.

5. Stiliaus

bruožai………………………………………………

…………………………………………. 8 psl.

6.

Žanrai………………………………………………..

…………………………………………………….

…. 9 psl.

7.

Atstovai………………………………………………

…………………………………………………….

.. 9 psl.

3. Plačiau apie srovės

atstovus……………………………………………………….

…………………………………….. 9 psl.

1. S.

Kierkegaardas…………………………………………

…………………………………………….. 9 psl.

2. M.

Heideggeris…………………………………………..

…………………………………………….. 10

psl.

3. A.

Kamiu………………………………………………..

…………………………………………………..

11 psl.

4. A.

Maceina………………………………………………

……………………………………………….. 14

psl.

4.

Apibendrinimas……………………………………………………

……………………………………………………………. 15

psl.

1. Filosofijos

objektas……………………………………………..

…………………………………. 15 psl.

2. Esminiai epochos

bruožai………………………………………………

………………………… 15 psl.

3.

Egzistencializmas………………………………………

…………………………………………….. 15

psl.

4. Egzistencializmo

pabaiga………………………………………………

…………………………. 15 psl.

5. Naudota

literatūra……………………………………………………….

………………………………………………….. 17 psl.

Įvadas

• Terminai

Modernizmas [pranc. modernisme] 1. XIX a. pab. – XX a.

avangardistinės meno kryptys, srovės bei stiliai; būdinga dekadentiškumas,

klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada

ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos,

neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab.
– XX a.

pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to meto

kultūra.

Egzistencija (lot. existentia — buvimas) — viena iš pagrindinių

egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą

„Egzistencija“ šia reikšme pirmąkart pavartojo Kierkegaardas. Pasak

egzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš“

branduolys, kurio dėka tasai „Aš“ reiškiasi ne šiaip kaip atskiras

empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas“, t. y. kažkas visuotina

(bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė.

„Egzistencija“ — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko

egzistencialistai (Ž.P.Sartras), reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą,

o, priešingai, „atvira galimybė“. Vienas iš svarbiausių egzistencijos

apibrėžimų — jos neobjektyvumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus,

žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali

padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo

mąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas

pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuo

pažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija.

Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaus

supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaip

visuomeninių santykių visumos supratimą.

Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis ir

sąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei vien jų vidine esme,

nei tik jų būtimi. Klaidingos tos filosofinės teorijos, kurios daiktų esmę,

pagrindą vertino labiau už jų egzistavimą, laikydamos jį kažkuo žemesniu,

atsitiktiniu ir trumpalaikiu. Tačiau, taip pat klaidinga ir ta teorija,

kuri daiktų egzistavimą vertina labiau už jų esmę, laikydama ją arba visai

neegzistuojančia, arba kažkuo nesuvokiamu, nepasiekiamu žmogiškajam

pažinimui ir praktikai. Teisinga yra požiūris, kad nei esmė negalima be

egzistavimo (šiuo atveju susidaro nieko bendra su realiu gamtos ir

visuomenės gyvenimu neturintis įspūdis, kad esanti visiško sustingimo

viešpatija), nei egzistavimas negalimas be esmės (šiuo atveju fiksuojama

tik tai, kas išoriška, judru, atsitiktina). Tik egzistavimo ir esmės,

būties ir tapimo vienybė leidžia suprasti visą esamybę.

Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė,

akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat

pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.

• Egzistencializmo filosofijos apžvalga

“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos

būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi

būti savo pačios Niekas.” (Jean’oo – Paul’io Sartre’as)

Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios

egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri

yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.”

Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama

už dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jo

galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yra

tai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas

faktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis

save padaro.

Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būti

kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš

savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.

Egzistencializmo pirmtakas buvo danas Sorenas Kierkegaardas, o

XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martynas Heideggeris

bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de

Beauvoir.

Kierkegaardas pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ (angst) sąvoką. Jos

prasmė gali būti interpretuojama taip – gyvūnai yra supančioti savo

instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės

turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai

ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. Viena iš pagrindinių

egzistencializmo idėjų – predeterminizmo paneigimas – teigia, kad žmonija

neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį

sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo

veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmų

pasirinkimo būdą.

Martin Heidegger atskyrė „buvimo“ ir „būties“ sampratas. Jis

kritikavo tiksliuosius mokslus, teigdamas, kad jų tariamas objektyvumas

trukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliai

apibrėžtos) ir skatina taikyti „objektyvumą“, vienareikšmiškumą visose

gyvenimo srityse. Egzistencija turi būti suvokiama ne
, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be

to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar „savaime suprantama“.

Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus

gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai

apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimą

jame.

Karlas Jaspersas, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydoma

liga, pagal išsilavinimą buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei ją

kritikavo. Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijos

nagrinėjimą, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių

ribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes

mąstantysis subjektas gali suvokta visumoje viską, išskyrus save patį –

subjektą. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspersas teigė,

kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui,

jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto.

Jaspersas taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybės

egzistavimo patvirtinimui.

Nobelio premijos laureatas Albertas Kamiu buvo įsitikinęs, kad

žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo

padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą

priešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti

beprasmės. Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė „žmogiškosios prigimties“,

„žmogiškojo silpnumo“ sąvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra

atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Viena vertus, besąlygiškas

visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir

paverčia individą beveidės masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogaus

laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs

įprasminimo. Besivadovaudamas Nyčės teiginiu „Dievas miręs“, jis

pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės.

Sartre’o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo,

kad ji pritaikė egzistencializmą feminizmui. Neigdama „vyriškos“ ir

„moteriškos“ prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratyti

išankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sąvokos. Moteris turi būti

tokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už

savo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenės

tendencijomis.

Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų,

dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kas

buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą

(galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę

pirmą bei antrą pasaulinį karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus

kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė

konkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą

spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius

savo srovės principus.

Egzistencializmas — egzistavimo filosofija — iracionalistinė

kryptis šiuolaikinėje filosofijoje, atsiradusi (po I pasaulinio karo —

Vokietijoje, II pasaulinio karo metu — Prancūzijoje, po II pasaulinio karo

— kitose šalyse, jų tarpe ir JAV), mėginant sukurti naują pasaulėžiūrą,

atitinkančią inteligentijos interesus. Egzistencializmo idėjinės ištakos —

gyvenimo filosofija, Husserlio fenomenologija, Kierkegaardo religinis

mistinis mokymas. Skiriami religinis egzistencializmas (G. Marselis,

Jaspersas, N. Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis) ir ateistinis

egzistencializmas (Haideggeris, Ž.P.Sartras, A. Kamiu, S. Bovuar).

Egzistencializme atsispindėjo krizė liberalizmo, paviršutiniškai

optimistiškai suprantančio pasaulį, tikinčio pažangiu visuomenės vystymusi,

to liberalizmo, kuris neatlaikė išmėginimų per audringus XX a. įvykius.

egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau

klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresistines

iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Egzistencializmas — tai

reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos

racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a,

pabaigoje — XX a. pradžioje. Egzistencialistų nuomone, pagrindinis

racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto

priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, joje taip pat žmogus,

racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo

objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį.

Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“

mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas pristato filosofiją

ir mokslą. Filosofijos objektu, sako, pvz., Haideggeris, turi tapti

„būtis“, tuo tarpu kai mokslo
objektas — „esamybė“. „Esamybe“ laikoma

viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią

būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik

betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis

egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs

nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei

intelektiniam moksliniam, nei

spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs

save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje,

t. y. mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus

pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai,

kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba

socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo

veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė,

ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį,

jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (Berdiajevas). Egzistencializmas

nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau

egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvinė; ji traktuojama vien

etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalinį pažinimą kaip

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1773 žodžiai iš 5888 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.