Čia turi būti titulinis lapas
Turinys
1.
Turinys………………………………………………………….
………………………………………………………………..
….. 2 psl.
2.
Įvadas…………………………………………………………..
………………………………………………………………..
…… 3 psl.
1.
Terminai……………………………………………..
……………………………………………………
. 3 psl.
2. Egzistencializmo filosofijos
apžvalga…………………………………………….
………. 3 psl.
2.
Egzistencializmas…………………………………………………
……………………………………………………………. 7
psl. 3.1 Srovės atsiradimo
priežastys……………………………………………………….
…………. 7 psl.
2.
Dramatizmas……………………………………………
………………………………………………… 8
psl.
3. Santykis su
aplinka………………………………………………
……………………………………. 8 psl.
4. Kiti estetikos
principai…………………………………………….
……………………………….. 8 psl.
5. Stiliaus
bruožai………………………………………………
…………………………………………. 8 psl.
6.
Žanrai………………………………………………..
…………………………………………………….
…. 9 psl.
7.
Atstovai………………………………………………
…………………………………………………….
.. 9 psl.
3. Plačiau apie srovės
atstovus……………………………………………………….
…………………………………….. 9 psl.
1. S.
Kierkegaardas…………………………………………
…………………………………………….. 9 psl.
2. M.
Heideggeris…………………………………………..
…………………………………………….. 10
psl.
3. A.
Kamiu………………………………………………..
…………………………………………………..
11 psl.
4. A.
Maceina………………………………………………
……………………………………………….. 14
psl.
4.
Apibendrinimas……………………………………………………
……………………………………………………………. 15
psl.
1. Filosofijos
objektas……………………………………………..
…………………………………. 15 psl.
2. Esminiai epochos
bruožai………………………………………………
………………………… 15 psl.
3.
Egzistencializmas………………………………………
…………………………………………….. 15
psl.
4. Egzistencializmo
pabaiga………………………………………………
…………………………. 15 psl.
5. Naudota
literatūra……………………………………………………….
………………………………………………….. 17 psl.
Įvadas
• Terminai
Modernizmas [pranc. modernisme] 1. XIX a. pab. – XX a.
avangardistinės meno kryptys, srovės bei stiliai; būdinga dekadentiškumas,
klasikinių, ypač realistinio meno tradicijų neigimas, unikalumo, kai kada
ekstravagantiškumo siekimas, sąlygiškumas, komplikuotumas, naujoviškos,
neįprastos meninės priemonės; 2. rel. sąjūdis, kilęs XIX a. pab.
– XX a.
pr. ir siekęs naujinti, reformuoti katalikybę, suartinti ją su to meto
kultūra.
Egzistencija (lot. existentia — buvimas) — viena iš pagrindinių
egzistencializmo sąvokų, reiškianti žmogaus asmenybės būties būdą. Terminą
„Egzistencija“ šia reikšme pirmąkart pavartojo Kierkegaardas. Pasak
egzistencialistų, „Egzistencija“ yra tas centrinis žmogiškojo „Aš“
branduolys, kurio dėka tasai „Aš“ reiškiasi ne šiaip kaip atskiras
empirinis individas ir ne kaip „mąstantis protas“, t. y. kažkas visuotina
(bendražmogiška), o būtent kaip konkreti nepakartojama asmenybė.
„Egzistencija“ — tai ne žmogaus esmė, nes pastaroji, kaip moko
egzistencialistai (Ž.P.Sartras), reiškia kažką apibrėžtą, iš anksto duotą,
o, priešingai, „atvira galimybė“. Vienas iš svarbiausių egzistencijos
apibrėžimų — jos neobjektyvumas. Žmogus gali objektyvinti savo gabumus,
žinias, mokėjimus praktiškai — išorinių objektų pavidalu; toliau, jis gali
padaryti savo paties nagrinėjimo objektu savo psichinius aktus, savo
mąstymą ir t. t., objektyvindamas juos teoriškai. Vienintelis dalykas, kas
pasprunka nuo jo tiek praktinio, tiek teorinio objektyvinimo, taigi ir nuo
pažinimo, ir kas tokiu būdu nėra pavaldus jam, — tai jo egzistencija.
Mokymas apie egzistenciją yra nukreiptas tiek prieš racionalistinį žmogaus
supratimą, kuris žmogaus esme laiko protą, tiek prieš marksistinį jo kaip
visuomeninių santykių visumos supratimą.
Egzistavimas — visa kintančių, daiktų įvairovė, jų sąryšis ir
sąveika. Daiktų egzistavimą negalima paaiškinti nei vien jų vidine esme,
nei tik jų būtimi. Klaidingos tos filosofinės teorijos, kurios daiktų esmę,
pagrindą vertino labiau už jų egzistavimą, laikydamos jį kažkuo žemesniu,
atsitiktiniu ir trumpalaikiu. Tačiau, taip pat klaidinga ir ta teorija,
kuri daiktų egzistavimą vertina labiau už jų esmę, laikydama ją arba visai
neegzistuojančia, arba kažkuo nesuvokiamu, nepasiekiamu žmogiškajam
pažinimui ir praktikai. Teisinga yra požiūris, kad nei esmė negalima be
egzistavimo (šiuo atveju susidaro nieko bendra su realiu gamtos ir
visuomenės gyvenimu neturintis įspūdis, kad esanti visiško sustingimo
viešpatija), nei egzistavimas negalimas be esmės (šiuo atveju fiksuojama
tik tai, kas išoriška, judru, atsitiktina). Tik egzistavimo ir esmės,
būties ir tapimo vienybė leidžia suprasti visą esamybę.
Egzistencializmas – XX amžiuje atsiradusi filosofijos srovė,
akcentuojanti individualumą, individo laisvę bei subjektyvumą, taip pat
pasirinkimo ir atsakomybės svarbą žmogaus gyvenime.
• Egzistencializmo filosofijos apžvalga
“Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos
būtyje rūpi būties Niekas: būtis, per kurią į pasaulį patenka Niekas, turi
būti savo pačios Niekas.” (Jean’oo – Paul’io Sartre’as)
Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas. Jame glūdi pačios
egzistencijos neigimas, t.y. egzistencija prieštaringa: “tai būtis, kuri
yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra.”
Tuo norima pasakyti, kad žmogus yra tokia būtis, kuri, išeidama
už dabarties ribų, projektuoja save ateitim; žmogų esmiškai apibrėžia jo
galimybės. Dėl šios projekcijos žmogus visada yra už savęs paties, jis yra
tai, kas jis dar nėra. Be to, žmogus negali savęs redukuoti į tai, kas
faktiškai duota, jis yra ne tik tai, kas jis yra, bet jis yra tai, kuo jis
save padaro.
Todėl žmogaus būties struktūra yra laisvė , nes jis negali būti
kitaip, kaip tik privalėdamas realizuoti save patį, t.y. privalėdamas iš
savęs padaryti tai, kas jis yra; jis pasmerktas laisvei.
Egzistencializmo pirmtakas buvo danas Sorenas Kierkegaardas, o
XX amžiuje egzistencializmo idėjas plėtojo vokiečiai Martynas Heideggeris
bei Karl Jaspers ir prancūzai Albert Camus, Jean-Paul Sartre ir Simone de
Beauvoir.
Kierkegaardas pirmas panaudojo „egzistencinio nerimo“ (angst) sąvoką. Jos
prasmė gali būti interpretuojama taip – gyvūnai yra supančioti savo
instinktų, tačiau todėl visada pasitiki savo veiksmais, tuo tarpu žmonės
turi laisvę pasirinkti savo elgesį, bet visada yra graužiami abejonės – tai
ir yra taip vadinamo egzistencinio nerimo apraiška. Viena iš pagrindinių
egzistencializmo idėjų – predeterminizmo paneigimas – teigia, kad žmonija
neturi iš anksto nustatyto moralinio bei dvasinio pagrindo; ji pati jį
sukuria. Turėdami pasirinkimo laisvę, žmonės tampa visiškai tapatūs savo
veiksmams, todėl jų pagrindinis uždavinys – atrasti teisingą veiksmų
pasirinkimo būdą.
Martin Heidegger atskyrė „buvimo“ ir „būties“ sampratas. Jis
kritikavo tiksliuosius mokslus, teigdamas, kad jų tariamas objektyvumas
trukdo kvestionuoti daiktų paskirtį (jų funkcijos jau yra tiksliai
apibrėžtos) ir skatina taikyti „objektyvumą“, vienareikšmiškumą visose
gyvenimo srityse. Egzistencija turi būti suvokiama ne
, o per egzistencinę patirtį, unikalią kiekvienam individui, be
to, ji turi būti atskirta nuo to, kas įprasta ar „savaime suprantama“.
Egzistencija – tai galimybių rinkinys, o pagrindinė galimybė žmogaus
gyvenime, suteikianti visas kitas – mirties galimybė. Turėdamas griežtai
apribotas erdvėlaikyje, žmogus suvokia savo, kaip atskiro elemento, buvimą
jame.
Karlas Jaspersas, kurio nuolatinį intensyvų darbingumą skatino nepagydoma
liga, pagal išsilavinimą buvo psichiatras, domėjosi psichoanalize bei ją
kritikavo. Būtent todėl, prieš pradėdamas filosofinį egzistencijos
nagrinėjimą, jis iš pradžių domėjosi žmogaus proto teikiamų galimybių
ribotumu. Anot jo, neįmanomas absoliutus objektyvus visumos pažinimas, nes
mąstantysis subjektas gali suvokta visumoje viską, išskyrus save patį –
subjektą. Todėl ir būties problema yra neišsprendžiama. Jaspersas teigė,
kad žmogaus gyvenime yra tam tikras išankstinis determinizmas – pavyzdžiui,
jis negali pasirinkti gimimo epochos, vietos, tėvų, bendro konteksto.
Jaspersas taip pat nagrinėjo transcendencijos reikšmę dieviškosios būtybės
egzistavimo patvirtinimui.
Nobelio premijos laureatas Albertas Kamiu buvo įsitikinęs, kad
žmogus gyvena priešiškame, susvetimėjimą sukeliančiame pasaulyje, jo
padėtis jame yra absurdiška. Savo kūriniais Camus bandė pabrėžti būtinumą
priešintis absurdui, nepaisant to, kad šios pastangos gali atrodyti
beprasmės. Jo tėvynainis Jean Paul Sartre neigė „žmogiškosios prigimties“,
„žmogiškojo silpnumo“ sąvoką. Anot jo, tik pats žmogus yra
atsakingas už savo veiksmus bei pasirinkimus. Viena vertus, besąlygiškas
visuomenės etinių normų priėmimas tėra atsakomybės už save vengimas ir
paverčia individą beveidės masės dalimi. Kita vertus, būtent todėl žmogaus
laisvė yra jo didžiausia našta, nes reikia nuolat ieškoti savęs
įprasminimo. Besivadovaudamas Nyčės teiginiu „Dievas miręs“, jis
pabrėždavo, kad tik žmogus gali suteikti savo gyvenimui prasmės.
Sartre’o žmonos Simonos de Boeauvoir požiūris buvo įdomus tuo,
kad ji pritaikė egzistencializmą feminizmui. Neigdama „vyriškos“ ir
„moteriškos“ prigimties skirtumus, ji teigė, kad reikia atsikratyti
išankstinių nusistatymų, kuriuos diktuoja šios sąvokos. Moteris turi būti
tokia pat laisva bei nepriklausoma kaip vyras ir prisiimti atsakomybę už
savo veiksmus, o ne taikstytis su patriarchalinėmis visuomenės
tendencijomis.
Egzistencializmo srovei priskiriami filosofai buvo skirtingų pažiūrų,
dažnai nagrinėjo labai skirtingus žmogaus egzistencijos aspektus – tai, kas
buvo įdomu ar aktualu jiems patiems atsižvelgiant į kultūrinį kontekstą
(galima pastebėti, kad visi buvo europiečiai, vienaip ar kitaip išgyvenę
pirmą bei antrą pasaulinį karą). Jų egzistencinis suvokimas buvo unikalus
kiekvieno subjektyviam pasaulio matymui, tačiau nė vienas nepasiūlė
konkretaus būties prasmės paaiškinimo ar sprendimo. Palikdami šį klausimą
spręsti kiekvienam individui atskirai, jie galutinai įtvirtino pagrindinius
savo srovės principus.
Egzistencializmas — egzistavimo filosofija — iracionalistinė
kryptis šiuolaikinėje filosofijoje, atsiradusi (po I pasaulinio karo —
Vokietijoje, II pasaulinio karo metu — Prancūzijoje, po II pasaulinio karo
— kitose šalyse, jų tarpe ir JAV), mėginant sukurti naują pasaulėžiūrą,
atitinkančią inteligentijos interesus. Egzistencializmo idėjinės ištakos —
gyvenimo filosofija, Husserlio fenomenologija, Kierkegaardo religinis
mistinis mokymas. Skiriami religinis egzistencializmas (G. Marselis,
Jaspersas, N. Berdiajevas, L. Šestovas, M. Buberis) ir ateistinis
egzistencializmas (Haideggeris, Ž.P.Sartras, A. Kamiu, S. Bovuar).
Egzistencializme atsispindėjo krizė liberalizmo, paviršutiniškai
optimistiškai suprantančio pasaulį, tikinčio pažangiu visuomenės vystymusi,
to liberalizmo, kuris neatlaikė išmėginimų per audringus XX a. įvykius.
egzistencializmas atsirado kaip pesimistinė pasaulėžiūra, kelianti sau
klausimą: kaip gyventi žmogui, praradusiam liberalias progresistines
iliuzijas, istorinių katastrofų akivaizdoje? Egzistencializmas — tai
reakcija į švietėjiškosios epochos ir klasikinės vokiečių filosofijos
racionalizmą, taip pat kantinę pozityvistinę filosofiją, paplitusią XIX a,
pabaigoje — XX a. pradžioje. Egzistencialistų nuomone, pagrindinis
racionalaus mąstymo bruožas yra tai, kad jis remiasi subjekto ir objekto
priešingumo principu. Dėl to visa tikrovė, joje taip pat žmogus,
racionalistui iškyla tik kaip mokslinio tyrimo ir praktinio manipuliavimo
objektas, o todėl toks požiūris turi „nuasmenintą“, „beveidį“ pobūdį.
Egzistencializmas, priešingai, turįs būti beasmenės, „objektyvios“
mokslinės filosofijos priešybė. Taigi egzistencializmas pristato filosofiją
ir mokslą. Filosofijos objektu, sako, pvz., Haideggeris, turi tapti
„būtis“, tuo tarpu kai mokslo
objektas — „esamybė“. „Esamybe“ laikoma
viskas, kas priskiriama empiriniam pasauliui, nuo kurio reikią skirti pačią
būtį. Pastaroji suvokiama ne tarpiškai (intelektiniu mąstymu), o tik
betarpiškai, atsiskleisdama žmogui kaip jo paties būtis, jo asmeninis
egzistavimas, t. y. kaip egzistencija. Egzistencijoje kaip tik ir esąs
nesuskaldytas subjekto ir objekto vientisumas, neprieinamas nei
intelektiniam moksliniam, nei
spekuliatyviniam mąstymui. Kasdieniniame gyvenime žmogus ne visada suvokiąs
save kaip egzistenciją; tam reikią, kad jis atsidurtų ribinėje situacijoje,
t. y. mirties akivaizdoje. Atrasdamas save kaip egzistenciją, žmogus
pirmąkart įgyja ir savo laisvę. Laisvė, pagal egzistencializmą, yra tai,
kad žmogus nebūtų kaip daiktas, besiformuojantis dėl gamtinio arba
socialinio būtinumo, o „pasirinktų“ save patį, formuotų save kiekvienu savo
veiksmu ir poelgiu. Tuo būdu laisvas žmogus atsako už viską, ką jis padarė,
ir neteisina savęs „aplinkybėmis“. Kaltės už viską, kas vyksta aplink jį,
jausmas — tai laisvo žmogaus jausmas (Berdiajevas). Egzistencializmas
nuolat pabrėžia žmogaus atsakomybę už visa, kas dedasi istorijoje. Tačiau
egzistencialistinė laisvės sąvoka lieka subjektyvinė; ji traktuojama vien
etine, o ne socialine prasme. Atmesdamas racionalinį pažinimą kaip