Egzistencializmas kaip humanizmas dokumentas
5 (100%) 1 vote

Egzistencializmas kaip humanizmas dokumentas

Egzistencializmas kaip humanizmas

Tikrasis egzistencinės filosofijos kūrėjas buvo danas Sorenas Kierkegaardas. Jo požiūriu gilioji tikrovė išsprūsta iš sąvokų apibrėžties. Egzistencializmo genealogija prasideda toli iki Kjirkegoro, tik jis nebuvo įvardintas ir skleidėsi netolydžiai, bet kartkartėmis vis rasdavosi žmonių, kurių filosofijos pozicija buvo kaip tik tokia arba bent artima.

Egzistencializmui būdindi bent keturi esminiai motyvai. Humanizmo motyvą – kad žmogiškoji egzistencija yra tikroji fil. problema – iškėlė dar Sokratas. Infinitizmo motyvą – kad baigtinis žmogus savo egzistencijoje nuolat susiduria su begalybe – randama Platono ir ypač Augusto raštuose. Tragizmo motyvą – kad žmogaus egzistencija yra kupina sielvarto ir mirties baimės – iškėlė Paskalis. Galiausiai jam būdingas pesimizmo motyvas. Žmogų supa nebūtis, nėra nieko, į ką jis galėtų atsiremti. Šio motyvo Kjirkregoro fil. dar nerasime.

Savo fil. Kjirkergoras pirmiausia klausia: kokiu būdu aš, kaip egzistuojantis subjektas galiu sueiti į santykį su Dievu? Tam visų pirma reikia suvokti save patį egzistencijoje. Kjirkegorui kaip mąstytojui buvo svarbus religinis aspektas. Individo kelią į tikėjimą, Kjirkegoras aprašo 3 egzictencijos pakopomis („Arba, arba“). Estetinėje pakopoje žmogus nepasirinko savęs kaip Paties, gyvena išoriniuose dalykuose, vadovaujasi šūkiu „Reikia mėgautis gyvenimu“. Suvokęs, kad geros egzistavimo sąlygos gali būti iš jo atimtos, atsiranda neviltis ir tada individas peršoka į etinę pakopą. Etinė pakopa pasirinko save kaip Paties būtį, ji yra sprendimų subjektas, gyvenimas įgyja rimtumą ir nuoseklumą. Regėdamas kaltės galimybę etikas suvokia, kad jį valdo nuodemė. Visa tai veda į 3, religinę pakopą, kur žmogus supranta, kad vienas nėra pajėgus išsivaduoti iš nuodemės, nes tik Dievas gali nustatyti tiesos sąlygas. Tikėjimo turinys yra paradoksas, kad amžinybė įsikūnijo laike, t.y., kad Dievas tapo žmogumi. Tikėdamas žmogus besąlygiškai įsitvirtina Dieve.

Egzistencializmo fil. atgaivino ir išpletė apie 1930 vokiečiai Martinas Heidageris ir Karlas Jaspersas, o II pasaulinio karo metu Daugausia Jeano Paulio. Sartre‘o dėka ji paplito Pracūzijoje ir ten įsitvirtino. Tai buvo svarbiausias įvykis egzistencializmo istorijoje.

Po karo ypač pakito egzistencializmo pobūdis, iš ezoteriškiausios jis tapo populiariausia kryptimi, patraukė net ir tuos žmones, kurie filosofija nat nesidomėjo, tapo ir literatūros kryptimi. Tolydžio stiprėdamas ir populiarėdamas egzistencializmas tapo ir nevienalytis. Egzistencialistai yra 2 rūšių: pirmieji yra krikščioniškieji – jų tarpe Jaspersas ir Marselis ir žinoma egzistencializmo pradininkas Kjirkrgoras, kiti – ateistiniai egzistencialistai, kuriems reikėtų priskirti Heidegerį, Sartą. Visiems ateistiniams egzistencialistams bendra tai, kad egzistencija yra laikoma arčiau esmės, išeities tašku pripažįstamas subjektyvumas.

Sartro egzistencializmui padarė įtaka Husselio fenomenologija, taip pat Heidegeris, Hėgėlis. Marksizmas.

Pirmas reikšmingas jo veikalas „Būtis ir Niekas“, tai mėginimas sukurti fenomenologinę ontologiją. Ten Sartras skiria būtį-savaime, nuo sąmonės nepriklausomą daiktų būtį, ir būtį-sau, sąmonės aprėžtą būtį.

Būtis-savaime nesusijusi nei su savimi pačia nei su kita, be to ji“tanki“, yra nebūties nepertrauktas pozityvizmas. Ji yra tai, kas yra. Tik žmogaus sąmonė sukūria Nieką. Būtis –sau sugeba virsti Nieku.

„Būtis, per kurią į pasaulį ateina Niekas, yra tokia būtis, kuriai jos būtyje rūpi būties Niekas, būtis, per kuria į pasaulį patenka Niekas, turi būti savo pačios Niekas.“

Tai žmogaus egzistencijos apibrėžimas, čia ryškėja egzistencijos neigimas, ji yra prieštaringa. Apibrėžimą iššifruosime taip:

Tai būtis, „kuri yra tai, kas ji nėra, ir kuri nėra tai, kas ji yra“

Egzistencialistų tarpusavio skirtumai:

Net ir pačių gryniausių ergzistencialistų pažiūrose būta reikšmingų skirtumų. Heidegeris ir Sartras daug perėmė iš Kjirkergoro,bet juos kaip minėjau skyrė požiūris į religiją.

Nors Heidegerį ir Sartrą galima laikyti vienminčiais vis dėlto jie daugeliu atvejų skyrėsi: pirmasis pradiniu egzistencijos jausmu laikė baimę, antrasis dai ir pasibjaurėjimą; pirmajam baimė buvo metafizinės prigimties, antrajam – veikiau dorovinės, mat baimė kylanti žmogaus laisvės ir atsakomybės akivaizdoje; pirmasis (kaip ir Kjiirkegoras) į egzistenciją žvelgė tragiškai rimtai, o antrasis nemanė, kad rimtumas galėtų dėrėti su absurdu, nes egzistencija – tai absurdas; pirmojo ateizmas nebuvo radikalus, jis tik pasigedo Dievo buvimo įrodymų, tuo tarpu antrasis tarėsi turįs įrodymų, kad Dievo nėra.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 726 žodžiai iš 1337 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.