Turinys
Įvadas 1
1. Būties klausimas pirmuosiuose lietuvių ontologijos veikaluose 2
2. A.Maceinos žmogiškosios būties apmąstymai 2
3. J.Girniaus “egzistencinis rūpestis“ 3
Išvados 7
Literatūra 8
Įvadas
Klausimas, kas yra būtis, visais laikais domino filosofus. Jie svarsto apie žmogaus būties pagrindus, kokia yra ta būtis. Atitinkamai pagal laikmetį šie svarstymai skiriasi. Kiekvieno laikmečio filosofų idėjos turi savų ypatumų. Jau esantis filosofinis palikimas ir besikeičiančios gyvenimo sąlygos (ekonominės, socialinės, kultūrinės ir kt.) prisideda prie to, kad einamojo laikotarpio filosofai yra ir jau esančių idėjų kritikai ir naujų mąstytojai.
Šio referato tema yra žmogaus būties prieštaringumo samprata Naujųjų laikų filosofijoje. Filosofinėje literatūroje nurodoma, kad būties klausimas Naujųjų laikų filosofijoje pasitraukė į antrą vietą. ,,Būties” sąvoka yra pati bendriausia ir mažiausiai pagrįsta sąvoka ir dėl to ji yra nepaaiškinama. Šis žodis yra tapęs savaime suprantamu. Būties sąvokos neįmanoma paaiškinti dėl jos bendrumo, nes ji negali būti išvesta iš jokios kitos bendresnės sąvokos. Tačiau pažymima, jog tai nereiškia, kad nebereikia kelti jos prasmės klausimo. Tai kaip tik skatina tai daryti. [3; 46] Iš ties nagrinėjamų laikų filosofai daug gilinosi į pažinimo klausimus, tačiau jie svarstė ir apie žmogaus būties prieštaringumą. Būties prieštara atskleidžiama per kūno ir sielos santykio problemą. Filosofai įvairiai derino šiuos žmogaus būties momentus, todėl Naujųjų laikų filosofijoje yra skirtingų idėjų šiuo klausimu. Taigi žmogaus būtis bus aptarta atsižvelgiant ne tik į kūno ir sielos prieštarą, bet ir į priešingas filosofų nuomones šiuo klausimu.
Šio darbo tikslas yra apibūdinti žmogaus būties prieštaringumo sampratą Naujųjų laikų filosofų darbuose. Darbe keliami tokie uždaviniai:
1) apibūdinti Naujųjų laikų filosofijos laikmetį;
2) pateikti žmogaus kūno ir sielos santykio problemą, t.y.
žmogaus būties dualizmą;
žmogaus būties vienovę;
vienintelės substancijos koncepciją.
1. Naujųjų laikų filosofijos ypatumai
Naujųjų laikų filosofijos pradžia laikoma XV amžius. Tačiau pirmųjų filosofų darbai dar nėra laikomi naujos filosofijos pradžia. XV amžių filosofijai būdingi tik kai kurie specifiniai naujųjų amžių filosofijos bruožai. XV ir XVI amžių filosofija net pačių jos kūrėjų įsitikinimu ,,tik tariamai buvo nauja”. [9; 8] Šie amžiai tapo pereinamuoju bei parengiamuoju laikotarpiu. Be to, E.Nekrašas nurodo, kad visuotinai pripažinta, kad Naujųjų laikų filosofijos pradininkas yra XVII amžiaus prancūzų mąstytojas R.Dekartas. [5; 41] Šiam filosofui referate skiriama daug dėmesio, kadangi jis mąsto apie žmogaus kūno ir sielos prieštarą. Taip pat bus aptarti ir priešingos koncepcijos –monizmo – šalininkai ir jų idėjos.
Naujųjų laikų filosofijos pradinis taškas yra subjektas, t.y. ;;mąstantis ir veikiantis žmogus”. ;;Filosofas vis dažniau pradeda kalbėti savo vardu, sakydamas Aš ir suvokdamas save kaip individualią mąstančią būtybę, patiriančią ir kenčiančią, pažįstančią ir veikiančią”. [5; 41] Pvz., J.G.Fichtė savo veikale “Žmogaus paskirtis” svarsto pirmuoju asmeniu ,,Aš”. Filosofas žiūri į pasaulį ne iš išorės, o iš vidaus. Naujųjų laikų mąstytojams tikroji būtis yra ta būtis, kuri imama mąstymo atžvilgiu, t.y. būtis, apie kurią mąstoma. [8; 22]
Naujųjų laikų filosofijoje būties problema yra glaudžiai susijusi su pažinimo analizės keliamomis problemomis. [5; 48] Ši ypatybė yra susijusi su prieš tai minėta, t.y. nagrinėjamų laikų filosofai siekdami pažinti būtį nepašalina savęs iš pažinimo proceso. Tokios pozicijos laikosi XVIII amžiaus vokiečių filosofas I.Kantas. Kitas vokiečių filosofas – F.Hėgelis taip pat daug dėmesio skyrė pažinimo tyrinėjimui. Jų idėjos taip pat bus apžvelgtos.
2. Žmogaus kūno ir sielos problema
Žmogaus būties prieštaringumas nagrinėjamas keliant klausimus: ,,kokiu būdu reikėtų mąstyti žmogų kaip vientisą asmenį, jeigu jis yra ir kūniška jusli būtybė, ir dvasinis subjektas? Kaip tarpusavyje suderinti šiuo abu žmogaus būties momentus?” [1; 239] Antrojoje darbo dalyje analizuojami skirtingi filosofų požiūriai į šią problemą.
2.1 Žmogaus būties dualizmas
Aptariant tokį požiūrį pirmiausia reikia kalbėti apie Dekarto dualizmą. Pagal jį kūnas ir dvasia yra visiškai skirtingos substancijos. Siela, kaip sąmonė, yra iš esmės nedali ir tik jai dera mąstyti. Tuo remdamasis Dekartas teigia sielos nemirtingumą. [3; 78] Žmogaus kūną ir sielą filosofas analizuoja pagal skirtingus lygmenis. Empirinę materialią gamtą jis aiškino mechanistiškai. Dekartas nurodo, kad tikrosios
būties, t.y. juslinių reiškinių pagrindą, sudaro du momentai: kūniškoji substancija ir judėjimas. Kūniškosios substancijos esmė yra tįsumas į ilgį, plotį ir aukštį. Kadangi kūniška substancija yra dali, o jos dalys gali judėti. Pasak Dekarto, kūniška substancija formuojasi tik todėl, kad tam tikru būdu juda jos dalys. Jis nurodo, kad visą gamta ir visus daiktus galime laikyti mašinomis. [3; 88] Todėl žmogaus kūnas taip pat yra laikomas mašina ir yra priešpriešinamas jo sielai.