Egzistencializmo etikos sąvokos ir požiūriai trijų egzistencijos sradijų apibūdinimas pagal s kierkegaardą
5 (100%) 1 vote

Egzistencializmo etikos sąvokos ir požiūriai trijų egzistencijos sradijų apibūdinimas pagal s kierkegaardą

1. Egzistencializmo etikos sąvokos ir požiūriai

2. Trijų egzistencijos stadijų apibūdinimas pagal S. Kierkegaard’ ą

2.1 Estetinė stadija;

2.2 Etinė stadija;

2.3 Religinė stadija.

Išvados

ĮVADAS

Norint atrasti žodį, kuriuo būtų galima išreikšti kurio nors laiko siekimus, dera egzistencijos žodis. Vis dažniau siekiama, ko neturima: ar visiškai neturėto, ar tik jau prarasto. Šio laikmečio pasaulis dažnai susiduria su egzistencijos netikrumu: esminė egzistencija atsiduria pavojuje- materialiniai rūpesčiai, kasdienio gyvenimo nervingas nerimas, slegiantis dvasią. Masė stengiasi suvienodinti asmenybę, o iš to norėdamas išsivaduoti individas ardo visumos vienybę.

Pats žodis “egzistencija” susideda iš lotyniškų žodžių junginio ( lot. Ex- isto “stoju priešais”). Egzistencialistų požiūriu, žmogaus asmenybė prieštarauja pasauliui, visuomenei, jos institucijoms ir mąstymo stereotipams.

Šiame kontroliniame darbe norisi kiek apžvelgti egzistencialistų filosofines mintis, paminėti pagrindinius egzistencializmo bruožus ir aspektus, ir “ čia ir dabar” šiandieniniame pasaulyje. Taipogi apžvelgti XIXa. Danų mąstytojo S. Kierkegaardo išskirtas tris egzistencijos stadijas: estetinę, etinę ir religinę.

Rašydama šį darbą, rėmiausi VPU Filosofijos katedros docentės Jūratės Baranovos knyga “ Etika: filosofija kaip praktika”, Duke universiteto filosofijos profesoriaus Alasdairo MacIntyre’o knyga “Trumpa etikos istorija”, taipogi Arno Anzenbacher’io “Etikos įvadas” ir Juozo Griniaus “ Heideggerio egzistencialinės filosofijos pagrindai” knyga.

1. Egzistencializmo etikos sąvokos ir požiūriai

Egzistencializmas ( lot.existentia- egzistavimas, buvimas)- filosofijos kryptis, kurios objektas yra individo egzistencija; skelbia, kad individo likimas nėra visuomenės ir istorijos determinuotas, jis galįs laisvai rinktis, todėl esąs atsakingas už savo veiksmus.

Iš esmės, egzistencializmas yra maišto filosofija. Jos dėmesio centre- individo ir egzistencijos problemos. Skirtingai nei kitos filosofijos, egzistencializmas nebuvo atskira mokykla ar judėjimas. Egzistencinių nuostatų mąstytojus vienijo tarsi kokia giminystė: jie kėlė panašius klausimus, panašiai suprato žmonijos vietą pasaulyje.

Pagrindiniai egzistencialistų atstovai:

• J.- P. Sartre’as

• M. Heidegger’is

• S. Kierkegaard’as

Jie visi trys buvo maištininkai, jie priešinosi ir vienu ar kitu būdu sprendė egzistencijos problemas. Anot J.Baranovos ( 2002; p.298), klasikinis egzistencializmas siejamas su XX a. Filosofo J.- P. Sartre’o vardu. XIX a. Danų mąstytojas S. Kierkegaard’as įtraukė į filosofinį diskursą egzistencializmo sąvoką. XX a. Vokiečių filosofas M. Heidegger’is sukūrė pagrindinę egzistencinės filosofijos prielaidą- egzistencijos pirmumą esmės atžvilgiu ( nors jis pats nesutiko vadintis egzistencialistu). Šią mintį pakartojo J.- P. Sartre’as savo esėje “Egzistencializmas yra humanizmas:” “ Ką turime omenyje sakydami, kad egzistencija pirmesnė už esmę? Mes sakome, kad žmogus pirmiausia egzistuoja, sueina į akistatą pats su savimi, pasineria į pasaulį, o tik paskui pabrėžia pats save”.

Egzistencializmas visų pirma yra subjektyvi filosofija, pradine pozicija laikanti individualų požiūrį. Tai filosofija, kuriai rūpi žmogus “Aš” ir jo gyvenimas. Paties gyvenimo tikslas, pasak J.-P.Sartre’o yra autentiškumas, reiškiantis pasirinkimą. Nėra tokios žmogaus esmės, kurią būtų galima įforminti į racionalius ar iracionalius rėmus. Žmogus nėra nei geras, nei blogas, nei konstruktyvus, nei destruktyvus. Jis tiesiog yra, toks, koks yra. Savo būvio žemėje faktą jis suvokia kaip savąją egzistenciją. Pasak J.Baranovos ( 2002; p. 298) egzistuoti negalime išmokti nei iš knygų, nei iš teorinio diskurso, nei studijuodami abstrakčius principus. Egzistenciją pajuntame tiesiogiai. Dažniausiai išgyvendami baimę, nerimą, šleikštulį, absurdą ar tuštumą.

Kaip teigia J. Grinius ( 2002; p. 12), visa būtis tikra prasme yra, kiek ji yra žmogaus pažįstama. O pati žmogiškoji būtis yra pažinimas, t.y. pažinimas nėra kurios nors žmogiškosios galios, bet visos žmogiškosios būties dalykas. Štai kodėl egzistencializmas paliko ryškų pėdsaką literatūroje : Dostojevskio, Kafkos, Beketo, Kamiu kūriniai turi daug egzistencializmo bruožų.

Egzistencialistai savo veikaluose sprencė žmonijai aktualias problemas. Filosofų tikslas- atskleisti kasdienio gyvenimo iliuziškumą, raginti žmones pajusti atsakomybę už save ir pasaulį. Daugelis egzistencialistų viasai nemanė, kad dorovės principai slypi pačios visatos sąrangoje. Žmonės nuolat renkasi, kaip pasielgti, kokiems būti. Žmonės yra laisvi. Egzistencialistai dažnai formuluoja tokią tezę: žmogaus esmė yra jo egzistencija. Šią tezę galima paaiškinti tuo, kad žmonės egzistuodami, tačiau nežinodami kodėl jie tokie yra, kokia jų paskirtis, žvelgdami į save, ištikrųjų žvelgia į nieką, mato nebūtį, ir šitą nebūtį jie patys privalo kažkuo užpildyti. Taip atsiradusi pasirinkimo laisvė, leidžia žmogui modeliuoti savo gyvenimą. Tai, kas aš esu lemia pati egzistencija. Egzistencija yra atvirumas galimybėms ir laisvė kurti save
patį. Arno Anzenbacher’io knygoje “Etikos įvadas” ( 1998; p. 224) pateikta J.-P. Sartre’o interpretacija apie laisvę; ji turi ateistinį atspalvį: “ jei būtų Dievas, tai žmogus būtų sukurtas pagal Dievo apmestą, išanksto numatytą esmę, turinčią normatyvią reikšmę egzistavimui. Kadangi Dievo nėra, žmogui užkrauta neribota atsakomybė už save patį”. Žmogus būdamas laisvas, kartu neša atsakomybę už tai, ką daro. Žmogus tampa savo paties kūryba; jis turi pasirinkti, kadangi kiekvienas vienaip ar kitaip turi gyventi savo gyvenimą. Deja, dauguma žmonių pasiduoda determinizacijos iliuzijai, jie nesuvokia esą laisvi ir tenkinasi saviapgaule. Gyvenimo tikslas- veikla. J.-P. Sartre’as tikina, kad būtent veikla parodo, kokie iš tiesų yra žmonės. Žmogų apibūdina jo poelgių visuma. Filosofas išskiria du egzistavimo pasaulyje būdus:

• BŪTIS PATI SAVAIME- būdinga objektams. Tai baigtinė apibrėžta egzistencija, be jokio santykio su savimi ar su kuo nors kitu;

• BŪTIS SAU- tai žmogiškoji būtis, kintanti, nekaustoma jokios apibrėžtos struktūros, atvira ateičiai. Egzistencijos sau požymiai- galimybė ir vaizduotė, būtent šios savybės parodo, kuo žmogiškoji egzistencija skiriasi nuo kitų egzistavimo rūšių.

Egzistencialistai taip pat aptarė ir kitokias etikos sąvokas, kaip antai:

• Individualybė

• Atsakomybė

• Pasirinkimas- Autentiškas / Neautentiškas

• Kaltė

• Susvetimėjimas

• Neviltis

• Mirtis

Jie išryškino tragiškiausius žmogaus egzistencijos aspektus ir daugiausia svarstė tas temas, kurias kiti filosofai dažniausiai aplenkdavo. Viena svarbiausių problemų, apie ką rašė ir mąstė egzistencialistinės krypties filosofai, buvo apsisprendimas kaip gyventi. Pasisakydami prieš bet kokį konkretų apsisprendimą tarp gėrio ir blogio visi egzistencialistai kalba apie tokią esminio pasirinkimo galimybę:

• Arba aš lieku “pilkas” pasaulyje ir kasdienybėje, kupinas neautentiškumo ir susilieju su minia, su savo beasmenio- bendro gyvenimo orientacija ( pagal A.Anzerbacher’į S. Kierkegaardo teigta objektyvi refleksija bei estetinė nuostata).

• Arba aš laisvai pasirenku kitą egzistavimo būdą- prisiimu autentišką, savasties kuriamąją galimybę ir uždavinį ( S. Kierkegaard’o teigta subjektyvi refleksija ir etinė nuostata).

G. Marcel’is šį autentiškumo ir neautentiškumo pasirinkimo galimybę supranta kaip būties ir turėjimo skyrimą. Būtis yra atvira egzistencijos nuostata, pasireiškianti meile, ištikimybe, tikėjimu, o turėjimas apibūdinamas kaip į save patį susikoncentravusį, besinaudojančio kitais savo tikslams subjekto nuostata. M. Heidegger’is, kalbėdamas apie autentiškumo- neautentiškumo klausimą teigia, kad neautentiškas Dasein ( vok. Dasein: da-“čia”, sein-“būti”; dasein- tai, kas žmoguje “yra čia”) gyvena ne taip, kaip nori, o kaip “gyvenama”, kai žmogus yra minios dalis. Neautentiška būtis daug kalba, pati nesuprasdama apie ką. Daugiažodžiavimas užgožia dalyko esmę, pasak J. Baranovos ( 2002; p. 315). Gyventi autentiškai- tai suprasti būtį. Neadekvatus būties supratimas lemia ir neadekvačią savimonę. M. Heidegger’is manė, kad kiekvienas žmogus privalo ieškoti savo santykio su būtimi, mąstydamas apie mirtį. Tai vienintelis tikras gyvenimo kelias. Savo knygos “Būtis ir laikas” antrojo skyriaus pirmame poskyryje M. Heidegger’is egzistenciškai analizuoja mirtį. Šią analizę jis užbaigia išvada, nurodančia Dasein (žmogaus) galimybe būti pačiu savimi. Ši galimybė įmanoma atsisakius įprastų iliuzijų, susijusių su mirtimi, ir aistringai atsiduodant “ faktinei, pasitikinčiai savimi ir siaubią keliančiai laisvei mirties link”. Tikėtina, kad M. Heidegger’is įžvelgė pavojų, kad taip pateikta jo egzistencinė mirties analizė bus suprasta, kaip mirties ar net, pasak J. Baranovos ( 2002; p. 316) savižudybės apologetika. Todėl filosofas rašė:” Nagrinėjama būtis mirčiai, akivaizdu, negali turėti rūpestingo susitelkimo į jos įgyvendinimą bruožų”. Laisvės mirties link M. Heidegger’is nelaiko “mintimis apie mirtį”. Mintys apie mirtį sietinos su konkrečia jų apmąstymo galimybe: kur ir kaip ji gali ištikti. Tai troškimas valdyti mirtį. O M. Heidegger’is pabrėžia sugebėjimą išlikti atviram mirčiai. Mirtis įsisąmoninama kaip galimybė, bet ne kaip realizavimo galimybė. Tokią ontologinę mirties galimybę M. Heidegger’is vadina “išlaikyta galimybe”. Mirtis, sako M. Heidegger’is, plačiausia prasme yra gyvenimo fenomenas. Tai tam tikra būties atmaina. Mąstytojas nurodo, kad ši samprata nėra nauja. Visose krikščioniškosios antropologijos gyvenimo interpretacijose- nuo šv. Pauliaus iki Kalvino- apmąstoma ir mirtis. Mirtis atsiveria žmogui pirmiausia kaip besąlygiška ir būtina galimybė. Tai ypatinga ateitis. Egzistuojanti “čia- būtis” (Dasein) jau yra įmesta į šią galimybę. Ji jau pažadėta savo mirčiai. Įmestumas į mirtį paskatina atsiskleisti pamatinę baimę ar siaubą. Baimė, kaip siaubas, skiriasi nuo bijojimo, kaip baikštumo. Baikštumas sukelia sąmyšį. Baikštus žmogus prisiriša prie objekto, kurio baiminasi. Baimė, kaip siaubas, atveria Niekį. Jausena, kad esi esinių tirštumoje, kurią sukelia nuobodulys ar mylimo žmogaus būties artumas, atvirkščiai, jį užsklendžia.
be pirmapradės Niekio atverties, M. Heidegger’io manymu, neįmanoma autentiška čia – būtis. “ Be pirmapradės Nieko atverties nėra jokios būties sau ir jokios laisvės”. Būtent Niekis atveria čia- būčiai jos baigtinumą. Esame riboti, sako M. Heidegger’is, ir savo valia nepajėgiame pirmapradiškai priešpriešinti savęs ir Niekio. Tačiau jis mums atveria pamatinę baimę. Ši gali nubusti kiekvieną akimirką. “ Ji nuolat pasirengusi prasiveržti, bet prasiveržia retai, mus nublokšdama į kyburiavimą”. M. Heidegger’iui mirtis galutinis gyvenimo fenomenas. Gyvenimą riboja jau ne mirtis, o pats gyvenimas. Bet tokia sugrąžinta mirtis jau nėra abstraktaus žmogaus mirtis. Ji tampa mano mirtimi. Taip žmogus tampa atsakingas už savo mirtį lygiai kaip ir už gyvenimą. Pasak J.- P. Sartre’o, M. Heidegger’is ne tik sugrąžino mirtį į žmonių pasaulį, bet ir individualizavo ją.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1691 žodžiai iš 5447 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.