Egzistencinė filosofija
5 (100%) 1 vote

Egzistencinė filosofija

TurinysĮžanga 3

Truputis egzistencializmo istorijos 4

Kas yra egzistencija ir egzistencializmas? 4

Egzistencializmas, laisvė ir individualizmas 5

Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai 5

Egzistencializmo priešybės ir įvairovė 6

Filosofinė egzistencijos plotmė, jos atsiradimas 6

Egzistencijos filosofija, žmogiškoji egzistencija 7

Kaip būtį suvokia atskiri egzistencialistai 9

Egzistencializmo santykis su visuomene 14

Išvados 16

Literatūra 17

Įžanga

Egzistencija (lot. existere – kilti, prasidėti, rastis, tapti) – tai esatis buvimas, tikrovė. Viena ryškiausių XX a. filosofijos srovių – egzistencijos filosofija. Ji pradėjo formuotis maždaug tuo pačiu metu kaip ir marksizmas, pozytivizmas, pragmatizmas, gyvenimo filosofija ir t.t. Egzistencializmas atsirado kaip atsakas į didėjantį žmonių susvetimėjimą („sudaiktėjimą“) t.y. į situaciją, kurioje susvetimėjusi žmogaus dvasia įvairiais kultūros pavidalais (mašinos, ginklai, pinigai) atsigręžė prieš patį šiuos dalykus sukūrusį žmogų ir ėmė diktuoti „savo“ valią pačiam kultūros kūrėjui. Egzistencialistai išeities ieškojo paties žmogaus nepakartojamoje individualybėje. Egzistencialistinio filosofavimo dalykas yra individualaus, autentiško, ir kitų žmogumi nepakeičiamo žmogaus būtis, tos būties esmė ir prasmė. Štai kaip egzistencializmo esmę glaustai formuluoja A. Maceina: „egzistencinė filosofija yra žmogaus nusistatymo ir apsisprendimo filosofija. Išeidama iš egzistencinio mąstymo, ji savaime klausia, kokie yra mano santykiai ir mano nusistatymas mano buvimo atžvilgiu; kas yra man pačiam šalia savęs esąs pasaulis; kaip aš pats turiu elgtis mane ištinkančiose kraštinėse situacijose: kaltėje, kovoje, kančioje, galop mirtyje, ypač mirtyje; kas man pačiam yra laikas, į kurį yra panerta mano būtis ligi pat gelmių“ (Maceina A. Raštai, III t. V.,1990, p. 40).

Truputis egzistencializmo istorijos

Jau viduramžiuose užčiuoptume filosofinio mąstymo moralinį charakterį, kurį itin pabrėždavo Šv. Augustinas ir Šv. Bonaventūras. Tačiau gilesnes šaknis egzistencinei filosofijai padėjo įleisti danų filosofas Soren Kierkegaard (1813-1855). Jis pasipriešino keliamai Hegelio idealistinės visuotinybės filosofijai, kuri žmogų ėmė tik antiasmeninės idėjos istorinio plėtojimosi momentu. Kierkegaard nepabijojo atskleisti nepalyginamą žmogaus individuališkumą ir čia žmogus susiduria vienas prieš savąjį absoliutą tame tikėjimo paradokse, kuriame individo tikėjimas yra aukščiau visų bendrųjų normų. Kaip ir daugelis iškilių asmenybių, Kierkegaard nesusilaukė didelio susidomėjimo savo epochoje. Tik vėliau XIX ir XX amžių sandūroje moralinė žmogaus tikrovė sugebėjo iškilti ir sužibėti, mat kilo stiprus sąjūdis prieš ankstesnį perdėtą pasitikėjimą protu. Šiuo laikmečiu egzistencializmą ypatingai apribojo F.Nietssche (1844-1900) antžmogio filosofija. Valia tapo pagrindiniu žmogiškosios egzistencijos veiksniu. Galbūt tai atrodytų moralės paneigimu, tačiau iš tiesų imta ieškoti žmogaus prasmės. Tiesą pasakius, ir kitos to laiko filosofijos kreipė žmogaus dėmesį į vertybių pasaulį, į žmogaus ryšį su gamta, kėlė reikalą žmogų pažinti pačiame savyje.

Kas yra egzistencija ir egzistencializmas?

Egzistencija (lot.existentia) buvimas, būvis.

Viduramžinėje filosofijoje egzistencijos terminas ėjo priešingai esmei. Egzistencija ir būtis buvo suprantamos kaip du santykiniai būties sandarai. Esmės ir egzistencijos skyrimas buvo grindžiamas akto ir galimybės, arba potencijos skyrimu. Tik moderniosios filosofijos srovėje, egzistencializme, egzistencija įgavo savo tikrąją prasmę. Čia šiuo terminu pasakomas ne apskritai buvimas, o žmogiškasis buvimas. Tokiu būdu egzistencija yra tarytum pats žmogus, butybė, išsiskirianti iš visų kitų tarpo sąmoningu santykiu su būtimi, pažindamas būti ir tuo pačiu pažindamas save.

Egzistencializmas dar vadinamas egzistencine filosofija.Tai viena iš daugybės filosofinių srovių, kuri pagrindine savo vaga plukdina žmogiškosios egzistencijos klausimą.

Kada gi išsiskyrė ši filosofinė rūšis? Kodėl tapo savarankiška? Kuo ji išsiskiria iš kitų savo tarpo filosofjų?

Ji pabudo su naujuoju metafizinio rūpesčio atsiradimu po vadinamosios scientizmo epochos. Čia atskirieji mokslai gali pakeisti žmogaus filosofinį rūpestį pačiu savimi. Skirtumas akivaizdus: egzistencializmas gilinasi ne į loginę būties analizę, o analizuoja žmogaus padėtį pasaulyje ir įvardina jo santykį su būties pagrindu. Tampa aišku, kodėl egzistencializmą galime suvokti kaip žmogiškosios prasmės filosofiją. Dėka to egzistencializmas atrado filosofijoje sau savotišką vietą; ir žmogaus prasmės klausimo iškėlimas suteikia savotiškų atspalvių šiai filosofijai, sutapatindamas ją su filosofo Sokrato turima padėtimi graikų filosofijoje.

Egzistencializmas, laisvė ir individualizmas

Kaip suprantamas egzistencializmo terminas? Žmoguje egzistencija eina pirma esmės. Žmogus esti vienintelis toks, kuriame galima tokia pirmumo teisė. Taigi žmogus tampa vieninteliu, kuriam taikomas egzistencijos vardas. Iš čia mes ir galime suvokti patį egzistencializmo terminą.

Ir vistik laisvė nelaikoma, aptariant žmogų, tokia”esme”, kuri būtų jau įgimta ir iš
anksto suteikta pačiu gimimo faktu.Pasak egzistencializmo, turime laisvę laikyti galimybe.Galimybe tuo, kad laisvu galima būti lygiai tiek, kiek galima laisvę išduoti.Laisvę turime išsikovoti, išsitarnauti savo pačio apsisprendimo būti laisvu.

Egzistencinio filosofavimo šerdimi galime laikyti laisvę.Žinojimas yra prielaida ir kelias į laisvę, todėl negalima atriboti šių dviejų dalykų.Ir vistik žinojime laisvu nebūsi.Žinojimas tik suteikia galimybę apsispręsti, atskleidžia savivalę.Laisvė neapčiuopiama, nepatiriama ar išgyvenama, nenusakoma apibrėžimu.Ir savivalė neturi turinio, tačiau ji nėra laisvė, ji tik priežastis laisvei susikurti.

Pagrindiniai egzistencinės filosofijos bruožai

Kokie gi pagrindiniai bruožai būdingi egzistencializmui? Pagrindinis ir bene pats svarbiausias yra nepalyginamas žmogaus savitumas, jo išskyrimas iš visos gamtinės tikrovės.Tai visiškai priešinga gyvybės filosofijai, kuri tiesiogiai vienija žmogų ir gamtą.Egzistencializmas suvokia gamtą visiškai svetimą žmogui, esmiškai negalinėia nuveikti žmogaus vienišumo.Įsigilinę pamatysime, kad čia žmogus grįžta ne į gamtą, o į patį save.Tai tartum paprastas apeliavimas į žmogaus asmenybę.Susiduriama su ištikimybe sau pačiam.Visuotinių normų suabsoliutinimas kelia nepasitikėjimą ir įtarimą egzistencialistų tarpe.Heidegeriui “mąstymas vertybių terminais yra piktžodžiavimas prieš būtį”, nes kiekvienas vertinimas jau yra subjektyvininmas, ir “tie, kurie stengiasi įrodyti vertybių objektyvumą, patys nežino, ką daro”.Paklusti visuotiniams įstatymams tolygu laisvės išdavimui beasmeninėms vertybėms.Tačiau negalime manyti šį visuotinių vertybių nusistatymą esant moralės paneigimu.Tai galėtume laikyti asmeniniu apsisprendimu konkrečioje situacijoje.

Taigi žmogus tampa atsiskyrėliu, tampa vienišu pakeleiviu, svetimu gamtai, svetimu pasaulietinių vertybių pasauliui.Kuo gi tampa žmogus šioje savo vienišumoje?Vienas vieningas atsakymas skamba egzistencialistų lūpose:žmogus-tai laisvė.Žmogus pačiame savo pagrinde yra laisvės pamatas, neduotas, kaip visi kiti daiktai, o pats sau patikėtas.Visa esmė glūdi egzistencializmo susikūrime, o ne apsprendime iš anksto duotai esmei.

Šiuolaikinės filosofijos ir socialogijos keliamas problemas K.Jaspersas išsprendžia pasitelkęs egzistencinį mąstymą.Šioje plotmėje, kur akcentuojamas žmogaus nusistatymo bei apsisprendimo požiūris.Paprasėiausi klausimai apie mus supantį pasaulį paverčiami į asmenybę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę nukreiptais, asmeniniais ir tik žmogaus esmę apibūdinančiais klausinėjimais.Egzistenciniam mąstymui būdingas daugiau atskleidimas to, ką svarstomos problemos reiškia man pačiam ir kaip aš turiu jo atžvilgiu nusistatyti.

Egzistencializmo priešybės ir įvairovė

Nei pasaulėžiuriniu, nei specialiai filosofiniu atžvilgiu negalime manyti egzistencializmą esant vieningą srove. Filosofai egzistencialistai, atmesdami ir nekeldami Dievo klausimo, vieningai protestuoja prieš šios filosofijos siejimą su ateizmu. Kiti gi ateizmą ir humanizmą paverčia sinonimais. Tuokart egzistencinė filosofija tampa radikali ir atvira ateizmui. Ir atvirkščiai, keletas centriniu žmogiškosios egzistencijos rūpesčiu laiko transcendenciją. Nors ją negalima būtų sutapatinti su krikščioniškuoju asmeniniu Dievu. Ir pagaliau egzistencializmas dar pagrindžiamas katalikybe.

Turint prieš akis toią egzistencializmo kelių įvairovę, nėra įmanoma egzistencializmą nusakyti bendru vardikliu.Belieka suteikti atskiriems filosofams kiekvienam savitą filosofavimo pobūdį, ir apsiriboti formaliomis egzistencializmo bendrybėmis ir bendra priešprieša likusioms filosofijos srovėms.

Filosofinė egzistencijos plotmė, jos atsiradimas

Dėsniai ir kategorijos absoliučiai nepritinka žmogaus individualumui ir subjektyvumui apibrėžti. Žmogaus sąmonės kuryba negali būti įrėminta griežtuose formalios logikos taisyklių rėmuose.Mokslinis determinavimas ir bendrosios sąvokos nedera egzistencijai.Ją galima tik aprašyti ar pavaizduoti.Bet juk tokios išraiškos priemonės žodinėje kūryboje neįmanomos be sąvokų.Egzistencialistai buvo priversti sukurti naujas, dirbtinai nukaltas sąvokas, bei kategorijas.Be jų negali išsiversti net egzistencija aprašanti filosofija.

Filosofijos uždavinys-žmogišąjį mąstymą nukreipti į egzistencijos plotmę, jos pažinumą, arba tiesiogpaversti jį egzistencija.Filosofija turi būti vadovu žmogaus elyje į save patį. Todėl gi egzistencinė filosofija kelia klausimus, kurie yra daug svarbesni už galimus jų atsakymus.Filosofuodamas žmogus kelia jį dominančius klausimus, todėl pati filosofija esanti būdas pažinti save arba priartėti prie savęs. Paskendęs pasaulio rūpesčiuose žmogus griebiasi filosofinio mąstymo būdo. Čia jis nevaržomai gali pereiti į tikrąją egzistencinę būtį, priklausančią jam pačiam.

Tapdama žmogaus būtimi, egzistencija yra nuolatinėje pasirinkimo būsenoje:būti ar nebūti pačiu savimi, ir atsiranda per bendravimą, istoriškumą ir ypač ribines situacijas.

Egzistencijos filosofija, žmogiškoji egzistencija

Egzistencijos filosofija – labai skirtingų asmenybių grupės kūryba . Bendras visų egzistencialistų bruožas yra žmogaus būties paieška, egzistencinis mąstymas.
mąstymas, kuriam rūpi individo egzistencija, kuris norėtų kad ir tas individas ja susirūpintų, mąstymas atsisakęs vien teorinio požiūrio į pasaulį. Ši filosofija pakeitė tradicinę būties sampratą ir pačią būties problemą. Naujųjų laikų filosofijos orientacija pasireiškė daugiausia tuo, kad filosofo pradiniu tašku tapo subjektas. Bet šį subjektą objektas domino daugiau negu jis pats, subjektas. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu – jie jį išgyvena.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1624 žodžiai iš 5402 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.