Egzodo literatūra
5 (100%) 1 vote

Egzodo literatūra

EGZODO LITERATŪRAStalininio socializmo įsitvirtinimas Rytų ir Vidurio Europos kraštuose privertė emigruoti nemažą skaičių lenkų, čekų, vokiečių, vengrų, bulgarų, serbų, slovėnų rašytojų. Pabaltijo rašytojų emigracija buvo masinė – tokio didžiulio intelektualinių jėgų nutekėjimo nepatyrė nė vienas kitas Europos regionas po Antrojo pasaulinio karo. Dauguma estų rašytojų įsikūrė Švedijoje. Latvių intelektualai spietėsi Vokietijoje bei Skandinavijoje. Lietuvių kultūrinė emigracija išsibarstė per kelis kontinentus. Pagrindinės kultūrinės jėgos, Lietuvių rašytojų draugijos valdyba, lietuviškų knygų ir spaudos leidyba 1949-1951 m. susitelkė JAV, kur gyveno jau kelios emigrantų kartos, ėjo dienraščiai („Draugas“, „Naujienos“, „Vilnis“), savaitraščiai („Dirva“, „Amerika“, „Darbininkas“), mėnraščiai („Margutis“, „Vytis“), ir Čikaga tapo išeivijos kultūrinio-meninio gyvenimo sostine.

Pirmaisiais pokario metais lietuvių rašytojai kartu su latvių ir estų kolegomis aktyviai dalyvavo protesto akcijose dėl Pabaltijyje vykdomo genocido, piketavo prie JTO, atvykus Molotovui ar Vyšinskiui, siuntė peticijas Vakarų Europos ir JAV politikams, reikalaudami įgyvendinti Atlanto chartiją užgrobtuose kraštuose. J.Savickis, buvęs Lietuvos ambasadorius Skandinavijos šalyse, 1951 m. vyksta į Stokholmą, Oslą, Kopenhagą aiškinti Lietuvos padėties karalių rūmuose, politikų kabinetuose, didžiųjų laikraščių redakcijose. J.Brazaitis (Ambrazevičius) vadovauja Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto užsienio reikalų tarnybai, įsikūrusiai Pfulingene (Vokietija). B.Raila įeina 1946-1948 m. į rezistencinio Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio vadovybę kaip užsienio delegatūros narys, redaguoja Lietuvos pogrindžio rezistencijos žinių biuletenį. 1951 m. A.Vaičiulaitis paskiriamas „Amerikos balso“ lietuviškų laidų vadovu – šešis kartus per dieną iš Niujorko skrieja į Lietuvą užsienio žinios, krašto įvykių analizė, poetų eilės, išeivijos kultūrinio gyvenimo apžvalgos. 1952 m. J.Aistis stoja dirbti į Laisvosios Europos informacinę tarnybą – skaito sovietinės Lietuvos laikraščius, knygas, partijos vadovų pareiškimus ir ruošia analitines apžvalgas, kurios naudojamos propagandinei kovai prieš socializmo imperiją. Jis rašo kandžius pamfletus apie „maskolbernius“, kuriems Stalinas išmokėjo po 5000 rb už Lietuvos įjungimą į Sovietų Sąjungos sudėtį, apie „niekšiškai nuogą rusų kolonializmą“, šimteriopai pavojingesnį negu ją dangstanti komunizmo doktrina, ir apie neišvengiamą „koloso molio kojomis“ griuvimą ryt, poryt ar po dešimtmečio. I.Šeinius leido apie „raudonąjį tvaną“ dokumentines ir beletristines knygas Švedijoje, polemizuodamas su prosovietiška švedų vyriausybės laikysena (Sovietų Sąjungai atiduotas Lietuvos auksas, grąžinta dalis karo pabėgėlių). „Gal lengviausia būtų vaižgantišku tonu šūktelėti sau: gana tos politikos, – rašė J.Savickis 1951 m. vasarą. – Kam ji man? Aš ne politikas. Priešingai, aš turiu būti politikas, aš turiu ja rūpintis. Negalima juk tokiomis valandomis, kaip dabar, atsisakyti dirbti.“

Didžiulis lietuvių rašytojų būrys, išblokštas iš savo žemės (1944 m. pasitraukė 78 rašytojai, keletas dar anksčiau), jautėsi įpareigotas „dėtis kovon dėl tautos laisvės“ (J.Aistis), kalbėti „okupuoto krašto vardu“ (J.Brazaitis), „permąstyti likiminę skriaudą, ištikusią Lietuvą“ (V.Alantas), „likti gyva, atplėšta, bet niekur neprigyjanti lietuvių tautos dalis“ (B.Brazdžionis). Egzodo rašytojai skelbėsi esą vieninteliai lietuviškos meninės kūrybos tęsėjai – tėvynėje gyvąjį žodį užspaudė okupantai, todėl nacionalinės literatūros plėtotė tegalima tik atsidūrus už pavergtos tėvynės sienų. Lietuviško meninio žodžio kūryba suvokiama kaip motinos tėvynės balsas, šaukiantis krūvon išblaškytus vaikus, kaip „marinamos tautos“, stovinčios „ant bedugnės krašto“, gyvybingumo ženklas, liudijantis jos pastangas išlikti žiauriose istorijos pervartose. „Kiekvieno lietuvio pareiga sudaryti sąlygas tautinei kultūrai. Protėvių aukos dėl lietuviškos knygos yra testamentinis įpareigojimas „, – skelbė 1946 m. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas. Tad pirmajame pokario dešimtmetyje knygų leidyba buvo dominuojanti išeivijos kultūrinės raiškos forma, kelis kartus pranokstanti tiek leidinių skaičiumi, tiek kokybe visa tai, kas buvo išleista sovietinėje Lietuvoje (pvz., 1952 m. išeivijoje išspausdinti devyni romanai, o Lietuvoje tik vienas).

Lietuvių rašytojai, atsidūrę svetimuose kraštuose kaip laikini tremtiniai, nusiteikę „Velykas švęsti jau Lietuvoje“, 1947 m. įsitikino, kad „neturim pagrindo tikėti greitu grįžimu“ (J.Brazaitis). Palengva geso viltis, kad apskritai kada nors teks sugrįžti į tėvynę – net į pavergtą (A.Maceina). Geležinė uždanga atskyrė rašytoją-tremtinį nuo jo kūrybos versmių – krašto gyvenimo ir nuo gimtosios kalbos, kuria jis rašė. Naujoje aplinkoje – buvusiose vokiečių kareivinėse (jos ilgi koridoriai nostalgiškai pavadinti Laisvės alėja, Vytauto prospektu) ar Amerikos didmiesčiuose, kur „viskas gazolinu dvokia, net saldainiai“, – jis jautėsi nepritapęs, nereikalingas. „Šaknų čia neįleisiu, nepritapsiu“, – rašė V.Krėvė.
„Būti poetu ir likti be savo žemės yra gal daugiau negu fizinė mirtis, ypač tokiam, kaip aš“, – skundėsi J.Aistis.

Lietuvių kultūrinis elitas, nublokštas į svetimas šalis, kur duoną reikėjo užsidirbti praktinėmis profesijomis, leidosi į anglių ir aukso kasyklas, samdėsi miško kirtėjais ir kapinių duobkasiais, troleibusų konduktoriais ir telegrafistais, dirbo skerdyklose ir valgyklose, plieno ir baldų fabrikuose, spaustuvėse ir vaistų sandėliuose. „Taip ir žus geriausios mūsų jėgos: vienos duoną kepdamos, kitos paminklų akmenis tašydamos, trečios lėkštes plaudamos“, – rašė 1950 m. A.Vaičiulaitis. Augę ir brendę Vakarų Europos humanitarinės kultūros atmosferoje, lietuvių rašytojai atsidūrė „primityvių ir mažakultūrių darbininkų aplinkoje“, turėjo gyventi ir kurti „utilitarinėje bei techninėje Šiaurės Amerikos civilizacijoje“ (J.Kralikauskas), kuri reikalavo muštis į materialines gėrybes ir niekino idealistinį pasišventimą nerealiems tikslams. „Perkeltas į kitą dirvą ir kitą klimatą, jis (poetas) galbūt prigyja ir auga, žaliuoja ir žydi, bet paprastai vaisiaus jau neneša“, – karčiai rašė J.Aistis.

Svetimoje aplinkoje lietuviškas meninis žodis styro vienišas, atsimušęs į „abejuojumo šmėklą“ (F.Kirša) ir tarsi neišgirstas. „<…> Kartais atrodo, jog tęsti grožinės literatūros kūrybą yra tas pats, ką ir šaukti dykumoje, kur į tavo balsą neatsiliepia joks aidas“, – rašė P.Andriušis. Toks šaukimas, atsidūrus „ant plaukiojančios ledo lyties“, suima buvusio gyvenimo atsiminimus, benamio žmogaus likimą, dabarties neviltį ir desperatišką ištikimybę gimtajam žodžiui, atlaikiusiam šimtmečių teriones. Lietuviška meninio žodžio kūryba rašytojams tremtiniams liko vienintelė dvasinio gyvenimo alternatyva, kurios nebuvo į ką iškeisti (tik vienas A.J.Greimas ėmė rašyti prancūziškai, tik vienas A.Landsbergis rašė angliškai). Grįžę po darbų iš aukso kasyklos Kanadoje ar akmens skaldyklos Argentinoje, jie sėsdavosi prie romano, eilėraščio, straipsnio, kad vėl sugrįžtų į Lietuvą, iš kurios taip ir nepajėgė galutinai pasitraukti. Dideliu užsispyrimu kūrė knygą po knygos tartum paminklinius akmenis Lietuvai, jau išbrauktai iš pasaulio žemėlapio.

„Poetas kaip daina – gimsta tautoj ir gyvena tautoj“,- rašė S.Santvaras. Pavergtos tautos rašytojas negali išeiti iš savo tautos – jis „yra tautos sielos ieškotojas ir jos dvasinio veido ryškintojas“ (V.Alantas). Lietuvių meninis žodis turi vesti mus į Lietuvą „kaip ugnies stulpas“, pasak B.Brazdžionio. „Aš rašau dėl to, kad tikiu lietuvių ir Lietuvos gyvybe bei nemirtingumu“, – sakė F.Kirša.

Vyresniosios kartos rašytojas – Lietuvos nepriklausomybės gimimo ir žlugimo liudytojas – jautėsi pašauktas būti „tautos dvasios apaštalas“, formuoti pranašo žodžiu išsivadavimo viltį ir skelbti direktyvas – ką veikti. J.Aistis, sukrėstas valstybės netekties, stojosi į „genties priešų“ teisėjo, pavergtųjų drąsintojo, laisvės skelbėjo tribūną, prabildamas neįprastu jam aukštu tonu (rink. „Nemuno ilgesys“, 1947; „Sesuo buitis“, 1951). B.Brazdžionio eilėraščių knygose „Svetimi kalnai“ (1945), Vidudienio sodai“ (1961) atgimsta romantiniai įvaizdžiai kaip amžino tautos buvimo ženklai – „senos pilys prie Nemuno seno krantų“, „žilų vaidilų kanklės“, „Punios Margiris“, „kapai senoliai“, taip pat imperatyvinė nuosaka, programuojanti žmogaus elgseną: „Senolių kraują – / vardą – laisvės žiburį širdy, / Kaip amžiną paminklą visą šią kelionę, / Kaip didelį turtą nešk širdy“. F.Kirša satyrinės poemos „Pelenai“ tęsinyje rašo apie pravirkusius Vilniaus rūmus, kai „Laisva Tėvynės žemė slydo iš po kojų“. Iš dramatiškų odžių apie didžiųjų kunigaikščių žygius, baudžiauninkų sukilimus ir tremtinių ešelonus A.Rūkas lipdo fragmentišką poemą „Mano tautos istorija“ (1961).

Daugelis lietuvių rašytojų, debiutavusių tarpukaryje, taip ir neišėjo iš samanotos lietuviško kaimo gryčios, kuri nuo „Aušros“ laikų tapo visų vertybių centru mūsų kultūrai. Lietuviško kaimo pasaulis, sustingęs prieškariniame laike, tapo žmogiškų vertybių viršūne, jau negrįžtamai prarasta, o agrarinė sankloda buvo sureikšminta kaip tautos egzistavimo pagrindas.

A.Vaičiulaičio novelėse („Kur bakūžė samanota“, 1947) suvalkietis ūkininkas rūko pypkę, kurią jam amžinatilsį tėvas paliko; sodietė dėvi sijoną, „stangriais padurkais atsiremiantį į žemę“; bernai šokdina mergas „kaip viesulai, griausmingai užkulnim į grindis trenkdami“; duktė valandas prasėdi beržyne prie tėvo kapo tyliai besišnekėdama. P.Andriušio aukštaitiškuose pasakojimuose „Anoj pusėj ežero“ (1947) beržai, žuvys, laumžirgiai tebėra piemenuko broliai ir seserys, kaip ir V.Krėvės „Šiaudinėj pastogėj“. P.Tarulio novelių knygoje „Žirgeliai padebesiais“ (1948) putoja ąsočiuose alus, ūturiuoja ūsuoti gaspadoriai, o moterėlės verpia ir verpia žiemos vakarais. N.Mazalaitės novelėse („Gintariniai vartai“, 1952) aprašomos žemaitiškos koplytėlės, mažas bažnytkaimis tarp didelių miškų ir duona, kepama ant klevo lapų. J.Savickio romane „Šventoji Lietuva“ (1952) nostalgiškai piešiama patriarchalinė kaimo sankloda, darbštaus ūkininko tvirtybė, šventadienių
protarpiais stebima iš ironiškos distancijos. Iš kaimo buities realijų ir tautosakos įvaizdžių audžiamas gražbylingas L.Dovydėno apysakos „Per Klausučių ūlytėlę“ (1952) pasakojimas – ginčai su pinčiuku, kelionė į atlaidus, vestuvių dainos ir šokiai. Alės Rūtos romane „Trumpa diena“ (1955) skamba tarmiškai nuspalvinti Rytų Aukštaitijos ūkininkų dialogai, o šiokiadieninė buitis – pabaigtuvių papročiai, gegužinės – kupina žmogiško gerumo ir poetiškumo. Poetiškai išjausta kaimo gamta tampa vos ne pagrindiniu A.Baranausko novelių knygos „Kalvos ir lankos“ (1959) veikėju.

Iš stebuklingų paliktos tėviškės regėjimų lietuvių literatūrinė savimonė nenoromis gręžėsi į karo nusiaubtą, išsigandusį Vakarų pasaulį, į realią, neretai dramatišką, pabėgėlių-išeivių patirtį svetimoje šalyje. L.Dovydėnas savo beletristikos knygose („Mes ieškom pavasario“, 1948; „Žmonės ant vieškelio“, 1949) reportažiškai aprašo pasitraukimo kelią, pabėgėlių stovyklas, prievarta į SSRS deportuojamus rusus, skelbdamas herojų lūpomis antibolševikines deklaracijas. J.Jankus tragiško autentiškumo knygoje „Naktis ant morų“ (1948) taip nusako pokarinės Europos situaciją: „Man pasirodė, kad užėjo naktis, o visas pasaulis guli ant morų ir kietai miega. Gi duobkasiai ateina. Iš rytų. Ir duobė jau iškasta. Tik jie ateis, paims morus ir miegantį pasaulį nuleis į duobę“. M.Bavarskas romane „Pilkieji namai“ (1947) pavaizdavo pilką DP stovyklų gyvenimą be jokių ateities perspektyvų. V.Ramonas stiprios emocinės įtaigos romane „Kryžiai“ (1947) svarsto Lietuvos bolševizacijos priežastis 1940 m., apkaltindamas laisvamanybę ir liberalizmą („arba su bolševizmu, arba su Dievu, kito kelio nėra“). J.Griniaus dramoje „Žiurkių kamera“ (1954) susikerta katalikybės ir komunizmo idėjos KGB tardymo kameroje – lietuvis komunistas tardo ir pasmerkia lietuvius patriotus, išgelbėjusius jį nuo mirties, o rusai komunistai jį patį sudoroja kaip nepatikimą. Lietuviškas mentalitetas, dorovė, papročiai, gėrio ir grožio idealai atstumia ne tik sovietinę santvarką (J.Gliaudos romanas „Ora pro nobis“, 1953), bet negali prisitaikyti ir prie amerikietiškos civilizacijos standartų. N.Mazalaitės romane „Negestis“ (1955) lietuvė, karo pabėgėlė, ištekėjusi už amerikiečio, lieka svetima turtingo vyro namuose. Socialinė ir psichologinė išeivio adaptacija prie naujų sąlygų, užgožta pirmajame dešimtmetyje palikto krašto nostalgijos, taps dominuojančia problema šeštojo dešimtmečio prozoje (J.Jankaus, K.Barėno, A.Barono, J.Gliaudos, Alės Rūtos romanai).

Karštai skelbdama tikėjimą tautos laisve („Ir aš tikiu Lietuva. Ji išsilaikys“. – J.Aistis) ir poetizuodama didvyrišką tautos pasipriešinimą sovietinei okupacijai, egzodo literatūra jau negalėjo nubrėžti jokio realaus istorinės būtinybės kelio, vedančio į tą laisvę. Atgimsta mažos tautos bejėgiškumo savijauta nevaldomos griūties akivaizdoje, atsiranda ironiškai skeptiškas požiūris į istorijos tėkmę, perdėm chaotišką, kruviną ir nepataisomą (J.Savickio „Žemė dega“, 1956). Ar beverta stovėti herojų pozomis, kurios nieko nekeičia suskilusio pasaulio santvarkoje? „Kažkodėl mes visi norime pasidaryti Maironiais ir Kudirkomis. Bet mes užmiršome, kad nei žmonės, nei laikai nesikartoja… “ – rašė A.Nyka-Niliūnas 1946 m. Gali kiek nori šauktis kunigaikščių Lietuvos, ji neprisikels. Romantinės giesmės apie „milžinų kapus“, apie „šventą ir amžiną ugnį“ nesugrąžins laisvės. Šitomis giesmėmis prieškarinė poetų karta, užsidėjusi oficialaus patriotiškumo kaukes, ir baigia savo literatūrinį kelią, anot A.Landsbergio. Egzodo poetai kuria katastrofos apimtame pasaulyje, ir visai reali tikimybė tapti jiems paskutiniaisiais savo tautos poetais, pasak H.Nagio. Jaunesnioji rašytojų karta, debiutavusi spaudoje hitlerinės okupacijos metais, užsibrėžė atstatyti literatūros, kaip meno, nepriklausomybę ir normalią vertybių gradaciją (žurn. „Literatūros lankai“, 1952). „Pavergtą kraštą apleidusių pabėgėlių sauja apsisprendė elgtis kaip tauta, turinti savo kultūrą ir vidinę laisvę kitų tautų tarpe, o ne kaip mobilizuoti kareiviai, tėvynės laisvės vardan savąją uždarę į ateities kraičio skrynią“, – rašė R.Šilbajoris. „Žemės“ antologijoje ir žurnale „Literatūros lankai“ susitelkusi rašytojų karta drąsiau atsidavė Vakarų filosofijos (egzistencializmo) ir modernizmo poveikiams, vis silpniau jausdama tarpukario literatūros tradicijų trauką. Ji troško atviromis akimis pažvelgti į pasaulį, kuriame atsidūrė, kad suvoktų savo būties tragišką vienišumą (A.Škėmos „Nuodėguliai ir kibirkštys“, 1947). Ji išsižadėjo prometėjiško programiškumo, stumiančio literatūrą į patosą (J.Kėkšto „Rudens dugnu“, 1946). Ji šaipėsi iš sakralinių mitų, reikalaujančių aukos (A.Landsbergio romanas „Kelionė“, 1954). Paliktosios žemės skausmas ir šios kartos kūryboje lieka „atvira žaizda“, pasak J.Girniaus, tik ji suvokiama ir įprasminama likiminių žmogaus problemų šviesoje (antologija „Žemė“, 1951). Šita egzodo literatūra nebeturi išganymą skelbiančios ideologijos – ji daugiau abejoja negu teigia (A.Griciaus lyrikos knyga „Žemė ir žmogus“, 1947; A.Barono romanas „Mėnesiena“, 1957;
„Kanarėlė“, 1958).

Prarastos tėvynės lyriniai regėjimai, skaudūs jos istorijos ir kultūros prisiminimai, jos netektis tragišku absurdu įeina į pokarinę Europos literatūrą kaip būdingiausias perskelto pasaulio atspindys (J.Bobrovskio, G.Grasso, Cz.Miloszo kūriniai). Lietuviškas žodis, uždarytas gimtojo kaimo atsiminimuose, ilgainiui atsivėrė industrinės civilizacijos realijoms, didmiesčio ritmams, priešingybių draskomo žmogaus savimonei, modernioms žanrų ir formų transformacijoms, masinės kultūros ir svetimos kalbos poveikiams. Tokia yra pagrindinė egzodo literatūros raidos linija.Kazys Bradūnas

(g. 1917)

Baigęs lituanistikos studijas 1943 m. Vilniuje, V.Mykolaičio-Putino literatūrinių popiečių teikėjas, spėjęs išleisti dar Lietuvoje eilėraščių rinkinį „Vilniaus varpai“ (1943), pasitraukęs 1944 m. rudenį iš gimtojo Kiršų kaimo, pirmasis ėmė burti jaunų rašytojų kartą pradžioj į žurnalą „Aidai“ (Miunchenas, 1946 m.), o vėliau į antologiją „Žemė“ (Čikaga, 1951), suvokęs lietuviškos meninės kūrybos tęstinumą kaip tautos dvasinio pasipriešinimo ir išlikimo akciją, kuriai jis, kapinių duobkasys ir akmenų tašytojas pirmaisiais emigracijos metais, jautėsi pašauktas kaip vienintelei savo gyvenimo misijai (įsteigė žurnalą „Literatūros lankai“, 1952-1959; redagavo dienraščio „Draugas“ literatūrinį priedą 1961-1982; antologiją „Lietuvių poezija“, III t., 1971; suredagavo kolektyvinius mokslinius veikalus „Lietuvių literatūra svetur“, 1968; „Lietuvių egzodo literatūra“, 1992). Išsižadėjęs kartu su visa karo metais debiutavusių literatų karta pranašo mostų ir direktyvinės nuosakos lyrikoje, jis liko įsitikinęs, kad poetinis žodis gimsta iš pirmykščių tautos būties pagrindų, suima visą tautos istoriją ir „dreba dėl jos likimo“.

Skaidrus poetinio žodžio paprastumas ir melodingumas („Visi mano eilėraščiai formavosi kartu su melodija“), giminingas S.Nėries „Diemedžiu žydėsiu“ skambančiai plastikai, jau pirmuose Bradūno eilėraščių rinkiniuose rėmėsi ne tiek kintančių emocinių būsenų raiška, kiek pastovių būties pavidalų tyliu stebėjimu. Esminė jo kūrybos nuostata: yra kažkas aukštesnio už kuriantį aš, ir tai pajusti – eilėraščio paskirtis. Artėjimas į amžiną pastovumą daiktuose, žmogaus būtyje ir tautos istorijoje – tai eilėraščio vyksmas, siūbuojantis tarp aprašymo ir meditacijos. Logiškai neartikuliuotas, o tik potekstėje likęs sąlytis su tuo, kas stovi aukščiau (tautos likimas ar Dievas), sudaro eilėraščio kulminaciją, kuri yra džiaugsmingas praregėjimas ar pamaldus nusilenkimas begalinei harmonijai („Ir nežinau, ar krenta žvaigždės, / Ar eina Dievas į mane“). Bradūnas nuosekliai kūrė ištisus ciklus ir atskiras knygas (jų išleista 14), siekdamas poetiškai išgyventi ir išsiryškinti vieno ar kito istorijos bei kultūros reiškinio esmingumą (pagonybė, Mindaugo krikštas, maras, Vilniaus architektūra, Donelaitis, Čiurlionis).

Bradūno lyrikoje, ypač knygose Apeigos (1948), Devynios baladės (1955), Morenų ugnys (1958), Sidabrinės kamanos (1964), žemė yra kertinis žodis, apgaubtas romantinės adoracijos aureole kaip fundamentinė vertybė. „Ir tėvams, ir kaimynams, ir man pačiam žemė buvo lyg ir antroji žmogaus pusė… Nuo jos atsiplėšti – tai lyg netekti savęs“, – sakė poetas. Plikta tėviškės žemė smilksta iš toli kaip aukuras, o poetas yra kunigas, kuris kursto šį aukurą. Jis deda į burną žodį – ostiją, dieviškąją duoną. Toks šventas yra žemės ir poezijos ryšys („Viską gavus iš tavęs, / Žeme žemuže“).

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2941 žodžiai iš 9613 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.