ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS
SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS
EKONOMIKOS KATEDRA
EKIU PAKEITĖ EURAS
TURINYS
Įvadas…………………………………………………………….
………………………………………………………………..3
1. Europos pinigų
sistema……………………………………………………………
…………………………………….4
1.1. Ekonominė pinigų
sąjunga……………………………………………………………
…………………………5
1.2. Europos pinigų sistemos ir ekonominės pinigų sąjungos
skirtumai……………………………….9
2. Euro įvedimo įtaka
rinkai…………………………………………………………….
…………………………..10
3. Euras ir
Lietuva……………………………………………………………
……………………………………………..11
4. Lietuvos banko vaidmuo Lietuvai įstojus į ES ir įsivedus
eurą………………………………………….13
5. Europos Sąjunga, įvedusi bendrą
valiutą……………………………………………………………
…………..13
6. Euro įvedimo
nauda……………………………………………………………..
……………………………………..15
6.1. Euro įvedimo nauda
Lietuvoje………………………………………………………….
…………………….17
7. Euro simbolis, monetos,
banknotai………………………………………………………….
…………………….18
7.1. Lietuviški euro banknotai ir
monetos……………………………………………………………
………….22
Išvados……………………………………………………………
……………………………………………………………..23
Literatūros
sąrašas……………………………………………………………
……………………………………………..25
Priedai……………………………………………………………
………………………………………………………………26
ĮVADAS
Europiečiams reikėjo dviejų pasaulinių karų, kad būtų pradėta
ieškoti naujų Europos valstybių vienybės formų. Nenorėdamos kartoti po
Pirmojo pasaulinio karo padarytų klaidų, demokratinės Europos vyriausybės
ieškojo vienijimosi būdų ir pasirinko politinę, ekonominę ir finansinę
integraciją. Ši integracija vyko įvairiomis formomis ir perėjo keletą
laipsniškos plėtotės etapų, po kurių buvo padėti konstituciniai Europos
Sąjungos (ES) pamatai, ir jai priklausančios valstybės negrįžtamai pasuko
tiek politinės, tiek ekonominės ir valiutų sąjungos linkme.
Grynųjų eurų įvedimas – istorinis įvykis, apibendrinantis kelių
dešimtmečių Europos bendrijos pastangas kuriant teisines ir ekonomines
sąlygas bendrai Europos valiutai. Šio įvykio išskirtinumą padidina rinkos
dalyvių lūkesčiai, kad euro įvedimas turės reikšmingą ir ilgalaikį poveikį
ne tik euro zonos šalių, bet ir viso pasaulio ekonomikos raidai, lems
struktūrinius pokyčius tarptautinėje prekyboje ir tarptautinių finansų
srautuose. Ir nors pasigirsta abejonių bendros valiutos nauda, vis dėlto
jas nusveria lūkesčiai, kad bendra valiuta paskatins euro zonos šalių,
kartu ir kitų Europos šalių ekonomikos plėtrą. Pažymėtina, kad bendros
valiutos projekto įgyvendinimas priklausys nuo pačių ES šalių – būtina, kad
jos ir toliau tęstų pradėtas valstybės finansų, socialinio draudimo
reformas, panaikintų likusius kapitalo judėjimo apribojimus bei atliktų
kitus užsibrėžtus darbus ekonomikos liberalizavimo srityje.
Šio darbo tikslas – supažindinti su Europos pinigų sistema bei
Ekonomine ir pinigų sąjungą. Atskleisti kokios priežastys ir aplinkybės
paskatino ekiu pakeitimą euru. Apibendrinti euro privalumus ir trūkumus.
Pateikti išvadas.
Teoriniai daliai parašyti naudoti periodiniai leidiniai, mokslinė
literatūra ir internete publikuoti straipsniai.
1. EUROPOS PINIGŲ SISTEMA
Jau nuo septintojo dešimtmečio Europos Sąjungoje buvo planuojama
sukurti piniginę ir ekonominę pinigų sąjungą (EPS). 1969 m. Europos
Viršūnių Taryba Hagos susitikimo metu oficialiai paskelbė tikslą sukurti
EPS.
1970 m. parengtoje P. Kernerio ataskaitoje pateiktas planas, kaip
per 10 metų sukurti Ekonominę ir pinigų sąjungą. Tačiau dėl tuo metu
kilusios naftos krizės ir nevienodos valstybių narių ekonominės
politikos
bei silpno JAV dolerio pirmosios pastangos susieti valiutas „valiutų
grandine“ žlugo, ir buvo apsiribota tik sistemos, į kurią įėjo Vokietija,
Danija ir Beniliukso šalys, sukūrimu.
Po pakartotino mėginimo Europos pinigų sistema sukurta 1979 m.,
atsiskaitymams pradedamas naudoti bendras Europos piniginis vienetas – ekiu
(ECU). Tai buvo precedento neturintis bendradarbiavimo pinigų politikos
srityje įvykis. Europos pinigų sistema sukurta remiantis stabilių, tačiau
koreguojamų valiutų kursų koncepcija. Jos esmė – nustatyti centriniai
nacionalinių valiutų kursai ECU atžvilgiu. Ekiu nebuvo teisėta mokėjimo
priemonė bei neturėjo materialios išraiškos – banknotų ir monetų. Ekiu,
kurį sudarė 12 valstybių, buvusių ES narėmis ES (Mastrichto) sutarties
pasirašymo metu, t. y. 1992 m. vasario mėn., valiutos (į ekiu sudėtį
neįėjo Austrijos, Švedijos ir Suomijos valiutos, kadangi šios valstybės ES
narėmis tapo 1995 m.), buvo naudojamas kaip apskaitos vienetas, o jo vertė
priklausė nuo bazinės sudėtinių valiutų vertės. Tačiau, ekiu vis tik
įgijo taupymo vertę, kadangi jais buvo išreikšta nemaža valstybinio ir
privataus sektoriaus skolų dalis. Ekiu taip pat buvo vartojamas bendrovių
tarpusavio atsiskaitymams ir užsienio prekyboje. Nors ir nelabai plačiai,
tačiau šiek tiek ekiu naudojo ir gyventojai – atsiskaitydami čekiais ir
atsidarydami taupomąsias sąskaitas ekiu. Taigi ekiu negalima vadinti
tikrais pinigais.
1990-1991 m. vedant derybas dėl ES (Mastrichto) sutarties,
politikai ir ekonomistai vieningai pripažino, kad Europos pinigų sistema
veikė sėkmingai, buvo labai sumažinti Europos valiutų kurso svyravimai:
1979-1985 m., palyginti su 1975-1979 m., sumažėjo perpus ir dar tiek pat
1986-1989 m. Infliacijos lygio bei ilgalaikių palūkanų normų sumažėjimas
ir konvergencija taip pat turėjo įtakos sėkmingam Europos pinigų sistemos
funkcionavimui.
Europos pinigų sistemos sėkmė buvo labai stiprus argumentas
diskusijoms dėl Ekonominės ir pinigų sąjungos. Jos prasidėjo po 1985 m., ir
vis dažniau atrodė, kad EPS – būtinas žingsnis, leisiantis baigti ir kurti
bendrąją rinką.
1988 m. Viršūnių Taryba Hanoverio susitikime nutarė įkurti
komitetą, kurio pirmininku paskirtas Europos Komisijos pirmininkas
Jacque‘as Delors‘as. Komitetas turėjo pateikti pasiūlymus dėl konkrečių
etapų, kurie leistų įkurti EPS. J. Delors‘as rekomendavo įgyvendinti trijų
etapų planą, numatantį intensyviau koordinuoti ekonominę ir pinigų
politiką. Visa tai ilgainiui padėtų įvesti bendrąją Europos Sąjungos
valiutą ir įkurti Europos centrinį banką.
Remiantis J. Delors‘o ataskaita, Europos Viršūnių Tarybos
susitikime, vykusiame 1982 m. Madride, nuspręsta, kad pirmasis EPS etapas
turėtų prasidėti 1990 m. liepos mėn., o 1991 m. gruodžio mėn. Mastrichte
Europos Viršūnių Taryba nutarė įvesti Europos Sąjungos bendrąją valiutą iki
2000 m. Europos Sąjungos (Mastrichto) sutartyje numatytos bendros ES
valiutos įvedimo sąlygos ir grafikas.
1.1. EKONOMINĖ PINIGŲ SĄJUNGA
Ekonominės ir pinigų Sąjungos įkūrimas ir euro įvedimas –
kulminacija proceso, prasidėjusio daugiau kaip prieš 40 metų, kai 6 šalys
Romoje pasirašė Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartį. Šis procesas
paskatino Europos ekonominę ir politinę integraciją. I992 m. 12 valstybių
ir vyriausybių Vadovai pasirašė Europos Sąjungos sutartį, dar vadinama
Mastrichto sutartimi. Joje buvo akcentuojamas ir bendros valiutos
sukūrimas. 1995 m. pabaigoje Madride vykusio Europos Viršūnių Tarybos
susitikimo metu nutarta naująją Europos valiutą pavadinti EURU. Be to, buvo
nustatytas euro įvedimo trijų fazių scenarijus. EPS kūrimąsi taip pat
galima suskirstyti į tris etapus. Pirmasis EPS kūrimosi etapas prasidėjo
dar gerokai prieš pradedant galioti Mastrichto sutarčiai.
1 etapas (1990 m. liepa – 1993 m. spalis)
Europos Viršūnių Tarybos susitikime, vykusiame 1989 m. Madride,
nutarta, kad pirmasis EPS etapas turi prasidėti 1990 m. liepos mėn.,
panaikinus visus barjerus laisvam kapitalo judėjimui. Pirmajame etape buvo
pasiektas didesnis ES šalių ekonomikų suartėjimas, pagal konstituciją
koordinuojant ekonominę ir pinigų politiką, priimta nuostata, draudžianti
privilegijuotą skolinimąsi iš finansų institucijų. Svarbus argumentas,
paskatinęs EPS įkūrimą, buvo sėkmingas Europos pinigų Sistemos
funkcionavimas, dėl ko sumažėjo valiutų kurso svyravimai, infliacijos lygis
ir ilgalaikių palūkanų normos.
2 etapas (1993 m. lapkritis – 1998 m. gruodis).
1993 m. lapkričio mėn. įsigaliojusi Mastrichto sutartis atvėrė
kelią antrajam EPS etapui Frankfurte prie Maino įkuriamas Europos pinigų
institutas (EPI). Pagrindiniai EPI tikslai buvo stiprinti centrinių bankų
Tarpusavio bendradarbiavimą ir pinigų politikos derinimą, rengtis
Europos
centrinių bankų sistemos (ECBS) sukūrimui, siekiant įgyvendinti bendrą
pinigų politiką. Šio etapo metu ES narės pasiekė akivaizdžią pažangą
ekonominio suartėjimo srityje ir daugelis iš jų atitiko stojimo į EPS
kriterijus.
1998 m. gegužės mėn. Europos Viršūnių Taryba paskelbė 11 ES
valstybių, kurios nuo 1999 m. sausio 1 d. tapo EPS narėmis, sąrašą.
Pažymėtina, kad, remiantis Mastrichto sutartimi, baigiamojo EPS etapo
pradžia ES šalyse priklauso nuo jų atitikimo nustatytiems konvergencijos
kriterijams, todėl ne visos ES narės iš karto tapo pilnateisėmis EPS
narėmis.
Tame pačiame susitikime buvo paskelbta, kad valstybių, EPS narių,
dvišaliai valiutų keitimo kursai nustatomi pagal Europos pinigų Sistemos
valiutų tarpusavio keitimo centrines normas 1998 m. liepos 1 d.
Frankfurte prie Maino įkurtas Europos centrinis bankas (ECB) ir numatyta
ECBS struktūra. Europos centrinis bankas yra institucija, atsakinga už
bendros pinigų politikos įgyvendinimą euro zonoje. Pagrindinis Europos
centrinio banko tikslas – palaikyti kainų stabilumą. Europos centrinių
bankų sistemą (ECBS) sudaro Europos centrinis bankas ir Europos Sąjungos
valstybių narių centriniai bankai.
Pagrindiniai ECBS uždaviniai:
1. nustatyti ir įgyvendinti Bendrijos pinigų politiką,
2. vykdyti valiutos keitimo operacijas,
3. laikyti ir valdyti valstybių narių oficialiąsias užsienio
atsargas,
4. užtikrinti sklandų ir patikimą mokėjimų sistemos veikimą.
Bendradarbiauti su atitinkamomis valdžios įstaigomis vykdant
patikimą kredito įstaigų priežiūrą ir užtikrinant finansų sistemos
stabilumą.
Euro zoną sudaro ES valstybės narės, kurios įsivedė bendrą
valiutą – eurą. Euro zonai dabar priklauso 12 valstybių: Airija, Austrija,
Belgija, Graikija, Ispanija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai,
Portugalija, Prancūzija, Suomija ir Vokietija.
Nedalyvaujančios šalys: Kipras, Čekija, Estija, Vengrija,
Latvija, Lietuva, Malta, Lenkija, Slovakija ir Slovėnija. Danija, Švedija
ir Jungtinė Karalystė yra ES narės, bet nėra įsivedusios bendros valiutos.
Danija yra Valiutų kurso mechanizmo II (VKM II) narė. Tai reiškia, kad
Danijos krona yra susieta su euru, bet kursas nėra fiksuotas.
3 etapas (1999 m. sausis – 2002 m. liepa)
1999 m. sausio 1 d. euras tapo vienintele savarankiška valiuta
Ekonominėje ir pinigų sąjungoje, o euro zonos valstybių nacionalinės
valiutos prarado savarankiškumą ir tapo tik euro išraiška, nors
pereinamuoju laikotarpiu dar ir cirkuliavo apyvartoje. Tuo tikslu Europos
Sąjungos Taryba patvirtino EPS dalyvaujančių 11 valstybių nacionalinių
valiutų ir euro fiksuotus tarpusavio keitimo kursus. Nustatyti
nacionalinių valiutų ir euro kursai pateikiami 1 lentelėje.
1 lentelė
Nacionalinių valiutų ir euro kursai
|1 EUR = 10,787564 |Airijos svaro (IEP); |
|1 EUR = 13,7603 |Austrijos šilingo (ATS); |
|1 EUR = 40,3399 |Belgijos franko (BEF); |
|1 EUR = 166,386 |Ispanijos pesetos (ESP); |
|1 EUR = 1936,27 |Italijos liros (ITL); |
|1 EUR = 40,3399 |Liuksemburgo franko (LUF);|
|1 EUR = 2,20371 |Olandijos guldeno (NLG); |
|1 EUR = 200,482 |Portugalijos eskudo (PTE);|
|1 EUR = 6,55957 |Prancūzijos franko (FRF), |
|1 EUR = 5,94573 |Suomijos markės (FIM); |
|1 EUR = 1,95583 |Vokietijos markės (DEM). |
2001 m. sausio 1 d. Graikija taip pat tapo oficialia dvyliktąja
Ekonominės ir pinigų sąjungos nare ir įsivedė piniginį vienetą eurą.
Nustatytas oficialus drachmos keitimo kursas:
|1 EUR = 340,75 |Graikijos drachma (GRD) |
Toks nacionalinių valiutų fiksavimas reiškia, kad dalyvaujančių
EPS šalių valiutų tarpusavio keitimo kursai yra pastovūs, ir nekinta euro
atžvilgiu.
Pereinamasis laikotarpis truko nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2001
m. gruodžio 31 d., kai nacionalinės valiutos egzistavo kartu su euru, t. y.
visi mokėjimai grynaisiais buvo atliekami nacionalinėmis valiutomis, o
euras cirkuliavo tik negrynuoju pavidalu. Šiuo laikotarpiu ECB tapo
atsakingas už valstybių dalyvių pinigų politiką. Pinigų, kapitalo, valiutų
ir tarpbankinės rinkos pradėjo naudoti eurą. Naujos valstybių skolos
išreiškiamos eurais. Euro zonos valstybių privatus sektorius ir gyventojai
šiuo laikotarpiu galėjo pasirinkti, ką naudoti atsiskaitymams negrynuosius
pinigus – eurus ar nacionalines valiutas.
Nuo 2002 m. sausio 1 d. EPS dalyvaujančiose valstybėse pradėjo
cirkuliuoti euro monetos ir banknotai. Kurso apskaičiavimas pateikiamas 2
lentelėje.
2 lentele
Kurso apskaičiavimas
|1 pavyzdys: |
|1 JAV doleris = 4 Lt |
|1 euras = 0,9620
= 4 x 0,9620 = 3,8480 Lt |
|1 euras = 1,95583 Vokietijos markės = 6,55957 Prancūzijos franko |
|1 Vokietijos markė = 3,8480 : 1,95583 = 1,9674 Lt |
|1 Prancūzijos frankas = 3,8480 : 6,55957 = 0,5866 Lt |
|2 pavyzdys: 1 JAV doleris = 4 Lt |
|1 euras = 0,9558 JAV dolerio = 4 x 0,9558 = 3,8232 Lt |
|1 euras = 1,95583 Vokietijos markės = 6,55957 Prancūzijos franko 1 |
|Vokietijos markė = 3,8232 : 1,95583 = 1,9548 Lt |
|1 Prancūzijos frankas = 3,8232 : 6,55957 = 0,5828 Lt |
Euras tapo vienintele valiuta, o nacionalinių valiutų monetos ir
banknotai buvo palaipsniui išimami iš apyvartos iki 2002 m. liepos 1 d.
Tačiau senuosius pinigus į naujus buvo galima keisti keletą metų po to, kai
jie nustojo būti teisėta atsiskaitymo priemone. Naktį iš 1998 m. gruodžio
31 d. į 1999 m. sausio 1 d. ECU buvo perskaičiuotas į eurą santykiu 1 ECU :
1 euras. Euras nėra sudarytas iš atskirų valiutų, jis – savarankiška
valiuta, kurios vertė nepriklauso nuo sudedamųjų valiutų vertės ir ją į
apyvartą išleidžia Europos centrinis bankas. EST nustatyti euro ir euro
zonos valstybių valiutų perskaičiavimo kursai nereiškia, kad euro ir ne
euro zonos valstybių valiutų (pvz., JAV dolerio, Japonijos jenos ir pan.)
santykis yra pastovus. Euro kursas šių valiutų atžvilgiu kinta ir
nustatomas rinkoje. Pavyzdžiui, 2000 m. kovo 10 d. Frankfurto prie Maino
biržoje euras kainavo 0,9620 JAV dolerio, o kovo 29 d. 0,9558 JAV dolerio.
Lietuvoje iki 2002 m. vasario 2 d. litas buvo susietas su JAV
doleriu, todėl lito ir euro santykis keitėsi priklausomai nuo
susiklosčiusio rinkoje euro ir dolerio santykio, o lito ir kitų euro zonos
šalių valiutų (Vokietijos markės, Prancūzijos franko ir kt.) santykis buvo
apskaičiuojamas pagal nustatyta šių valiutų ir euro santykį.
2002 m. vasario 2 d. Vyriausybė pritarė Lietuvos banko
pasiūlymui nustatyti, kad bazinė valiuta Lietuvoje yra euras (EUR).
Taip pat pritarta oficialiam lito kursui – 3, 4528 už 1 eurą.
Lito ir euro kursas nustatytas pagal vasario 2 d. 15 val. 30 min.
(Lietuvos laiku) Europos centrinio banko paskelbtą JAV dolerio ir euro
santykį.
Vyriausybė netekusiais galios pripažino 1994 m. nutarimus,
kuriais bazine valiuta Lietuvoje buvo nustatytas JAV doleris bei lito ir
dolerio kursas.
1.2. Europos pinigų sistemos
ir Ekonominės pinigų sąjungos skirtumai
Nors Europos pinigų sistemos, kuri pradėjo funkcionuoti 1979 m.,
jokiu būdu negalima laikyti pinigų sąjunga, ji, padėdama stabilizuoti ES
valstybių narių valiutas ir skatindama jų ekonominės politikos koordinavimą
bei konvergenciją, sudarė prielaidas Ekonominei ir pinigų sąjungai sukurti.
Valiutų kurso mechanizmas (VKM) buvo esminis Europos pinigų sistemos
komponentas, nes jame buvo numatyti „fiksuoti, bet koreguojami“ valiutų
tarpusavio kursai. Tai reiškė, kad tam tikrose ribose valiutų kursai galėjo
svyruoti vienas kito atžvilgiu. Jeigu valiutos kursas nustatytas ribas
viršydavo arba nukrisdavo žemiau jų, atitinkamų šalių atsakingosios
institucijos turėjo reaguoti į susidariusią padėtį atitinkamomis pinigų
politikos priemonėmis. VKM padėjo stabilizuoti ES valstybių narių, kurios
jam priklausė, valiutų kursus: 1979-1995 m. valiutų paritetas buvo
keičiamas vis rečiau.
Didžiausias skirtumas tarp Europos pinigų sistemos ir Ekonominės
pinigų sąjungos yra tas, kad EPS pagrindą sudaro du svarbiausi komponentai:
Mastrichto sutartyje numatyta bendroji valiuta, kuri pakeičia visų EPS
dalyvaujančių valstybių narių nacionalines valiutas, ir Europos centrinis