ekologija
Ekologija – tai mokslas apie organizmų ryšius ir santykius su juos supančia aplinka.
Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti. Pavyzdžiui, vadovaujantis ekologiniu požiūriu rūgštinančių sieros bei azoto junginių išmetimą reikėtų sumažinti 80-90. Kol to nebus padaryta, rūgštėjimo daroma žala gamtai nuolat didės.
Ji nagrinėja įvairiais požiūriais: nuo atskirų rūšių sąveikos su aplinka iki ištisų gamtinių sistemų sandaros ir veikimo principų. Daugeliui ekologijos šakų būdingas polinkis ieškoti mus supančio sudėtingo pasaulio vientisumo ir jo reiškinių tarpusavio prikauomybės. Tą tarpusavio priklausomybę būtina gerai suprasti, norint išsaugoti nykstančias rūšis bei gamtines sistemas ir suvokti, kokį poveikį gamtai daro įvairūs teršalai.
Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Tame tarpe ir žmogus. Daugelis tai gerai supranta. Kad šio nėrinio nesuardytume bandydami jame kažka keisti, reikalingos žinios.
NETEISINGAI VARTOJAMAS ŽODIS
Ekologija tapo madingu žodžiu. Jį dažnai vartoja politikai ir kiti valdžios žmonės, norėdami parodyti, jog rūpinasi aplinka. Dėl to daugelis žmonių deda lygybės ženklą tarp aplinkos apsaugos ir ekologijos. Tai klaida. Ne ekologijos uždavinys yra atsakyti, dera ar nedera mėgstamoje poilsio vietoje įrengti savartyną, arba – gerai ar blogai, kad išnaikinami vilkai. Tačiau ekologinės žinios mums leidžia bendrais bruožais numatyti žmogaus veiklos pasekmes gamtoje.
Ar mums labai svarbu, kad neteksime poilsio vietos, kad bus išnaikinti vilkai arba kad vanduo ežeruose taps rūgštus?
Žinoti ekologijos pagrindus svarbu ne tik įvairiems vadovams ar viršininkams, bet ir visiems eiliniams žmonėms, kurie neketina likti nuošalyje ir nori turėti savo poziciją. Dalykinės žinios apie gyvenamąją aplinką, visada svarbios. Tačiau sprendžiant kokią nors problemą negana vien žinių – reikia ir valios. Žinios yra būtina, bet nepakankama prielaida: savaime aišku, kad lengviau susidoroti su tuo darbu, apie kurį jau šį tą žinai, negu su tuo, kurio visiškai nepažįsti.
Ne tik oras
Žemės atmosfera susideda maždaug iš 78% azoto (N2) ir 21% deguonies (O2). Likusią dalį sudaro visų pirma inertinės dujos argonas (Ar) ir neonas (Ne) bei anglies dioksidas (CO2). Atmosferoje yra dar daug kitų medžiagų, kurios gali būti labai svarbios, nors jų koncentracija maža. Atmosferos sudėtis palyginti pastovi. Gamindami teršalus mes keičiame jos sudėtį.
ŠILTNAMIO EFEKTAS
Anglies dioksidas neturi įtakos Žemės paviršių pasiekiančiai matomajai Saulės šviesos spektro daliai, tačiau to negalima pasakyti apie ilgabangį šiluminį spinduliavimą, kuris nuo Žemės paviršiaus sklinda į kosminę erdvę: dalį šių spindulių anglies dioksidas sugeria paversdamas šiluma.
Iškasamasis kuras – akmens anglis, nafta, gamtinės dujos – tai labai seni miškų, dumblių ir kitokio organinio pasaulio likučiai, kurie buvo apsaugoti nuo visiško suirimo. Iškasamasis kuras susidaro nepaprastai lėtai. Šiuolaikinės industrinės šalys per kelis dešimtmečius sunaudojo labai daug žinomų naftos išteklių. Degindami iškasamąjį kura didiname anglies dioksido kiekį atmosferoje. Nors dalis anglies dioksido ištirpsta vandenynuose, vis dėlto jo koncentracija ore didėja. Vienoje Havajų salų vietoje, kur išsiskiria daug anglies dioksido, nuo 1958 iki 1978 metų jo konsentracija ore padidėjo nuo 316 iki 336 dalių milijone dalių oro.