Tikslas : sužinoti kas tai yra ekologija, pasistenkti įsisavinti kuo daugiau informacijos ir sužinoti Lietuvos ekologinę būklę.
Uždaviniai :
· sužinoti apie vandens apsaugą.
· Oro apsaugą ,
· Dirvožemio apsaugą,
· Buitiių atliekų tvarkymą,
· Apsauga nuo fizikinės taršos,
· Gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsaugą
Ekologija ir gamtos apsauga Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos
Pastariesiems dešimtmečiams būdingi visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau, labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui buvo suprasta, kad, norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam, visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką.
Gamtos apsaugoje daugiausia naudojami du pagrindiniai informacijos šaltiniai – ekologinio monitoringo režiminių stebėjimų duomenys ir mokslinių aplinkos tyrimų rezultatai. Kaip papildomi informacijos šaltiniai naudojami įvairių specialiųjų tarnybų (hidrometeorologijos, žemėtvarkos, miškotvarkos, geodezijos, geologijos ir t.t.) duomenys.
Anksčiau visos esamos ir naujai kuriamos Lietuvos gamtinės aplinkos stebėjimo struktūros buvo integruojamos į suvienytą sąjunginę monitoringo sistemą, kurios duomenys buvo įslaptinti ir skiriami tik tarnybiniam naudojimui, viešai neplatinami. Atgavus savarankiškumą ir atsisakius ekologinės informacijos įslaptinimo praktikos, visi duomenys apie šalies ekologinę būklę yra prieinami paprastiems mirtingiesiems, ir tai yra labai svarbu. Juk kiekvienas turi rūpintis aplinka, kiekvienas turi žinoti, kaip tai daryti, kiekvienam turi būti parodytos jo klaidos.
Beje, gamtos apsauga ir ekologija nėra nauja sritis Lietuvoje. Žinoma, kad atskirų aplinkos komponentų stebėjimai Lietuvoje vykdomi jau nuo seno. Antai hidrologiniai Nemuno stebėjimai Rusnėje ir Smalininkuose pradėti daugiau kaip prieš 180 metų, Neries hidrologiniai stebėjimai Vilniuje ir Jonavoje – daugiau kaip prieš šimtą metų. Meteorologiniai stebėjimai pradėti taip pat praeitame šimtmetyje. Duomenys apie naudmenų struktūrą, miškų rūšinę sudėtį bei produktyvumą apima keletą šimtmečių. Kur kas trumpesnės duomenų sekos apie aplinkos teršimą, tačiau vandens telkinių ir oro užterštumo stebėjimai apima jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kurie stebėjimai bei tyrimai pradėti visai neseniai.
Pastaruoju metu aplinkos apsaugai visame pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio. Prioritetas jai suteiktas ir Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant taršos prevencijai bei vandenvalos įrenginių statybai.
Lietuvos aplinkos apsaugos problemos – tai paviršinių ir požeminių vandenų, oro bei dirvožemio tarša, pavojingų atliekų susidarymas, tai ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės mažėjimas, neracionalus gamtinių išteklių naudojimas. Kai kurios iš šių problemų yra sudėtingesnės, kitos – paprastesnės, lengviau sprendžiamos. Dabartinės Lietuvos aplinkos apsaugos strategijos tikslas – užtikrinti subalansuotą šalies vystymąsi, išlaikant sveiką gamtinę aplinką, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. Šioje aplinkos apsaugos strategijoje prioritetas suteiktas vandens ir oro problemoms išspręsti, reikiamą dėmesį skiriant visiems vandens ir oro apsaugos tikslams bei prioritetiniams tikslams kitose aplinkosaugos srityse.
Aplinkos kokybės apsaugoje viena svarbiausių krypčių turi tapti taršos prevencija (išvengimas). Suinteresuotumą, skatinantį gamybos tobulinimą bei aplinkosaugos vadybą, turėtų padidinti savanoriško aplinkosaugos audito įvedimas, remiantis išsivysčiusių Europos šalių patyrimu. Tai uždavinys ateičiai, tačiau jo įgyvendinimas turi būti pradėtas jau dabar.
Vandens apsauga
Apie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis. Žemiau miestų vandens sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančius kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Gana prasta ir Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidaro deguonies deficitas. Baltijos jūros pakrantė labai teršiama naftos produktais. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse. Taip pat seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo, tačiau padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturi biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriant didžiųjų miestų ir rajonų centrams.
Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas – taršos sumažinimas jos šaltiniuose bei mažaatliekių technologijų įdiegimas, tačiau pirmiausia reikėtų kuo greičiau užbaigti statyti didžiųjų miestų bei rajonų centrų nuotekų valymo įrenginius. Būtina sėkmingo miestų vandens valymo
įrenginių statybos programos įgyvendinimo sąlyga – tinkamas pramoninių nuotekų nukenksminimas, prieš išleidžiant jas į kanalizacijos sistemas. Pramonės įmonės turi užbaigti lokalinių valymo įrenginių statybą. Būtina tobulinti nuotekų surinkimo sistemas.
Oro apsauga
Pagrindiniai oro teršimo šaltiniai Lietuvoje yra energetikos objektai – šiluminės elektrinės ir katilinės, pramonės įmonės bei transportas. Per pastaruosius metus pastebimai sumažėjo oro teršimas iš energetikos bei pramonės šaltinių, tačiau transporto sąlygojama tarša beveik nepasikeitė ir tapo dominuojančia.
Oro teršimą pastebimai būtų galima sumažinti, pakeitus plačiausiai naudojamą mazutą daug švaresniu kuru – dujomis. Palaipsniui turėtų būti diegiamos naujos technologijos, perimant geriausią kitų valstybių patirtį.
Dirvožemio apsauga
Dirvožemis labiausiai užterštas didžiausiuose Lietuvos miestuose, pramonės įmonių teritorijose ir šalia jų, greta transporto magistralių, sąvartynų bei buvusiose Sovietų armijos karinėse bazėse. Tačiau dirvožemio užterštumas dėl žemės ūkio veiklos dažniausiai neviršija didžiausių leidžiamų koncentracijų.