Ekologija
5 (100%) 1 vote

Ekologija

Ekologija ir gamtos apsauga Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos

Pastariesiems dešimtmečiams būdingi visuomenės požiūrio į gamtą ir jos apsaugą pokyčiai bei esminis susiformavusių vertybių perkainojimas. Anksčiau gamtosaugininkai daugiausia dėmesio skirdavo atskirų nykstančių rūšių bei individų apsaugai, tačiau, labai padidėjus aplinkos teršimui ir gamtos išteklių naudojimui, palaipsniui buvo suprasta, kad, norint apsaugoti nykstančias rūšis ir išlikti pačiam, visų pirma reikia apsaugoti tų rūšių gyvenamąją aplinką.

Gamtos apsaugoje daugiausia naudojami du pagrindiniai informacijos šaltiniai – ekologinio monitoringo režiminių stebėjimų duomenys ir mokslinių aplinkos tyrimų rezultatai. Kaip papildomi informacijos šaltiniai naudojami įvairių specialiųjų tarnybų (hidrometeorologijos, žemėtvarkos, miškotvarkos, geodezijos, geologijos ir t.t.) duomenys.

Anksčiau visos esamos ir naujai kuriamos Lietuvos gamtinės aplinkos stebėjimo struktūros buvo integruojamos į suvienytą sąjunginę monitoringo sistemą, kurios duomenys buvo įslaptinti ir skiriami tik tarnybiniam naudojimui, viešai neplatinami. Atgavus savarankiškumą ir atsisakius ekologinės informacijos įslaptinimo praktikos, visi duomenys apie šalies ekologinę būklę yra prieinami paprastiems mirtingiesiems, ir tai yra labai svarbu. Juk kiekvienas turi rūpintis aplinka, kiekvienas turi žinoti, kaip tai daryti, kiekvienam turi būti parodytos jo klaidos.

Beje, gamtos apsauga ir ekologija nėra nauja sritis Lietuvoje. Žinoma, kad atskirų aplinkos komponentų stebėjimai Lietuvoje vykdomi jau nuo seno. Antai hidrologiniai Nemuno stebėjimai Rusnėje ir Smalininkuose pradėti daugiau kaip prieš 180 metų, Neries hidrologiniai stebėjimai Vilniuje ir Jonavoje – daugiau kaip prieš šimtą metų. Meteorologiniai stebėjimai pradėti taip pat praeitame šimtmetyje. Duomenys apie naudmenų struktūrą, miškų rūšinę sudėtį bei produktyvumą apima keletą šimtmečių. Kur kas trumpesnės duomenų sekos apie aplinkos teršimą, tačiau vandens telkinių ir oro užterštumo stebėjimai apima jau ne vieną dešimtmetį. Kita vertus, kai kurie stebėjimai bei tyrimai pradėti visai neseniai.

Pastaruoju metu aplinkos apsaugai visame pasaulyje skiriama vis daugiau dėmesio. Prioritetas jai suteiktas ir Lietuvoje, daugiausia dėmesio skiriant taršos prevencijai bei vandenvalos įrenginių statybai.

Lietuvos aplinkos apsaugos problemos – tai paviršinių ir požeminių vandenų, oro bei dirvožemio tarša, pavojingų atliekų susidarymas, tai ir kraštovaizdžio bei biologinės įvairovės mažėjimas, neracionalus gamtinių išteklių naudojimas. Kai kurios iš šių problemų yra sudėtingesnės, kitos – paprastesnės, lengviau sprendžiamos. Dabartinės Lietuvos aplinkos apsaugos strategijos tikslas – užtikrinti subalansuotą šalies vystymąsi, išlaikant sveiką gamtinę aplinką, išsaugant kraštovaizdžio ir biologinę įvairovę bei optimizuojant gamtonaudą. Šioje aplinkos apsaugos strategijoje prioritetas suteiktas vandens ir oro problemoms išspręsti, reikiamą dėmesį skiriant visiems vandens ir oro apsaugos tikslams bei prioritetiniams tikslams kitose aplinkosaugos srityse.

Aplinkos kokybės apsaugoje viena svarbiausių krypčių turi tapti taršos prevencija (išvengimas). Suinteresuotumą, skatinantį gamybos tobulinimą bei aplinkosaugos vadybą, turėtų padidinti savanoriško aplinkosaugos audito įvedimas, remiantis išsivysčiusių Europos šalių patyrimu. Tai uždavinys ateičiai, tačiau jo įgyvendinimas turi būti pradėtas jau dabar.

Vandens apsauga

Apie 80% Lietuvos upių smarkiai užterštos biogeninėmis medžiagomis. Žemiau miestų vandens sanitariniai rodikliai viršija higienos normas šimtus ir net tūkstančius kartų. Labiausiai užterštos upės – Sidabra ir Kulpė. Gana prasta ir Kuršių marių būklė. Čia dažnai susidaro deguonies deficitas. Baltijos jūros pakrantė labai teršiama naftos produktais. Gruntinio vandens kokybė neatitinka geriamojo vandens standartų Klaipėdos, Šiaulių, Joniškio bei Varėnos apylinkėse. Taip pat seniai kelia susirūpinimą paviršinio vandens kokybė. Siekiant sumažinti jo užterštumą, buvo pradėti statyti išleidžiamo vandens valymo įrenginiai. Dėl lėšų trūkumo daugumos jų statyba buvo sustabdyta. Nors šiuo metu nebaigtų valymo įrenginių skaičius sumažėjo, tačiau padėtis tebėra nepatenkinama – didieji Lietuvos miestai vis dar neturi biologinio vandens valymo arba jis yra nepakankamas. Šiuo metu prioritetas suteiktas vandens valymo įrenginių statybai, daugiausia dėmesio skiriant didžiųjų miestų ir rajonų centrams.

Svarbiausias aplinkosaugos politikos tikslas – taršos sumažinimas jos šaltiniuose bei mažaatliekių technologijų įdiegimas, tačiau pirmiausia reikėtų kuo greičiau užbaigti statyti didžiųjų miestų bei rajonų centrų nuotekų valymo įrenginius. Būtina sėkmingo miestų vandens valymo įrenginių statybos programos įgyvendinimo sąlyga – tinkamas pramoninių nuotekų nukenksminimas, prieš išleidžiant jas į kanalizacijos sistemas. Pramonės įmonės turi užbaigti lokalinių valymo įrenginių statybą. Būtina tobulinti nuotekų surinkimo sistemas.

Oro apsauga

Pagrindiniai oro teršimo šaltiniai Lietuvoje yra energetikos objektai – šiluminės elektrinės ir katilinės, pramonės įmonės bei transportas. Per
pastaruosius metus pastebimai sumažėjo oro teršimas iš energetikos bei pramonės šaltinių, tačiau transporto sąlygojama tarša beveik nepasikeitė ir tapo dominuojančia.

Oro teršimą pastebimai būtų galima sumažinti, pakeitus plačiausiai naudojamą mazutą daug švaresniu kuru – dujomis. Palaipsniui turėtų būti diegiamos naujos technologijos, perimant geriausią kitų valstybių patirtį.

Dirvožemio apsauga

Dirvožemis labiausiai užterštas didžiausiuose Lietuvos miestuose, pramonės įmonių teritorijose ir šalia jų, greta transporto magistralių, sąvartynų bei buvusiose Sovietų armijos karinėse bazėse. Tačiau dirvožemio užterštumas dėl žemės ūkio veiklos dažniausiai neviršija didžiausių leidžiamų koncentracijų.

Užteršto dirvožemio išvalymo darbai labai brangiai kainuoja, todėl jie beveik nevykdomi. Sovietų karinių bazių teritorijų išvalymui, dirvožemių rekultivavimui bei aplinkos renatūralizavimui reikia apie 3 mlrd. litų.

Ateityje didėjant trąšų, pesticidų bei kitų chemikalų naudojimui žemės ūkyje, reikės sukurti efektyvią pavojingų medžiagų ir gaminių kontrolės sistemą. Reikiamas dėmesys turi būti skiriamas potencialiai rūgštiems dirvožemiams, mažinant jų taršą nitratais, sunkiaisiais metalais bei kt. medžiagomis, vykdant monitoringą.

Viena svarbiausių krypčių dirvožemio taršos prevencijos srityje – naftos produktų naudojimo, saugojimo ir pervežimo priemonių kokybės gerinimas.

Buitinių atliekų tvarkymas

Lietuvoje gausiausia buitinių atliekų. Jų kiekis vis didėja, nes plinta vienkartinės taros naudojimas. Sąvartynai dažniausiai įrengti blogai ir netinkamose vietose. Į sąvartynus išvežama daug antrinių žaliavų, kurios galėtų būti perdirbtos. Iš pramonės įmonių ten daugiausia patenka medienos atliekos. Svarbu tinkamai sutvarkyti pavojingas atliekas , kurių 1993 m. Lietuvoje susidarė apie 230 tūkst. t.

Svarbiausi uždaviniai buitinių atliekų tvarkymo srityje – sumažinti atliekų kiekį, pradėti rinkti antrines žaliavas ir jas perdirbti. Prioritetine kryptimi tvarkant atliekas turi tapti prevencinės priemonės. Sudėtingiausios problemos susijusios su pavojingų atliekų tvarkymu, tam trūksta teisės aktų.

Apsauga nuo fizikinės taršos

Pagrindinis aplinkos radioaktyvios taršos šaltinis Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė. Šiuo metu jos aplinkoje dirbtinių radionuklidų koncentracijos pažemio ore sudaro šimtąsias didžiausios leistinos koncentracijos procento dalis.

Pagrindiniai elektromagnetinės radiacijos šaltiniai Lietuvoje yra televizijos ir radio stotys, aerouostų radarai ir ryšio sistemos, karinio bei civilinio ryšio sistemos. Elektromagnetinių laukų srautas viršija leistiną tarp televizijos bokšto ir radiofonijos stoties Vilniuje bei Palangos ir Klaipėdos aerouostų radarų veikimo zonose.

Terminė tarša didžiausia Drūkšių ežere ir Elektrėnų vandens saugykloje.

Pagrindinis triukšmo šaltinis – transportas ir pramonės įmonės.

Svarbi užduotis ateityje – saugus reaktorių užkonservavimas. Ateityje aplinkos apsauga nuo radioaktyvios taršos priklausys nuo to, ar Lietuva atsisakys atominės energetikos, ar bus statomi nauji reaktoriai.

Efektyvesnes apsaugos nuo triukšmo priemones (tunelių bei akustinių izoliacinių pylimų išilgai intensyvaus eismo gatvių įrengimas, kelių įgilinimas) bus galima įgyvendinti tik sustiprėjus ekonomikai. Planuojant naujus kelius ir geležinkelius Lietuvoje, triukšmui sumažinti, būtina įgyvendinti ne tik techninių, bet ir aplinkosauginių Europos standartų reikalavimus.

Gamtinių išteklių ir kraštovaizdžio apsauga

Lietuvoje išliko nemažai natūralių bei pusiau natūralių teritorijų, kuriose auga ar gyvena daug augalų, gyvūnų bei grybų rūšių, išnykusių išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse. Vis dėlto ir Lietuvoje priskaičiuojama daugiau kaip po 200 augalų ir gyvūnų, apie 100 grybų rūšių, kurios jau yra retos ar nykstančios ir kurioms reikalingos specialios apsaugos priemonės.

Pagal Miškų ūkio ministerijos duomenis miškų būklė per paskutinįjį dešimtmetį pastebimai pablogėjo. Pagrindinės priežastys – nepalankios gamtinės sąlygos: stiprūs vėjai, sausros, kenkėjų plitimas, kanopinių žvėrių daroma žala.

Biologinės įvairovės apsauga apima ekosistemas, rūšis ir genetinę įvairovę. Ypač svarbu sustabdyti augalų, gyvūnų ir grybų rūšių, bendrijų bei ekosistemų nykimą, t.y. išsaugoti biologinę įvairovę. Vienas svarbiausių ilgalaikių strateginių tikslų biotos apsaugos srityje – optimizuoti miškų rūšinę bei amžiaus struktūrą, padidinant šalies miškingumą. Mišku pirmiausia turėtų būti užsodinamos gamtinio karkaso teritorijose esančios žemės ūkiui mažiau tinkamos ir nederlingos žemės, vandens telkinių pakrantės bei šlaitai.

Kokia turėtų būti aplinkos apsaugos ir ekologijos ateitis

Pirmiausiai dėmesį reikėtų atkreipti į aplinkos apsaugos įstatymų, standartų ir normatyvų sistemos sukūrimą. Vienas pagrindinių tikslų turi būti vieningos ir paprastos aplinkos apsaugos įstatymų sistemos sukūrimas. Šiuo metu beveik visos galiojančios aplinkos kokybės normos yra paveldėtos iš buvusios Sovietų Sąjungos. Dabar gi reikia pereiti nuo kovos su pasekmėmis prie kovos su priežastimis.

Turi būti naudojamos ir ekonominės priemonės,
skatinti teršėjus mažinti teršalų kiekį, diegti taršos prevencijos priemones, tausoti gamtinius išteklius.Ekonominės priemonės – tai mokesčiai už taršą, vartotojų mokesčiai, mokesčių sumažinimas, subsidijos ar paskolos, mokesčiai už leidimų išdavimą.

Labai didelį vaidmenį vaidina visuomenės informavimas ir švietimas. Šiuo metu trūksta tinkamos mokymo medžiagos ekologiniam švietimui organizuoti, visuomenė per mažai domisi aplinkos apsaugos problemomis, net ir ten, kur teršimas turi tiesioginės ir rimtos įtakos žmonių sveikatai. Ateityje to neturėtų būti. Per artimiausius dvejus-penkeris metus rekomenduojama parengti ir įgyvendinti „Žaliojo vartotojo“ programą, skatinančią utilizuoti buitines atliekas ir taupyti energiją, supažindinti visuomenę su aplinkos apsaugos normomis, gamtos teršimo problema, išaiškinti daromą žalą ir bandyti ją kaip įmanoma sumažinti. Siūloma rengti, spausdinti ir platinti aplinkosauginę informaciją ir ekologinio švietimo medžiagą (ataskaitas apie aplinkos būklę, vadovėlius, leidinius apie specifines problemas ir t.t.), skirtą įvairioms žmonių grupėms.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1724 žodžiai iš 5600 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.