EKOLOGIJA
Ekologija – tai mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio ryšius ir jų sąveiką su negyvąją aplinka. Žodis “ekologija” sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: “oikos” – namas, buveinė ir “logos” – mokslas. Kartais ekologija dar vadinama aplinkos biologija (angl. “envionmental biology”).
Svarbus gyvybės egzistavimas priklauso nuo pagrindinio šaltinio, tai yra vandens, kuris jau nuo seno yra garbinamas. Nuo senų laikų lietuviai ypatingą galią teikė šaltinio vandeniui. Žmonės manė jį turint stebuklingų savybių gydant nuo įvairių ligų. Ir dabar nesvetima pagarba paslaptingam šaltinio vandeniui. Jo atsiradimą žmogui sunku suvokti, nuostabą kelia iš žemės gelmių trykštančios versmės, jų veržlumas, kurio nepajėgia sustabdyti net žiemos šalčiai. Apie šaltinio vandenį sakoma, kad jis skaidrus kaip ašara.
Nemažai etninių papročių, susijusių su vandens sakralumu, apvalomąja galią išliko iki XX amžiaus vidurio. Svarbus vaidmuo tenka vandeniui kalendorinėse šventėse, metų ciklo darbų pradžioje. Visoje Lietuvoje per užgavėnes žmonės laistydavosi vandeniu, norėdami suaktyvinti gamtos gyvybingumą, paskatinti derlių. Vandeniu laistydavosi ir per Velykas. Žmonės tikėjo, kad Velykų rytą, dar saulei netekėjus, reikia išsimaudyti vandenyje, kad visus metus nesirgtum. Buvo tikima, kad ypatingą galią vanduo turi Joninių naktį. Tą naktį žmonės maudydavosi upėse, ežeruose – atlikdavo apsivalymą vandeniu.
VANDUO IR JO REIKŠMĖ
Dabar pakalbėkime apie tris pagrindines sferas susijusias su vandeniu ir jo reikšmę gamtai. Tai gi jos yra: atmosfera (orą), hidrosferą (vanduo), litosfera (kietosios uolienos). Tačiau dabar panagrinėsime kitą sferą, kuri gerokai skiriasi nuo tų trijų anksčiau minėtų, nes tai gyva plėvė, dengianti planetos kūną. Biosfera yra įsiterpusi į visas tris sferas: organizmų randame ir ore, ir vandenyje, ir dirvoje. Vandens apytaka biosferoje vyksta beveik nedalyvaujant gyviems organizmams. Tai daugiau fizinis negu biologinis procesas. Jo varomoji jėga yra spindulių šiluminė energija. Galima pabrėžti nebent tai, kad augalai įsiurbia daug vandens iš dirvos bei garina jį pro lapus.
Manau , kad pats laikas parašyti ir apie vandens taršą.Vandens teršimas nuo senų laikų laikytas dideliu nusižengimu. Nors šių laikų žmogus labiausiai vertina praktinę vandens naudą, pagarba vandeniui išlieka kaip kiekvieno iš mūsų dorinė nuostata.
Natūraliose, švariuose vandens telkiniuose visų mineralinių elementų (C, O, S ir kt.), reikalingų gyvų organizmų veiklai, yra pakankamai išskyrus fosforą (P) ir azotą (N). Pastarųjų trūkumai dažnai būna tas veiksnys, kuris riboja pirminės produkcijos didėjimą ekosistemose (tai organizmai ir juos supanti negyvoji aplinka yra labai susiję tarpusavyje ir sudaro visumą).
Buitiniai ir maisto pramonės nutekamieji vandenys, srutos ir nuplautos nuo laukų trąšos atneša į upes ir ežerus daug organinių atliekų ir augalams reikalingų mineralinių medžiagų. Organinėms atliekoms skaidantis, fosforo, azoto ir kitų elementų kiekis didėja. Išnykus ribojančiam veiksniui – azoto ir fosforo trūkumui, – pradeda vešliai augti greitai besidauginantys dumbliai ir aukštesnieji augalai. Toks praturtinimas maisto medžiagomis vadinamas eutrofikacija.
Eutrofikaciją patiria daugelis mūsų krašto upių ir ežerų. Bloga ekologinė situacija Kuršių mariose, į kurias Nemunu teršalai teka beveik iš visos Lietuvos. Vasarą, kai nusistovi palanki temperatūra ir pakanka saulės radiacijos, užterštuose vandenyse
prasideda staigus žaliųjų dumblių ir melsvabakterinių dauginimasis, vadinamas vandens žydėjimu.
Vandens žydėjimas yra pagrindinis eutrofrikacijos požymis. Jo pasekmės labai nemalonios. Pirma, keičiasi vandens telkinio vaizdas. Jo vanduo darosi panašus I dvokiančią, žalią “sriubą”, dugno akmenys apauga siūliniais dumbliais. Tuomet nebetinka poilsiui ir sportui. Antra, toks vanduo tinka vartoti buityje tik specialiai paruoštas. Trečia, vėjo ir bangų priplakta prie kranto dumblių bei kitų augalų masė pradeda pūti, išsiskiria sieros vandenilis. Šios dujos, kurių kvapas primena supuvusį kiaušinį, yra nuodingas. Ketvirta, kai kurios melsvabakterinės išskiria žuvims ir žmogui nuodingas medžiagas. Jautresni žmonės, vos kelias sekundes pabuvę “žydinčiame” vandenyje, po kurio laiko pradeda viduriuoti, atsiranda odos išbėrimai. Dar viena blogybė, kad vandens paviršiuje susidaręs tankus dumblių sluoksnis sulaiko Saulės spindulius, ir joje nebepasiekia apatiniame vandens sluoksnyje esančių milijardų dumblių ląstelių. Negaudami pakankamai šviesos šie dumbliai žūva, nusėda ant dugno ir sudaro tankų organinį dumblą, kuriuo minta bakterijos. Kadangi jos kvėpuoja vandenyje ištirpusiu deguonimi, ir turėdamos pakankamai maisto, sparčiai dauginasi, priedugnio sluoksnyje ima stigti deguonies kitiems organizmams. Pirmiausia pradeda dusti ir žūsta gilumoje gyvenančios žuvys. Priplaktos prie kranto, jos pūva, dvokia, jas apspinta musės.
Vandens telkiniai kenčia ne tik nuo eutrofikacija, bet ir nuo įvairių į juos patekusių medžiagų (pvz.: šiukšlių, teršalų ir pan.). Šios medžiagos kaupiasi vandens telkinių dugno nuosėdose, augaluose ir gyvūnuose. Kuršių marių moliuskų audiniuose randamos
didelės metalų (Cu, Ni, Pb, Ag, Hg, Co, Zn ir kt.) koncentracijos. Valydami vandenį ir kaupdami teršalus savo kūnuose, moliuskai nuodijasi ne tik patys, bet kenkia ir žuvims, kurios jais minta. Šiaurinėje marių dalyje mažėja žuvų, aukštesnių augalų ir dumblų rūšių. Rūšių įvairovės sumažėjimas ir atskirų populiacijų demografinis sprogimas – tai dar vienas ekosistemų pažeidimo rodiklis.
Jau sužinojome apie vandens taršą, taigi pats metas sužinoti apie vandens telkinių savaiminius valymus ir vandens valymo įrenginius.
Pasklidus nutekamiesiems vandenims upės srovėje, prasideda sudėtingi procesai. Vieni teršalai nusėda į dugną, kiti srovės yra nuplukdomi tolyn, dujų pavidalu išlekia į orą, įsijungia į chemines reakcijas, kaupiasi gyvuose organizmuose. Bakterijos ir grybai skaido patekusias į vandenį organines atliekas. Vyksta vadinamasis savaiminis valymasis. Einant pasroviui matyt, kaip užterštumas laipsniškai mažėja ir galų gale vanduo vėl tampa švarus.