Įvadas
Ekologija – madingas žodis. Jį mėgsta vartoti valdžios žmonės, kai nori parodyti, jog rūpinasi aplinka. Dažnai šis žodis skamba ir masinės informacijos priemonėse. Atsirado jis ir įstatymuose. Pavyzdžiui, dažnai sakoma, jog naudojant žemę ir vandenis turi būti vadovaujamasi ekologiniu požiūriu. Puiku! Tačiau kaip tai atrodo tikrovėje?
Ekologija yra palyginti nauja mokslo šaka, nagrinėjanti organizmų ryšį su aplinka. Ekologiniu požiūriu vadinamas toks požiūris, kada planuojant ir atliekant darbus ekologiniai kriterijai laikomi svarbiausiais. Kada siekiama, kad kenksmingų medžiagų išmetimas būtų ne didesnis, negu gamta pajėgi atlaikyti.
Ekologija gali tik numatyti, kokios gali būti pasekmės vienaip ar kitaip įsikišus į gamtą.Kiekvieną dieną mums tenka priimti sprendimus, susijusius su gamta. Tai gali būti ir svarbūs politiniai, ir paprasti, kasdieniški klausimai, pavyzdžiui, kuo važiuoti – autobusu, traukiniu ar nuosavu automobiliu? Kaip išsirinkti mažiausiai aplinką teršiančią skalbimo priemonę? Kaip įpakuotą prekę pirkti? Ekologinis požiūris padės pasiekti, kad visi mūsų veiksmai kuo mažiau kenktų aplinkai.
Kas yra ekologija?
Gamta – lyg sudėtingas nėrinys, kuriame viskas tarpusavy susiję. Nė vienas gyvas organizmas ar jų grupė negali egzistuoti nepriklausomai nuo aplinkos. Visiems organizmams, tiek augalams, tiek gyvūnams, gyvybei palaikyti reikia energijos ir medžiagų, esančių aplinkoje, ir visų tipų gyvų organizmų rūšys gyvendamos veikia vienos kitas. Tame tarpe ir žmogus.
Kad šio nėrinio nesuardytume, bandydami jame ką nors keisti, reikalingos žinios. Ekologija ir yra mokslas apie gyvų organizmų tarpusavio santykius bei jų ryšius su juos supančia aplinka. Aplinką sudaro ir patys organizmai ir juos supanti negyvoji gamta – žemė, vandenys, oras. Ekologija taip pat tiria ir šią negyvąją aplinką – uolienų, dirvožemio, oro, vandens sudėtį.
Pats žodis ekologija yra kilęs iš graikų kalbos žodžių: “oikos” reiškia namą, būstą ir “logos” reiškia mokslą. Išvertus pažodžiui ekologija reikštų mokslą apie būstus, buveines gamtoje.
1866m. vokiečių biologas ir evoliucionistas Ernstas Hekelis panaudojo “oekologijos” terminą organizmų ir jų sąveikos su aplinkiniu pasauliu tyrimams apibrėžti. Hekelis aiškiai matė gyvąjį pasaulį kaip bendruomenę, kurioje kiekviena rūšis vaidina tam tikrą vaidmenį globalinėje ekonomikoje.
Tačiau dabartinis “ekologijos” terminas pirmą kartą buvo pavartotas tik 1893 metais.
1927 metais britų biologas Čarlsas Eltonas išleido svarbiausią savo vadovėlį “Gyvūnų ekologija”.Jame apibendrino daugelį darbų, atliktų šioje srityje, bei apibrėžė nišos sąvoką. Didžiojoje Britanijoje dėl gyvūnų tyrimų jam buvo suteiktas “ekologijos tėvo” titulas.
Ekologijos mokslas
Ekologija susideda iš dviejų stambių skyrių:
1. Bioekologija (bendroji ekologija) – šis žodis apima visas pagrindines ekologijos sampratas, žinias apie gyvos gamtos veiklą. Žodis “bendroji” rodo, kad čia nagrinėjami visiems gyviems organizmams būdingi dėsningumai. Žmogus čia yra taip pat, kaip viena iš biologinių rūšių. Savo tyrimų objektą ji nagrinėja įvairiais požiūriais: nuo atskirų rūšių sąveikos su aplinka iki ištisų gamtinių sistemų sandaros ir veikimo principų.
2. Taikomoji ekologija – šiame skyriuje žmogui skiriama visai kita vieta. Čia jis ne tik veikiamas aplinkos, ne tik prie jos prisitaikantis, kaip visos kitos rūšys, bet tą aplinką pertvarkantis.
Taikomosios ekologijos skyrių sudaro trys pagrindinės temos:
a) kaip žmonių veikla atsiliepia gyvajai gamtai ir negyvajai aplinkai;
b) kaip žmogaus pakeista aplinka veikia patį žmogų;
c) kokių priemonių imtis, kad išvengtume nepageidaujamų pasekmių;
Gyvybės pasiskirstymas
Patį svarbiausią Žemėje vaidmenį atlieka gyvybė. Nors atrodytų, kad gyvybė yra tolygiai pasiskirsčiusi Žemės paviršiuje, iš tikrųjų taip nėra. Kai kuriose dykumų arealuose ir ledo sukaustytos Antarktidos vietose nė vienas organizmas nepajėgia pakelti sunkių klimato sąlygų. Atrodo, jog vandenynuose gyvybės egzistuoja visur, tačiau ten, kur srovės neatplukdo pagrindinių maisto medžiagų, vandenys faktiškai yra negyvi, nes augalams gyventi reikia daugiau negu saulės medžiagų. Žvelgiant mažesniu mastu, abiejose slėnio ar medžio pusėse gali gyventi labai skirtingos organizmų rūšys, jeigu šios dvi pusės gauna nevienodai saulės šviesos ar kritulių. Kai ekologai tiria organizmų pasiskirstymą, jie bando atskleisti fizinius ir biologinius veiksnius, kurie veikia tam tikros rūšies buvimą ar nebuvimą. Taip pat ieško, kokie istoriniai veiksniai lėmė rūšių pasiskirstymą, bei pavyzdžių, kurie galėtų keistis populiacijų pasiskirstymas ateityje. Tai ypač svarbu, kai susiduriama su retomis bei nykstančiomis rūšimis.
Sudėtingumo hierarchija
Visi gyvieji organizmai gali būti tiriami šešiuose skirtinguose lygmenyse. Pirmiausia, egzistuoja individas, augalas ar gyvūnas, priklausantis tam tikrai rūšiai. Tos pačios rūšies individų grupė yra vadinama populiacija. Skirtingų rūšių populiacijos egzistuoja drauge bendrijoje, o bendrija ir negyva jos aplinka –
tai jau ekosistema. Panašios ekosistemos, kurios aptinkamos tam tikroje geografinėje zonoje ir kurioms būdingos tos pačios klimatinės sąlygos, sudaro biomą. Visi Žemės biomai drauge sudaro aukščiausią organizacijos lygmenį – biosferą. Tai plonas gyvybės sluoksnis, gaubiantis planetos paviršių.
Ekologinė niša
Kad pažintume žmogų, būtina žinoti daugiau negu jo adresą. Kaip jis leidžia laiką? Kuo domisi? Tačiau svarbiausia, kaip jis prisitaikęs gyventi visuomenėje ir kokie ryšiai jį sieja su kitais žmonėmis? Analogiškus klausimus galima pateikti ir kitiems gyviesiems organizmams. Jei gyvūno ar augalo adresas yra jo buveinė, vieta, kur jis gyvena, tai jų veikla ir visi kiti veiksniai – tai jų ekologinė niša. Čarlsas Eltonas buvo vienas pirmųjų ekologų, apibūdinusių ekologinę nišą kaip “funkcinę organizmo padėtį bendrijoje”. Šia prasme niša reiškia tai, kaip rūšis panaudoja turimus išteklius jai išgyventi ir kaip jos egzistavimas veikia kitus greta gyvenančius organizmus.