Ekologijos
5 (100%) 1 vote

Ekologijos

Ekologines problemas pasaulyje pagimde:

ekonomiskai issivysciusiu valstybiu pletra; demografinis sprogimas ypac 3 pasaulio salyse; gamtiniu resursu problema; gamtines aplinkos aplinka; didelis netolygumas vartojimo srityse.

Ekologiniu desningumu zinojimas leidzia sekmingiau pletoti augalininkyste, gyvuliniyste, miskininkyste, medziokles ūkį,žvejybą ir t.t

Ekologines zinios turi padeti zmonijai ir jos ukiai turi sutvarkyti pramone taip, kad kuo maziau kenktų gamtai ir pačiam žmogui.

Ekologija tai – mokslas, tiriantis organizmų santykius su gyvenamąja aplinka, gyvosios ir negyvosios gamtos sąveiką.

Ekologija gyvybę tiria 3 būdais:

Autekologija:

Atskirų individų ekologija. Sužino kaip aplinka veikia atskirus individus ir kaip atskiri individai veikia aplinką.

Populiacinė:

Analizuodami populiacijas ekologai sužino kodėl vienos rūšys retos, saugomos ir nyksta, o kitų rūšių vyrauja tai daug – tai mažai. O trečiųjų rūšių pastoviai gausu.

Sinekologija:

Aiškinasi kurių rūšių populiacijos sudaro bendriją, iš kur jos gauna energijos ir cheminių medž., kaip populiacijos ir bendrijos sąveikauja tarpusavyje.

Ekologus domina ir žmogaus sukurtos bendrijos: ryžių, bulvių laukai; naminių gyvūnų veislės.

Naujos ekologijos kryptys:

Landšaftų kraštovaizdžio ekologija – nagr. Priemones Landšafto optimizavimui, jo pamatinių savybių išsaugojimui.

Inžinerinė ekologija – nagr. Technologijų sukūrimą, pagrįstų ekologiniais principais, t.y stengiasi sukurti tokias technologijas, kad kuo mažiau būtų atliekų.

Žmogaus ekologija – žmogus turi sukurti tokią apl. , kad ji nekenktų pačiam žmogui, žmogus turi valdyti savo populiaciją. Svarbiausios problemos: ekologinė adaptacija, didėjantis apl užterštumas, gyventojų migracija ir su tuo susijusios neįprastos sąlygos sukelia žmogaus adaptacijos problemą.

Etnoekologija – aplinkos degradacija, užterštumas pasiekė tokį laipsnį, kai iškyla pavojus atskirų tautų genetiniam fonui , jos biologiniai egzistencijai.

Ekosistema ir jos komponentai. Ekosistema – tai sausumos paviršiaus ar vandens erdvės dalis, kurioje gyvena įvairūs augalai, gyvūnai ir mikroorganizmai. Kartu su abiotine aplinka sudaro vieningą kompleksą, kuriame nuolat vyksta medžiagų ir energijos apykaita. Ekosistemą sudaro ekotopas ir biocenozė.

Ekosistemos pagrindinės funkcijos: 1) medžiagų, energijos ir informacijos apykaita; 2) dinaminė pusiausvyra; 3) funkcinis stabilumas; 4) autoreguliacija; 5) mitybos piramidės išlaikymas.

Ekotopo komponentai – tai sausumos ar vandens baseino dalis su panašiomis aplinkos sąlygomis, sudarantis abiotinę ekosistemos dalį (geografinės sąlygos, saulės radiacija, vėjas ir pan.). Ekotopoas = biotopas – tai organizmų gyvenamoji vieta arba augavietė, su būdingais dirvožemio, grunto, mikroklimato ir kitais aplinkos veiksniais.

Biocenozė – tai gyvų organizmų sambūris. Ją sudaro 3 gyvosios gamtos deriniai: fitocenozė; zoocenozė; mikrobiocenozė.

Fitocenozė – tai tam tikros augavietės augalų rūšių visuma. Ją sudaro autotrofiniai organizmai. Tai visi augalai, turi chlorofilo, t.y. žalieji augalai. Producentai iš neorganinių medžiagų, CO2 ir H2O ir kai kurių cheminių elementų (NPK Ca Ma) sintetina sudėtingas organines medžiagas (baltymus, riebalus ir t.t.) ir gamina pirminę produkciją.

Zoocenozė – tai tam tikrame sausumos ar baseino plote įvairių gyvūnų visuma. Ši visuma gyvena ar egzistuoja priklausomai nuo tarpusavio santykių ir aplinkos veiksnių, o energiją ir maistą gauna iš producentų sukurtos organinės medžiagos arba naikindami vienas kitą. Zoocenozę sudaro 4 pagrindinės heterotrofinių organizmų arba konsumentų grupės: 1) fitofagai; 2) zoofagai; 3) kaprofagai; 4) nekrofagai.

Fitofagai – tai gyvūnai, kurie minta tik augaliniu maistu. Jų burnos aparatas pritaikytas augalus valgyti, graužti, o skrandžio fermentai augalinį maistą – virškinti. Šiai grupei labai daug priklauso vabzdžių ( tai įvairūs augalų kenkėjai), stumbriniai gyvūnai, paukščiai.

Zoofagai – tai gyvūnai, kurie minta kitais gyvūnai. Jie skirstomi į 3 grupes: tai plėšrūnai (vartotojai) – daug paukščių rūšių, kurie minta vabzdžiais, kai kurie žinduoliai; parazitai – uodai, blusos, blakės.

Kaprofagai – gyvūnai, kurie minta kitų gyvūnų ekskrementais. Tai yra daug vabzdžių rūšių: mėšlavabalis. Daug žuvų rūšių, kai kurie paukščiai, žinduoliai (šernai).

Nekrofagai (negyvas) – tai gyvūnai, kurie minta negyvais gyvūnais. Šiai grupei priklauso daug vabzdžių, žuvų (ungurys, vėgėlė), hienos, vilkai, varnos.

Mikrobiocenozė – tai įvairių mikroorganizmų, grybų, bakterijų pasaulis. Jie dar vadinami reducentais arba destruktoriais. Jie perdirba visas gyvas ir negyvas organines medžiagas iki neorganinių junginių ir grąžina viską į apykaitos ratą augalams.

Ekosistemų klasifikacija. Ekosistemos klasifikuojamos į vandens ir sausumos, į natūralias ir žmogaus sukurtas. Ekosistemos klasifikuojamos pagal dydį: mikroekosistema (pati mažiausia); nekonkreti ir be didesnių ekosistemų egzistuoti negali; didelės apimties – mezoekosistema; didžiausia ekosistema – makroekosistema arba biomas. Yra tarpinio tipo ekosistemos.

Ekotonas – tai pereinamo tipo ekosistemos.

Biomas – tai sritis su atitinkamomis klimatinėmis
sąlygomis ir prie tų sąlygų prisitaikiusiais augalais ir gyvūnais. Biomas – tai organizmų visuma, išplitusi didelėje teritorijoje su panašiomis klimatinėmis sąlygomis. Biomai sutinkami įvairiuose žemynuose. Biomų pavadinimai išreiškiami vyraujančios augalijos tipu+panasios klimatines salygos. Svarbiausi biomai žemės pusrutulyje:

Tundra ir poliarinės sritys užima 11% sausumos ploto. Tai šiauriausias žemės rutulio biomas, ratu supa ledynų sukaustytas jūras ir sausumą esančią šiaurės pusrutulyje. Tundroje didesnę metų dalį būna šalta ir tamsu. Kritulių per metus iškrenta apie 200 ml, o išgaruoja dar mažiau. Tundra būtų galima laikyti dykuma, bet čia iš tirpstančio sniego vasarą susidaro daug pelkių ir užklampojusių klampynių. Vegetacijos periodas trunka 2-2,5 mėn. ir tada saule nenusileidžia už horizonto. Vasaros metu atitirpsta maždaug 1m gylio sniego ir ištirpęs vanduo nesusigeria ir susidaro telkiniai, kurie pritraukia vabzdžius. Tundros augalija skurdi, miškų nėra, auga krūmai puskrūmiai (bruknės, samanos, kerpės). Vasaros metu atkeliauja iš kraštų kitų gyvūnų (šiauriniai elniai), bet jų nuolatiniai persekiotojai yra vilkai ir lapės, o žiemoti lieka gyvūnai, kurie turi storus kailius, plunksnas (baltasis kiškis, baltasis lokys, juodais lokys, baltasis tetervinas, poliarinės pelėdos, avijaučiai, lemingai. Gyventojų tankumas labai nedidelis: nencai, čiukčiai.

Spygliuočiai ir mišrieji lapuočiai, vidutinės klimatinės zonos miškai užima 17%. Spygliuočiai ir mišrieji lapuočiai – tai taiga, borialiniai miškai. Taiga – tai Rusijos ir Š. Amerikos kryptys. Taigai tenka 11% sausumos ploto ir tęsiasi nuo Europos iki Š. Amerikos. daug miškų ir pelkių. Borialiniai miškai panašūs į taigas, tik yra kitose valstybėse (Norvegijoje, Suomijoje). Vasaros vegetacijos periodas 3-4 mėn. Pakanka šilumos ir šviesos, todėl auga spygliuočiai miškai. Kritulių iškrenta iki 600-700 ml, bet dalis išgaruoja. Pagrindiniai spygliuočiai taigoje yra : sibiriniai maumedžiai, s.eglė, s.kėnis, s.pušis. Š. Amerikos taigoje auga juodoji, baltoji eglės, balzaminis kėnis ir pakankamai daug lapuočių: alksniai, guobos, beržai. Gyvūnijos pasaulis: lūšys, voverės, lokiai, baltieji kiškiai, tetervinai, kurtiniai, jerubės, riešutinės, vanagai, paukštvanagia, pelėdos, apuokai. Žiemą iš tundros atklysta šiaur. elniai , šia. lapės, vilkai. Vasaros metu būna labai daug vabzdžių ir atskrenda daug vandens paukščių. Žiemos yra atšiaurios. Taiga pradėta įsisavinti apie 1600m. Iki 1900m. žmogus medžiojo. Nuo 1950m. taigoje pradėti vykdyti intensyvūs kirtimai, kertami maumedžiai. Iškirtus 1000km. juostą atsirado ekologinės problemos. Dirva pradėjo tirpti 3-5 metrus, atsirado labai daug pelkių. Gyvūnai šį plotą pradėjo palikti, atsirado daug vabzdžių (maliarijos uodas).

Vidutinių platumų miškai užima 9 – tai drėgmės ir šlumos santykis artimas optimaliam. Šioje zonoje mažiau spygliuočių, vyrauja lapuočiai. Tai miškai padengti lapais tam tikru laiku, rudenį lapai nukrenta. Jie vdinami vasaržaliais ir krūmais. Vasarą šioje zonoje šilta, vegetacijos periodas ilgesnis už taigos, bet žiemos būna pakankamai šaltos. Europos zonoje, kur auga žiemiški medžiai išliko tik tose vietose, kur mažiau derlingi dirvožemiai ir kur buvo dideli miškų masyvai (Bebovežo giria – čia išliko stumbras). Pagrindinės lapuočių medžių rūšys, plačialapiai augalai: bukas, ąžuolas, klevas. Šie augalai mėgsta drėgmę ir šilumą. Dalis auga ir siauralapių medžių: beržai, drebulės, gluosniai. Medžių kamienas džniausiai būna suaižėjęs, medžiams jis reikalingas tam, kad žiemą iškęstų šaltį ir neišgarintų vandens.

Stepės – jos užima 13. Vizualiai stepė – tai atvira erdvė, padengta sniegu, tai tirpsmo vandenų srautai, tai stiprūs lietūs, tai sausra. Stepėje ora keičiasi kas 2-3 dienas. Pagrindinis stepių turtas yra dirvožemis. Derlingo dirvožemio sluoksnis siekia metrą ir gyliau. miškų nėra. Jei yra miškų lopinėliai, tai jie sodinti žmogaus. Bet augalijos danga turtinga. Auga liucernos, motiejukai, stepinis eraičinas, ašuotės ir kt. Žolinė danga siekia žmogaus ūgį. Stepė – tai gausybė paukščių (sakalai, ereliai), gausu kanopinių žvėrių bandų (įvairių rūšių antilopės, gazelės). yra zebrų, liūtų, tigrų, leopardų, hienų, šakalų. yra labai daug graužikų, kurie daugiausia laiko praleidžia urvuose. Stepėje yra skėrių, kurie staigiai pakyla ir apmiršta ore, jų židiniai yra labai dideli. Daugiausia stepių yra Euroazijos žemyne, nuo Vengrijos puštų iki tolimųjų rytų. Š. Amerikos stepės vadinamos prerijomis. P Amerikos stepės vadinamos pampomis. P. Afrikos vadinamos kalnų veldais, o Australijos stepės – daudlendai. Stepių augalija yra prisitaikiusi prie sausringų besikeinčiančių orų vasarų ir šaltų žiemų. augalai yra tamsiai žalios spalvos, augalų lapai dažnai būna plaukuoti arba apnešti vašku, kad augalas galėtų taupyti drėgmę. Daug stepių yra Š. Amerikoje. Labai daug žalos stepėms padarė žmogus. Jas pradėjo įsisavinti nuo 1650m. iki 1700m. Stepių išarimas – tai pati nepalankiausia stepių operacija. Jis prasidėjo maždaug nuo 1950 m. kada žmogus atrado galingą žemės ūkio techniką. Per stepių įsisavinimo procesą buvo
miškų juostos,kurios pakeite gyvunija.

Dykumos (19-23). Sausumos plotai tiek nepalankūs gyvybei, kad vadinami dykumomis. Dykumose kritulių iškrenta gerokai mažiau negu jų išgaruoja. Didžiausi dykumų plotai žemės rutulyje pasiskirstė sekančiai. Daugiausia dykumų yra Afrikoje – 17,3mln.km2; Azijoje – 14,6 mln.km2; Australija – 6,3mln.km2; Š. ir centrinė Amerika – 4,5 mln.km2; P. Amerika – 3,6mln.km2; Europa – 0,9mln.km2. Dykumų augalija yra skurdi ir ją sudaro įvairios gyvenimo formos, t.y. augalai kserofitai (prisitaikę prie nepalankių sąlygų) – kaktusai, agalos, krūmai – jų lapai virtę spygliais, kad mažiau išgarintų drėgmės ir nesuvalgytų gyvūnai; mezofitai (prisitaikę prie sausringo laikotarpio, t.y. vegetaciją baigia iki jo pradžios). Augalai turi labai galingą šaknų sistemą. Dalis augalų, jei neturi spyglių, bet turi lapus, tai juos numeta kad mažiau išgarintų vandens. Dykumų augalija teikia preiglobstį ir maistą daugeliui gyvūnų: paukščiams, ropliams, vabzdžiams, žinduoliams. Dauguma dykumų gyvūnų yra aktyviausi naktį, kada ne taip karšta, o dienos metu dauguma jų tūno urvuose. Ištvermingiausi dykumų gyvūnai yra ropliai. Roplių pagrindinis maistas yra įvairūs vabzdžiai pvz.: vorų yra 800 rūšių. Skorpionai nebijo kaitrų. Baisiausias dykumų vabzdys yra skėriai. Vidutinio dydžio skėrių būryje yra apie 1 mlrd. individų ir tas būrys suėda 3000 tonų maisto per parą. Būdingiausias dykumų žinduolis yra vienkupris. Kupranugariai turi ypatingą savybę iškęsti karštį, jie atsigeria vandens kelioms paroms, labai neišrankūs maistui. Dykumose yra labai daug įvairių antilopių rūšių. Dykumose yra labai daug paukščių rūšių: nuo nykštukinės pelėdos iki didžiausio paukščio stručio. Būdingas dykumų paukštis yra sakalas. Nemažai gyvūnų dykumose iš vis mažai naudoja vandens, o minta augalais. Beveik visi gyvūnai dykumose yra prisitaikę prie drėgmės ekonomijos. Dykumos yra smėlio, gali būti ir akmeningos dykumos.

Šiuo metu Jūs matote 47% šio straipsnio.
Matomi 1899 žodžiai iš 4061 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.