Ekologijos
5 (100%) 1 vote

Ekologijos

BIOSFEROS STRUKTŪRA, RIBOS, EVOLIUCIJA

Biosfera – tai sudėtinga dinaminė savireguliacinė sistema. Tai erdvė, kurioje egzistuoja gyvybė. Biosfera susiformavo maždaug prieš 3.4 – 4.5 milijardo metų.

Biosferos sandara:

• Litosfera (viršutinis žemės sluoksnis)

• Hidrosfera (vandenynai, jūros, upės, ežerai)

• Atmosferos dalis – troposfera (oras)

Žemės pluta ir dalis viršutinės mantijos sudaro 50-70 km storio kietą sluoksnį, vadinamą litosfera (Lietuvoje 40-42 km). Ji guli ant klampios astenosferos. Litosfera yra suskilusi į plokštes (7 didelės ir daug mažų). Konvekcinės srovės astenosferoje verčia plokštes po truputį slinkti viena kitos atžvilgiu. Dėl to atsiranda žemynų judėjimas ir plyšiai vandenynų dugnuose. Ties plokščių pakraščiais vyksta drebėjimai, ties plyšiais – vulkaninė veikla. Žemės plutoje vykstantys pakitimai turi poveikį išorinėms sferoms. Dėl tektoninių judesių, žemės drebėjimų gali pakisti reljefas, vandens baseinų krantų linijos. Žemės paviršiuje vyksta egzogeniniai geologiniai procesai, susiję su atmosferos, hidrosferos ir biosferos reiškiniais. Žmogaus veikla tuos procesus skatina arba slopina.

Vandens ekologinė reikšmė biosferoje labai didelė. Tai pagrindinė terpė visiems svarbiems ekologiniams procesams. Biosferoje dėl kritulių ir garavimo tarp žemės paviršiaus ir atmosferos vyksta vandens kaita. Pagrindiniai vandens šaltiniai, kuriais naudojasi žmogus – upių ir gruntinis vanduo.

Atmosfera saugo Žemės paviršių nuo beveik 200ºC paros temperatūros svyravimo, gelbsti gyvybę nuo pražūtingo kosmoso spindulių. Oras – sudėtinė atmosferos dalis. Atmosferos oras – augalų, gyvūnų, žmonių gyvybės šaltinis. Be oro žmogus gali išgyventi apie 5 minutes. Per savo gyvenimą žmogus įkvepia apie 800 mln. kartų.

Planetos atmosfera susidarė prieš 3 mln. metų. Iš pradžių būta mantijos išmetamų anglies dioksido dujų, vandens garų, amoniako, vandenilio mišinio apvalkalo. Prasidėjus augalų fotosintezei susikūrė dabartinė atmosfera. Oro tūrį sudaro: 78.09% azoto, 20.95% deguonies, 0.03% anglies dioksido, 0.93% inertinių dujų. Žemuosiuose oro sluoksniuose gausu įvairių dulkių, cheminių junginių, bakterijų.

Atmosfera yra sluoksniuota. Apatinis sluoksnis yra tankiausias, tęsiasi iki 9-15 km aukščio, vadinamas troposfera. Troposferoje susikaupę apie 80% visų atmosferoje pasklidusių vandens garų. Lietuvoje šio sluoksnio storis svyruoja, priklausomai nuo metų laikų: žiemą – 9.5 km, o vasarą – 11.5 km. Troposferoje vyksta aktyviausi fizikiniai procesai, susidaro debesys, oro srautai, formuojantys žemės paviršiaus klimatą. Šio sluoksnio temperatūra, kylant aukštyn, kinta maždaug 6ºC kas kilometrą.

Virš troposferos yra stratosfera (viršutinė jos riba siekia 45-55 km). Joje mažiau deguonies, daugiau vandenilio ir helio. Žemutiniuose stratosferos sluoksniuose temperatūra maždaug pastovi, nuo 25 km kylant aukštyn kyla ir 50-55 km aukštyje pasiekia 0ºC.

15-60 km aukštyje žemę juosia ozono apvalkalas, sugeriantis didžiąją dalį ultravioletinių spindulių ir apsaugantis gyvybę žemėje nuo pražūties. Daugiausia ozono yra 20-25 km aukštyje.

Mezosferoje (55-95 km nuo žemės paviršiaus) temperatūra nukrinta iki 70-80ºC šalčio. Šis sluoksnis mažai ištirtas.

Aukščiausiai yra jonosfera (termosfera). Čia oras išretėjęs, aukšta temperatūra (800 km aukštyje apie 2000ºC). Vyrauja stipriai jonizuotos dujos, atspindinčios radijo bangas.

Apytikriai 1000 km aukštyje prasideda egzosfera – viršutinis žemės atmosferos sluoksnis. Čia dujos lengviausios ir pereina į tarpplanetinę erdvę.

Atmosferos teršalų kokybinė ir kiekybinė sudėtis nuolat kinta, tačiau 90-100 km aukštyje gana pastovi. Jonizuotų atomų nedaug, aukščiau, veikiant saulės spinduoliuotei, vyksta fotocheminės reakcijos, todėl čia daugiau deguonies ir azoto. Labiausiai atmosferje kinta vandens garų kiekis. Daugiausia vandens garų yra žemutiniuose atmosferos sluoksniuose. Pvz., Lietuvos požemio sluoksnyje 1 kg oro būna apie 2-9 g vandens. Kylant aukštyn drėgmės kiekis mažėja. Nepastovus ir anglies dvideginio (C ) kiekis. Iš visų atmosferoje paplitusių junginių žemės gyvybei svarbiausi deguonis, anglies dioksidas, vandens garai, ozonas.

Atmosfera niekada nebuvo idealiai švari, joje visuomet yra įvairių priemaišų. Ugnikalniai, žemės paviršiaus erozija, druskų garavimas, įvairios žiedadulkės jau priešistoriniais laikais teršė atmosferą.

Litosferoje gyvybė aptinkama 2–3 km gylyje; atmosferoje – 10–15 km aukštyje; hidrosferoje – visoje gelmėje. Labiausiai išsivystę organizmai gyvena ten, kur susiduria apatiniai oro ir viršutiniai dirvos, vandens sluoksniai. Bendra gyvųjų organizmų masė – apie .

Gyvieji organizmai atsirado iš negyvos materijos, veikiant aukštai temperatūrai, saulės spinduliuotei, slėgiui, šilumai. Iš metano, amoniako, vandenilio ir vandens garų susidarė paprasčiausi organiniai junginiai: aminorūgščių, azoto šarmų, riebiųjų rūgščių molekulės.

Svarbiausias evoliucijos etapas – organinių medžiagų sintezė ir irimas, dėl to atsirado nauji, gyvybei palaikyti reikalingi, junginiai. Gyvybė Žemėje vystosi jau 3.5 mlrd. metų, tuo tarpu žmogaus evoliucija tesiekia 1.5 mln. metų.

Augalija sudaro Žemės augalinę dangą
ir yra vienas iš svarbiausių biosferos komponentų. Augalijos formavimuisi įtakos turėjo žmogus, gyvūnai. Augalų rūšių visuma susijusi ne tik su dabartinėmis, bet ir su anksčiau buvusiomis klimato bei dirvožemio sąlygomis, taip pat su sausumos ir jūrų išsidėstymu praeityje. Augalija kinta, kintant aplinkos sąlygoms.

Žemės plutoje augalija kasmet pagamina apie 180 mlrd. t masės, kuri yra gyvųjų organizmų mitybos pagrindas ir apie 300 mlrd. t deguonies, vartojamo gyvybinei veiklai palaikyti. Augalai sugeria ir išgarina 20 tūkst. kubinių metrų vandens (apie 30% viso vandens, kuris išgaruoja sausumoje). Per metus sausumos ir vandens augalai asimiliuoja apie 40-60 mlrd. tonų anglies, sukuria t biosferos pirminės (auglinės) produkcijos.

Augalai vykdo fotosintezę, kurios metu į atmosferą išsiskiria 430-470 mln. tonų laisvo deguonies. Augalai turi įtakos klimatui, dirvožemio procesams, nuosėdinių uolienų formavimuisi vandenyje. Augalai yra gyvūnų bendrijų gyvenimo pagrindas. Augalai saugo dirvožemį nuo užteršimo, sekinimo, erozijos, atlieka sanitarines ir higienines funkcijas, yra estetiniai ir architektūriniai aplinkos komponentai. Žmogus panaudoja 3% pasaulio augalų rūšių.

Žmogaus veikla apima visą biosferą ir yra pagrindinis veiksnys, lemiantis – žmogaus ir gamtos sąveiką.

Biosferos apsaugos problema sudėtinga ir susijusi su visais žmogaus veiklos aspektais. Planeta žalojama ardant natūralų landšaftą (statant miestus, gyvenvietes, kasant kanalus, naikinant miškus, tiesiant kelius ir t.t.). Tai kas evoliucionavo milijonus metų – iš dalies arba visiškai užteršta, sunaikinta. Visos žmogaus veiklos sritys (pramonė, žemės ūkis, statyba, kasyba, transportas) daugiau ar mažiau neigiamai veikia aplinką. Neigiamas poveikis pasireiškia gamtos išteklių neracionaliu vartojimu, padidintu oro, vandens, žemės gelmių ir gyvenamosios aplinkos teršimu.

Gamtos ištekliai:

• sąlygiškai neišsenkantys (žemė, oras, vanduo, klimatas, saulės energija, jūrų potvyniai ir t.t.), jų bendras kiekis iš esmės nekinta. Jie sudaro sąlygas gyvybei egzistuoti.

• atsikuriantys. Jie atsikuria savaime ar padedant žmogui (pvz. miškai).

• senkantys – įvairios naudingosios iškasenos, kurių kiekis ribotas, o poreikis auga.

Gamtos ištekliai susiformavo per milijardus metų, juos atkurti labai sunku, kai kuriais atvejais – neįmanoma. Ištekliais laikomi ne visi gamtos elementai, ištekliais jie tampa, kai juos pradeda naudoti žmogus.

SAUGOMOS TERITORIJOS IR JŲ BŪKLĖ PALANGOS MIESTE

Vienas svarbiausių šiandieninės aplinkosaugos tikslų – išsaugoti labai savitus ir vertingus sausumos ar vandens plotus, apriboti ar visai uždrausti juose ūkinę veiklą.

Saugoma teritorija – tai sausumos ir vandens plotai bei kraštovaizdžio objektai, dėl savo vertės turintys specialų valstybės nustatytą aplinkos apsaugos ir naudojimo režimą, juose ribojama ir draudžiama žmogaus ūkinė veikla, bei siekiama išsaugoti gamtines bei kultūrines vertybes.

Saugomos teritorijos užima 11.4% Lietuvos ploto. Ūkinės ir kitokios veiklos draudimo laipsnis, tvarkos griežtumas priklauso nuo to, kas saugoma, kokios paskirties ar svarbos yra saugomieji objektai.

Lietuvoje saugomų teritorijų sistema įteisinta 1993 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus saugomų teritorijų įstatymą.

Rekreacinė zona – tai specialiai išskirta ir sutvarkyta natūrali arba dirbtinė gamtinė aplinka poilsiui ir masiniam turizmui, atitinkanti socialinius, psichologinius ir biologinius poilsiautojų poreikius. Palanga būdama šalia Baltijos jūros, idealiai atitinka rekreacinių teritorijų reikalavimus. Todėl Palangos – Šventosios pajūris yra vienas iš labiausiai Lietuvoje lankomų rekreacinių zonų. Rekreacinė zona glaudžiai susijusi su saugomomis teritorijomis, kurios sudaro didelę Palangos kurorto gamtinių išteklių dalį.

Gamtos turizmo ištekliai:

• parkai;

• miško parkai;

• valstybiniai parkai;

• atskiri unikalūs gamtos objektai.

Reikia pažymėti, kad didelė Palangos miesto teritorijos dalis priklauso saugomoms teritorijoms.

Saugomų teritorijų sistemą sudaro:

• išsaugančios teritorijos, kuriose saugomi unikalūs arba tipiški gamtinio bei kultūrinio kraštovaizdžio kompleksai, objektai ir biologinė įvairovė. Tai – rezervatai, draustiniai (Naglio, Nemirsetos, Būtingės draustiniai).

• apsaugančios teritorijos, kuriose norint išvengti neigiamo poveikio saugomiems gamtos ir kultūros paveldo kompleksams bei objektams arba neigiamo antropogeninių objektų poveikio aplinkai, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kitokia veikla. Šiai kategorijai priskiriamos apsaugos zonos. (Pajūrio kopagubrių parkas).

• kompleksinės paskirties saugomos teritorijos, kuriose sujungiamos išsaugančios, apsaugančios, rekreacinės ir ūkinės zonos pagal bendrą apsaugos, tvarkymo ir naudojimo programą. Šiai kategorijai priskiriami valstybiniai parkai. (Pajūrio regioninis parkas).

Taip pat reikia išskirti ir saugomus kraštovaizdžio objektus, kurie skirstomi į gamtinius, kultūrinius, kompleksinius. Palangoje yra 52 kultūriniai paminklai: 7 archeologijos, 5 istorijos, 2 memorialiniai, 26 architektūros, 7 dailės (nekilnojamosios vertybės).

Palangos mieste yra tokios saugomos teritorijos:

1. Palangos
(Tiškevičių) parkas (apie 100 ha);

2. Pajūrio regioninis parkas (dalis);

3. Vandenvietės;

4. Kapinės;

5. Palangos senamiestis;

6. Būtingės kopų geomorfologinis draustinis (32 ha).

Vertingos saugotinos teritorijos:

1. Būtingės ornitologinis draustinis;

2. Šventosios dalis;

3. Šventosios senkopių geomorfologinis paminklas;

4. Kunigiškių gamtinis kopų parkas;

5. Šventosios upė ir apsauginė zona;

6. Ronžės upė ir apsauginė zona;

7. Pajūrio kopų parkų ruožas;

8. Mineralinio vandens vandenvietės;

9. Gydomojo purvo telkiniai;

10. Inertinių statybinių medžiagų telkiniai.

Palangos ribose šiuo metu yra apie 101 ha parkų, apie 300 ha miško parkų ir apie 2 300 ha miškų. Visuose juose negalima viršyti optimalaus ekologinio talpumo ir teritorijų apkrovimo rodiklių. Nors žaliųjų plotų trūkumo problema kurorte gvildenama seniai, pastarojo Palangos kurorto generalinio plano (1991 m.) numatytas rekreacinių teritorijų intensyvus želdinimas, naujų parkų ir miško parkų kūrimas praktiškai nerealizuotas.

Saugomoms teritorijoms priklauso ir parkai, kurie sudaro svarbiausius rekreacinius išteklius. Iš jų labiausiai išsiskiria Palangos botanikos parkas. Tai vienas iš gražiausių, turtingiausių, geriausiai tvarkomų parkų Lietuvoje. Įkurtas jis šventojo Birutės miško teritorijoje ir ilgą laiką vietinių gyventojų Birutės parku vadintas (šį pavadinimą palangiškiai nori susigrąžinti). Parkas užima apie 101,3 ha plotą, iš jų medynai – 60 ha, pievos – 24.5 ha, gėlynai – 0.5 ha, vandens telkiniai – 1.16 ha. Parkui priklausantys pliažai ir parkai jūros pakrante driekiasi 1.5 km. Įvairios dangos takai ir keliai tęsiasi 18 km. Palangos botanikos parko teritorijoje yra 8 įvairios paskirties pastatai, 7 skulptūros, daug mažosios architektūros formų, įrengta laistymo sistema, veikia dekoratyvinis apšvietimas. Šis parkas yra kultūros paminklas, įtrauktas į saugomų architektūros paminklų sąrašus. Šio parko įdomi istorinė raida, plano ir erdvių struktūra, susiformavusi prie buvusio dvaro XIX šimtmetyje. Didžiausias parko turtas – dekoratyvūs sumedėję augalai. Medynų amžius – 80-160 m. Daugiausia čia paprastųjų pušų, yra ir kalninių (82% visų želdinių). Juodalksniai sudaro 17% želdinių, paprastosios eglės – 1%. Iš vietinių rūšių auga paprastieji klevai, drebulės, uosiai, šermukšniai, mažalapės liepos, kalninės guobos, skroblai, raudonuogiai šeivamedžiai ir kt. Iš viso per 20 rūšių.Introdukuotų augalų – per 150 rūšių ir formų. Minėtini europiniai ir pilkieji kėniai, baltosios, dygiosios ir Engelmano eglės, vakarinės, didžiosios ir rytinės tujos. Auga paprastieji raudonlapiai lazdynai, dvi popieržievių beržų grupės. Vieno beržo skersmuo – 75 cm. Labai retas paprastasis purpurinis bukas (aukštis – 15 m, skersmuo – 35 cm). Šiauriniai ąžuolai siekia 15 m aukštį (skersmenys 75 ir 90 cm). Plunksnašakė guoba auginama tik Palangos parke. Paplitę net keturių rūšių jazminai: darželiniai, bekvapiai, plačialapiai, Lemuano. Įspūdingi įvairiarūšiai parko klevai, geltonžiedžiai kaštonai. Parko skveruose auga totoriniai ir melsvauogiai sausmedžiai.

Į Palangos kurorto saugomų teritorijų sąrašą įeina gamtinę aplinką puoselėjantis Pajūrio regioninis parkas. Išsidėsčiusiame nuo Palangos botanikos parko link Klaipėdos miesto pajūrio ruože, regioniniame parke saugomi unikalūs pajūrio miškai, paplūdimiai, regiono bioįvairovė. Palangos mieste parko teritorijoje įkurtas Nemirsetos kraštovaizdžio draustinis, kuriame saugomas kopagūbrio, pievų ir miškų kompleksas, pajūrio lygumos augmenija ir gyvūnija. Pajūrio kopagubrių parkas labai svarbus rekreaciniu gamtosauginiu požiūriu. Šio parko teritorija yra paskelbta pirmoji apsaugos zona, kurioje draudžiamas automobilių eismas, ribojama tam tikra ūkinė, rekreacinė ir kita veikla.

Aplinkos ministerijos atstovai ir krantotvarkos specialistai kol kas iki galo nesutaria, kokių priemonių reikėtų imtis siekiant apsaugoti visos Lietuvos, o ypač Palangos, paplūdimius nuo erozijos. Dabartinė padėtis Palangoje prasta yra dėl to, kad mažėja kopagūbrių apželdinimas. Pintos tvorelės krantą gali apsaugoti tik nuo vėjo erozijos, o, stengiantis išvengti vandens sukeltos erozijos, reikia ieškoti kitų būdų. Norint nuo erozijos apsaugoti kopas bei krantus, būtinos kompleksiškos krantosaugos, krantotvarkos ir aplinkosaugos priemonės.

Ypač didžiuliai nuostoliai yra padaryti pastarųjų uraganų nuniokojusių Lietuvos pajūrį, todėl Aplinkos ministerijos specialistai svarsto galimybes neapsiriboti vien smėlį sulaikančių tvorelių bei kopagūbrių statybomis. Svarstoma galimybė statyti apsauginę buną. Tai – į molą panaši išilgai kranto, šimtą ar daugiau metrų nuo kranto į jūrą nutolusi betoninė ar akmeninė siena. Tačiau buna turi ir teigiamų, ir neigiamų pasekmių. Vienoje vietoje ji sulaiko povandeninių srovių nešamą smėlį, bet kitoje, už bunos, susidaro vandens srovių sūkuriai, išgraužiantys paplūdimius Dar vienas dalykas – pastačius bangolaužį ar buną, pasikeičia vandens cirkuliacija. Pasikeitus vandens judėjimui, keičiasi ir jo kokybė, jūroje prieš bangolaužį gali atsirasti dumblo. Beto toks įrenginys jūroje gadina estetinį vaizdą.

Aplinkos ministerija parengė Pajūrio juostos tvarkymo programą,
kurioje nurodytas rekomenduojamų krantotvarkinių priemonių kompleksas. Tai ir būtinybė įrengti takus bei laiptus, kopagūbrio šlaitus pridengti šakų klojiniais, juos tvirtinti žabtvorėmis, tam tikras paplūdimio teritorijas izoliuoti nuo poilsiautojų.

Jūros pakrantė tarp Karklės ir Palangos – europinės svarbos paukščių žiemavietė. Čia kasmet žiemoja per 20 000 vandens paukščių, iš kurių ypač retos mažosios gagos – visuotinai nykstanti rūšis.

Būtingės ornitologiniame draustinyje esanti paukščių pelkė ypač vertinga savo ornitofauna: gulbės nebylės, didžiosios kryklės ir kuoduotosios antys, nendrinės lingės. Būtingės paukščių pelkė yra užankanti. Iš 37.4 ha ploto likęs pelkės veidrodinio paviršiaus plotas – 12.5 ha. Šiuo metu siūloma išvalyti pelkę nuo susikaupusio dumblo.

Šiaurinėje Palangos dalyje įkurtas Būtingės geonaftologinis draustinis, kuriame saugomos reljefo formos. Čia įkurtas dar vienas – Naglio botaninis draustinis.

DIRVOŽEMIO MONITORINGAS

Dirvožemis – itin sudėtingas ir nuolat besivystantis aplinkos komponentas. Dirvožemis yra ypač svarbi biosferos dalis, kurioje užauga arba užauginama daugiausia organinės medžiagos. Dirvožemyje auganti augalija naudoja 9 kartus daugiau saulės energijos negu pasaulio vandenų augalija. Daugelis svarbiausiųjų biosferos elementų – anglis, deguonis, azotas, kalis, magnis, siera, fosforas ir kiti akumuliuojami būtent dirvožemyje. Pagrindinė specifinė dirvožemio savybė ir yra organinių medžiagų, daugelio cheminių junginių bei energijos kaupimas. Dirvožemis, kaip biologinis absorbentas, skaido ir neutralizuoja įvairius teršalus. Dirvožemis formuojasi dviem būdais: kaip natūralus bei antropogeninis kūnas. Dabartinės Lietuvos teritorijoje jo danga pradėjo formuotis maždaug prieš 9-10 tūkstančių metų ir tik pietrytinėje dalyje aptinkami daug senesni, paskutiniojo apledėjimo nepaveikti dirvožemiai. Svarbiausi dirvodaros veiksniai yra klimatas, augalija, gyvūnija ir žmogaus ūkinė veikla.

Dirvožemių kokybės ir kiekybės monitoringas yra aplinkos monitoringo dalis, kurio vykdymą reglamentuoja Aplinkos monitoringo įstatymas. Naujojoje Lietuvos ekologinio monitoringo programoje dirvožemio monitoringas yra gerokai išplėstas. Daugiau dėmesio skiriama ir svarbiausiems žalingiems procesams, susijusiems su žemės ūkio veikla – biogeninių ir toksinių medžiagų nuoplovoms ir išplovoms į paviršinius vandens telkinius bei gruntinius vandenis. Nuolat didėjant gyventojų skaičiui maisto problema tampa labai aktuali, todėl natūralių išteklių nepakanka, tenka intensyvinti ūkininkavimą. Dėl to ir atsiranda įvairaus užterštumo, ekologinio disbalanso, pagaliau cheminės ir fizinės dirvožemio degradacijos pavojus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2633 žodžiai iš 8660 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.