Ekologinė augalininkystė
5 (100%) 1 vote

Ekologinė augalininkystė

1121314151

Įvadas

Ekologinis žemės ūkis – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo.

Biosferos pokyčius lemia savaime vykstantys bei žmogaus ūkinės veiklos sukelti procesai. Žmogaus veikla per tūkstančius metų keitė aplinką, bet žemės sistemoms būdingas savireguliavimas sudarė galimybes neutralizuoti šiuos pokyčius. Tačiau akivaizdu, kad žmogus, plėsdamas ir intensyvindamas gamybą, gali negrįžtamai pažeisti egzistuojančias gamtoje pusiausvyras ir sukelti ekologines krizes. Tapo aišku, kad, norint išvengti globalinių ekologinių katastrofų, būtina tolesnę ekonomikos plėtrą derinti su poveikiu aplinkai, tausojančiu gamtinių resursų naudojimu ir aplinkos taršos mažinimu.

Tausojantis ūkininkavimas – tai būdas sukurti stabilią ūkio sistemą, kuri ne tik išsaugotų sukauptus rezervus, kartu duodama pakankamai produkcijos, bet ir užkirstų kelią ekologinėms katastrofoms, nepaliekant šiandieninių problemų spręsti ateities kartoms.

Tausojančio ūkininkavimo principus atitinka įvairios pasaulyje plėtojamos tausojančio žemės ūkio formos: tai mažų investicijų tvarusis ūkis JAV, integruota žemdirbystė Europoje, permakultūra Australijoje, ekologinis ir biodinaminis ūkis. Integruotas žemės ūkis užima tarpinę vietą tarp chemizuotų ir ekologinių žemės ūkio sistemų. Permakultūra yra žemės ūkio požiūriu produktyvių ekosistemų, pasižyminčių įvairove, stabilumu ir natūralios ekosistemos plastiškumu, sąmoningas kūrimas ir palaikymas. Žmonės apsirūpina maistu, energija, pastoge bei patenkina kitas materialines ir nematerialines reikmes, nepažeisdami tolydžios plėtros principų.

Pagrindinis skirtumas tarp biodinaminio, ekologinio žemės ūkio sistemų ir kitų minėtų žemės ūkio sistemų yra tas, kad biodinaminiuose ir ekologiniuose ūkiuose nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos, o kituose jos yra naudojamos, bet jų naudojimas yra ribotas.

Visos šios žemės sistemos plėtojamos tausojančio ūkininkavimo principais, tačiau tausojimas įvairiose sistemose yra suvokiamas skirtingai. Tausojimas gali būti suprantamas kaip: 1) išteklių tausojimas ar 2) sistemos funkcinio vientisumo principų įgyvendinimas. Pirmuoju atveju žemės ūkio sistemą vertiname pagal išteklių naudojimo efektyvumą produktų gamybai, ir tausojimo matas yra sunaudotų medžiagų kiekis pagamintos produkcijos vienetui. Tausojantis ūkininkavimas reiškia, kad žmonijos poreikiai apsirūpinant maistu ir drabužiais bus patenkinti ne tik dabar, bet ir ateityje. Tuo požiūriu produktyviausios sistemos yra labiausiai tausojančios.

Funkcinio vientisumo principo įgyvendinimas ūkyje reiškia, kad ūkis vertinamas kaip dalis agroekosistemos, kurioje yra svarbūs visų komponentų ryšiai. Didžiausias dėmesys šioje sistemoje kreipiamas į gamybos būdo įtaką ekologiniams ir socialiniams aplinkos veiksniams. Pripažįstant funkcinio vientisumo principą, vyrauja nuomonė, kad sistema yra pažeidžiama, jos savybės keičiasi ir dažnai šie pokyčiai priklauso nuo sistemos ankstyvesnių sąlygų. Pavyzdžiui, augalų ir gyvūnų genetinės charakteristikos svarbios kitai jų kartai, o tręšimas turi ilgalaikį poveikį dirvožemio derlingumui ir gyvybingumui.

Ekologiniam ūkininkavimui yra artimesnis sistemos funkcinio vientisumo principas. Kaip pavyzdį galima pateikti draudimą ekologiniuose ūkiuose naudoti sintetines trąšas. Nenaudojant šių trąšų, ūkininkavimo sistemoje kuriami ir palaikomi natūralūs gamtiniai maisto medžiagų ciklai, taip skatinant materialinių ir energetinių išteklių tausojimą.

Ekologiškai ūkininkauti – tai užauginti sveiką ir vertingą derlių, saugoti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos taršą.

Dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūs, nekenkiantys aplinkai, būdai.

Vengiant energijos ir maisto medžiagų nuostolių, aplinkos taršos, ekologinio sodininkavimo sistema turėtų būti kaip uždaras augalų maisto medžiagų apykaitos ratas – nenaudojamos sintetinės trąšos ir augalų apsaugos priemonės. Jeigu neužtenka savame ūkyje sukauptų trąšų, tai tręšti ir dirvožemiui gerinti naudotinos papildomos organinės ir natūralios kilmės mineralinės trąšos.

Ekologinės augalininkystės plėtojimo biologinis pagrindimas

Svarbu, kad laikytis šių priemonių:

• rinktis atsparias kenkėjams, ligoms bei piktžolėms augalų veisles;

• sėti ir sodinti tik geros kokybės, sveikas sėklas ir augalus;

• augalus sodinti tinkamose jiems augti vietose;

• palaikyti gerą dirvos struktūrą ir derlingumą;

• kompostuoti organines atliekas;

• žemę tręšti racionaliai, naudoti organines (mėšlą, kompostus, žaliąsias trąšas, mulčią) bei natūralias mineralines trąšas;

• niekada nepalikti dirvos pūdymuoti;

• taikyti sėjomainą;

• augalų apsaugai nuo
kenkėjų bei ligų naudoti kartu biologinius, agrotechninius, mechaninius būdus, vengti sintetinių pesticidų.

Tinkamas augalas tinkamoje vietoje

Kad augalai būtų sveiki ir stiprūs, būtinai rinkitės kenkėjams, ligoms, piktžolėms bei vietos klimatui atsparius augalus. Kiekvienais metais Valstybinis augalų veislių tyrimo centras išleidžia tinkamiausių (atspariausių) Lietuvoje auginti veislių sąrašą. Vietos klimatui labiausiai pritaikytos Lietuvos selekcininkų išvestos veislės, todėl stenkitės rinktis būtent jas. Nerekomenduotina auginti augalus, nepritaikytus gyventi Lietuvos aplinkos sąlygomis – jie neaugs kokybiškai.

Augdami tinkamoje aplinkoje, augalai būna gražesni, sveikesni, atsparesni ligoms bei kenkėjams. Rinkdamiesi augalus, sužinokite, koks klimatas, dirvožemio tipas bei rūgštingumas jiems tinkamas, kiek reikia vandens, maisto medžiagų, ar atsparūs jie šalčiui, kenkėjams.

Smėlingas dirvožemis yra lengvas, greitai įšyla, todėl puikiai tinka ankstyvosioms daržovėms auginti (nors greitai ir atšąla).

Priesmėlio dirvose gerai auga dauguma daržovių, ypač morkos, petražolės, pastarnokai, svogūnai, porai, agurkai, aguročiai, melionai.

Priemolis tinka visoms kopūstinėms daržovėms, salierams, burokėliams. Šitokia dirva vėliau pradžiūva, todėl nelabai tinka ankstyvosioms daržovėms auginti.

Molis ir sunkus priemolis daržovėms auginti mažai tinkamas – jis būna suspaustas, turi mažai deguonies, vandens.

Sodinant augalus, labai svarbu parinkti jiems tinkamą vietą sode. Būtina atsižvelgti į tai, ką augalai mėgsta – saulę ar pavėsį, ar atsparūs vėjui, kokie šalia pasodinti augalai.

Dirvožemis ir jo derlingumo išsaugojimas

Augalams augti būtinas sveikas dirvožemis: jis aprūpina augalus oru, vandeniu, maisto medžiagomis, palaiko juos fiziškai. Todėl nuo to, kaip jūs prižiūrėsite dirvožemį, priklausys auginamų daržovių, vaismedžių, uogų, gėlių ir kitų augalų gyvybingumas bei derlingumas.

Derlingas dirvožemis yra neutralios arba jai artimos reakcijos, jame daug augalams pasisavinti tinkamų medžiagų, pakankamai humuso ir mikroorganizmų.

Dirvožemio derlingumą pagrinde nulemia jo rūšis. Išskiriami šie dirvožemių tipai: smėlis, priesmėlis, priemolis ir molis. Geriausiai augalus auginti priemolyje, nes jame gausu maisto medžiagų, mikroorganizmų. Tačiau tinkamai prižiūrint galima sėkmingai ūkininkauti ir ne tokiuose palankiuose dirvožemiuose.

Smėlingas dirvožemis pasižymi dideliu pralaidumu vandeniui, todėl iš jo greitai išplaunamos maisto medžiagos. Kad padarytumėte jį rišlesnį, galite įterpti molio ir priemolio. Tačiau būtina naudoti ir organines medžiagas: mėšlą, kompostą, durpes, auginti žaliąsias trąšas. Šios medžiagos ne tik apsaugo dirvožemį nuo maisto medžiagų išplovimo, bet ir praturtina skurdų dirvožemį maisto medžiagomis, naudingomis bakterijomis. Smėlingus dirvožemius drėkinkite dažnai, bet ne per daug, kad tik sudrėktų šaknų zona, bet neišsiplautų maisto medžiagos.

Molingas dirvožemis itin greitai suslegiamas, todėl reikia vengti jo suslėgimo, nedirbti, kai jis šlapias, vengti naudoti sunkią žemės ūkio techniką ir vaikščioti ant jo. Tokį dirvožemį dažnai purenkite ir praturtinkite organinėmis medžiagomis, įterpkite smėlio.

Kad išsaugotumėte ir palaikytumėte gerą dirvožemio struktūrą ir derlingumą:

• žemę dirbkite reikiamu laiku ir tinkamais įrankiais;

• venkite dirvos mindžiojimo ir jos suslėgimo žemės ūkio technika;

• mulčiuokite;

• taikykite sideralinį pūdymą;

• tręškite organinėmis trąšomis;

• planuokite sėjomainą;

• palaikykite tinkamą augalams augti rūgštingumą.

Sėjomaina

Kasmet toje pačioje vietoje augindami tos pačios rūšies augalus, nesulauksite gero jų augimo. Iš dirvos imdami vienodas maisto medžiagas (dėl to itin alinamas dirvožemis), augalai blogai auga. Dar blogiau, – giminingus augalus puola tie patys kenkėjai bei ligos. Tad norint to išvengti, būtina taikyti sėjomainą, t.y. keisti auginimo vietą.

Pagrindinės sėjomainos taisyklės, auginantiems gėles, daržoves, vaiskrūmius ir kt.:

• nesodinti giminingų augalų toje pačioje vietoje 3–4 metus;

• sodinti skirtingo trąšų kiekio reikalaujančius augalus;

• atskirais metais sodinti skirtingo šaknų ilgio augalus.

Daugiamečiams augalams, sode užimantiems nuolatinę vietą, sėjomaina netaikoma. Taip pat ji netaikoma ir itin trumpai augančioms daržovėms, pavyzdžiui, salotoms. Jas naudingiau sodinti tarpuose tarp kitų augalų arba tarpueiliuose. Tačiau kiti daržo augalai neturėtų būti kasmet auginami toje pačiose vietoje. Nustatyta, kad dauguma ligų sukėlėjų dirvoje gali išgyventi apie 3–4 metus. Pakeitus augalus, jų kenkėjai ir ligos ilgainiui išnyksta.

Parenkant sėjomainos grupes, svarbu atsižvelgti į augalų poreikius maisto medžiagoms. Sodindami skirtingų medžiagų ir jų kiekio reikalaujančius augalus, nenualinsite dirvožemio. Jeigu organinėmis medžiagomis tręšiate daržą kas ketveri metai, tai pirmaisiais metais po patręšimo auginkite reikliausius trąšoms augalus (pvz., kopūstus, agurkus, pomidorus, salierus), o ketvirtaisiais
tinka žaliosios trąšos.

Sėjomaina ypač veiksminga dideliuose ūkiuose. Nors smulkiems sodininkams ji sudėtingesnė – žemės plotai maži ir kenkėjai gali perkeliauti iš vienos vietos į kitą – tačiau vis dėlto reikia stengtis keisti augalų auginimo vietą. Lysvėse sodinkite skirtingos sėjomainos grupės augalus. Kad neužmirštumėte, kas, kur ir kada auginama, viską skrupulingai užsirašykite. Planuodami sėjomainą, pagalvokite, kokias daržoves, vaisius norite auginti. Tada juos suskirstykite į 4 (per tiek laiko specifiški kenkėjai išnyksta) sėjomainos grupes, kurias kiekvienais metais rotacijos principu keiskite. Nusibraižykite lentelę ir joje viską užsirašykite. Suplanuokite, kada ir kur ką auginsite. Taip pat pasižymėkite, kokie kenkėjai puola, kokios trąšos ir kiek jų naudojama – kad galėtumėte sekti savo daržo būklę.

Tręšimas

Augalams augti būtinos įvairios maisto medžiagos. Makroelementų (azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, sieros) augalams reikia didelio kiekio, o mikroelementų (geležies, vario, cinko, silicio, mangano, boro, ir kt.) – visai nedaug.

Pagrindinis šių maisto medžiagų šaltinis yra dirva bei organinės medžiagos. Dirvoje gyvenantys mikroorganizmai skaido organines medžiagas į mineralines, tinkamas augalams įsisavinti, kartu su apirusiomis organinėmis medžiagomis sudaro humusą. Būtent humuso sluoksnis dirvoje pats vertingiausias. Jis ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet atlieka ir daugelį kitų, labai naudingų funkcijų: palaiko gerą terpę klestėti naudingiems dirvos mikroorganizmams, stabilizuoja dirvožemio drėgmę, šilumą, padeda deguoniui patekti į dirvą, sumažina žalingų medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) judrumą joje bei mineralinių medžiagų išplovimą. Todėl humusingame dirvožemyje augalai geriau auga, jų derlius būna geresnės kokybės.

Vienuose dirvožemiuose būna gausu humuso, kituose ne, tačiau palaikyti humuso sluoksnį reikia ir tuo, ir tuo atveju. Ypač tai svarbu smėlinguose, nederlinguose dirvožemiuose.

Mikroorganizmams palengva skaidant organines trąšas, užtikrinamas ilgalaikis augalų aprūpinimas maisto medžiagomis bei humuso sluoksnio palaikymas. Organinės trąšos (mėšlas, kompostas, sideratai, mulčias) yra natūralios kilmės, todėl nekenkia nei sveikatai, nei aplinkai. Su jomis į dirvą patenka naudingi mikroorganizmai, visos augalams reikalingos maisto medžiagos. Sintetinės mineralinės trąšos, priešingai organinėms, greitai prisotina dirvą maisto medžiagomis, kurios lengvai išplaunamos su filtraciniu vandeniu ir taip teršia aplinką. Be to, naudojant sintetines mineralines trąšas, mažėja dirvožemio mikroorganizmų bioįvairovė, jų veikla.

Nustatyta, kad jei kas ketveri penkeri metai žemė gauna maždaug 400–600 kg/a organinių trąšų, humuso sluoksnis bei dirvos derlingumas nemažėja. Humuso nemažėja ir tada, jeigu kasmet į dirvą įterpiama po 100 kg/a organinių trąšų. Palankiausias tręšti laikas yra pavasaris (pradžiuvus dirvai), mažiau tinkamas – iki rudens. Negalima tręšti įšalusios dirvos (nuo gruodžio iki balandžio mėnesių).

Tręšdami bet kokios rūšies organinėmis trąšomis, būtinai atsižvelkite, kokiems augalams jos bus skirtos. Skirtingi augalai reikalauja skirtingo medžiagų kiekio.

Seniems medžiams maisto medžiagų reikia mažiau negu jauniems, augantiems. Dideliais lapais augalams reikia daug azoto, su žiedais ir vaisiais – kalio ir fosforo elementų. Ankštiniams augalams papildomai nereikalingos azoto turinčios trąšos, nes jų šaknyse gyvenančios gumbelinės bakterijos fiksuoja azotą iš atmosferos.

Natūralios mineralinės trąšos. Pagrindinis makroelementų ir mikroelementų šaltinis augalams yra dirva ir organinės medžiagos. Jų trūkstant, naudokite ir natūralios kilmės mineralines trąšas – nekenksmingus sintetinių trąšų pakaitalus. Galite naudoti natūralios kilmės kalcio ir magnio karbonatus (klintis, kreidą), magnio sulfatą, medžių pelenus, natūralius fosfatus, natūralias kalio trąšas (kalio sulfatą, kalio magneziją, kainitą, silvinitą). Tokiomis trąšomis, turinčiomis ekologinių trąšų sertifikatą, Lietuvoje prekiauja bendrovė „Arvi“. Prieš tręšdami, atidžiai perskaitykite instrukciją ir ja vadovaukitės.

Medžio pelenuose yra gausu dirvai būtinų ir vertingų medžiagų: kalio, fosforo, kalcio ir kt. 10 m² dirvos patariama sunaudoti 1 ar 2 kg medžio pelenų. Ypač gerai jais tręšti bulves, šakniavaisius. Kita ko, pelenai padeda mažinti dirvos rūgštingumą. Kiaušinio lukštai – natūralus kalcio šaltinis, ypač tinka rūgštesnėms dirvoms.

Mėšlas. Viena svarbiausių organinių trąšų yra mėšlas. Priklausomai nuo jame esančių sausų medžiagų kiekio (kraiko) mėšlas gali būti skystas, pusiau skystas ar tirštas. Pastarasis yra pats geriausias ir tinkamiausias tręšti, mažiausiai teršiantis aplinką, todėl jį ir naudokite.

Kaip ir kitos organinės medžiagos, mėšlas labai pagerina dirvožemio struktūrą, praturtina jį mikroorganizmais ir maisto medžiagomis, skatina humuso susidarymą. Mėšle esančių maisto medžiagų kiekis ir santykis priklauso nuo jo rūšies, kraiko kiekio ir kt. Vertingiausias yra kraikinis paukščių mėšlas, tačiau naudokite saikingai – jis labai koncentruotas. Kraikinis kiaulių mėšlas
turi daugiau fosforo ir azoto nei galvijų ar arklių mėšlas.

Ilgiau laikomą mėšlą sukraukite į 1,5–2 m aukščio krūvas ir apipilkite 10 cm durpių, žemių sluoksniu. Mažose krūvose ir nepridengtas mėšlas greitai vėdinasi, netenka daug azoto, perdžiūva, maisto medžiagas išplauna lietaus ir polaidžio vandenys. Be to, neįkaista ir todėl gerai išlaiko piktžolių sėklas.

Tręšti tinka tik gerai išlaikytas, nešviežias mėšlas. Iškratytą mėšlą, patartina kuo greičiau įterpti į dirvą. Antraip, manoma, po 6 valandų (iškračius mėšlą), prarandama net 30% azoto. Molinguose, sunkiuose dirvožemiuose mėšlą reikia įterpti į 12–15 cm gylį, lengvuose, smėlinguose į 20–25 cm gylį.

Netręškite mėšlu, gautu iš didelių gyvulininkystės kompleksų – ten gyvulių priežiūrai gali būti naudojami kenksmingi chemikalai. Geriausiai, jeigu turite gyvulių, naudokite jų mėšlą, o jei ne – pirkite iš smulkiųjų ūkininkų.

Pirmaisiais metais mėšlu patręštoje dirvoje neauginkite morkų, ridikėlių, ridikų, bulvių – šviežiai iškratyto mėšlo kvapas privilioja jų kenkėjus (sprakšius, morkines museles).

Kompostas. Kompostas – labai vertingos maisto medžiagomis bei mikroorganizmais trąšos. Šios trąšos ypatingos tuo, kad joms pagaminti nereikia pirkti specialių priedų – tam naudojamos įvairios organinės atliekos. Beje, šitaip galima lengvai atsikratyti besikaupiančių atliekų.

Kompostuoti tinka:

• jaunos, neturinčios sėklų piktžolės;

• medžių lapai, susmulkintos šakos, pjuvenos;

• apvytinta ir susmulkinta nupjauta žolė;

• šiaudai;

• virtuvės atliekos (nepatartina naudoti mėsą (tai traukia kenkėjus), turinčias sintetinių priedų atliekas);

• medžių pelenai;

• kavos, arbatos tirščiai;

• mėšlas, durpės (labai pagerina kompostavimą).

Jeigu komposto krūva skleidžia amoniako kvapą – joje yra per daug azoto, o jeigu supuvusių kiaušinių, vadinasi, trūksta oro. Jei komposte esanti rūgšti terpė stabdo mikroorganizmų darbą, įdėkite ją neutralizuojančių kalkių, medžio pelenų.

Tręškite tik gerai pagamintu kompostu – tamsiu, trapiu, turinčiu saldoką kvapą. Apskritai rekomenduojama kasmet išberti apie 5–10 l komposto į 1m². Pagamintą kompostą paskleiskite ant dirvos, o tada įterpkite į maždaug į 5–8 cm gylį. Svarbu, kad kompostas būtų įterptas ne per giliai, kadangi būtent dirvos paviršiuje vyksta intensyviausia dirvos mikroorganizmų veikla. Galite ir mulčiuoti – padengti kompostu žemės paviršių. Tuo atveju tinka ir nevisiškai perpuvęs kompostas – galutinai suirs ant žemės.

Mulčias. Kaip papildomą priemonę dirvožemiui tręšti galite naudoti mulčią. Organinis mulčias – tai organinių medžiagų sluoksnis, užklojamas ant dirvos aplink augalus.

Mulčias naudingas ne vien dėl maisto medžiagų. Neapaugusi ir niekuo nepadengta dirva saulėje greitai išdžiūsta, po lietaus pasidengia plutele, lietus ir vėjas išneša naudingas maisto medžiagos, todėl mulčias itin padeda išsaugoti jo derlingumą, taip pat stabdo piktžolių dygimą, skatina mikroorganizmų veiklą.

Organiniam mulčiui tinka:

• kompostas;

• perpuvęs kraikinis mėšlas;

• dvejų metų ar senesnės medienos pjuvenos, žievė;

• suvytusi žolė;

• neturinčios sėklų piktžolės.

Mulčiuosti geriausiai pavasarį, kai dirva jau įšilusi, bet nėra visai pradžiūvusi, arba vasaros pradžioje. Netinka sausai, įmirkusiai ar šaltai dirvai, kadangi mulčias sulaiko temperatūrą ir drėgmę.

Augalai, aplink kuriuos dėsite mulčią, turi būti ne mažesni nei 5 cm dydžio, o mulčio sluoksnis – apie 2,5–7 cm. Jeigu tokiu būdu norite nuslopinti ir piktžoles, dėkite storesnį mulčio sluoksnį. Vaismedžius mulčias turi siekti 35–45 cm už medžio šaknų ribų.

Žaliosios trąšos. Nepakankamai turint mėšlo, komposto, labai svarbu auginti į dirvą įkasamus augalus – šitaip bus patręštas dirvožemis. Tokie augalai vadinami žaliosiomis trąšomis arba sideratais.

Žaliosios trąšos, o ypač ankštiniai augalai, papildo dirvą dideliu organinių medžiagų kiekiu, pagerina dirvos struktūrą. Pavyzdžiui, siauralapiai lubinai savo itin stipriomis ilgomis šaknimis sugeba paimti maisto medžiagas net iš 2 metrų gylio. Tokiu būdu gerai ir giliai supurenamas dirvožemis, įsisavinamos kitiems augalams nepasiekiamos medžiagos.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 3017 žodžiai iš 5932 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.