Ekologinė augalininkystė
5 (100%) 1 vote

Ekologinė augalininkystė

112131

Įvadas

Ekologinis žemės ūkis – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo.

Biosferos pokyčius lemia savaime vykstantys bei žmogaus ūkinės veiklos sukelti procesai. Žmogaus veikla per tūkstančius metų keitė aplinką, bet žemės sistemoms būdingas savireguliavimas sudarė galimybes neutralizuoti šiuos pokyčius. Tačiau akivaizdu, kad žmogus, plėsdamas ir intensyvindamas gamybą, gali negrįžtamai pažeisti egzistuojančias gamtoje pusiausvyras ir sukelti ekologines krizes. Tapo aišku, kad, norint išvengti globalinių ekologinių katastrofų, būtina tolesnę ekonomikos plėtrą derinti su poveikiu aplinkai, tausojančiu gamtinių resursų naudojimu ir aplinkos taršos mažinimu.

Tausojantis ūkininkavimas – tai būdas sukurti stabilią ūkio sistemą, kuri ne tik išsaugotų sukauptus rezervus, kartu duodama pakankamai produkcijos, bet ir užkirstų kelią ekologinėms katastrofoms, nepaliekant šiandieninių problemų spręsti ateities kartoms.

Tausojančio ūkininkavimo principus atitinka įvairios pasaulyje plėtojamos tausojančio žemės ūkio formos: tai mažų investicijų tvarusis ūkis JAV, integruota žemdirbystė Europoje, permakultūra Australijoje, ekologinis ir biodinaminis ūkis. Integruotas žemės ūkis užima tarpinę vietą tarp chemizuotų ir ekologinių žemės ūkio sistemų. Permakultūra yra žemės ūkio požiūriu produktyvių ekosistemų, pasižyminčių įvairove, stabilumu ir natūralios ekosistemos plastiškumu, sąmoningas kūrimas ir palaikymas. Žmonės apsirūpina maistu, energija, pastoge bei patenkina kitas materialines ir nematerialines reikmes, nepažeisdami tolydžios plėtros principų.

Pagrindinis skirtumas tarp biodinaminio, ekologinio žemės ūkio sistemų ir kitų minėtų žemės ūkio sistemų yra tas, kad biodinaminiuose ir ekologiniuose ūkiuose nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos, o kituose jos yra naudojamos, bet jų naudojimas yra ribotas.

Visos šios žemės sistemos plėtojamos tausojančio ūkininkavimo principais, tačiau tausojimas įvairiose sistemose yra suvokiamas skirtingai. Tausojimas gali būti suprantamas kaip: 1) išteklių tausojimas ar 2) sistemos funkcinio vientisumo principų įgyvendinimas. Pirmuoju atveju žemės ūkio sistemą vertiname pagal išteklių naudojimo efektyvumą produktų gamybai, ir tausojimo matas yra sunaudotų medžiagų kiekis pagamintos produkcijos vienetui. Tausojantis ūkininkavimas reiškia, kad žmonijos poreikiai apsirūpinant maistu ir drabužiais bus patenkinti ne tik dabar, bet ir ateityje. Tuo požiūriu produktyviausios sistemos yra labiausiai tausojančios.

Funkcinio vientisumo principo įgyvendinimas ūkyje reiškia, kad ūkis vertinamas kaip dalis agroekosistemos, kurioje yra svarbūs visų komponentų ryšiai. Didžiausias dėmesys šioje sistemoje kreipiamas į gamybos būdo įtaką ekologiniams ir socialiniams aplinkos veiksniams. Pripažįstant funkcinio vientisumo principą, vyrauja nuomonė, kad sistema yra pažeidžiama, jos savybės keičiasi ir dažnai šie pokyčiai priklauso nuo sistemos ankstyvesnių sąlygų. Pavyzdžiui, augalų ir gyvūnų genetinės charakteristikos svarbios kitai jų kartai, o tręšimas turi ilgalaikį poveikį dirvožemio derlingumui ir gyvybingumui.

Ekologiniam ūkininkavimui yra artimesnis sistemos funkcinio vientisumo principas. Kaip pavyzdį galima pateikti draudimą ekologiniuose ūkiuose naudoti sintetines trąšas. Nenaudojant šių trąšų, ūkininkavimo sistemoje kuriami ir palaikomi natūralūs gamtiniai maisto medžiagų ciklai, taip skatinant materialinių ir energetinių išteklių tausojimą.

Ekologiškai ūkininkauti – tai užauginti sveiką ir vertingą derlių, saugoti biologinę įvairovę ir mažinti aplinkos taršą.

Dirvožemio ir augalų gyvybingumą lemia gerai apgalvoti, suplanuoti ir natūralūs, nekenkiantys aplinkai, būdai.

Vengiant energijos ir maisto medžiagų nuostolių, aplinkos taršos, ekologinio sodininkavimo sistema turėtų būti kaip uždaras augalų maisto medžiagų apykaitos ratas – nenaudojamos sintetinės trąšos ir augalų apsaugos priemonės. Jeigu neužtenka savame ūkyje sukauptų trąšų, tai tręšti ir dirvožemiui gerinti naudotinos papildomos organinės ir natūralios kilmės mineralinės trąšos.

Ekologinės augalininkystės plėtojimo biologinis pagrindimas

Svarbu, kad laikytis šių priemonių:

• rinktis atsparias kenkėjams, ligoms bei piktžolėms augalų veisles;

• sėti ir sodinti tik geros kokybės, sveikas sėklas ir augalus;

• augalus sodinti tinkamose jiems augti vietose;

• palaikyti gerą dirvos struktūrą ir derlingumą;

• kompostuoti organines atliekas;

• žemę tręšti racionaliai, naudoti organines (mėšlą, kompostus, žaliąsias trąšas, mulčią) bei natūralias mineralines trąšas;

• niekada nepalikti dirvos pūdymuoti;

• taikyti sėjomainą;

• augalų apsaugai nuo
kenkėjų bei ligų naudoti kartu biologinius, agrotechninius, mechaninius būdus, vengti sintetinių pesticidų.

Tinkamas augalas tinkamoje vietoje

Kad augalai būtų sveiki ir stiprūs, būtinai rinkitės kenkėjams, ligoms, piktžolėms bei vietos klimatui atsparius augalus. Kiekvienais metais Valstybinis augalų veislių tyrimo centras išleidžia tinkamiausių (atspariausių) Lietuvoje auginti veislių sąrašą. Vietos klimatui labiausiai pritaikytos Lietuvos selekcininkų išvestos veislės, todėl stenkitės rinktis būtent jas. Nerekomenduotina auginti augalus, nepritaikytus gyventi Lietuvos aplinkos sąlygomis – jie neaugs kokybiškai.

Augdami tinkamoje aplinkoje, augalai būna gražesni, sveikesni, atsparesni ligoms bei kenkėjams. Rinkdamiesi augalus, sužinokite, koks klimatas, dirvožemio tipas bei rūgštingumas jiems tinkamas, kiek reikia vandens, maisto medžiagų, ar atsparūs jie šalčiui, kenkėjams.

Smėlingas dirvožemis yra lengvas, greitai įšyla, todėl puikiai tinka ankstyvosioms daržovėms auginti (nors greitai ir atšąla).

Priesmėlio dirvose gerai auga dauguma daržovių, ypač morkos, petražolės, pastarnokai, svogūnai, porai, agurkai, aguročiai, melionai.

Priemolis tinka visoms kopūstinėms daržovėms, salierams, burokėliams. Šitokia dirva vėliau pradžiūva, todėl nelabai tinka ankstyvosioms daržovėms auginti.

Molis ir sunkus priemolis daržovėms auginti mažai tinkamas – jis būna suspaustas, turi mažai deguonies, vandens.

Sodinant augalus, labai svarbu parinkti jiems tinkamą vietą sode. Būtina atsižvelgti į tai, ką augalai mėgsta – saulę ar pavėsį, ar atsparūs vėjui, kokie šalia pasodinti augalai.

Dirvožemis ir jo derlingumo išsaugojimas

Augalams augti būtinas sveikas dirvožemis: jis aprūpina augalus oru, vandeniu, maisto medžiagomis, palaiko juos fiziškai. Todėl nuo to, kaip jūs prižiūrėsite dirvožemį, priklausys auginamų daržovių, vaismedžių, uogų, gėlių ir kitų augalų gyvybingumas bei derlingumas.

Derlingas dirvožemis yra neutralios arba jai artimos reakcijos, jame daug augalams pasisavinti tinkamų medžiagų, pakankamai humuso ir mikroorganizmų.

Dirvožemio derlingumą pagrinde nulemia jo rūšis. Išskiriami šie dirvožemių tipai: smėlis, priesmėlis, priemolis ir molis. Geriausiai augalus auginti priemolyje, nes jame gausu maisto medžiagų, mikroorganizmų. Tačiau tinkamai prižiūrint galima sėkmingai ūkininkauti ir ne tokiuose palankiuose dirvožemiuose.

Smėlingas dirvožemis pasižymi dideliu pralaidumu vandeniui, todėl iš jo greitai išplaunamos maisto medžiagos. Kad padarytumėte jį rišlesnį, galite įterpti molio ir priemolio. Tačiau būtina naudoti ir organines medžiagas: mėšlą, kompostą, durpes, auginti žaliąsias trąšas. Šios medžiagos ne tik apsaugo dirvožemį nuo maisto medžiagų išplovimo, bet ir praturtina skurdų dirvožemį maisto medžiagomis, naudingomis bakterijomis. Smėlingus dirvožemius drėkinkite dažnai, bet ne per daug, kad tik sudrėktų šaknų zona, bet neišsiplautų maisto medžiagos.

Molingas dirvožemis itin greitai suslegiamas, todėl reikia vengti jo suslėgimo, nedirbti, kai jis šlapias, vengti naudoti sunkią žemės ūkio techniką ir vaikščioti ant jo. Tokį dirvožemį dažnai purenkite ir praturtinkite organinėmis medžiagomis, įterpkite smėlio.

Kad išsaugotumėte ir palaikytumėte gerą dirvožemio struktūrą ir derlingumą:

• žemę dirbkite reikiamu laiku ir tinkamais įrankiais;

• venkite dirvos mindžiojimo ir jos suslėgimo žemės ūkio technika;

• mulčiuokite;

• taikykite sideralinį pūdymą;

• tręškite organinėmis trąšomis;

• planuokite sėjomainą;

• palaikykite tinkamą augalams augti rūgštingumą.

Sėjomaina

Kasmet toje pačioje vietoje augindami tos pačios rūšies augalus, nesulauksite gero jų augimo. Iš dirvos imdami vienodas maisto medžiagas (dėl to itin alinamas dirvožemis), augalai blogai auga. Dar blogiau, – giminingus augalus puola tie patys kenkėjai bei ligos. Tad norint to išvengti, būtina taikyti sėjomainą, t.y. keisti auginimo vietą.

Pagrindinės sėjomainos taisyklės, auginantiems gėles, daržoves, vaiskrūmius ir kt.:

• nesodinti giminingų augalų toje pačioje vietoje 3–4 metus;

• sodinti skirtingo trąšų kiekio reikalaujančius augalus;

• atskirais metais sodinti skirtingo šaknų ilgio augalus.

Daugiamečiams augalams, sode užimantiems nuolatinę vietą, sėjomaina netaikoma. Taip pat ji netaikoma ir itin trumpai augančioms daržovėms, pavyzdžiui, salotoms. Jas naudingiau sodinti tarpuose tarp kitų augalų arba tarpueiliuose. Tačiau kiti daržo augalai neturėtų būti kasmet auginami toje pačiose vietoje. Nustatyta, kad dauguma ligų sukėlėjų dirvoje gali išgyventi apie 3–4 metus. Pakeitus augalus, jų kenkėjai ir ligos ilgainiui išnyksta.

Parenkant sėjomainos grupes, svarbu atsižvelgti į augalų poreikius maisto medžiagoms. Sodindami skirtingų medžiagų ir jų kiekio reikalaujančius augalus, nenualinsite dirvožemio. Jeigu organinėmis medžiagomis tręšiate daržą kas ketveri metai, tai pirmaisiais metais po patręšimo auginkite reikliausius trąšoms augalus (pvz., kopūstus, agurkus, pomidorus, salierus), o ketvirtaisiais
tinka žaliosios trąšos.

Sėjomaina ypač veiksminga dideliuose ūkiuose. Nors smulkiems sodininkams ji sudėtingesnė – žemės plotai maži ir kenkėjai gali perkeliauti iš vienos vietos į kitą – tačiau vis dėlto reikia stengtis keisti augalų auginimo vietą. Lysvėse sodinkite skirtingos sėjomainos grupės augalus. Kad neužmirštumėte, kas, kur ir kada auginama, viską skrupulingai užsirašykite. Planuodami sėjomainą, pagalvokite, kokias daržoves, vaisius norite auginti. Tada juos suskirstykite į 4 (per tiek laiko specifiški kenkėjai išnyksta) sėjomainos grupes, kurias kiekvienais metais rotacijos principu keiskite. Nusibraižykite lentelę ir joje viską užsirašykite. Suplanuokite, kada ir kur ką auginsite. Taip pat pasižymėkite, kokie kenkėjai puola, kokios trąšos ir kiek jų naudojama – kad galėtumėte sekti savo daržo būklę.

Tręšimas

Augalams augti būtinos įvairios maisto medžiagos. Makroelementų (azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, sieros) augalams reikia didelio kiekio, o mikroelementų (geležies, vario, cinko, silicio, mangano, boro, ir kt.) – visai nedaug.

Pagrindinis šių maisto medžiagų šaltinis yra dirva bei organinės medžiagos. Dirvoje gyvenantys mikroorganizmai skaido organines medžiagas į mineralines, tinkamas augalams įsisavinti, kartu su apirusiomis organinėmis medžiagomis sudaro humusą. Būtent humuso sluoksnis dirvoje pats vertingiausias. Jis ne tik aprūpina augalus maisto medžiagomis, bet atlieka ir daugelį kitų, labai naudingų funkcijų: palaiko gerą terpę klestėti naudingiems dirvos mikroorganizmams, stabilizuoja dirvožemio drėgmę, šilumą, padeda deguoniui patekti į dirvą, sumažina žalingų medžiagų (sunkiųjų metalų ir kt.) judrumą joje bei mineralinių medžiagų išplovimą. Todėl humusingame dirvožemyje augalai geriau auga, jų derlius būna geresnės kokybės.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1835 žodžiai iš 5932 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.