Ekologinė žemdirbystė
5 (100%) 1 vote

Ekologinė žemdirbystė

1121314151617181



Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………3

1. Tausojantis žemės ūkis……………………………………………………………4

2. Ekologinio ūkininkavimo principai………………………………………………5

3. Ekologinė žemdirbystės sistema…………………………………………………7

4. Ekologinės žemdirbystės perspektyvos Lietuvoje………………………………..8

5. Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje……………………………………………10

6. Žemdirbystės kryptys……………………………………………………………12

Išvados………………………………………………………………………………14

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………..15

Įvadas

Lietuva – žemės ūkio kraštas sunaudojantis tik apie 40 % pagamintų žemės ūkio produktų. Likusieji 60 % eksportuojami į užsienio šalis, todėl vienu iš prioritetinių žemės ūkio tikslų yra paklausios užsienio rinkose žemės ūkio produkcijos gamyba.

Kiekvienais metais vis populiaresnė pasaulyje tampa ekologiška produkcija. Jos gamyba sparčiai auga, tačiau jos paklausa didesnė už pasiūlą. Lietuvoje taip pat didėja ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba, jai būtina skirti ypatingą dėmesį, nes yra visos prielaidos rasti šios produkcijos talpias rinkas vakaruose. Kasmet daugėja užsienio kompanijų pasiūlymų pirkti lietuviškus ekologiškus maisto produktus.

Prognozuojama, kad ateityje ekologiškų produktų paklausa ir toliau didės, nes susidomėjimas vartojamų produktų kokybe, jų kilme, pirminio ir galutinio perdirbimo būdais, produktų sudėtimi vis didėja, todėl pirkėjai rinksis sveiką, t.y. ekologišką produktą.

Ekologinis ūkininkavimas – tai visiškai nauja ūkininkavimo filosofija, naujas gyvenimo būdas, naujas gamybos ir perdirbimo technologijos, griežtai reglamentuotos žemės ūkio produktų gamybos procesas. Šiai veiklai įgyvendinti reikalingos mokslininkų žinios, praktikų patirtis, pasiaukojimas ir užsispyrimas.

1.Tausojantis žemės ūkis

Biosferos pokyčius lemia savaime vykstantys bei žmogaus ūkinės veiklos sukelti procesai. Žmogaus veikla per tūkstančius metų keitė aplinką, bet žemės sistemoms būdingas savireguliavimas sudarė galimybes neutralizuoti šiuos pokyčius. Tačiau akivaizdu, kad žmogus, plėsdamas ir intensyvindamas gamybą, gali negrįžtamai pažeisti egzistuojančias gamtoje pusiausvyras ir sukelti ekologines krizes. Tapo aišku, kad, norint išvengti globalinių ekologinių katastrofų, būtina tolesnę ekonomikos plėtrą derinti su poveikiu aplinkai, tausojančiu gamtiniu resursų naudojimu ir aplinkos taršos mažinimu.

Žemės ūkis yra viena iš glaudžiausią ryšį su gamta turinčių žmogaus veiklos sričių, todėl neigiamos žmogaus veiklos pasekmės čia išryškėja pirmiausia. Senovėje žmogus intuityviai jautė ryšį su gamta ir veikė vienybėje su ja. Žemės ūkio gamybos intensyvinimas ir beatodairiškas naujų technologijų taikymas žemės ūkio praktikoje suardė nusistovėjusią pusiausvyrą gamtoje, vis labiau buvo teršiamas dirvožemis, gamtiniai vandenys, žemės ūkio produktai, nyko biologinė įvairovė, vyko kraštovaizdžio degradacija.

Nuo tolesnės žemės ūkio plėtros krypties priklauso ne tik krašto gerovė, bet ir Lietuvos ekologinė situacija, todėl vis svarbesniu veiksniu tampa ūkio ekologizavimas. Įvertinant gamybos metodus, privalu suvokti gamtos dėsningumus, įvairių reiškinių tarpusavio priklausomybę, egzistuojančias pusiausvyras bei įvairių gamybos būdų poveikį aplinkai. Šios nuostatos lemia tausojančių žemės ūkio metodų, kurių tikslas yra išlaikyti darną gamtoje ir spręsti aplinkos išsaugojimo problemas, pasirinkimą.

Tausojantis ūkininkavimas – tai būdas sukurti stabilią ūkio sistemą, kuri ne tik išsaugotų sukauptus rezervus, kartu duodama pakankamai produkcijos, bet ir užkirstų kelią ekologinėms katastrofoms, nepaliekant šiandieninių problemų spręsti ateities kartoms.

Tausojančio ūkininkavimo principus atitinka įvairios pasaulyje plėtojamos tausojančio žemės ūkio formos: tai mažų investicijų tvarusis ūkis JAV, integruota žemdirbystė Europoje, permakultūra Australijoje, ekologinis ir biodinaminis ūkis. Integruotas žemės ūkis užima tarpinę vietą tarp chemizuotų ir ekologinių žemės ūkio sistemų. Permakultūra yra žemės ūkio požiūriu produktyvių ekosistemų, pasižyminčių įvairove, stabilumu ir natūralios ekosistemos plastiškumu, sąmoningas kūrimas ir palaikymas. Žmonės apsirūpina maistu, energija, pastoge bei patenkina kitas materialines ir nematerialines reikmes, nepažeisdami tolydžios plėtros principų.

Pagrindinis skirtumas tarp biodinaminio, ekologinio žemės ūkio sistemų ir kitų minėtų žemės ūkio sistemų yra tas, kad biodinaminiuose ir ekologiniuose ūkiuose nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos, o kituose jos yra naudojamos, bet jų naudojimas yra ribotas.

Visos šios žemės sistemos plėtojamos tausojančio ūkininkavimo principais,
tačiau tausojimas įvairiose sistemose yra suvokiamas skirtingai. Tausojimas gali būti suprantamas kaip: 1) išteklių tausojimas ar 2) sistemos funkcinio vientisumo principų įgyvendinimas. Pirmuoju atveju žemės ūkio sistemą vertiname pagal išteklių naudojimo efektyvumą produktų gamybai, ir tausojimo matas yra sunaudotų medžiagų kiekis pagamintos produkcijos vienetui. Tausojantis ūkininkavimas reiškia, kad žmonijos poreikiai apsirūpinant maistu ir drabužiais bus patenkinti ne tik dabar, bet ir ateityje. Tuo požiūriu produktyviausios sistemos yra labiausiai tausojančios.

Funkcinio vientisumo principo įgyvendinimas ūkyje reiškia, kad ūkis vertinamas kaip dalis agroekosistemos, kurioje yra svarbūs visų komponentų ryšiai. Didžiausias dėmesys šioje sistemoje kreipiamas į gamybos būdo įtaką ekologiniams ir socialiniams aplinkos veiksniams. Pripažįstant funkcinio vientisumo principą, vyrauja nuomonė, kad sistema yra pažeidžiama, jos savybės keičiasi ir dažnai šie pokyčiai priklauso nuo sistemos ankstyvesnių sąlygų. Pavyzdžiui, augalų ir gyvūnų genetinės charakteristikos svarbios kitai jų kartai, o tręšimas turi ilgalaikį poveikį dirvožemio derlingumui ir gyvybingumui.

Skirtingas tausojimo suvokimas kyla, daugelio autorių nuomone, iš skirtingo požiūrio į gamtą. Išteklių tausojimo požiūriu gamtos vertinimas yra “išorinis”. Tuo tarpu sistemos funkcinio vientisumo principas yra artimesnis koncepcijai, kai žmogus vertinamas kaip neatsiejama gamtos dalis. Ekologiniam ūkininkavimui yra artimesnis sistemos funkcinio vientisumo principas. Kaip pavyzdį galima pateikti draudimą ekologiniuose ūkiuose naudoti sintetines trąšas. Nenaudojant šių trąšų, ūkininkavimo sistemoje kuriami ir palaikomi natūralūs gamtiniai maisto medžiagų ciklai, taip skatinant materialinių ir energetinių išteklių tausojimą.

Ekologinis ūkininkavimas yra aplinką bei išteklius tausojantis ūkininkavimas[5].

2.Ekologinio ūkininkavimo principai

Ekologinis žemės ūkis – tai ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės trąšos (pesticidai, vaistai, augimo skatintojai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis. Ekologinio ūkininkavimo sistema pagrįsta specialiomis sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Šioje ūkininkavimo sistemoje siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas. Kenkėjų ir ligų protrūkis mažinamas palaikant rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, taip mažinant kenkėjų ir ligų protrūkius. Plėtojant gyvulininkystę, labai svarbu atsižvelgti į gyvulių fiziologiją, elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant gyvulius pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškais pašarais, pasirūpinant tinkama veterinarine priežiūra. Harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra natūralaus gamtinio balanso ūkyje pagrindas. Siekiant šios harmonijos, labai svarbu rasti tinkamą santykį tarp ūkyje išauginamų pašarų ir laikomo gyvulių skaičiaus. Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš chemizuoto į ekologinės gamybos ūkį.

Ekologinis žemės ūkis užima ypatingą vietą tarp įvairių žemės ūkio technologijų. Jis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis.

Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie:

– gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktų;

– ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;

– palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlingumą;

– taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems resursams;

– auginti gyvulius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savybes;

– mažinti aplinkos taršą,

– išsaugoti biologinę įvairovę;

– maksimaliai išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes juos saugant ir perdirbant;

– žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pagrindinius poreikius tenkinančias gyvenimo sąlygas, saugią darbo aplinką, galimybę gauti pelną, jausti pasitenkinimą darbu.

Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimų būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Būtent produktų sertifikavimas ir ženklinimas lėmė didžiulę jų paklausą rinkoje. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų maisto produktų gamybos sistemoje.

3. Ekologinė žemdirbystės sistema

Ekologinės žemdirbystės sistema labai ap¬riboja sudėtinių sintetinių trąšų pesticidų herbicidų augimo reguliatorių naudojimą ir taip padidina maisto produktų bei pašarų gyvybingumą.

Ekologinė (biologinė, organinė, bioorganinė, biodinaminė) žemdirbystės sistema taikoma siekiant gaminti neužterš¬tą cheminėmis
medžiagomis produkciją. Chemijos pramo¬nės gaminamos mineralinės trąšos ir pesticidai pakeičiami natūraliomis, gamtoje esančiomis medžiagomis. Išimtiniais atvejais ir labai ribojant, galima naudoti kai kurias minerali¬nes trąšas ir pesticidus.

Ekologiniai ūkiai turi laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų. Ekologinis ūkis turi būti sertifikuotas, visa produkcija turi būti pažymėta eko¬logiškai švarios produkcijos sertifikavimo ženklu. Turi būti parengtas ekologinio ūkio veiklos planas, suda¬ryti sėjomainų, tręšimo planai, įgyvendinta nustaty¬tos formos apskaita.

Ekologinių ūkių produktyvumą lemia sėjomainos, mais¬to medžiagų balansas, pasiekiamas auginant ankštines žoles ir tręšiant organinėmis trąšomis, tarp jų ir sideratais (žalioji trąša), taip pat kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminių kontro¬lės priemonių įvairovė.

Susipažinti su ekologinio žemės ūkio reikalavimais gali¬ma Žemės ūkio rūmų Ekologinės gamybos skyriuje. Žemės ūkio rūmuose galima gauti informaciją apie ekologinio že¬mės ūkio plėtotę, ekologiškai švarius produktus. Šiais klau¬simais organizuojami seminarai, kursai bei mokymai, kon¬sultuojama, kaip pereiti iš chemizuoto į ekologinį ūkį.

Pertvarkos į ekologinį ūkininkavimą kompleksinę pro¬gramą įgyvendina viešoji įstaiga “Tatulos programa”. Ši or¬ganizacija perdirba ir realizuoja sertifikuotus ekologiškai šva¬rius produktus mugėse, nuosavose parduotuvėse, taip pat plė¬toja tai šalies ir užsienio rinkose.

Ekologinių ūkių ūkininkus ir kitus žmones, besidomin¬čius ekologiniu ūkininkavimu, jungia ekologinės žemdirbys¬tės bendrija “Gaja”. Ekologinės žemės ūkio produkcijos sertifikavimą atlieka viešoji įstaiga “Ekoagros”. Produkciją padeda realizuoti kooperatyvas “Ekoimpulsas”.

Ūkininkavimo taikant ekologinės žemdirbystės sistemas ypatumai:

– sėjomainose būtina auginti ankštinius augalus;

– laukams tręšti naudoti organines trąšas ir gerai paga¬mintus kompostus;

– sudaryti palankias sąlygas daugintis sliekams ir ki¬tiems makro- bei mikroorganizmams.

Kad mažėtų maisto medžiagų nuostoliai, reikia:

– gerai atlikti žemės dirbimo bei augalų priežiūros darbus;

– per dažnai nepurenti (taisant blogai atliktą darbą) že¬mės, saugoti dirvožemį nuo pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medžiagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei suslėgimo;

– laikytis tinkamų žemės dirbimo ir sėjos terminų;

– sėti tarpimus augalus;

– gerinti dirvožemio struktūrą;

– plėsti daugiamečių augalų plotus.

Kad nesutriktų maisto medžiagų balansas, reikia nuolat tikrinti maisto medžiagų atsargas dirvožemyje. Trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti. Tačiau tręšti reikia lai¬kantis ekologinei žemdirbystei keliamų reikalavimų.

Kadangi piktžolių negalima naikinti herbicidais, o auga¬lams apsaugoti nuo ligų ir kenkėjų galima naudoti tik sertifi¬kuotus insekticidus ir fungicidus, svarbios tokios priemonės:

– profilaktika (sėjomainos, veislės, atsparios ligoms ir kenkėjams, didelė biologinė įvairovė, sudarant sąlygas plisti augalų kenkėjus naikinantiems aukštesniesiems gyvūnams ir mikroorganizmams);

– mechaninės (racionalus žemės dirbimas, mechaninis piktžolių, kenkėjų bei jų kiaušinėlių naikinimas ir pan.);

– biologinės (biopreparatų naudojimas);

– piktžolių sėklų paplitimo mažinimas.

Gyvulių reikėtų laikyti tiek, kiek reikia organinėms trąšoms sukaupti išsaugant natūralias gania¬vos sąlygas. Pirkti pašarai neturėtų sudaryti daugiau kaip 10 proc. viso naudojamų pašarų kiekio.

Ekologiškai švarius produktus, palyginti su įprastais, bus lengviau realizuoti esant jiems geros kokybės, šalyje ir už¬sienyje turint didesnį ir pastovų produkcijos asortimentą bei kiekį. Todėl plėtojant ekologinę žemdirbystę svarbi valsty¬bės parama, žemdirbystės, perdirbimo ir realizavimo koope¬racija (naudinga plėtoti “Tatulos programos” patirtį, kuri vi¬sa tai gerai perpratusi)[3].

4.Ekologinės žemdirbystės perspektyvos Lietuvoje

Atkūrus Lietuvos politinę nepriklausomybę labai svarbu atkurti ir stiprinti mūsų ekonominį savarankiškumą. Būtina numatyti ir proteguoti ekonominius šalies plėtros prioritetus, formuoti visų šalies gamybinių šakų ilgalaikio plėtojimo strategiją. Tai padaryti nėra lengva, reikia didelio vadovaujančių asmenų sumanumo ir profesionalumo. Atmestina pažiūra į žemės ūkį sulėtino ir mūsų įsitraukimą į Europos rinką. Nepakankamas ūkininkų informavimas ir švietimas apie žemės ūkio pritaikymą rinkos ekonomikai trukdo mūsų produkcijos skverbimuisi į Europos Sąjungos rinkas, nes dauguma ūkininkų, kaip ir tarybiniais laikais, augina ir gamina labai ribotą paklausą turinčius žemės ūkio produktus: grūdus, mėsą, pieną, cukrinius runkelius ir reikalauja, kad valstybė juos supirktų. Tačiau tai nėra valstybės funkcija. Ūkininkai ieškodami išeities, pradeda auginti tuos produktus, kurie turi paklausą, suteikia augintojui materialinę naudą ir net didina kaimo žmonių užimtumą. Viena iš galimų alternatyvios žemės ūkio veiklos sričių gali būti braškių ir kitų uogų auginimas Lietuvos kaime. Dar perspektyvesnė šiuo metu yra ekologinio žemės ūkio plėtra. Ekologiškos sertifikuotos
paklausa yra labai didelė ir vidaus, ir užsienio rinkose, o jos gamybos įdirbis (Lietuvoje didesnis negu kitose Baltijos valstybėse) yra pripažintas pasaulio mastu ir netgi turi savo priešistorę Lietuvoje. Šventraščio posakis: “Pradžioje buvo žodis” tinka ir ekologinio žemės ūkio plėtrai Lietuvoje, nes pradžioje gyvavusios ekologinio žemės ūkio idėjos tik praėjus pusei šimtmečio pradėtos plačiau taikyti praktikoje.

Žinodami, kad pasaulinis ekologinės žemdirbystės judėjimas atsirado palyginti neseniai, daugiau kaip prieš 60 metų, mes pagristai galime didžiuotis tuo, kad Lietuvos agronomai ir pažangūs ūkininkai apie šį judėjimą žinojo dar prieškario laikais, o kai kurie iš jų tuo metu net bandė taikyti ji praktikoje.

Dar 1934 metais vienas iškiliausių Lietuvos agronomų Vytautas Vazalinskas žurnale “Žemės ūkis” paskelbė didelį ir išsamų straipsnį, kuriame plačiai ir visapusiškai pristatė tų dienų skaitytojui biodinaminę žemdirbystę. Beje, ten pat, redakcijos prieraše, rašoma, kad “ir pas mus yra ūkininkų, kurie susiviliojo šiuo daug žadančiu ūkininkavimo būdu ir mėgina jį pritaikyti savo ūkiuose”. Tai leidžia teigti, kad pirmieji ekologinio žemės ūkio judėjimo entuziastai, biodinaminės žemdirbystės šalininkai, Lietuvoje aktyviai pradėjo reikštis dar prieš 1934 metus.

Dabartinio Lietuvos ekologinio žemės ūkio judėjimas prasidėjo prieš keturiolika metų, beveik kartu su nepriklausomybės atgavimu. Pirmąjį impulsą tam suteikė į Lietuvą atvykęs Varšuvos žemės ūkio universiteto profesoriaus Mečislas Gurnij, kuris lankydamasis Žemės ūkio universitete perskaitė paskaitą apie ekologinės žemdirbystės perspektyvą Europoje, kartu pakvietė du Universiteto dėstytojus atvykti į ekologinės žemdirbystės konferenciją Toninėje. Po šios konferencijos atsivėrė plačios galimybės bendrauti su įvairių Europos šalių ekologinės žemdirbystės organizacijomis ir ekologiniu žemės ūkiu besidominčiais asmenimis užsienyje. Susipažinus su ekologinės žemdirbystės judėjimu Lenkijoje, 1990 metų rudenį mūsų dėstytojų pastangomis buvo įkurta Lietuvos ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, kuri po metų buvo priimta tikruoju nariu į Tarptautinę organinės žemdirbystės federaciją IFOAM. Kartu “Gajai” atsirado ir svarbių finansinių problemų. Dalyvauti įvairių Europos šalių ekologinės žemdirbystės konferencijose ir suvažiavimuose bei IFOAM nario mokesčio mokėjimui ir kitoms išlaidoms padengti reikėjo pinigų. Lietuvos ekologinės žemdirbystės judėjimui įvairiais būdais padėjo Olandijos, Šveicarijos, Danijos, Vokietijos, JAV, Švedijos giminingos organizacijos.

Bene svarbiausia sąlyga ekologinio žemės ūkio plėtros perspektyvai yra rinka – galimybė parduoti sertifikuotus ekologinių ūkių produktus. Vos tik paprašius pripažinti Lietuvos ekologinių ūkių sertifikatus Europos Sąjungoje, viešoji įstaiga “Ekoagros” ėmė gauti paraiškas tiekti Lietuvoje sertifikuotus ekologinio žemės ūkio produktus į Europos Sąjungos šalis.

Į ekologinės žemdirbystės judėjimo plėtrą Lietuvoje vis didesnį indėlį įneša ir žemės ūkio mokslininkai, aktyviai vykdydami šios srities mokslinius tyrimus ir propaguodami jų rezultatus bei informuodami ūkininkus. Siekiant palengvinti agroekologinių problemų sprendimą valstybės mastu, prie Lietuvos mokslininkų sąjungos, 1999 m. birželio 9d., buvo įkurta Ekologinio žemės ūkio taryba. Jos sudėtyje yra: habil. dr. V.Žekonienė (pirmininkė), doc. dr. V.Rutkovienė, prof. habil. dr. A.Kusta, dr. A.Gavenauskas, habil. dr. A.Svirskis, doc. dr. B.Bakutis, habil. dr. N.Daugėlienė, prof. habil. dr, P.Lazauskas, prof. dr. A.Stancevičius, dr. R.Zemeckis. Taryba pasiruošusi teikti pasiūlymus ekologinio žemės ūkio klausimais suinteresuotoms žinyboms, seimui ir Vyriausybei.

Atėjo laikas sukurti valstybinę ekologinio žemės ūkio politiką, tam būtinas struktūras ir suburti visas organizacijas iškilusioms problemoms spręsti[4].

5.Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje

Galima prognozuoti, kad daugiausia paramos pagal Kaimo plėtros plano agrarinės aplinkosaugos priemonę bus skiriama ekologiniam ūkininkavimui plėtoti. Nuo 1997 metų ekologiškai ūkininkaujantiems teikiama valstybės parama (1 lentelė), todėl sukaupta tam tikros patirties.Pasėliai 1999 2000 2001 2002 2003

Varpiniai javai 150 95 120 200 300

Žalienos 100 85 85 85 90

Ankštiniai javai, daržovės, bulvės 350 225 270 430 500

Uogynai 700 445 450 500 600

Sodai 700 445 450 700 700

Pūdymas – – 80 80 300

1 lentelė. Išmokos ekologiškai ūkininkaujantiems 1999-2003 metais, Lt/ha

Šaltinis : VŠĮ “Ekoagros” duomenys, ŽŪM duomenys.

Lietuvos ūkio perorientavimas į ekologinį vyksta daug sparčiau negu kai kuriose Vakarų šalyse. Tai rodo ekologinio

sektoriaus augimo tempai. 2003 metais sertifikuota 700 ūkių, sertifikuotas plotas – 23,3 tūkst. ha, palyginti su 2002 metais, jis padidėjo net 2,6 karto. 2002 metais daugiausia ekologiškai ūkininkaujama buvo Molėtų (933 ha), Varėnos (782 ha), Klaipėdos (709 ha), o 2003 metais – Šalčininkų (2579 ha), Ukmergės (1375 ha), Ignalinos (1359 ha) rajonuose(1. pav.).

1. pav.Ekologinių ūkių skaičius ir žemės plotai Lietuvoje 1999-2003 m.

Šaltinis : VŠĮ “Ekoagros” duomenys.

Anksčiau buvo manyta, kad ekologiškai ūkininkauti verta tik mažuose ūkiuose. Tačiau dabar vidutinis ekologinės gamybos ūkis yra kelis kartus didesnis negu vidutinis įprastinės krypties ūkis. 2003 metais tradicinės gamybos ūkis buvo 10,5 ha, o vidutinis ekologinės gamybos ūkis Lietuvoje – 33 ha (2000 m. – 20 ha). Ekologiškai ūkininkaujama ir mažuose, ir dideliuose ūkininkų ūkiuose, žemės ūkio bendrovėse. Didžiausias ekologinės gamybos ūkis – 567 ha. Dideli ūkiai pasirinko ekologinio ūkininkavimo kryptį, tikėdamiesi sėkmingai konkuruoti rinkoje. Be to, reikšmingos yra ir valstybės mokamos kompensacinės išmokos už sertifikuotą žemės plotą. Tačiau ūkininkams, kurie ekologinio ūkininkavimo imasi vien dėl išmokų, labai greitai tenka pasitraukti iš šios veiklos, jeigu nieko savo ūkyje nekeičia ir ūkininkauja senais metodais. Už ekologinio žemės ūkio taisyklių pažeidimus 7 ūkiai neteko sertifikato 5 metams. Yra ir kitokių pavyzdžių. 2003 metais už pavyzdingą ūkininkavimą padėkos raštus gavo 10 ūkininkų[1].

6.Žemdirbystės kryptys

Per paskutinį dešimtmetį Lietuvos žemės ūkyje įvyko dideli pokyčiai. Nuo 1990 metų iki nūdienos Lietuvos žemės ūkyje vyksta esminė reforma – žemės ūkio gamybos perėjimas iš visuomeninės-valstybinės į privačią. Vykstant šiam procesui, per dešimtmetį keitėsi ūkininkavimo formos, dirbamos žemės plotai, pasėlių struktūra, žemės ūkio augalų derlingumas bei ūkių dydis. 2000 metais Lietuvoje buvo užregistruota 66982 privačių ūkininkų ūkių, keletas šimtų žemės ūkio bendrovių ir tūkstančiai smulkių ūkių, kurie nebuvo įregistravę ūkininko ūkio.

Lietuvos žemės ūkis jau įžengė į naują raidos etapą, kai tiek užsienio (Rytų ir Vakarų), tiek šalies rinkoje lietuviškiems žemės ūkio produktams tenka varžytis su importiniais produktais. Svarbiausias dabartinis Lietuvos žemės ūkio tikslas – pasiekti, kad mūsų žemės ūkio gamybos produktai bei patys ūkiai taptų konkurencingi tarptautinėje rinkoje. Tokioje situacijoje žemdirbiai, kooperuodamiesi ar savo lėšomis bus priversti kurti specializuotus-komercinius ūkius, kuriuose žemdirbystės vystymo kryptys bei jų intensyvumo lygis priklausys nuo visos eilės veiksnių – vietos klimato bei dirvožemio sąlygų, turimos materialinės bazės bei sugebėjimo lanksčiai reaguoti ir prisitaikyti prie rinkos sąlygų bei jos reikalavimų, ir žinoma, sugebėjimo savo praktiniame darbe pritaikyti šalies žemės ūkio mokslo įstaigų sukauptas žinias ir rekomendacijas.

Remiantis dabartine ES ir Lietuvos bendrąja žemės ūkio politika, tolesnė kaimo plėtra ir žemdirbystės vystymasis atskirose Lietuvos dalyse vyksta nevienodai, priklausomai nuo vietos ekonominės-socialinės situacijos ir klimato-dirvožemio sąlygų, tačiau turės vyrauti siekimas užauginti sveiką maistą, išlaikyti švarią ir saugią aplinką bei stabilų regiono ir šalies plėtros vystymąsi. Šalyje plėtojasi regioninės žemdirbystės sistemos. Atskiras regionas turės savo specifinę žemdirbystės sistemą, kurią sudaro labiausiai tai Lietuvos zonai tinkama agrotechninių priemonių – sėjomainų, augalų veislių, žemės dirbimo, tręšimo ir augalų apsaugos – visuma. Prognozuojama, kad ūkininkavimas diferencijuosis į intensyvų (arba sąlyginai intensyvų, t.y. tausojantį) bei ekstensyvų (ekologinį) ūkininkavimą. Pagal tai, kur šalyje galėtų būti taikomas vienas ar kitas ūkininkavimo modelis, Lietuvos teritoriją būtų galima suskirstyti į du regionus. Vienas regionas – intensyvaus-konkurencingo žemės ūkio zona, kurioje, naudojant įvairaus intensyvumo žemdirbystės sistemas, atitinkančias ES plėtros kryptis ir reikalavimus, bus gaunami didžiausi žemės ūkio augalų derliai bei pelnas. Antras regionas – mažo našumo ir ekologiškai jautrių šalies dirvožemių zona, kurioje žemės ūkio gamyba bus vykdoma pagal tausojančios žemdirbystės reikalavimus, atitinkančius ES aplinkosaugines nuostatas.

Bet kuri žemdirbystės sistema, kuri bus naudojama Lietuvoje, remsis dirvožemio derlingumo didinimu bei jo saugojimu, gamybos sąnaudų mažinimu, siekiant pelningai realizuoti auginamą produkciją. Ūkininkavimo sėkmę nulemia racionalus pasėlių išdėstymas krašte, biologinių augalų savybių bei klimato potencialo išnaudojimas, specializuotų sėjomainų kūrimas, tausojančio žemės dirbimo, tręšimo ir augalu apsaugos sistemų įgyvendinimas.

Svarbiausi veiksniai – Bendroji ES ir Lietuvos žemės ūkio politika bei šalies agro-klimatinių sąlygų specifiškumas apsprendžia regioninių žemdirbystės sistemų plėtros būtinybę šalyje. Dabartinė situacijos bei perspektyvos rodo, kad atskiruose šalies regionuose turėtų nusistovėti ir ateityje tapti vyraujančia viena iš dviejų žemdirbystės sistemų – intensyvi (arba
intensyvi, t.y. tausojanti) arba ekstensyvi (ekologinė). Abi šios žemės ūkio vystymosi kryptys remiasi tokiais esminiais principais:

1)su mažiausiomis sąnaudomis gauti didžiausią, geros kokybės, tikslinės paskirties ir konkurencingą produkciją;

2)užtikrinti stabilias žemdirbio pajamas;

3) išsaugoti dirvožemio potencialą ir švarią aplinką.

Siekiant sėkmingo minėtų žemdirbystės sistemų pritaikymo, reikėtų prisilaikyti šių pagrindinių nuostatų:

1)lankstus prisitaikymas prie konkrečių agro-klimatinių ir rinkos sąlygų,;

2)maksimalus dirvožemio ir aplinkos potencialo išnaudojimas, saugojimas ir gerinimas;

3)tikslus ir savalaikis visų agrotechninių priemonių panaudojimas[2].

Išvados

Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimų būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Būtent produktų sertifikavimas ir ženklinimas lėmė didžiulę jų paklausą rinkoje. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų maisto produktų gamybos sistemoje.

Bene svarbiausia sąlyga ekologinio žemės ūkio plėtros perspektyvai yra rinka – galimybė parduoti sertifikuotus ekologinių ūkių produktus. Vos tik paprašius pripažinti Lietuvos ekologinių ūkių sertifikatus Europos Sąjungoje, viešoji įstaiga “Ekoagros” ėmė gauti paraiškas tiekti Lietuvoje sertifikuotus ekologinio žemės ūkio produktus į Europos Sąjungos šalis.

Lietuvos ūkio perorientavimas į ekologinį vyksta daug sparčiau negu kai kuriose Vakarų šalyse. Tai rodo ekologinio ūkininkavimo sektoriaus augimo tempai. 2003 metais sertifikuota 700 ūkių, sertifikuotas plotas – 23,3 tūkst. ha, palyginti su 2002 metais, jis padidėjo net 2,6 karto.

Remiantis dabartine ES ir Lietuvos bendrąja žemės ūkio politika, tolesnė kaimo plėtra ir žemdirbystės vystymasis atskirose Lietuvos dalyse vyksta nevienodai, priklausomai nuo vietos ekonominės-socialinės situacijos ir klimato-dirvožemio sąlygų, tačiau turės vyrauti siekimas užauginti sveiką maistą, išlaikyti švarią ir saugią aplinką bei stabilų regiono ir šalies plėtros vystymąsi.

Tausojantis ūkininkavimas – tai būdas sukurti stabilią ūkio sistemą, kuri ne tik išsaugotų sukauptus rezervus, kartu duodama pakankamai produkcijos, bet ir užkirstų kelią ekologinėms katastrofoms, nepaliekant šiandieninių problemų spręsti ateities kartoms.

Literatūros sąrašas

1. Lietuvos žemės ūkis. Ekonominė apžvalga 2003. – Vilnius: Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas,2004. – 202p.

2. Lietuvos žemės ūkio būklė ir plėtros strateginės kryptys. – Kaunas : Technologija,2002. – 209psl.

3. Pažangaus ūkininkavimo taisyklės ir patarimai. – Kėdainiai: Vilainiai,2000. – 63p.

4. Su ekologiškais produktais į Europą. – Kaunas:Akademija,1999. – 119p.

5. Žekonienė V., Rutkovienė V. Ekologinė augalininkystė. – Kaunas:LŽŪU,2001. – 101p.

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………3

1. Tausojantis žemės ūkis……………………………………………………………4

2. Ekologinio ūkininkavimo principai………………………………………………5

3. Ekologinė žemdirbystės sistema…………………………………………………7

4. Ekologinės žemdirbystės perspektyvos Lietuvoje………………………………..8

5. Ekologinis ūkininkavimas Lietuvoje……………………………………………10

6. Žemdirbystės kryptys……………………………………………………………12

Išvados………………………………………………………………………………14

Literatūros sąrašas…………………………………………………………………..15

Įvadas

Lietuva – žemės ūkio kraštas sunaudojantis tik apie 40 % pagamintų žemės ūkio produktų. Likusieji 60 % eksportuojami į užsienio šalis, todėl vienu iš prioritetinių žemės ūkio tikslų yra paklausios užsienio rinkose žemės ūkio produkcijos gamyba.

Kiekvienais metais vis populiaresnė pasaulyje tampa ekologiška produkcija. Jos gamyba sparčiai auga, tačiau jos paklausa didesnė už pasiūlą. Lietuvoje taip pat didėja ekologiškų žemės ūkio produktų gamyba, jai būtina skirti ypatingą dėmesį, nes yra visos prielaidos rasti šios produkcijos talpias rinkas vakaruose. Kasmet daugėja užsienio kompanijų pasiūlymų pirkti lietuviškus ekologiškus maisto produktus.

Prognozuojama, kad ateityje ekologiškų produktų paklausa ir toliau didės, nes susidomėjimas vartojamų produktų kokybe, jų kilme, pirminio ir galutinio perdirbimo būdais, produktų sudėtimi vis didėja, todėl pirkėjai rinksis sveiką, t.y. ekologišką produktą.

Ekologinis ūkininkavimas – tai visiškai nauja ūkininkavimo filosofija, naujas gyvenimo būdas, naujas gamybos ir perdirbimo
technologijos, griežtai reglamentuotos žemės ūkio produktų gamybos procesas. Šiai veiklai įgyvendinti reikalingos mokslininkų žinios, praktikų patirtis, pasiaukojimas ir užsispyrimas.

1.Tausojantis žemės ūkis

Biosferos pokyčius lemia savaime vykstantys bei žmogaus ūkinės veiklos sukelti procesai. Žmogaus veikla per tūkstančius metų keitė aplinką, bet žemės sistemoms būdingas savireguliavimas sudarė galimybes neutralizuoti šiuos pokyčius. Tačiau akivaizdu, kad žmogus, plėsdamas ir intensyvindamas gamybą, gali negrįžtamai pažeisti egzistuojančias gamtoje pusiausvyras ir sukelti ekologines krizes. Tapo aišku, kad, norint išvengti globalinių ekologinių katastrofų, būtina tolesnę ekonomikos plėtrą derinti su poveikiu aplinkai, tausojančiu gamtiniu resursų naudojimu ir aplinkos taršos mažinimu.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4315 žodžiai iš 8614 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.