Ekologinės etikos svarba visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Ekologinės etikos svarba visuomenėje

Ekologija

Ekologinės etikos svarba gamtosaugoje

Alina

mergele84@one.lt

Turinys

ĮŽANGA 2

MEDŽIŲ KIRTIMAS 3

GAISRŲ ŽALA 4

ŽMOGUS GAMTOJE 6

IŠVADOS 14

LITERATŪRA 14

Įžanga

Ekologija – tai mokslas apie organizmo ryšius su negyvąja gamta, apie 1 rūšies individų tarpusavio santykius ir santykius su kitų rūšių atstovais, apie įvairių rūšių bendrijų prigimtį ir ryšius su kitomis bendrijomis.

Etika – žmonių elgesio normų visuma.

Gamtosauga – priemonių sistema protingai sąveikai tarp žmogaus veiklos ir gamtinės aplinkos palaikyti. Ji padeda racionaliai naudoti ir atkurti gamtinius išteklius, saugoti gamtą ir žmonių sveikatą nuo kenksmingų tiesioginio ar netiesioginio ūkinės veiklos poveikio padarinių.

Daugiausia rūpesčių dabar kelia kaip tik ekologinė aplinkos būklė. Gamtinė sistemų pusiausvyra labai sutrikdyta, pažeista. Žmogus sukūrė galybę technikos, kuri atnešė daug patogumų, bet ir dar daugiau triukšmo, trąšos, atliekų ir kitų blogybių. Virš planetos sklando pavojaus nuojauta: ar žmogus, protinga būtybė, pajėgs atkurti pažeista gamtos harmonija ir išsaugoti savo bei kitų gyvūnų biologinį identiškumą? Ar netaps jis Žemės gyvybės, taip pat ir savęs, sunaikinimo kaltininku? Ką daryti, kad sustabdytume gamtinių sistemų irimą, išsaugotume ekologiškai visavertę, švarią aplinką? Kodėl technikos pažanga pralenkia natūralios aplinkos kaitrą, nepalikdama jai ir žmogui laiko adaptuotis? Tokie ir panašūs klausimai šiandien tampa vieni iš svarbiausių žmogaus filosofinių apmąstymų, jo dorovinės saviraiškos dalykų. Šie klausimai dabar yra tarp aktualiausių visuose Žemės rutulio taškuose.

Ekonomikos augimas užtikrina turtingesnio gyvenimo perspektyvą, tačiau jis turi savo kainą. Šią kainą sudaro: gamtiniai ištekliai, kurie sunaudojami gamyboje ir atliekos, kurios lieka po gamybos proceso ir vartojimo.

Medžių kirtimas

Pasauliui mes sugebame parodyti savo gyvenimą geresni ne kaip yra realybėje. Tai tarybinio gyvenimo paveldas. Šios ligos dar neišsigydė ir gamtosaugininkai. Ši svarbi mūsų egzistencijos sfera merdi arba, sakyčiau, net blogėja. Pakeliaukime paežerėmis, miškais, apsilankykime sąvartynuose ir pamastykime, kad visur trūksta paprasčiausios tvarkos. Vaikščiojant po Lietuvos miškus mes matome kiek daug po kirtimų likusių šakų, stiebų viršūnių, miško retinimo metu iškirstų jaunų medžių stiebų yra paliekama miške puvimui. Kirtimas vykdomas jaunuolynuose, kurių amžius mažiau nei 20 metų, dažniausiai be komercinio panaudojimo. Niekas už nieką neatsako. Pažeidimai nustatomi tik gavus pranešimą (skundą). Paskirtos baudos ne visada pilnai išieškomos. Net tobulas gamtosauginis valdymas sudaro sąlygas niokoti gamtą. Trūksta prevencines, švietėjiškos veiklos. Pasigendama informacijos ir pareigūnų dėmesio.

Tačiau klaidinga galvoti, kad gamtosauga privalu griežtinti bei tobulinti tik saugomose teritorijose. Gamtosaugos rūpestis – visas Lietuvos kraštovaizdis. Privačiuose miškuose visiška anarchija, kuriai pradžia davė netobuli įstatymai. Tačiau mišku reformatoriai ir toliau naikina priežiūros grandį – eigulius. Miškų ūkio įtraukimas i laisvos rinkos pinkles yra pražūtingas. Be prevencines – švietėjiškos veiklos gamtosauga neturi ateities. Dideles baudos nėra panacėja. Būtina keisti žmonių mentalitetą. Kova su “vėjo malūnais” tik nutolina pragmatines gamtosaugos atsiradimą.

Miškas saugojo lietuvius nuo priešų, valgydino ir rengė. Nūnai nedaug liko didelių girių.

Miškus kirto ir svetimi, ir savi. Dabar girių vietose plyti miestai, laukai ir daržai. Geram medžiui užaugti reikia šimtmečio. Tačiau, žiūrėk, praūžia žolės degintojų liepsnos, – pasiglemžia viską, kas gyva, ir lieka vien apanglėję stagarai. Nežiūrint to, Lietuvoje kertamas senolis medis ir vežamas parduoti į užsienius.

O miškas žmogui duoda daug naudos. Girioje būna daug uogų, grybų. Miške gali paklausyti paukščių čiulbėjimo ir pailsėti nuo kasdienių rūpesčių. Štai V.Lukaševičius yra rašę: “Medis, kaip ir žmogus, vartoja tą patį vandenį, kvėpuoja tuo pačiu oru, juos maitina ta pati žemė. Kodėl žmonės vieni nuo kitų taip skiriasi? Vieni medžiui padeda, trokštantį palaisto, gina nuo piktžolių. Kiti ugnimi sužaloja, peiliu išraižo, džiaugiasi medžio ašaromis”.

Jei nebūtų medžių, nebūtų ir gyvybės. Mes miškams turime atsilyginti tuo pačiu. Reikia juos globoti ir prižiūrėti. Neturėtume mėtyti šiukšlių, laužyti medžių. Negalime būti savanaudžiai ar žaloti juos visai be reikalo.

Gaisrų žala

Blaiviai mąstantys ekologai jau brandina mintį, kad ugnies antpuoliai yra naudingi miškams – ne mažiau už drėgmę. Jie mato, kad daugiau miškų, žūsta nuo kenkėjų ir ligų nei paskęsta liepsnose, kurios kartu apvalo miškus nuo parazitų ir ligų sukėlėjų. Tai principinis mišku gydymo būdas, kuris yra net būtinas norint atstatyti optimalias skirtingo amžiaus medžiu proporcijas. Pelenai patręšia žeme, o „išbandymas ugnimi“ „užgrūdina“ medžius.

Amerikos indėnų pagrindinis medžioklės ginklas buvo ugnis. Ugnis ne tik skatino naujos žolės augimą, bet ir palengvindavo atvirame lauke pastebėti medžiokles laimikį. Žolė vėliau atželdavo labai greitai. Kai indėnus suvarė
i rezervatus, ugnis nustojo „niokoti“ stepes. Niekas nesunaikina piktžolių, kurios užaugina vis daugiau sėklų. Medžiai, iškankinti ligų, pernelyg jauni džiuvo ir griuvo. Sužėlę jaunuolynai kentėjo nuo vandens stygiaus – neliko, kas juos natūraliai praretina. Pasikeitė net ir dirvos cheminė sudėtis. Miškai ėmė nykti. Miškuose susikaupė daugiau kritusių medžių nei būdavo anksčiau. Taigi juose padaugėjo kuro – tad dabar kylantis gaisras yra daug karštesnis ir jo pasekmes skaudesnes, nei ankstesniųjų. O mišku gaisrai neišnyko. Juos sukelia žaibai, lankytojai ir t.t., tačiau nepaprastai patobulėjo gaisrų gesinimo technika. Ir viso to pasekmė – miškai rečiau apsivalo. Žinoma, tokia nuostata sukels pasipiktinimų audrą. O kaip maži paukšteliai ir žvėreliai? Taip, dalis jų žūsta gaisrų metu. Tačiau kas yra geriau, atskiru individu žūtis ar visos populiacijos gerovė?

Visi gerai žinome, kad gaisrus dažniausiai sukelia kaimų ir miestų gyventojai, kasmet deginantys šiaudus, ražienas, daržininkystės atliekas ir pernykštę žolę. Žmonės, net sučiupti su degtukais aplink rūkstančiuose laukuose, dažniausiai kaltę verčia vaikams ar anoniminiams “padegėjams”. Tačiau kalčiausias yra žmonių tamsumas. Dauguma padegėjų, tikėdami, kad nudeginta žolė geriau atželia, padaro didžiulę žalą sau, gamtai, valstybei ir visiems Lietuvos gyventojams. Tokių gaisrų dūmai yra labai kenksmingi sveikatai, juose pilna smalkių, suodžių ir nuodingų medžiagų. Ypač jautrūs tokiems dūmams kvėpavimo ligomis sergantys žmonės, vaikai. Nuo žolės užsidegę miškai ir durpynai sudaro milijoninius nuostolius. Gaisrams gesinti išleidžiami didelės mokesčių mokėtojų lėšos. Kasmet sudega sodybos ir kitas turtas, kartais ugnis pasiglemžia ir gyvybes. Gamtai padaroma didžiulė nepataisoma žala, milžiniškuose plotuose išdeginant viską kas gyva. Žemdirbystės specialistai neigia bet kokią racionalią tokio papročio naudą žemės ūkiui ir pasisako prieš laukų ir pievų deginimą.

Žmogus gamtoje

Kuo greičiau rieda automobilis, tuo greičiau gali įvykti avarija. Taip ir su civilizacija: kuo sparčiau ji plėtojasi, tuo labiau ji gali pažeisti aplinką ir sukelti ekologinę katastrofą. Žmonija įžengė į techninės rizikos civilizaciją, kurios plėtotė labai pablogino ekologinę situaciją ir kuri gresia neprognozuojamais padariniais. Kadaise daugelis mąstytojų manė, kad mokslas įgalins žmogų valdyti gamtos jėgas. Dabar aišku, kad gyvoji gamta yra ne šiaip sau įvairi, bet ir labai subtiliai subalansuota milžiniškos daugybės jautrių reguliavimo kanalų bei informacinių ryšių, kuriuos nemokšiška veikla gali lengvai pažeisti bei suardyti.

Ekologinis imperatyvas – tai įsakmus reikalavimas žmogui kurti ir įgyvendinti savo planus remiantis pirmiausia gyvosios gamtos dėsniais. Gyvosios gamtos iškėlimas į patį ekologinio imperatyvo centrą nėra atsitiktinis. Ekologinė problema todėl ir kyla, kad dabartinė industrija, kaip jėga, labiausiai veikianti gamtą, sukonstruota pagal klasikinės fizikos dėsnių modelį, t.y. remiantis negyvosios gamtos pažinimo rezultatais. O Vakarų civilizacija pirmiausia rūpinosi ne technologijos tobulinimu, t.y. ne ieškojimu veiklos būdų, derančių su gamta, o kūrimu kuo galingesnių priemonių (“negyvos” technikos), kuriomis galėtų kuo greičiau ir kuo daugiau paimti įvairių gėrybių iš gamtos. Toks raidos kelias ekologiškai neperspektyvus.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1393 žodžiai iš 4609 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.