Ekologinės problemos ir aplinkos apsauga
5 (100%) 1 vote

Ekologinės problemos ir aplinkos apsauga

Klaipėdos miesto geografinė padėtis

Baltijos jūros regione Klaipėda užima patogią geografinę padėtį. Klaipėda – linijinis miestas, besitiesiantis pietų šiaurės kryptimi išilgai Kuršių marių. Miestas – uostas yra išsidėstęs prie jūros ir Kuršių marių, netoli stambiausių Baltijos jūros uostų: Kaliningrado Rusijoje ir Rygos Latvijoje. Klaipėda – stambus šalies transporto mazgas, kuriame susijungia jūros, sausumos ir geležinkelio keliai. Nuo statomos tarptautinės automagistralės VIA BALTICA Klaipėdą skiria 200 km. Už 28 km nuo Klaipėdos, Palangoje, yra įsikūręs keleivinis Palangos oro uostas. Klaipėdos uosto vartai atveria galimybę miestui tiesiogiai bendrauti su kitais Europos ir pasaulio uostais ir tuos kelius pratęsti per visą Lietuvą.

Klaipėda užima 98,35 kv. km plotą: į ilgį nusidriekusi pagal Kuršių marias 15 km, ir siekia 2 – 3 km pločio (1 lentelė). Miestas išsidėstęs 55°43“ šiaurės platumoje ir 21°07“ rytų ilgumoje (1 pav.). Kaip ir visa Lietuva, Klaipėda priskiriama vidutinei klimato juostai.

1 lentelė. Žalieji plotai Klaipėdos mieste

* * *

Plotas km2 98,35

Bendro naudojimo žalieji plotai ha 2028,5*

iš jų – miško parkai ha 1726,0*

parkai, skverai ha 139,7*

Bendro naudojimo žalieji plotai 1-am miesto gyventojui ha 0,01*

*71,05 ha teritorijoje

1 pav. Klaipėda išsidėsčiusi 55o 43′ šiaurės platumos, 21o 07′ rytų ilgumos

Klaipėdos miesto ir jos saugomų teritorijų ekosistemos, draustiniai

Klaipėda yra ne tik uostamiestis, bet ir miestas, kuris užsienio investicijų atėjimais, gamybos didinimo tempais ir kitų ekonominių sferų procesais lenkia antrąjį Lietuvos miestą Kauną. Todėl toks spartus urbanizacijos plitimas uostamiestyje turi neigiamų padarinių ne tik gyventojų sveikatai, bet ir įvairioms miesto ekosistemoms.

Uostamiestis kaip miestas jau yra ekosistema. Viso miesto ekosistemą sudaro smulkesnės ekosistemos:

v gyvenamųjų rajonų;

v pramoninių rajonų;

v vandens telkinių (Aulaukio ežeras, Trinyčių tvenkinys, tvenkinys Dubysos gatvėje, Draugystės parko tvenkiniai, tvenkinys Reikjaviko gatvėje, Jono kalnelio tvenkinys);

v parkų (kultūros ir poilsio, Trinyčių, Mažvydo, Draugystės parkai bei parkas prie dviračių treko);

v žaliųjų plotų ir kitos ekosistemos;

Oro užterštumas, kuris atsiranda teršiant miesto pramoniniams rajonams, autotransporto priemonėms, tampa problema, kai jis sukelia gamtinių ir klimatinių sąlygų pakitimus.

Suprantant ne tik rekreacinę, bet ir ekologinę svarbą gyvenime dabartinės techninės, kompiuterinės, pramoninės civilizacijos metu, Klaipėda turi miesto ir jos apylinkių saugomų teritorijų-ekosistemų. Šios ekosistemos teikia nuostabią gamtinę tarnystę žmonių rekreacijai, tačiau apmaudu, jog dažnai žmogus imdamas iš gamtos tai kas sveika, gražu, ją teršia, niokoja. Siekiant išsaugoti tai kas dar turima, t.y. sustabdyti urbanizacijos plėtrą bei jos neigiamą poveikį gamtai, Klaipėdos miesto ir jos apylinkių teritorijoms buvo suteikti draustinių statusai.

Siekdama išsaugoti puikius pajūrio kraštovazdžius, gamtines bei kultūros paveldo vertybes, biologinę Baltijos jūros įvairovę, atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos, kultūros objektus, o kartu sudaryti sąlygas pažintinio turizmo ir poilsiavimo plėtojimui, kontroliuojant parko rekreacinį ir gamybinį naudojimą Lietuvos Respublikos Aukščiausioji taryba 1992 rugsėjo 24 d. įsteigė Pajūrio (Karklės) regioninį parką. Pajūrio regioniniame parke (užima 3020 ha) yra Kalotės botaninis-zoologinis draustinis, kurio plotas 613 ha ir priklauso miestui.

Kalotės botaninis-zoologinis draustinis įsteigtas 1993 metais norint išsaugoti Kukuliškių mišką bei retuosius augalus, esančius Lietuvos Raudonojoje knygoje. Kalotės botaniniame-zoologiniame draustinyje saugomi Kalotės ežero pakrančių augalai; natūralios ir introdukuotų augalų bendrijos, retieji pajūrio durpinių pievų augalai, nykstantys ir reti augalai: nariuotoji ilgalūpė, šaltininė menuva, gebenlapė veronika, šiaurinė linėja, bekotis ąžuolas ir kt.; retieji gyvūnai: visų rūšių šikšnosparniai, ūdros, barsukai, geltonskruoščiai žalčiai, perintys ir besiilsintys migracijų metu paukščiai.

Klaipėdos kanalo hidrogeologinio draustinio (užima 3981 ha) ribose yra trečioji miesto vandenvietė, tiekianti geriamą vandenį pietinei Klaipėdos miesto pusei. Siekiant išsaugoti ir racionaliai panaudoti vertingą ūkiniu, moksliniu, kultūriniu požiūriu vandens baseiną, kuriame yra didelės švaraus požeminio vandens atsargos, 1983 metais buvo suteiktas draustinio statusas.

Kuršių nerijos nacionaliniame parke (užima 9766 ha) Klaipėdos miestui priklauso 860 ha (Smiltynės ruožas) teritorijos. Nacionalinio parko statusas suteiktas 1991 metais. Kuršių nerijoje yra daug retųjų augalų, įrašytų į Lietuvos Raudonąją Knygą.

Kuršių nerijos nacionalinio parko uždavinys yra išsaugoti Kuršių nerijos Didįjį kopagūbrį, jos senąsias parabolines kopas ties Juodkrante, pilkasias kopas Agilos-Naglio kopų ruože, pustomas Parnidžio kopas, užpustytus senuosius miško dirvožemius, pajūrio ir pamario palves, gamtinius Kupstynės kompleksus, apsauginį pajūrio kopagūbrį, savitą augmeniją, gyvūniją ir kultūros paveldo vertybes (etnografines žvejų sodybas, XIX a.
pabaigos ir XX a. pradžios vilas Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės gyvenvietėse, užpustytų senųjų kaimų kultūrinius sluoksnius, memorialines vietas), plėtoti pažintinę rekreaciją, puoselėti pajūrio kultūrines tradicijas, amatus, verslus, propaguoti gamtosaugos idėjas, materialinės ir dvasinės kultūros palikimą ir kt.

Šalia Traptautinės jūrų perkėlos yra Smeltės botaninis draustinis, kuris užima 2.3 ha plotą. Nedidelė dalis viso Smeltės pusiasalio, draustiniu buvo paskelbtas 1988 metais, norint išsaugoti nykstančias augimvietes (trispalvio astro, pajūrinės narytžolės, pajūrinės pienažolės, druskinio vikšrio). Šie pajūriui būdingi augalai paplitę visame Smeltės pusiasalyje. Taip pat tik pajūryje beaptinkami drugiai smilčiasprindžiai, čia veisiasi nendrinės rupūžės, keletas rūšių vabzdžių. Paminėti augalų, gyvūnų rūšys įrašytos į Lietuvos Raudonąją Knygą. Smeltės draustinio teritorijoje griežtai ribojama ūkinė veikla.

Klaipėdos miestą iš šiaurės ir pietų pusės supa miškai. Jie nusidriekia palei Baltijos jūros ir Kuršių marių pakrantes.

Lietuvos gyventojams bei klaipėdiečiams svarbios kitos dvi ekosistemos: Kuršių marių ir Baltijos jūros.

Kuršių marių ekosistema

Kuršių marios – Baltijos jūros pietrytinės dalies gėlavandenė lagūna, sudaranti tiesaus trikampio formos baseiną. Siaura 0.5 – 4.0 km pločio Kuršių nerija skiria marias nuo Baltijos jūros. Bendras Kuršių marių plotas siekia 1584 km2, kranto ilgis – 324.3 km, Lietuvai priklausančios kranto linijos ilgis apie 150 km. Klaipėdos miesto teritorijoje Kuršių marių pakrantė driekiasi apie 8 km.

Kadangi beveik didžiąją Klaipėdos miesto teritorijoje nusidriekusią Kuršių marių pakrantę užgožia įvairūs pramoniniai kompleksai (2 pav.) kaip laivų statyklos, celiuliozės kartono kombinatas, naftos bazė, žvejybos ir prekybos uostai ir kt., todėl kaip apie ekologiškai švarią Kuršių marių ekosistemą nėra pgrindo kalbėti. Juolab, kad dėl išvystytos pramonės, modernizuotos žemdirbystės ir augant komunaliniam ūkiui prie Kuršių marių taršos prisideda ir Lietuvos upė Nemunas. Nemunas ir daugelis jo intakų tapo tarytm užteršto vandens nuotakiniais grioviais į Kuršių marias.

2 pav. Klaipėdos miesto teritorijoje palei Kuršių marių pakrantę

išsidėsčiusios bendrovės

Neigiama žmogaus įtaka gamtai yra viena iš svarbiausių ekologinių problemų. Kenksmingos ir toksinės medžiagos, patenkančios į Kuršių marias tiesiai iš taršos šaltinių, upių nuotėkiais ir per nuotekų išleistuvus – svarbus antropogeninis veiksnys.

Toksinių medžiagų užterštumas – svarbi socialinė problema. Nuo kenksmingų ir toksinių medžiagų blogėja gamtinio vandens kokybė, nyksta degraduoja biota, o tai savo ruožtu neigiamai veikia žmogų, naudojantį maistui biologinius produktus.

Kuršių marių ekosistemą įtakoja etoksikologiniai, hidrocheminiai, hidrologiniai bei hidrobiologiniai veiksniai.

Pastebimas Kuršių mariose užterštumo naftos produktais charakteringos savybės – ilgas egzistavimas, pernešimas dideliais atstumais nuo išmetimo vietos, daugkartinė migracija iš vandens į sedimentus ir atgal. Tokiu būdu toksikantas veikia visas organizmų grupes, gyvenančias Kuršių marių vandenyje. naftos produktai pražūtingai veikia biotą, jie staigiai pažeidžia nusistovėjusią biocenozę.

Kuršių mariose vykstantis eutrofikacijos procesai sąlygoja didelį biogeninių medžiagų susikaupimą, o Malkų įlankos akvatorija, teršiama Klaipėdos miesto nuotekomis, išsiskyria didesnėmis nei visose mariose, cheminių elementų, nitritų, fosfatų bei amonio jonų koncentracijomis.

Klaipėdos sąsiauriu vyksta nenutrūkstama vandens masių cirkuliacija tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros. Nors į Baltijos jūrą didžia dalimi išteka gėli sausuminio nuotėkio į Kuršių marias vandenys, tačiau gana dažnai druskingi jūros vandenys veržiasi į Kuršių marias, kurie sąlygoja Kuršių marių ekosistemą.

Kuršių mariose stebima vandens temperatūros ir chloringumo režimų sezoninė eiga, kurią sąlygoja upinių bei jūrinių vandenų prietaka, oro sąlygos ir kt. Jeigu chloringumo tendencija išsilaikys ateityje, tai leidžia manyti apie kai kuriuos Kuršių marių ekosistemos biotopo ir biocenozės pakitimus.

Apie Kuršių marių tinkamumą rekreacijai jau kalbama senai. Apmaudu, kad nėra tiesioginio priėjimo prie marių, todėl klaipėdiečiai ir miesto svečiai priversti keltis į Smiltynę, važiuoti į Juodkrantę, Nidą, kad galėtų pasidžiaugti Kuršių mariomis.

Tarp Kuršių marių ir Baltijos jūros vyksta nenutrūkstama vandens masių cirkuliacija, tai tiek Kuršių marių tiek Baltijos jūros ekosistemos vienaip ar kitaip įtakoja vieną kitą.

Baltijos jūros ekosistema

Baltijos jūra, kuri yra viena iš labiausiai izoliuotų ir apgėlintų pasaulio jūrų, gana jautri antropogeniniam poveikiui. Baltijos jūros pakrantėse gyvena tautos, pagaminančios apie 15 % pasaulinės produkcijos. Jūrą nuolat vagoja daugybė prekybinių, žvejybinių, keleivinių ir kitos paskirties laivų. Augant ekonominei jūros reikšmei, vis aktualesnė darosi jūros užteršimo grėsmė.

Lietuvai priklauso apie 94 km Baltijos jūros pakrantės ruožas nuo Būtingės šiaurėje iki Nidos pietuose.

Tame 94 kilometrų Baltijos
jūros pakrantės ruože yra Nidos, Melnragės, Būtingės rekreacinės zonos. Daugelis Lietuvos gyventojų bei svečių esant galimybei lanko ne tik įvairias Lietuvos kultūrines – istorines puošmenas, bet ir stengiasi pabūti, pailsėti, pasigrožėti Baltijos jūra.

Baltijos jūra jautri ekosistema. Tai įrodo jos gyvūnija ir augalija.

Baltijos jūros ekosistemoje galima išskirti pelagialinius ir dugninius biotopus.

Pelagialinės bendrijos – žuvys, zooplanktonas, fitoplanktonas (mikrodumblių bendrija, t.y., kas gyvena vandenyje). Baltijos jūroje prie Kuršių marių žiočių fitoplanktą sudaro gėlavandenės rūšys (Stephanodiscus hantzchii, Diatoma tenuis), bei apysūrės rūšys (pvz.: Skeletonema costatum). Atviroje Baltijos jūroje dominuoja jūrinės rūšys (pvz.: Peridiniella catenata).

Dugninėse akmenuotose bendrijose galime rasti midijų (Mytilus edulis), vėžiagyvių (Balanus improvizus). Ant akmenų gyvena dumbliai (makrofitai). Smėlėtame Baltijos jūros dugne dominuoja daugiašerės kirmelių bendrijos.

Baltijos jūroje randama 33 dugno faunos taksonominės grupės. Ilgalaikiai bentoso stebėjimai rodo skirtingas daugiametes tendencijas – giluminėje zonoje stebimas biomasių bei gausumų mažėjimas, o nuo maždaug 40 m ir mažesnio gylio – didėjimas. Didėjimas gali būti susiję su Baltijos jūros eutrofikacijos procesais, o mažėjimas – su tarša.

Didžiausia rūšine įvairove Baltijos jūroje išsiskiria P-PR Lietuvos ekonominės zonos dalis ir Š LEZ dalies rajonai kuriuose vyrauja midijos (Mytilus edulis). Skurdžiausia rūšinė sudėtis būdinga bentoso bendrijoms ties Būtinge, dampingo poveikio zonoje bei giluminėse stotyse.

Baltijos jūros dampingo rajone pagrindą sudaro moliuskai (Macoma baltica) bei jūros tarakonai (Saduria (Mesidothea) entomon). Galima teigti, kad dampingas turi neigiamą poveikį dugno bendrijoms, nes ten sumažėjęs įeinančių į bendriją rūšių skaičius, mažesnis jų gausumas. Tačiau norint išsiaiškinti tikrąjį Baltijos jūros ekositemoms daromos žalos dydį, reikalingi nuodugnūs kompleksiniai šių ekosistemų tyrimai, didesnis tiriamų stočių kiekis dengiantis šią zoną ir jos apylinkes bei atitinkami materialiniai ištekliai.

Štai jūriniai ereliai buvo atsidūrę ties išnykimo riba. Jų kūnuose rasta daug PCB ir DDT – tai nuodingos medžiagos, kenkiančios ir nedidelėmis dozėmis. Mokslininkai teigia, jog reikės daugiau nei šimto metų, kad šios kenksmingos medžiagos suirtų. Išvardintos kenksmingos medžiagos kaupiasi organizmų reibaliniuose audiniuose. Kai šios medžiagos pasiekia tam tikrą ribą, gyvūnų veisimasis tampa nebeįmanomas. Gresiant jūrinių erelių išnykimui buvo pradėta tyrimų ir gelbėjimo programa. Ereliai buvo maitinami neužterštu maistu ir saugojami jų lizdai. Padėtis pagerėjo.

Dėl teršalų nukentėjo ir Baltijos ruoniai. Ruonių nykimo priežastys – medžioklė, sutrikęs veisimasis. Sveikų ruonių liko nedaug. Tiriamuose ruoniuose randama vidaus organų, kailio, griaučių, patelių gimdos pažeidimų.

Nustatytos švino kadmio, vario, ir nikelio koncentracijos ešerio kepenyse, dreisenose, midijose, strimelėse, menkėse.

Nukentėjo ir kitos gyvūnų rūšys, tarp jų laibasnapis narūnėlis, ūdros, nes maitinasi užterštomis žuvimis, o tai atsiliepia veisimuisi.

Teršalai į Baltijos jūrą patenka su atmosferos krituliais, iš pramonės įmonių ir aplinkinių rajonų, atplukdomi upėmis. Teršimo pasekmės visada akivaizdesnės arčiau įmonių. Baltijos jūroje randami dioksidai, sunkiųjų metalų kiekiai veikia gyvūnų dauginimąsi, augalus, kenkia žuvų kaulams įrodė laboratoriniai tyrimai.

Baltijos jūroje pakito dumblių juosta. Ji labai svarbi jūros gyvenime. Keičiantis dumblių juostai kinta ir gyvūnų gyvenimas. Rudadumblius ėmė stelbti raudondumbliai ir žaliadumbliai. Preižastis – trąšos. Azoto padidėjimas nepakenkė siūliniams dumbliams. Siūliniai dumbliai yra prastas prieglobstis jūros gyventojams. Rudenį šie dumbliai skęsta ir irdami sunaudoja daug deguonies. Taip pat sumažėja pačių dumblių gyvybinė erdvė. Saulės šviesa nebepasiekia tokio gylio, kaip anksčiau. Šitaip yra dėl sumažėjusio vandens skaidrumo, o jį sumažina padidėjęs augalinis planktonas ir kitos organinės medžiagos.

Prie maišyto Baltijos vandens prisitaikyti gali ne visi gyvūnai ir augalai. Gali atsitikti taip, kad vandeniui susidrumstus ir negavus šviesos gali išnykti, kai kurie dumbliai. Iš to seka, kad ne tik teršalai, bet ir drumstumas, druskingumas turi įtakos Baltijos jūros egzistencijai.

Baltijos jūrai iškilo reali grėsmė. Nepažintų medžiagų junginiai verčia susirūpinti Baltijos jūros ekologine būkle.

Deguonies trūkumas – nenaujas reiškinys. Šiandien deguonies trūkumo periodai kartojasi vis dažniau. Deguonies trūksta dėl siauro Danų sąsiaurio. Baltijos viršutiniai vandenys yra lengvesni už sūrų vandenį, todėl tarp vandens masių atsiranda riba. Viršutiniuose sluoksniuose vyksta nuolatinė vandens kaita veikiant temperatūrų skirtumams, vėjams. Todėl deguonies čia netrūksta. Giluminiams sluoksniams priešingai. Jie yra izoliuoti ir deguonis nepatenka. Jūros dugno slenksčiai ir įdubos taip pat trukdo deguonies patekimui į reikiamus sluoksnius.

Deguonies trūksta ne tik dėl natūralių priežasčių. Svarbiausia priežastis – jo išnaudojama per daug. Į
Baltijos jūrą patenka organinės medžiagos, kurios irdamos naudoja deguonį. Į Baltijos jūrą patekę nuodingi teršalai per laiką nusėda dugne. Jie tampa mažiau pavojingi gyvybei, nes jie sunkiai prieinami. Deguonies trūkumas jūros dugne kelia susirūpinimą. Nes deguoniui ten nepatenkant neišjudinami giluminiai jūros sluoksniai Ir taip sudaromos sąlygos dugne kauptis teršalams.

Pastaraisiais metais Baltiją vis labiau teršia tanklaiviai ir paprasti laivai. Uostuose brangstant paslaugoms, daugelis laivų pilasis kuro iš tanklaivių atviroje jūroje, slapta išleidžia balastinius vandenis. Naftos produktai patekę į jūrą nepaiso valstybių ekonominių zonų ribos. Todėl aplinkosaugos reikalai turėtų vienodai rūpėti visoms pakrantės valstybėms.

Jautriausias ekosistemos elementas – Baltijos jūros krantai

Didelį poveikį gamtai, Kuršių marioms, Baltijos jūrai daro ne tik žmogus, bet ir pačios gamtos stichijos. Štai praėjusiais metais gruodžio mėnesį praūžęs uraganas „Anatolijus“ (3 pav.) pridarė nuostolių ne tik Lietuvos gyventojams, jų ūkiui., bet ir Baltijos jūros krantams.

Uragano metu susidarius didžiulei patvankai į jūros krantą, vandens lygis pakilo daugiau nei 1 metrą. Galingos bangos (apie 4 m aukščio) įnirtingai skalavo apsauginį kopagrūbį ir ypač stačius jūros krantus. Beveik visa kontinentinė pajūrio dalis nuardyta per 5 – 15 metrų. Smarkiai nukentėjo moreninis Olando kepurės iškyšulys ties Karkle. Kuršių nerijos apsauginis kopagūbris bangų smarkiai buvo išplautas per 5 – 15 metrų 24 km ruože ir mažiau 17 km atkarpoje. Palangos tiltas per 15 metrų atskirtas nuo sausumos. Pagal apytikrius skaičiavimus vien ties Palanga nuplauta ir šiaurės link nunešta apie pusę milijono kubinių metrų kopų smėlio.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2691 žodžiai iš 8967 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.