Ekologinės problemos mieste ir kaime
5 (100%) 1 vote

Ekologinės problemos mieste ir kaime

1121314151

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………….3

1. MIESTAS IR KAIMAS MOKSLO IR TECHNIKOS REVOLIUCIJOJE……………………………..4

1.1 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi miestai………………………………….4

1.2 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi kaimai…………………………………..6

2. NATŪRALI IR DIRBTINĖ (TECHNINĖ) APLINKA……………………………………………………….8

2.1 Pagrindinės aplinkos užterštumo problemos ir žmogus……………………………………………………….9

3. EKOLOGINIS MOKYMAS, AUKLĖJIMAS BEI BŪDAI KAIP SUMAŽINTI APLINKOS UŽTERŠTUMĄ……………………………………………………………………………………………………………14

4. EKOLOGINĖ SAVIGALBA…………………………………………………………………………………………17

5. IŠVADOS……………………………………………………………………………………………………………………18

6. LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………..19

ĮVADAS

Visais laikais žmones jaudino ateitis. Bet niekada šis klausimas nebuvo toks skausmingai aktualus, kaip mūsų laikais svaiginančių tempų ir didelių galimybių amžiuje. Šiuolaikinė mokslo bei technikos revoliucija, sparčiais tempais plėtodama gamybą, keičia gamtą, keičia ir įvairina žmonių tarpusavio santykius, jų gyvenimo ir mąstymo būdą bei formas, interesus ir poreikius, sukeldama daug problemų. Savo darbe pabandysiu atskleisti tokią problemą: aplinkos užterštumo, t.y natūralios ir nenatūralios gamtos problemą, kylančią iš žmogaus santykio su gamta. Žmogus siekdamas pažangos keičia miestus ir kaimus.

Objektas:1)Ekologinės problemos kaime ir mieste.2) Žmogus kaip gyvosios gamtos objektas. Darbo tikslas: 1) Išugdyti tvirtus atskiro asmens, kolektyvo ir visos socialistinės visuomenės įgūdžius ne tik saugoti, bet ir gerinti gamtinės aplinkos būklę, tausoti ir gausinti gamtos turtus. 2) Analizuoti žmogaus, visuomenės ir gamtos ryšius.

Uždaviniai:

1) Ištirti kaip miesto ir kaimo aplinka veikia individus.

2) Ištirti kaimo ir miesto ekologinių problemų teorinius aspektus.

3) Rasti būdų kaip apsaugoti aplinką nuo užterštumo. Taigi žmonija pasuko urbanizacijos keliu. Šiandien miestai auga kaip grybai po lietaus. Bet kartu jau šiandien didėja ir ta miestų gyventojų dalis, kuriai gyvenimas triukšmingoje ir teršiamoje aplinkoje tampa nepilnaverčiu. Kasmet vis daugiau žmonių veržiasi į natūralią gamta, t.y. kaimą, sukeldamas papildomą ir rimtą pavojų. Kodėl taip yra? Taigi į visus šiuos klausimus atsakysiu savo darbe.

1.MIESTAS IR KAIMAS MOKSLO IR TECHNIKOS REVOLIUCIJOJE

1.1 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi miestai

Iš visų žmogaus atradimų, padarytų pastaraisiais dešimtmečiais, bene žymiausias- iš naujo atrasta Žemė. Mokslinė techninė revoliucija, didžiulis industrinės gamybos plėtojimasis ir apskritai visa žmogaus veikla tarsi milžiniškos geologinės jėgos keičia mūsų planetos veidą. Visais laikais žmones jaudino ateitis. Bet niekada šis klausimas nebuvo toks skausmingai aktualus, kaip mūsų laikais- svaiginančių tempų ir didelių galimybių amžiuje. Neatrastos šalys, kalnai ir upės nuo seniausių laikų viliojo žmogų. Nesvarbu, kad tokios kelionės būdavo kupinos pavojų ir neretai baigdavosi dramatiškai- atradimų aistra tučtuojau užsikrėsdavo kiti. Tai kas, kad pasibaigė geografinių atradimų epocha. Gausūs naujųjų kolumbų būriai šiandien šturmuoja mokslo ir technikos pasaulį. Žmogus visada svajoja apie geresnę ateitį. Nuo senovės laikų jis sąmoningai keičia visuomenines santvarkas, tobulina aplinkos vaizdą, gerina savo gyvenamąją vietą, butą ir siekia geresnio gyvenimo.

Tradicinėse visuomenėse miestai buvo labai nedideli. Pavyzdžiui, vienas didžiausių senovės Artimųjų Rytų miestų buvo Babilonas. 3,2 kvadratinių mylių plote gyveno 15-20 tūkstančių žmonių. Pirmieji miestai atsirado apie 3,5 tūkstančio metų iki mūsų eros Egipte Nilo baseine, taip pat Irake tigro ir Eufrato baseine bei Indijoje ir Pakistane. Visiems senovės miestams buvo būdingi bendri bruožai: 1) jie buvo aptverti aukštomis mūrinėmis sienomis, kurie rodė urbanizuotos teritorijos ribą, gynė miesto gyventojus nuo priešų; 2) centrinė aikštė buvo ir viešų susirinkimų vieta; 3) mieto centre buvo turgaus aikštė; 4) pagrindiniai pastatai buvo statomi netoli bažnyčių ir rūmų; 5) valdančiosios klasės atstovai gyvendavo miesto centre;6) skirtingos etninės ir religinės grupės gyveno kaimynystėje viena su kita. Neretai jų teritorijos taip pat buvo aptvertos sienomis.

Vilnius, nors ir gerokai jaunesnis už senuosius pasaulio miestus, visiškai atitinka šią schemą.

Tradicinėse visuomenėse miestai buvo etninio meno ir kultūros centrai. Tačiau miestuose gyveno nedidelė gyventojų dalis, o dauguma gyveno kaime. Dabar visose industrinėse šalyse didžioji gyventojų dalis
gyvena urbanistinėse teritorijose. Be to, dabartinė urbanizacija veikia kiekvieną žmogų, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena- mieste ar kaime. ”Britanija- pirmoji šalis, kurią buvo galima pavadinti urbanizuota. 1800m. Penktadalis šalies gyventojų gyveno mažuose ir dideliuose miestuose (didesniuose negu 10 tūkstančių), o 1900 m.- jau 74%. 1800 m. Londonas turėjo 1,1 milijono gyventojų, o XX a. Pradžioje- jau daugiau kaip septynis milijonus. Kitose Europos valstybėse, taip pat JAV, urbanizacija prasidėjo kiek vėliau. 1800 m. JAV miestuose (kur buvo daugiau kaip 2500 gyventojų) gyveno mažiau negu dešimtadalis gyventojų. Per šimtą metų (nuo 1800 iki 1900m.) Niujorko gyventojų skaičius padidėjo nuo 60 tūkstančių iki 4,8 milijono. Nuo XX a. Pradžios urbanizacija tapo globaliniu procesu, apimdama ir trečiojo pasaulio šalis.”[1] Tik nuo XX a. statistikai pradėjo skirti mažuosius ir didžiuosius miestus. Didžiųjų miestų augimas priklauso nuo dviejų pagrindinių veiksnių: gyventojų skaičiaus didėjimo ir autsaiderių iš fermų, mažųjų miestų migracijos, kaimų.Didžiausiuose miestuose gyvena milijonai žmonių. Pavyzdžiui 1982 m. Meksikoje gyveno 14 milijonų gyventojų, dabar jų skaičius viršija 20 milijonų. Viena iš šiuolaikinės urbanizacijos formų yra megapolis. Senovės Graikijoje šis terminas buvo vartojamas miestui-valstybei įvardyti. Megapolyje sutilpdavo visa to meto civilizacija. Dabar šis terminas vartojamas apibūdinti labai tankiai gyvenamas teritorijas. Šiandien miestams tenka tik 0,4% viso Žemės rutulio ploto, bet juose susikoncentravę apie 42% visos planetos gyventojų. Jau XVIII amžiuje požiūris į didžiuosius miestus buvo nevienareikšmis. Vieni manė, kad tai yra civilizacijos centrai, kurie lemia ekonomikos ir kultūros vystymąsi, kelis žmonių gyvenimo lygį. Kiti didžiuosius miestus siejo su agresyvia minia, nusikaltimais, prievarta ir korupcija. Vienas iš ryškiausių šiuolaikinių miestų vystymosi bruožų yra priemiesčių plėtimasis. Terminas suburbanizacija kilęs nuo lotyniško žodžio suburbe, kuris reiškia“ miesto kontrolė“. Šis terminas apibūdina teritoriją, kuri yra greta didelio miesto. Turtingi žmonės keliasi iš miesto centro į priemiesčius.Žmonės, ypač senesnio amžiaus, dažnai persikelia į gerų klimatinių sąlygų vietas.

Kokia situacija Lietuvoje? Spartus šalies industrializavimas ir miestų augimas prasidėjo po Antrojo pasaulinio karo. Tarybų Sąjungos valdytojai siekė panaudoti gana aukštą lietuvių išsimokslinimo lygį, kvalifikaciją ir darbštumą. Lietuvos buvo plėtojami vadinamieji regioniniai centrai, be Vilniaus ir Kauno, augo Šiauliai ir Panevėžys, o išskirtinis dėmesys buvo skiriamas neužšalusiam uostui- Klaipėdai. Išaugo ir nauji didesni Lietuvai centrai- Alytus, Marijampolė, Utena, Mažeikiai, Telšiai ir Tauragė. Tolygesnis pramonės išdėstymas leido geriau ugdyti šalies socialinę infrastruktūrą, tiesti modernius kelius. Tolygiau po Lietuvą pasiskirstė ir inteligentija. Dėl decentralizacijos į Lietuvą mažiau vyko kitataučių, todėl kai kurie miestai išliko labai lietuviški. Daugiausia jie formavosi iš gretimų rajonų kaimo gyventojų. Restruktūrizacijos laikotarpiu ne vienas naujų regioninių centrų išgyvena nelengvus laikus. Didelis nedarbo lygis yra, pvz, Šiauliuose, kur anksčiau buvo daug karinės pramonės.

Miesto socialinė būklė priklauso ir nuo miesto profilio.Aišku, kad sostinei- Vilniui, kuriame sutelktas šalies valdymo aparatas, pramonė, verslas, aukštosios mokyklos,kultūros įstaigos ir t.t., yra geriausios galimybės. Uostas- Klaipėda, taip pat turi pranašumų: tai šalies jūros vartai. Jūra teikia pranašumų kurortams- Neringai ir Palangai, kurie traukia užsienio turistus. Mažeikius gelbsti naftos perdirbimo gamykla, o Biržams, netekusiems biržų naftotiekio eksploatacijos teikiamų pranašumų, tenka guostis Biržų alumi. Lazdijai išaugo dėl muitinės.Svarbus ir miesto dydis: didesnieji tarybiniais laikais turėjo galimybių socialiniai infrastruktūra plėtoti.

Tarybinius laikus primena miestus apjuosę kolektyviniai sodai. Tarybiniai ideologai suvokė, jog dauguma miesto gyventojų buvo tik pirma ar antra miestiečių karta, todėl veikla sode galėjo tapti savotišku poilsiu. Be to, taip buvo sudaroma galimybė užsiauginti daržovių, bulvių ar uogų savo šeimai. Kad tarybiniai žmonės per daug nesubuožėtų, soduose nebuvo sudaryta galimybė pasistatyti normalių gyvenamųjų namų su visais patogumais. Kaip šiuo požiūriu situacija Lietuvoje pasikeitė per keliolika nepriklausomybės metų? Sparčiai prasidėjo kolektyvinių sodų apgyvendinimas. Nameliai perstatomi ar pritaikomi gyventi bet kuriuo metų laiku. Netekę darbo miestiečiai, pensininkai vis dažniau keliasi į kolektyvinius sodus. Po truputį ten pradedama plėtoti ir socialinė infrastruktūra.

Kita tendencija: parduodami butai didesniuose miestuose ir persikeliama gyventi, mažesnius miestus. Kai kur tai tampa didele socialine problema, nes tokia galimybe neretai naudojasi asocialūs žmonės. Tokios nelaimės simboliu tapo Didžiasalio gyvenvietė Ignalinos rajone.

Kitos socialinės grupės tendencija yra visai kitokia: dažnai “naujieji lietuviai“ kuriasi uždaruose individualių namų rajonuose kaimo vietovėse. Visa tai iš esmės keičia miesto ir kaimo santykį, ribas ir gyvenimo
būdą. Juk aišku, kad nei Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, nei Didžiasalio valkata Tarandėje žemės ūkiu nesivers ar nesikels anksti rytą melžti karvių.

1.2 Kaip mokslo ir technikos revoliucijai veikiant kūrėsi ir keitėsi kaimai

Kaimas taip ir liko arčiau natūralios gamtos, tačiau jo gyventojų santykis su gamta gerokai keičiasi.Dar praėjusio šimtmečio pradžioje Lietuvoje dauguma kaimo gyventojų buvo susiję su žemės ūkiu. Kaimo tarnautojų būrelis buvo negausus: mokytoja, kunigas, girininkas, na ir dar vienas kitas. Visi kiti dirbo žemę ir augino gyvulius. Jų gyvenimo būdas buvo sąlygotas žemės ūkio darbų ritmo. Dideli dvarai buvo padalyti savanoriams ar naujakuriams, taigi vyravo smulkūs ir vidutiniai ūkiai. Tai skatino vienkiemių kūrimąsi. Šalyje stiprėjo kaimai. Didelę reikšmę turėjo bažnytkaimiai, nes bažnyčia tradiciškai buvo žmonių susibūrimo vieta. Greta vykdavo turgūs. Panašus į kaimiečių buvo ir miestiečių gyventojų ritmas, nes dauguma miestelių gyventojų taip pat vertėsi žemės ūkiu, nors ten pradėjo formuotis ir maisto pramonės įmonėlės.

Prasidėjus tarybiniai okupacijai, visa nusistovėjusi gyvenimo sankloda pasikeitė. Industrializacija sąlygojo tai, kad daug žmonių paliko kaimą ir persikėlė į miestą. Su kaimu jaunimą tebesiejo kaime gyvenantys tėvai. Dideli pokyčiai kaime buvo susiję su visuotine kolektyvizacija. Lietuvos kaime beveik neliko pavienių valstiečių. Tiek kolūkiai, tiek tarybiniai ūkiai sustambino gyvenvietes. Atsirado fermos bei didžiuliai laukai šimtams gyvulių. Melioracija pagreitino paskutinių vienkiemių nukėlimą. Gyvenviečių stambinimas sudarė galimybes stiprinti jų socialinę infrastruktūrą: buvo statomos ambulatorijos, kultūros namai, parduotuvės, mokyklos. Keitėsi santykiai. Visagaliu šeimininku tokiam kaime tapdavo kolūkio pirmininkas ar tarybinio ūkio direktorius. Gerai, jei tai buvo tikras ūkininkas, besirūpinantis ne tik savo šeima, bet visu ūkiu. Tačiau buvo ir tokių, kurie išvaistydavo, pasisavindavo ūkio turtą. Socialiniai klausimai būdavo sprendžiami pačiame kolūkyje. Jei reikėdavo padėti nebegalinčiai prisiskaldyti malkų senutei, tai būdavo padaroma. Dabar to nebėra. Socialinė rūpyba tvarkoma kitokiais klausimais.

Svarbu buvo, kur yra kaimas: netoli didelio miesto ar tolokai. Jei arti, tai kaimiečiai dažniau keliaudavo į miestą, pirmiausia apsipirkti, nes vietinės parduotuvės buvo pustuštės. Be to, kolūkis galėdavo užsiimti verslu, skirtu miestiečiams.

Kokių pokyčių įvyko atkūrus Lietuvos valstybingumą? Vėl pradėjo kurtis stambus valstiečio ūkis. Šimtas ar daugiau hektarų- tai toks ūkis, kuris gali užtikrinti rentabilumą ir lemti ūkininkavimo sėkmę. Stambūs ūkininkai vėl statėsi namus ir ūkinius pastatus. Jie samdė talkininkus, taigi didino užimtumą kaime.

Kaime leidžia šaknis ne tik ūkininkai. Dalis verslininkų taip pat dirba kaime. Yra žinoma verslininkų kur buvusioje karvidėje įrengę kanceliariją: su kompiuteriais, faksais ir pan. Čia jie puikiai įrengtame ceche gamino porcelianą.

Dalis maisto apdirbimo pramonės įmonių taip pat įsikūrusios kaime. Kai kurios jų gamina ekologiškai švarią produkciją. Tiek tokius perdirbėjus, tiek žemdirbius remia įvairūs fondai. Pavyzdžiui, biržų ir Pasvalio rajonuose veikia “Tatulos“ fondas. Su ekologiškai švaria produkcija Lietuva gali konkuruoti Europoje. Tuo labiau kad Lietuva apskritai yra ekologiškai palyginti švari šalis, dar labiau pašvarėjusi uždarius didžiąsias pramonės įmones. Lietuva labai gražus ir palyginti neužterštas kraštas, todėl yra puikios galimybės plėtoti kaimo turizmui. Įvairiose Lietuvos vietose kuriasi vis naujos gerai įrengtos sodybos, tinkamos priimti turistus. Gausėja ir medžiojimo turistų.

Vis daugiau žmonių gyvenimo aplinkybių verčiami grįžta į tėvų sodybas kaime. Neretai jie atsineša ten ir savo darbą. Pavyzdžiui, dabar ne vienas menininkas gyvena ir kuria kaime. Vis daugiau žmonių perkasi kaime sodybas, jas suremontuoja ir gyvena bent vasaros metu. Taigi kaimas keičiasi, vis labiau įvairėdamas. Bet yra ir kita medalio pusė. Staigiai sugriovus kolūkius, daugelis neteko užsiėmimo nesugebėjo pasikeisti, prisitaikyti prie naujų sąlygų.Ne vienas įkrito į alkoholizmo liūną. Kaimynas pykstasi su kaimynu dėl savo žemės atgavimo.Daugelyje kaimų menkėja socialinė infrastruktūra. Kaip nerentabilios uždaromos bibliotekos, paštas, kultūros namai, parduotuvės, pradėtos uždarinėti mokyklos. Teigiama, kad mažoje mokykloje prasta mokymosi kokybė.Bet neretai kaimo vaikas apskritai nebeis į mokyklą, jei ji bus kažkur toli. Uždarius mokyklą, kaimas apskritai pasmerkiamas mirčiai. Ne be reikalo tokiame nususintame kaime tegyvena keli senukai, kurių vienintelis darbas saugoti puikiai suremontuotas naujųjų lietuvių sodybas.

Taigi kaimas kaimiečiui asocijuojasi su prastais keliais, gausybe žalumos, mediniais namais, o miestais – su asfaltu, betonu ir gelžbetoniniais daugiabučiais. Geriausias tokio kaimiečio pavyzdys – Artūras Zuokas, kuris iš Jonavos persikėlė į Vilnių ir „grasina“ jį paversti moderniu europiniu miestu, statydamas prie Neries stiklinius dangoraižius. Toks kaimietis net nepajėgia suvokti, kad Žvėryno mediniai namai yra šimtą kartų vertingesni už apgailėtiną stiklo gabalą, o
medinius namus statosi tik labai turtingi žmonės.

NATŪRALI IR DIRBTINĖ (TECHNINĖ) APLINKA

Industrinis potencialas ir urbanistinis procesas pasaulyje stiprėja ir toliau stiprės. Tai dėsningas žmonijos raidos reiškinys, būdingas dabartinei istorinei epochai. Todėl dabar labiau negu bet kada įvairiapusiška žmogaus veikla negali būti priešiška gamtai Gamtos ir visuomenės santykiai turi tapti darnia ir moksliškai tvarkoma bioekonominė sistema, pagrista ekologijos ir ekonomikos mokslu bei praktiniu veiksmu vienove. Ekologija, ekonomika ir buitis- glaudžiai susijusios žmogaus veiklos sferos. Ekologija tiria gyvųjų organizmu santykius su aplinka. Bet ekologija nagrinėja ne tik organizmų savitarpio santykius tam tikroje aplinkoje,bet ir gyvosios bei negyvosios gamtos nuolatinę sąveiką.Šio sudėtingo proceso,t.y. materijos vystymosi dėsniu veikiami, išsirutuliojo organizmai, o galiausiai ir pirmykštis žmogus. Teršiant gamta ir neracionaliai naudojant jos išteklius gamyboje ir buityje, kenksmingos medžiagos apnuodija gamtą ir žmogų. Taigi praktišką žmogaus santykį su gamta lemia ne tik moraliniai ir socialiniai, bet ir ekonominiai tikslai. Gamta ir jos ištekliai yra visų žmonijos materialinių gerybių šaltinis. Mums turi būti svarbūs miškai, vandenys, žemė ir mes turime rūpintis jų švara.

Biosferos elementai Paviršiaus plotas

mln. km2 proc.

Vandenynai ir jūros 360 43

Tropikų miškai 10 29

Pievos ir ganyklos 42 10

Miškai vidutinėse zonose 25 10

Dirbamoji žemė 14-15 8

Gamta niokoja tik neprotinga, neapgalvota veikla žmogaus veikla, nes mokslo ir technikos laimėjimai leidžia sukurti tokias technologijas ir technines gamtosaugos priemones, kurios ne naikina ir teršia gamta, o ja tausoja ir turtina. Deja, kol kas gamta alina besaikis teršimas gamybos bei buities atliekomis, nuo kurių ji pati nebepajėgia apsivalyti. Antai dabartiniame pasaulyje per metus į atmosferą, vandenį, dirvožemį išmetama daugiau kaip trilijonas tonų skystų, kietų ir dujinių nuodingųjų medžiagų. Dėl apnuodytos gamtos nyksta ištisos organizmu bendrijos, ardoma ekologine pusiausvyra, nusistovėjusi Žemėje per šimtus milijonu metų. Žmogus kerta šaką, ant kurios pats sėdi. Nemaža atsakingų pareigūnų nesupranta arba nenori suprasti, kokią grėsmę gamtai kelia ekologinės pusiausvyros pažeidimai. Be to, nuostoliai dėl užterštos aplinkos pasaulio šalių ekonomikoje kasmet vertinami šimtais milijardų dolerių.Taigi socializmo tikslas- išugdyti harmoningą asmenybę ir geriau tenkinti žmogaus poreikius, rūpintis jo socialine laisve, gamtos ir dvasios darna. Taigi gamyba iš esmės keičia gamtą, ne tik ją alindama ar niokodama, bet ir kurdama žmogui naują aplinką, kuri įvardijama kaip dirbtinė (techninė) aplinka. Lietuvoje tokių pavyzdžių galima pateikti daug. Priminsiu keletą, kurie aktualiausi mums daugeliu požiūriu, ypač žmogaus santykių su gamta aspektu.

2.1 Pagrindinės aplinkos užterštumo problemos ir žmogus

Žmonija, kurdama savo civilizaciją, išrasdavo vis naujus darbo įrankius, techninių priemonių pagalba tobulino gamybos procesus, o tai leido pasiekti didesnį jos produktyvumą, vis labiau atitrūkti nuo gamtos ir lengviau kurti ne tik materialinius, būtinuosius produktus, bet ir dvasinius. Mūsų šalyje orą labiausiai teršia gamyklos, fabrikai. Visuomenės dėmesį vis traukia Mažeikių naftos perdirbimo gamykla. Į Mažeikius iš Rusijos nutiestas naftotiekis, kurios šimtus kilometrų reikia prižiūrėti, kad nebūtų avarijų, kad vagys neprasigręžtų skylutės ir pan. Būtingės terminalas taip pat sujungtas su Mažeikiais. Dėl prasto darbuotojų profesionalumo kartais įvyksta avarijos ir į Baltijos jūrą išsipila nafta, kuri dėl vyraujančių srovių dažnokai nešama į Latvijos paplūdimius. Ne be reikalo triukšmauja Latvijos žalieji.

Nemažai Lietuvoje dirbtinių vandens telkinių. Didžiausias dirbtinis vandens telkinys Lietuvoje yra Kauno marios, susiformavusios patvenkus Nemuną. Daugelį dalykų išsprendė Kauno hidroelektrinė, Kaunas buvo apsaugotas nuo potvynių. Tačiau buvo ir problemų. Kaimų, kurie buvo užliejami zonoje, gyventojams teko kraustytis iš namų. Žuvims, kylančioms neršti ,buvo užterštas kelias. Atsiradus dideliam telkiniui pasikeitė klimatas.

Pats problemiškiausias ekologiniu ir visais kitais atžvilgiais pramonės statinys Lietuvoje yra Ignalinos atominė elektrinė.Pastačius Ignalinos atominę elektrinę Drūkščių ežero vanduo gerokai sušilo, nes jis naudojamas elektrinei aušinti. Radiacijos fonas yra normalus, bet vandens augaluose ji gali kauptis. O dumbliais minta žuvys, kurios sušilus vandeniui, puikiai veisiasi. Didžiausią problemą kelia ne pačios elektrinės darbas, bet atominio kuro atliekų laikymas. Anksčiau daug kas, kas žmogui netiko, buvo skandinam jūroje. Dabar tai draudžia įstatymai.Vandens užterštumo problema yra didelė. Bet mes visais įmanomai būdais turime stengtis kuo mažiau teršti vandenį, nes be vandens nėra gyvybės. Vienoje knygoje vaizdingai pasakyta,kad vanduo yra Žemės kraujas. Apie 60 % viso Žemės rutulio sudaro zonos, kur nėra pakankamai gėlo vandens. Beveik ketvirtadalis žmonijos jaučia gėlo vandens trūkumą. Apie 500 milijonų žmonių serga dėl vandens trūkumo arba prastos jo kokybės. Miestuose lietaus vanduo turi ištirpusių automobilių išmetamųjų
dujų, todėl kenksmingas sveikatai ir nepatariam jo gerti. Beje, geležinkelis, taip pat keliai, naftotiekiai šilumtiekiai, dujotiekiai gerokai niokoja gamtą, nes jų trasoms tenka kirsti miškus, sausinti pelkes, jie užima daug vietos, aplink juos susidaro užteršta ar kitaip ypatinga zona, jie veikia gamtą. Be to, dažnai šalia autostradų auga sodai, tad su kokiu teršalu mes tada valgome obuolius ar kriaušes? Yra teigiama,kad dabar didžiausias gamtos žudikas yra automobilis. Sunku įsivaizduoti šiuolaikinį miestą be automobilių transporto. Apie 50 % atmosferos teršalų- automobilių išmetamos dujos. Automobilių transporto plėtojimasis niokoja miestus, kurių per daugelį amžių neįstengė suniokoti nei karo gaisrai, nei žemės drebėjimai, potvyniai ar kitos stichinės nelaimės.Šiandien intensyviai ieškoma būdų transportui praretinti miestų gatvėse. Architektai, statybininkai ir transporto specialistai siūlo šią problemą spręsti keleriopai: platinti važiuomąją gatvės dalį, statyti viadukus, nevienodų lygių sankryžas, skirti izoliuotas mieto teritorijas greitajam transportui, nukelti dalį transporto po žeme arba tiesti magistrales virš žemės.

Taigi techninė aplinka- tai ne vien gamybinė aplinka, bet visa tai , kas sukurta žmogaus jo paties patogumui. Geriausias pavyzdys- miestas. Miestas teikia daug patogumų. Atsuki čiaupą, ir tau teka vanduo, taigi yra visi komunaliniai patogumai. Nebereikia semti su kibiru vandens iš šulinio, šildyti jo ant krosnies, skaldyti malkų, kad išvengtum rudens darganos ir žiemos šalčio. Sėdai į troleibusą ar autobusą ir važiuoji į darbą. Užsinorėjai paplaukioti, eini į baseiną ir t.t. tačiau miestas ryškiausiai atveria ir visas techniškosios aplinkos bėdas. Atsuki čiaupą, o bėga rudas vandenėlis, nes miesto vamzdynas gerokai prarūdijęs. Grūdiesi troleibuse ir uostai tave lenkiančių mašinų išmetamų dujų smarvę. Didelius pinigus moki už centrinį šildymą ir bariesi su kaimynais, kad jie netaupo, o tavo bute devintame aukšte gruodžio mėnesį tik trylika laipsnių.Tas nepaprastas miestų gyvybingumas nė kiek nestebina: juose sukauptos neįkainojamos materialinės vertybės- namai, viešieji pastatai, teatrai, keliai ir tiltai, vandentiekiai ir parkai ko beveik nėra kaime. Miestai auga, plečiasi, jungiasi spausdami ir naikindami gyvąją Žemės gamtą. Šiuolaikinis pramonės miestas, ypač miestai milžinai Vakaruose tai daugeliu atvejų betono, akmenų, asfalto, garų ir nuodų masė. Juose žmonės amžinai kažkur skuba, suirzę, neturi nė akimirkos tikros ramybės, negali pasidžiaugti gamtos grožiu.Taigi sociologams rūpi žmogaus santykiai su gamta ir žmonių santykiai su kitais žmonėmis, sąlygoti jų santykio su gamta.

Savitai idealizuojamas kaimo gyvenimo būdas (ar bent jau stengiamasi pabrėžti visa, kas jame teigiama). Nesunku suprasti, kad taip nusiteikus visai logiška yra panieka motoriniam transportui- automobiliams, lėktuvams, traukiniams, bei motorlaiviams. Kaip gyventi be transporto? Į šį klausimą atsakoma taip: reikia sudaryti sąlygas, kad į darbą, parduotuvę, pramogas galima būtų nueiti pėsčiam, kad kiekvieno rajono gyventojai būtų viskuo aprūpinti. Be abejo, be motorinio transporto neišsiversi, bet su juo turi būti taikstomasi kaip su neišvengiamu blogiu. Todėl, be vaikščiojimo pėsčiomis, siūloma važiuoti dviračiu, plaukti burlaiviais. Dauguma žmonių kaime siekia ir nori rasti būdų, kaip be cheminių medžiagų išauginti gausų derlių ir jį išsaugoti, išrasti tokius drabužius, kuriuos reikėtų vien paskalauti švariame vandenyje be jokių skalbiklių, sunaudoti visas gamybos ir buities atliekas.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3663 žodžiai iš 7096 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.