Ekologines zemdirbystes pletra Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Ekologines zemdirbystes pletra Lietuvoje

TURINYS

ĮVADAS 5

1. EKOLOGINĖ ŽEMDIRBYSTĖ KAIP ALTERNATYVA TRADICINEI ŽEMDIRBYSTEI 7

1.1. Ekologinės žemdirbystės samprata ir ypatumai 7

1.2. Ekologinė žemdirbystės patirtis Europoje 14

2. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS FORMAVIMOSI LIETUVOJE PRIELAIDOS IR VEIKSNIAI 17

2.1. Ekologinės žemdirbystės atsiradimo priežastys 17

2.2. Ekologinių ūkių sertifikavimas 19

2.3. Parama ekologiniams ūkiams 22

3. EKOLOGINĖS ŽEMDIRBYSTĖS PLĖTROS PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 29

3.1. Ekologinio žemės ūkio plėtra 29

3.2. Ekologiškų produktų rinkos problema 36

3.3. Ekonominiai ekologinio ūkininkavimo rezultatai 40

3.4. Ekologinės žemdirbystės perspektyvos, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą 46

IŠVADOS IR PASIŪLYMAI 51

LITERATŪROS SĄRAŠAS 54

PRIEDAI 57ĮVADAS

Labai svarbi mūsų politinės nepriklausomybės stiprinimo sąlyga yra ekonomikos plėtra ir stiprinimas visose galimose srityse, iš jų ir žemės ūkyje. Dabartiniu metu labai veiksmingu Lietuvos ekonomikos gaivinimo svertu gali tapti ekologinio sertifikuoto žemės ūkio plėtra bei jo produkcijos realizavimas vidaus ir užsienio rinkose. Tam Lietuvoje šiuo metu yra visos reikiamos sąlygos. Vos ne dešimtį kartų sumažėjo sintetinių cheminių medžiagų naudojimas ir aplinkos teršimas jomis. Kaime daug nevisiškai užimtų, kvalifikuotų ir norinčių dirbti žmonių. Įkurtos ir sėkmingai veikia ekologinio žemės ūkio ūkininkų ir rėmėjų bendrija “Gaja”, sertifikavimo viešoji įstaiga “Ekoagros”. Pradeda veikti vidaus rinka, pirmieji ekologiniai produktai pradėti eksportuoti į užsienį. Vyriausybė skiria tiesiogines išmokas ekologiniams ir pereinamojo laikotarpio ūkiams pirmuosius penkerius metus. Ekologinio žemės ūkio judėjimas pripažįstamas ir vertinamas pasaulyje. Lietuva rengiasi narystei Europos Sąjungoje ir derina savo teisės aktus prie Bendrijos reglamentų ir kitų teisinių dokumentų. Pastaroji ekologiniam žemės ūkiui ir aplinkosaugai skiria ypatingą dėmesį ir finansinę paramą. Taigi, atrodytų, kad dabartiniu metu ekologinio žemės ūkio plėtrai Lietuvoje susiklostė labai palankios sąlygos.

Tačiau reikia akcentuoti ir tai, kad Lietuvoje daugelis autorių nagrinėja tik technologinį ekologinio ūkininkavimo aspektą, tuo tarpu ekonominė šio ūkininkavimo pusė dar labai mažai tirta. Galbūt tai ir yra pagrindinė priežastis, kodėl ekologinių ūkių skaičius ir sertifikuotos žemės plotai, palyginus su kitomis Europos šalimis, yra tokie maži. Iki šiol ekologiškų produktų rinka beveik nebuvo tirta, trūksta duomenų apie ekologinio ūkininkavimo rezultatus.

Taigi, šio darbo tikslas – išnagrinėti ekologinės žemdirbystės plėtros problemas Lietuvoje. Darbo uždaviniai:

• išnagrinėti ekologinių ir tradicinių ūkių skirtumus technologiniu ir ekonominiu aspektais;

• nustatyti ekologinės žemdirbystės mastą Europoje;

• išsiaiškinti ekologinio žemės ūkio atsiradimo Lietuvoje priežastis ir tikslus;

• išnagrinėti ūkių priskyrimo ekologiniams sistemą Lietuvoje;

• nustatyti ir įvertinti valstybės teikiamą paramą;

• išsiaiškinti svarbiausias ekologinių ūkių problemas;

• išanalizuoti turimus ekonominius ūkininkavimo Lietuvoje rezultatus;

• nustatyti ekologinės žemdirbystės plėtros perspektyvas, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.

Tyrimo objektas – ekologinis žemės ūkis.

Tyrimo dalykas – ekologinių ūkių kūrimosi problemos.

Tyrimo metodai – specialios literatūros bendramoksliniai tyrimo metodai – loginė analizė ir sintezė; indukcija ir dedukcija; palyginamoji analizė, loginio ir grafinio vaizdavimo metodai.

Tyrimo laikotarpis apima 1990 –2004 m. balandžio14 d. metus, dėl to, kad lygiai prieš keturioliką metų prasidėjo dabartinis ekologinės žemdirbystės plėtojimasis Lietuvoje.

Studijuojant Lietuvos ir užsienio autorių mokslinius, mokslo populiarinimo veikalus, Lietuvos Respublikos įstatymus bei periodinę literatūrą apie ekologinės žemdirbystės ypatumus mūsų šalyje ir Europoje, šiame darbe nagrinėjamos ekologinio žemės ūkio plėtros problemos ir nustatomos perspektyvos, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą.

1. EKOLOGINĖ ŽEMDIRBYSTĖ KAIP ALTERNATYVA TRADICINEI ŽEMDIRBYSTEI

1.1. Ekologinės žemdirbystės samprata ir ypatumai

Ekologinės žemdirbystės pradininkai davė nevienodus pavadinimus tam, ką jie darė ir dėl to pasaulyje buvo pradėti naudoti skirtingi ekologinės žemdirbystės pavadinimai. Mokslininkai Anglijoje ją vadina organine, Europoje – organine, ekologine ir biologine žemdirbyste. Dabartiniu metu visi šie pavadinimai pripažįstami lygiaverčiai ir laikomi sinonimais. Pavadinimo problema tapo mažiau svarbi, kai ekologinis judėjimas pasiekė visuotinį sutarimą kas yra ekologinis ūkininkavimas. Iš esmės tai buvo pasiekta 1972 m. Tarptautinės Organinio Žemės Ūkio Judėjimų Federacijos (IFOAM) pastangomis .

Lietuvoje patvirtintos “Ekologinio žemės ūkio taisyklės: gamyba, perdirbimas, realizacija, ženklinimas”, kuriose ekologinis žemės ūkis (organinis, biologinis, bioorganinis) apibrėžiamas kaip ūkis, kuriame nenaudojamos sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai, vaistai, augimo stimuliatoriai ir kt.), jas pakeičiant natūraliomis organinėmis ir mineralinėmis medžiagomis (7, p. 3).

Pasaulio mokslininkai
įvairiai traktuoja iš esmės tą patį ekologinį ūkį. Amerikiečių mokslininkai J.D.Mansfeltas, Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras akcentuoja subalansuotą žemės ūkį, kuris apima kai kuriuos netradicinio žemės ūkio variantus, kurie dažnai vadinami organinio, alternatyvinio, regeneratyvinio, ekologinio ar mažai imlaus kapitalui pavadinimais, bet “organinis” ar “alternatyvus” dar nereiškia subalansuotas. Kad ūkis galėtų vadintis subalansuotu, jis turi gaminti aukštos kokybės maisto produktus, išsaugoti savus išteklius, nekenkti supančiai aplinkai ir būti pelningu. Tam, kad subalansuotas ūkis nebūtų priklausomas nuo tokių perkamų medžiagų kaip trąšų, jis turi naudoti (kiek tai įmanoma) naudingus gamtos išteklius ir atsinaujinančius šaltinius. Toks ūkis padeda išspręsti daugelį rimtų problemų, nuo kurių priklauso maisto produktų gamyba visame pasaulyje: aukšta energijos kaina, užteršti požeminiai vandenys, dirvos erozija, sumažėjęs derlingumas, nualinti gamtos ištekliai, žemas ūkininkų pajamų lygis, pablogėjusios gamtinės aplinkos sąlygos ir padidėjęs ne tik žmonių, bet ir augalų bei gyvulių sergamumas įvairiomis ligomis.

Mokslininkas N.Lampkinas pabrėžia ekologinės žemdirbystės pagrindą – žemę kaip gyvą sistemą, kurioje atsispindi esminiai saitai tarp žemės, augalo, gyvūno ir žmogaus. Tiek aplamai gamtoje, tiek žemdirbystėje vieno tokios sistemos komponento eliminavimas ar paveikimas gali stipriai atsiliepti kitiems (13, p. 10).

Kiti autoriai teigia, kad ekologinis (alternatyvusis, tausojantis) žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, besiremianti sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodais. Ekologinio ūkininkavimo sistemoje atsisakoma sintetinių priedų, taip didinant maisto produktų ir pašarų gyvybingumą. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos ekologiniame ūkyje pagrindas. Vystant augalininkystę, siekiama išlaikyti rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, taip mažinant kenkėjų ir ligų protrūkius. Vystant gyvulininkystę, svarbiausia yra atsižvelgti į gyvulių laikymo sąlygas ir šėrimo aspektus, ypatingą dėmesį skiriant gyvulių aprūpinimui pakankamai geros kokybės ekologiškų pašarų kiekiu bei tinkamai veterinarinei priežiūrai. Siekiant harmoningo ryšio tarp augalininkystės ir gyvulininkystės, labai svarbu rasti tinkamą santykį tarp ūkyje išaugintų pašarų ir laikomo gyvulių skaičiaus. Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis technologijomis, užtikrinančiomis aukštos kokybės maisto produktų gamybą, palaikančiomis gamtos balansą, taupiai naudojančiomis gamtos resursus (4;5;6;41).

Toks ūkininkavimas pranašesnis už įprastinį chemizuotą keliais aspektais:

• aplinkosauginiu – saugomi požeminiai ir paviršutiniai vandenys nuo užteršimo; išlaikomas dirvožemio gyvybingumas ir derlingumas; nesuardoma dirvos struktūra, išsaugomas paviršinis derlingas sluoksnis, dirvoje gyvenantys mikroorganizmai ir didinama jų įvairovė;

• ekonominiu – panaudojami vietiniai ištekliai, mažėja gamybos sąnaudos;

• socialiniu – ekologiški produktai nekenkia žmogaus sveikatai, sukuriama naujų darbo vietų, leidžiama išlikti nedideliems ūkiams;

• kultūriniu – išlaikoma etninė kultūra, puoselėjamas kraštovaizdis;

Ekologinės žemdirbystės tikslai pavaizduoti 1 paveiksle.

Mokslinės literatūros studijos apie ekologinio ūkininkavimo plėtrą leidžia išskirti du jo aspektus:

1) technologinį, kuriuo nustatomi esminiai skirtumai tarp ekologinės ir tradicinės (pramoninės, chemizuotos) žemdirbystės;

2) ekonominį, kuriuo vertinami ir tarpusavyje lyginami ekologinio ir tradicinio ūkininkavimo rezultatai.

Norėčiau pastebėti, kad Lietuvos autoriai daugiau nagrinėja technologinę ekologinio ūkininkavimo pusę (D.Brazauskienė, P.Lazauskas, A.Svirskis, V.Žekonienė, ir kiti), tuo tarpu ekonominiai klausimai kol kas labai mažai ištirti. Šiuo metu nagrinėjantis ekologinės žemdirbystės ekonominius aspektus A.Aleksandravičius pažymi, kad ekologiškai švarių produktų rinka Lietuvoje iš esmės nėra tirta ir trūksta patikimų duomenų apie ekologiškų produktų pelningumą. Duomenys apie ekologinių ūkių pajamas, išlaidas kaupiami, tačiau

Šaltinis: Tausojančio ir ekologinio žemės ūkio plėtra // http://www.laei.lt/liet/arch/pil/tezu34.doc

1 pav. Ekologinio ūkio plėtros koncepcija regioninės plėtros kontekste

plačiajai visuomenei kol kas neskelbiami. Yra atlikta vos keleto ūkių nesisteminių tyrimų, iš kurių būtų neteisinga formuluoti apibendrinančias išvadas apie visų ekologinių ūkių būklę Lietuvoje.

Šiame skyriuje aprašysiu tiek technologinę, tiek ekonominę ekologinio ūkininkavimo puses. Kadangi ekologinės ir tradicinės žemdirbystės technologiniai skirtumai ir atskleidžia ekologinės žemdirbystės esmę, juos pirmiausia ir nagrinėsiu.

Ekologinis ūkininkavimas apima visas žemės ūkio sistemas. Taip puoselėjama aplinka, socialinis ir ekonominis, maisto ir pramonės produktų ekologinis pilnavertiškumas. Šioje sistemoje produktyvumo pagrindu imamas dirvožemio
augalų, gyvūnų bei landšafto genetinis paveldimumas. Taigi, ekologinis ūkininkavimas optimizuoja visų faktorių kokybės priklausomumą vieną nuo kito. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apytakos ciklas. Ši sistema pašalina ar didžia dalimi apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių panaudojimą, tuo padidindama maisto produktų ir pašarų gyvybingumą.

Augalininkystės produkcijos pagrindas yra apgalvotas dirvožemio struktūros ir derlingumo išlaikymas. Tai pasiekiama vykdant ekologinę politiką, siekiant išlaikyti rūšių įvairovę ir ekologinį balansą aplinkoje, tuo slopinant kenkėjų ir ligų antplūdžius. Alternatyvioje žemdirbystėje vietoj lengvai pasisavinamų maisto medžiagų numatomas jų papildymas iš trijų šaltinių: įvairių organinių medžiagų, sunkiai tirpstančių mineralų ir azotą fiksuojančių augalų. Pagal šios žemdirbystės principus reikia pamaitinti ne augalus, o naudingus mikroorganizmus, kad jie perdirbtų grąžinamas augalines organines medžiagas į maisto medžiagas ir humusą, taip pat perdirbtų į augalams prieinamas medžiagas iš dirvos mineralinių resursų. Tai pasiekiama teisingai parinkus sėjomainą ir gerai įdirbus žemę. Pagrindiniai organinių medžiagų šaltiniai tręšimui yra mėšlas ir kompostai. Mėšlas naudojamas šviežias arba kompostuojamas. Jis dedamas į mažas, purias krūvas, į jį primaišoma šiaudų, popieriaus atliekų, žolių (piktžolių), medžio lapų, vaisių išspaudų ir kai kada specialių preparatų. Kompostams ruošti didelę įtaką turi sliekai. Tam į krūvas sugrėbiami lapai, piktžolės, kitokios žolinės atliekos ir kiek reikia sudrėkinamos. Krūva įkaista, pradeda dygti piktžolių sėklos ir vešliai augti. Tirštoje šaknų masėje įsikuria sliekai ir greitai dauginasi. Gerai pridengtose tokiose krūvose sliekai veisiasi ir žiemą. Subrendęs toks kompostas naudojamas kaip trąša, taip pat naujoms trąšoms inokuliuoti

Alternatyviojoje žemdirbystėje yra būtinas arba pageidautinas sideratų panaudojimas. Žaliajai trąšai naudojamos vienametės arba daugiametės žolės, kryžmažiedės ir kai kurios kitos kultūros. Pirmenybė teikiama ankštinėms, nes ne tik nereikia jų tręšti azotu, bet šiuo elementu jos ir praturtina dirvožemį, o taip pat sumažina ligų ir kenkėjų paplitimą lauko ir daržo sėjomainose bei soduose.

Dar šioje žemdirbystėje pripažįstamas tik seklus dirvos dirbimas, neapverčiant velėnos. Taip siekiama skatinti biologinį dirvos aktyvumą. Augalinės atliekos, mėšlas, įterpti į paviršinį sluoksnį, skatina mikroorganizmų vystymąsi, pagerina dirvos fizines savybes. Seklus (iki 10 cm gylio) arimas mažina dirvos užterštumą piktžolėmis, nes jų sėklos ir šakniastiebiai neišverčiami į paviršių iš gilesnių sluoksnių. Kartais negiliai ariama (iki 15-20 cm), kai reikia apversti velėną, o šiaip, vietoj arimo, kultivuojama, frezuojama, čizeliuojama. Susidaro “gyva dirva”, turtinga mikroorganizmų ir sliekų.

Naudojant alternatyvias žemdirbystės sistemas piktžolėms naikinti tinka daugelis tradicinės žemdirbystės metodų: švari sėkla, mechaninis piktžolių naikinimas tarpueiliuose, piktžolių šienavimas ar nuganymas (ganyklose), akėjimas, mulčiavimas. Ateityje būtina plačiau panaudoti biologinius (vabzdžių, ligų sukėlėjų, nematodų panaudojimas) ir genetinius veislių, sugebančių konkuruoti su piktžolėmis arba išskiriančių fitotoksinus, stabdančius piktžolių augimą, išvedimas) piktžolių naikinimo būdus (41, p.20).

Alternatyvios žemdirbystės ūkiuose parenkant veisles tenka skaitytis su augalų mitybos formavimosi ypatumais, priemonių nuo ligų, kenkėjų ir piktžolių specifika. Daržovių auginimo šios žemdirbystės sąlygomis rekomendacijose pateikiama detali kiekvienos kultūros reikalavimų įvairiomis auginimo sąlygomis charakteristika. Esant labai didelei dirvožemio ir kitų sąlygų įvairovei (padidintam rūgštingumui, drėgmei, sausrai), būtina turėti ir įdiegti specialias veisles.

Pagal derliaus kiekį alternatyvios žemdirbystės fermeriai daugeliu atvejų negali konkuruoti su tradicinės žemdirbystės fermeriais. Patenkinamas derliaus dydis visiškai priklauso nuo mėšlo ir komposto kiekio, taip pat nuo ploto, kurį fermeris gali skirti ankštinėms kultūroms, dydžio.

Gyvulininkystės pagrindas yra atsižvelgimas į gyvulių fiziologiją, elgesį ir genetiškai paveldimus poreikius. Tai įgyvendinama apsirūpinant pakankamu kiekiu geros kokybės ekologiškai švarių pašarų, pritaikant augalininkystės produkcijos gamybos sistemas gyvulių genetiškai paveldimiems poreikiams ir pasirūpinant tinkama veterinarine priežiūra. Ekologinė gyvulininkystės sąlygomis būtina papildyti trūkstamus organizmui elementus. Intensyviai tręšiant azoto, fosforo ir kalio trąšomis, per augmeniją išsenka kiti makro ir mikroelementai. Gyvulio organizmui trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti pirmiausia gamtiniais produktais, sapropeliu, gesintomis kalkėmis, kaulamilčiais, kalcio fosfatu ir kt. Alternatyvios gyvulininkystės sąlygomis nesiekiama maksimalios naudos, o gyvulių gydymui naudojamos vaistažolės, draudžiama naudoti antibiotikus, sintetinius preparatus ir augimą skatinančias medžiagas – hormonus. Gyvuliams turi būti sudarytos optimalios laikymo sąlygos: temperatūra
kenkti sveikatai, o ir visa aplinka turi teikti prielaidas gyvulio sveikatai ir produktyvumui. Būtinos bestresinės sąlygos.

Natūralaus – gamtinio ekologinio balanso pagrindas yra harmoningas ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės. Tai pasiekiama sureguliuojant ūkyje užauginamo pašaro kiekį ir gyvulių skaičių. Šios specifinės proporcijos turi būti išlaikomos, neviršijant gyvulių skaičiaus ūkyje maksimumo.

Ekologinis ūkininkavimas reikalauja nemažai pakeitimų ūkininkavimo sistemoje, todėl čia privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis. Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologiškai ūkininkaujant, reikia laikytis griežtų, tarptautinių institucijų nustatytų taisyklių, o jų produkcijai taikoma produkcijos kilmės sertifikacija. Būtent produktų sertifikavimas ir ženklinimas lėmė didžiulę jų paklausą rinkoje. Tokių ūkių veikla nuolat kontroliuojama specialių tarnybų, kurios ir išduoda sertifikatą (tam tikrą pažymėjimą) ūkiui ir jo išaugintai produkcijai. Sertifikuojamos ir įvairios medžiagos, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, bei perdirbimo, realizacijos įmonės ir jų produkcija. Pagal tarptautines taisykles tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti ekologiškus produktus. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų produktų gamybos sistemoje.

Anot V.Rutkovienės, ekologinis ūkininkavimas – tai visiškai nauja ūkininkavimo filosofija, naujas gyvenimo būdas, naujos gamybos ir perdirbimo technologijos, griežtai reglamentuotos žemės ūkio produktų gamybos procesas. Šiai veiklai įgyvendinti reikalingos mokslininkų žinios, praktikų patirtis, pasiaukojimas ir užsispyrimas. Tačiau amerikiečių mokslininkai Dž.P.Reiganoldas, R.I.Papendikas, Dž.F.Paras tokio ūkininkavimo ištakas sieja su Rytų Azijos tautų (Kinijos, Korėjos, Japonijos) ūkininkavimu 4 tūkst. metų laikotarpiu. Ekologinį-subalansuotą ūkį jie vadina grįžimu prie senų žemdirbystės metodų kartu su šiuolaikinėmis technologijomis ir atsisakymu potencialiai pavojingų cheminių priemonių, padarysiančių žemės ūkį ekologiškai švarų ir ekonomiškai pelningesnį. Autoriai pabrėžia, jog tai nėra grįžimas prie žemdirbystės metodų, egsistavusių iki pramoninės industralizacijos.

Nagrinėdama ekologinę žemdirbystę ekonominiu aspektu, remsiuosi užsienio autorių S.Padel, Dž.P.Reiganoldo, R.I.Papendiko, Dž.F.Paro, L.Elioto, A.Andžeromo ir kitų atliktais tyrimais ir pateiktais duomenimis.

S.Padel kaip tik ir iškelia dilemą: ar suderinami dalykai yra ekologija ir ekonomika. Ji teigia, kad ekologinė žemdirbystė nukreipta formuoti tokį žemės ūkį, kuris ilgainiui taptų gyvybės ir gamybos pagrindu, stiprintų visus gyvus organizmus ir būtų stabilia sistema. Šie tikslai, autorės vertinimu, neprieštarauja ekonomikai, nors dažnai ir atrodo, kad tarp nagrinėjamų sąvokų yra neišsprendžiami prieštaravimai. Jie atsiranda dėl to, kad neįvertinamos išorinės išlaidos. Tam, kad skaičiavimai parodytų trūkumus arba privalumus kokio nors ūkininkavimo būdo ekonomikai bendrai, būtina į šiuos skaičiavimus įtraukti tokio ūkininkavimo pasekmes, t.y. neigiamo poveikio aplinkai ir žmogui, nes tai sąnaudos, kurias apmoka visa visuomenė. Lygiai taip pat bet kokios ūkinės veiklos rezultatai turi būti vertinami supančios aplinkos ir kaimo teritorijos atžvilgiu. Jeigu, pavyzdžiui, į komunalinio vandens tiekimą būtų įvestas materialinės atsakomybės principas už daromą žalą, tai progresuojantis geriamo vandens užteršimas nitratais padidintų išlaidas tų įmonių, kurių neekologiškas šeimininkavimas užteršia gruntinius vandenis. Jeigu visos išlaidos susietos su vandens tarša gaminant ir naudojant augalų apsaugos priemones būtų kompensuojamos šių priemonių kainos padidėjimu, tai herbicidų naudojimas žemės ūkyje greičiausiai iš karto taptų nerentabiliu.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2799 žodžiai iš 8915 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.