Ekologinis ūkininkavimas
5 (100%) 1 vote

Ekologinis ūkininkavimas

112131415161718191

EKOLOGINIS ŪKININKAVIMAS

Kokia ekologinio ūkininkavimo esmė?

Ekologinis žemės ūkis pagrįstas moderniomis, aplinkai palankiomis

technologijomis. Jame naudojamos ne sintetinės cheminės medžiagos (trąšos, pesticidai,

vaistai, augimo skatintojai ir kt.), o natūralios organinės ir mineralinės medžiagos.

Naudojamasi sėjomainomis, ūkyje sukauptomis organinėmis trąšomis (augalų

liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša), kenkėjų, ligų ir piktžolių

necheminės kontrolės metodais. Siekiama uždaro energijos ir maisto medžiagų apytakos

ciklo. Dirvožemio struktūros ir derlingumo gerinimas yra augalinės produkcijos

ekologiniame ūkyje pagrindas. Gyvulininkystėje atsižvelgiama į gyvulių fiziologiją,

elgesį, paveldimus poreikius, aprūpinant gyvulius geros kokybės ekologiškais pašarais.

Ryšys tarp augalininkystės ir gyvulininkystės yra subalansuotos ūkio plėtros pagrindas.

Kuo ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų?

Ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio

taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir

ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje, o tai didina jų paklausą. Tik

sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų

ženklu.

Kas yra sertifikavimas?

Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (paslauga) atitinka

standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Sertifikavimą atlieka fizinis ar

juridinis asmuo, nepriklausomas nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Produkcija

sertifikuojama siekiant patvirtinti, kad ji nekenksminga sveikatai, turtui, aplinkai.

Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas.

Kas Lietuvoje atlieka sertifikavimą?

Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė

VšĮ „Ekoagros“ ir pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo darbus. Ši

įstaiga tikrina bei sertifikuoja ūkius ir įmones, gaminančius ekologiškus produktus, taip

pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamybai.

Ką reikia daryti, norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?

Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo susipažįsta su

Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, parengia ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę

gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą ir

laikymą, produkcijos saugojimo sąlygas. Pateikus sertifikacijos įstaigai prašymą,

duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašoma sertifikavimo

darbų sutartis su „Ekoagros“, paskiriamas tikrintojas, kuris nustato, ar pareiškėjas

ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet). Neradus

pažeidimų, išduodamas Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio

ūkio sertifikatas.

Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis gali būti nuo

2 iki 3 metų. Po to, atlikus reikalingus patikrinimus, „Ekoagros“ išduoda Ekologinės

gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais metais

išaugintai produkcijai). Page 2

Ekologinis ūkininkavimas

Klausimynas 2

Koks yra pagrindinis dokumentas, kuriuo reikia vadovautis?

Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas gali būti Ekologinio

žemės ūkio taisyklės. Taisyklės suderintos su ES reglamentais, jos numato ekologiškų

produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles

produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais.

Kaip ženklinami ekologiški produktai?

Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus

ekologiškų produktų ženklu:

Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse.

Lietuvai tapus ES nare, ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu ES

ženklu:

Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų ūkių ir

įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.

Kaip vystosi ekologinis ūkis ES?

Ekologinio žemės ūkio sektorius yra dinamiškiausias ES sektorius. 1985 metais

ekologiškai ūkininkaujama buvo 0,1 mln. ha plote, o 2001 metų pabaigoje ekologinių

ūkių plotai sudarė daugiau nei 4,4 mln. ha. Labai sparti ekologinio žemės ūkio plėtra

stebima pastarajame dešimtmetyje. Pradėjus finansiškai remti ekologinius ūkius, jų

plotai ES padidėjo nuo 0,5 proc. 1993 metais iki 3,2 proc. 2001 metais ir toliau turi

tendenciją augti. Nors bendras ekologinių ūkių plotas ES palyginti nedidelis, tačiau

stebina ekologinio ūkio plėtros tempai (vidutiniškai per metus 20–30 proc.), kurie labai

skiriasi nuo kitų žemės ūkio sektorių.

Ar kitose šalyse, stojančiose į ES, ekologiškai ūkininkaujama?

Visose šalyse kandidatėse į ES ekologinis žemės ūkis yra plėtojamas. Pagal

sertifikuotos žemės plotą pirmauja Čekijos Respublika, kurioje 2001 metų pabaigoje šis

plotas buvo apie 218 tūkst. ha (apie 5 proc. viso ploto). Vidutiniškai šalyse kandidatėse

ekologiškai ūkininkaujama beveik 0,3 proc. žemės ūkio naudmenų ploto.

Kokia ekologinio žemės ūkio situacija Lietuvoje?

Lietuvoje pirmos ekologinio ūkio organizacijos pradėtos
kurti 1991 metais.

Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993-aisiais. 2002 metais iš viso buvo

sertifikuoti 393 ūkiai, o visas plotas užėmė beveik 9 tūkst. ha.

Ar ekologiškas gamybos būdas turi įtakos derliaus pokyčiams?

Ekologinės gamybos ūkiuose paprastai gaunamas mažesnis derlius nei

chemizuotuose. Derliaus skirtumai ekologinės gamybos ir įprastiniuose ūkiuose

priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, regiono gamtinių sąlygų. Varpinių javų

derlius ekologinės gamybos ūkiuose paprastai yra 30–40 proc. mažesnis nei

įprastiniuose. Bulvių derlius įvairiose šalyse labai skiriasi, todėl apibendrinančias

išvadas apie jo priklausomybę nuo žemdirbystės sistemos sunku daryti. Daržovių ir Page 3

Ekologinis ūkininkavimas

Klausimynas 3

ankštinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose būna net didesnis nei įprastiniuose

ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis ar toks pat.

Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausi pokyčiai gamyboje yra pereinamuoju

laikotarpiu. Laikotarpio pradžioje derlius labai mažėja, vėliau pradeda augti, o kai kada

net ir viršyti chemizuoto ūkio derlių.

Ar remiamas ekologinis ūkininkavimas ES?

Daugelyje šalių ekonominė situacija priklauso nuo subsidijų ekologiniams

ūkiams. Visose ES šalyse šis ūkininkavimo būdas remiamas, bet skiriasi paramos lygis. Austrijoje, Danijoje, Vokietijoje ir Šveicarijoje subsidijos sudaro net 16–24 proc. ūkio

pajamų.

Ar skiriasi ekologiškų produktų kainos?

Kainų lygis priklauso nuo produktų tipo, paklausos bei prekybos būdo. Daugelio

augalininkystės produktų, išaugintų chemizuotuose ir ekologiniuose ūkiuose, kainos

labai skiriasi. Pavyzdžiui, ekologiškų kviečių kaina, kurią gauna augintojai, vidutiniškai

yra 1,5–2 kartus, bulvių – 1,5–5 kartus didesnė nei chemizuotuose ūkiuose išaugintų.

Gyvulininkystės produktų kainos skiriasi daug mažiau, pavyzdžiui, ekologiško pieno

kaina yra 8–30, jautienos – 30, kiaulienos – 20–70 proc. didesnė.

Ekologiškų produktų kaina skiriasi nuo pereinamojo laikotarpio ūkių

produkcijos kainų, nes tik gavus ekologinio ūkio statusą ir sertifikatą, produktas gali

būti parduodamas kaip ekologiškas.

Ar skiriasi ūkių pajamos?

Ekologinių ūkių situacijos Europoje analizė rodo, kad vidutiniškai ekologinių

ūkių pajamos yra panašios į chemizuotų ūkių. Pereinamuoju laikotarpiu pajamos

paprastai mažėja, nes derlius yra mažesnis, o produkcija negali būti realizuojama kaip

ekologiška. Pasibaigus pereinamajam laikotarpiui ir ūkiui gavus ekologinio ūkio statusą,

ekologiškų produktų kaina yra didesnė nei chemizuoto ar pereinamojo laikotarpio, todėl

pajamos didėja. Kadangi ekologiškų produktų kainos yra aukštesnės ir ūkiams teikiama

parama, ekologinės augalininkystės ūkiai dirba pelningiau nei chemizuoti.

Ar ekologiški produktai turi paklausą?

Ekologiškų produktų rinka yra nedidelė, tačiau sparčiai auganti, nes vartotojų

susidomėjimas ekologiškais produktais didėja. Šių produktų paklausa ES šalyse viršija

pasiūlą ir tikimasi, kad bent 5–10 metų Europoje situacija nesikeis. Manoma, kad ir

ateityje paklausa ir toliau didės, nes vartotojai pageidauja sveikų maisto produktų.

Palaipsniui ji bus patenkinama, kadangi gamintojai didins ekologiškų produktų gamybą,

orientuodamiesi į besiplečiančius rinkos poreikius. Lietuviški ekologiški produktai turi

didelę paklausą vidaus ir ES rinkoje.

Kur reikia kreiptis norint sertifikuoti ūkį ar įmonę?

VšĮ „Ekoagros“, Studentų g. 11, Akademija, LT-4324 Kauno r.

Tel./faks.: 8-37 397445

El. paštas:

ekoukis@nora.lzua.lt





Ekologinės gamybos ūkio tikrinimo ir sertifikavimo tvarka

Ekologinės gamybos ūkio sertifikavimas – tai viso žemės ūkio produktų gamybos proceso tikrinimas: nuo aplinkos sąlygų vertinimo, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui. Ekologinės gamybos žemės ūkio sertifikavimas skiriasi nuo kitų sertifikavimo rūšių tuo, kad tikrinamas visa gamybos procesas, o ne galutinis produktas.

Nusprendus ekologiškai ūkininkauti, būtina susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis (EŽŪT). Reikia kreiptis į sertifikavimo įstaigą „Ekoagros“ dėl ūkio sertifikavimo:

Šios įstaigos specialistai, tikrina ir sertifikuoja ekologinės gamybos ūkius, perdirbimo bei realizavimo įmones bei jų gaminamą produkciją. Informuoja bei platina specialią literatūrą apie ekologiškų produktų sertifikavimą ir vykdo švietėjišką veiklą ekologinio žemės ūkio sertifikavimo klausimais.

Sutvarkius visus dokumentus, „Ekoagros“ tikrintojai pirmą kartą tikrina ūkį balandžio – liepos mėn. Tikrinimo tikslas – įsitikinti, ar ūkininkavimo būdas atitinka EŽŪT reikalavimus. Pagal tikrintojų pateiktus protokolus Sertifikavimo komiteto ekspertai sprendžia apie ekologinės gamybos ūkio statuso suteikimą (pereinant iš įprastinio ūkio į ekologinės gamybos ūkį, taikomas pereinamasis laikotarpis nuo 1-erių iki 3-jų metų, atsižvelgiant į pasėlių struktūrą: vienmečiams augalams – dveji ekologinio ūkininkavimo metai, daugiamečiams augalams, išskyrus pievas, ganyklas ir daugiametes žoles – treji ekologinio ūkininkavimo metai). Atlikus tikrinimo darbų ekspertizę, parengiamas
nutarimas. Jeigu nutarimas teigiamas, išduodamas sertifikatas, supažindinant gamintoją raštu su nutarimu ir tikrinimo metu nustatytais trūkumais, nurodant terminus jiems pašalinti. Jeigu nutarimas neigiamas, raštu pranešama, nurodant priežastį, neleidusią sertifikuoti ūkio.

Sertifikatas išduodamas vieneriems metams (einamų metų produkcijai). Sertifikavimo komiteto nutarimu nepatenkintas pareiškėjas gali raštu pateikti skundą, kuris bus išnagrinėtas EŽŪT nustatytą tvarka.

Ūkyje nustačius EŽŪT reikalavimų pažeidimus, taikomos sankcijos ir desertifikacija, numatyti šių Taisyklių 4.3 skyriuje.

Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai įtraukiami į katalogą „Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės“, kuris rengiamas ir platinamas kiekvienais metais.

„Ekoagros“ viešojoje įstaigoje galima gauti papildomos informacijos, susipažinti su „Ekologinės gamybos žemės ūkio taisyklėmis“, įsigyti katalogą „Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės, gauti Prašymą dėl ūkio sertifikavimo bei Ūkio anketą.

Ekologinę gamybą rėmė, remia ir rems

Viešąją įstaigą „Ekoagros“ įkūrė Žemės ūkio ir Sveikatos apsaugos ministerijos. Ekologiškai ūkininkaujančių kasmet pastebimai gausėja ir Lietuvoje, ir Vilniaus apskrityje, ir Švenčionių rajone.

Vien tik šiemet ekologiškai ūkininkauti pareiškė norą daugiau negu 30 švenčioniškių (pernai buvo 18 sertifikuotų arba pereinamojo laikotarpio ūkių). Į vasario 25 d. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Švenčionių r. biuro surengtą seminarą apsilankė daug žemdirbių. Ekologinio ūkininkavimo klausimais juos konsultavo VšĮ „Ekoagros“ atstovė Židronė Grabažienė.

Bronius NARKŪNAS

Plati veiklos sritis

Nuo ko prasideda ekologinis ūkininkavimas? Ž. Grabažienė į šį klausimą atsakė trumpai: pirmiausia nuo ūkininkaujančio noro ir apsisprendimo. Suprantama, būtina turėti nuosavos arba nuomojamos žemės. Tokio ūkininkavimo gairės konkrečiai nusakytos Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis. Jas turi arba gali turėti kiekvienas, pasirinkęs šį ūkininkavimo kelią. Sertifikuoti ekologiniai ūkiai įrašyti į katalogą „Sertifikuoti ekologinės gamybos ir pereinamojo laikotarpio ūkiai bei įmonės“. Šiame kataloge yra ir ne vieno švenčioniškio pavardė, nurodyta veiklos rūšis.

Ekologinis ūkininkavimas – tai augalininkystės, gyvulininkystės, žuvininkystės, grybininkystės, natūraliųjų produktų (vaistažolių, grybų, uogų) sritys. Šis procesas apima ne vieną laikotarpį: pagaminimą, perdirbimą, saugojimą, pardavimą.

Ekologiškų grūdų stinga

Anksčiau dažnai girdėdavome, kad ES šalys senbuvės ekologinės gamybos produktų labai pageidauja ir už juos moka didelius pinigus. Dabar, Ž. Grabažienės tvirtinimu, jau ir Lietuvoje turime sertifikuotų perdirbimo įmonių, už ekologiškus kviečius, rugius, miežius mokančių daug brangiau, negu šias gėrybes išaugintose sintetinėmis trąšomis patręštose dirvose. Tik tokių ekologiškų grūdų labai trūksta.Paraiškų pateikimo terminai

Ūkininkauti tik švarioje aplinkoje, nenaudojant nei sintetinės chemijos, nei gyvulių augimą skatinančių preparatų, konservantų, nei gyvulių ar bičių cheminių gydymo priemonių – šie ir daugelis kitų reikalavimų seniai žinomi. Nežinomi galbūt šiemetiniai paraiškų pateikimo VšĮ „Ekoagros“ terminai: jau anksčiau pradėję ekologiškai ūkininkauti tokias paraiškas su atitinkamais dokumentais turėjo pateikti iki kovo 1 d. Naujai pradedantiems šis terminas baigiasi iki balandžio 1 d.

Kaip laikomasi ūkininkavimo, sudarytų sutarčių sąlygų – apie tai, prasidėjus augalų vegetacijai, nuspręs į vietas atvykę „Ekoagros“ tikrintojai. Reikalavimus atitinkantiems ūkiams sertifikatus išduos ne vėliau kaip iki rugpjūčio 15 d.

Galės sumokėti ir dalimis

Be priekaištų ekologiškai ūkininkaujančiam ir tvarkančiam buhalterinę apskaitą mokamos išmokos. Tačiau pirmiausia mokestį „Ekoagros“ turi sumokėti ir žemdirbys. Nustatytas ir sertifikavimo mokestis – 17 Lt už 1 ha varpinių, 16,5 Lt – už daugiamečių žolių 1 ha ir t. t.

Galimas daiktas, kad kai kuriems žemdirbiams iškart sumokėti visą sertifikavimo mokestį per sunku. Todėl jo sumokėjimas gali būti suskirstytas i dvi ar daugiau dalių.

Tai numatyta skatinimo projekte

Vargu ar galima svajoti, kad ekologiškai ūkininkaujantis gautų tokį pat derlių, kokį tokio pat ar panašaus našumo žemėse gauna chemizuoto ūkio savininkas. Ekologinės gamybos ūkiams derliui didinti lieka daug mažiau priemonių – ypač kruopštus žemės įdirbimas, sėjomainų, kuriose ankštinės sudarytų ne mažiau kaip 20 proc. pasėlių plotų, tręšimas tik mėšlu arba žaliajai trąšai užartais lubinais ir t. t. Todėl projekte numatyta, kad, pavyzdžiui, be 300 Lt už varpinių hektarą, ekologiniams ūkiams dar bus primokama po 555 Lt. Taip pat numatyta išmokėti: už bulves – 600 Lt/ha, už pievas, ganyklas – 455 Lt/ha ir t. t. Tačiau už žalienas priemokų negaus, jei ūkyje laikomi gyvuliai nebus sertifikuoti. Kiekvienam sertifikuotam sąlyginiam gyvuliui turi tekti ne daugiau kaip 3 ha. Pavyzdžiui, ūkininkas turi 20 ha žalienų ir laiko 3 karves. Tokiu atveju jis išmoką gaus tik už 9 ha
Nepalankaus ūkininkavimo žemėse dar skiriama 270 Lt/ha.

Anksčiau 100 proc. skatinimo išmokas išmokėdavo tik pereinamuoju 2 metų laikotarpiu, o trečiaisiais jos sudarydavo tik 50 proc. Šiemet ir trečiaisiais, ir vėliau paskesniais ekologinio ūkininkavimo metais numatytos 100 proc. išmokos.

Ž. Grabažienės tvirtinimu, ekologinės gamybos ūkiai buvo, yra ir bus remiami.

Ekologinis ūkininkavimas – gelbėjimosi ratas mažažemiui

Algimantas GUDAITIS

Prieš kelias dienas peržengėme kalendorinio pavasario ribą. Nors apsnigtuose laukuose dar beveik nematyti pavasario ženklų, tačiau ūkininkai jau vis dažniau sustoja prie baigiamos ruošti darbams technikos, patikrina sėklos daigumą, konsultuojasi, ką naudingiau sėti ir sodinti pavasarį.

Bepigu stambiam, kelis šimtus hektarų dirbančiam ūkininkui – jau seniai suplanuotos sėjomainos, rudenį pasėti žiemkenčiai, numatyta, ką sės ir sodins pavasarį. Sudėtingiau mažažemiui ir vidutiniam ūkininkui.

Svari ES parama

Ką mažažemis sėtų ar sodintų, rudenį surinktas derlius ir pajamos jam vos grąžina metų išlaidas. Tačiau smulkiam ūkininkui į pagalbą ateina ekologinis ūkininkavimas. Tiesa, ekologiško ūkio niekas nedovanoja, jo nenusipirksi, nepersikelsi. Tokį ūkį reikia sukurti pačiam. Ekologinį ūkininkavimą stipriai remia Europos Sąjunga (ES).

Žemės ūkio skyriaus vyr. specialistė Lina Grygelaitienė skaičiais parodė, ko vertas ekologinis ūkininkavimas. Jei už įprastame (chemizuotame) ūkyje auginamų javų hektarą skiriama 307 Lt tiesioginė išmoka, tai už ekologiniame ūkyje auginamus javus – dar papildoma 1456 Lt/ha išmoka, už daugiametes žoles atitinkamai – 110 Lt/ha ir 413 Lt/ha, bulves – 110 Lt/ha ir 928 Lt/ha, vaistažoles – 110 Lt/ha ir 1596 Lt/ha, uogynus – 110 Lt/ha ir 2569 Lt/ha, sodus – 110 Lt/ha ir 2632 Lt/ha.

2002 metais rajone 21 ha plote ekologiškai ūkininkavo vienas ūkininkas, 2003 metais 97 ha ekologiškai prižiūrėjo jau 5 ūkininkai, 2004 metais 16 rajono ūkininkų ekologiškai tvarkėsi didesnėje nei 300 ha žemėje. Jei šiame plote būtų auginami vien javai, tie 16 ūkininkų papildomai gautų daugiau nei 400 tūkst. litų papildomų pajamų.

Trąšų ir chemikalų beveik nenaudojo

Keturvalakių seniūnijos Geisteriškių kaimo ūkininkai Zita ir Petras Švedai dirba 7,5 ha nuosavos žemės ir 1 ha nuomoja.

– Tokiame plote daug ko neužauginsi. Brangios trąšos, chemikalai, kuras. Jei sudėtum visas išlaidas ir dar pridėtum darbo kainą, tai, ko gero, mėsą, pieną, sviestą, sūrį ir kitus produktus pigiau būtų pirkti parduotuvėje, nei gamintis patiems, – skaičiavo Zita.

Tačiau, kad galėtum nusipirkti, reikia turėti pinigų. Švedus galima laikyti standartine lietuviško kaimo šeima. Zita ir Petras – dar ne pensininkai, prieš porą savaičių į marčias išleido dukrą Gintarę, Keturvalakių pagrindinėje mokykloje mokosi sūnus Juozas, šeimoje amžiumi vyriausia Petro mama, pasak jos pačios, su Popiežiumi vienmetė Eugenija.

– Rankas sudėję nesėdime. Turėjome 2 karves, vieną skyrėme „į pasogą“ dukrai, laikome kelis galvijų prieauglius, kiaulių, pasisėjame miežių, sodiname bulvių, daržovių, likusiuose ploteliuose ganome gyvulius, šienaujame, – aiškino Petras.

Tačiau taip tvarkydamiesi mažažemiai vos galą su galu suduria. Švedai skaito „Ūkininko patarėją“, „Santaką“, klausosi radijo, žiūri televiziją. Pasak Petro, apie ekologišką ūkininkavimą pirmiausiai ir išgirdo iš informacijos priemonių. „Pagalvojome, o kodėl savo ūkį neįteisinus kaip ekologinį. Mes ir be įrodančių dokumentų jau beveik ekologiškai ūkininkaujame. Mineralinės trąšos brangios, jų beveik nenaudojame, o su chemikalais tik bulves nuo kolorado nupurškiame“, – aiškino Zita.

Pradėjo nuo pereinamojo laikotarpio

Petras, pasikonsultavęs su Žemės ūkio skyriaus specialistais paruošė reikiamus dokumentus ir praeitų metų pavasarį kreipėsi į VšĮ „Ekoagros“ Kaune, kad jų ūkiui būtų suteiktas ekologinio ūkio statusas. Kaip jiems paaiškino „Ekoagros“ specialistai, ekologinės gamybos ūkio vardas iš karto beveik niekam nesuteikiamas.

Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo turi susipažinti su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, parengti ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybą planą, numatyti tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą ir laikymą, produkcijos saugojimo sąlygas. Pateikus sertifikatų įstaigai prašymą, duomenis apie ūkininkavimą, ūkio tvarkymo planą, kitą dokumentaciją, pasirašoma sertifikavimo darbų sutartis su „Ekoagros“. Taip pat paskiriamas tikrintojas, kuris nustato, kaip pareiškėjas pasiruošęs ekologiškai ūkininkauti, ar pasirinkęs šį kelią jis tvarkosi pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles. Neradus pažeidimų, išduodamas Ekologinės gamybos ūkio ar Ekologinės gamybos pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatas.

Po pateikto prašymo ir pirmos patikros Švedų ūkio 3,6 ha varpinių ir ankštinių pasėlių plotui ir 1,2 ha daugiamečių žolių plotui „Ekoagros“ suteikė Ekologinės gamybos pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatą. Anksčiau Ekologinės gamybos ūkio sertifikatą buvo leidžiama suteikti ir daliai žemės ūkio naudmenų. Papildžius Ekologinio žemės ūkio taisykles,
gamybos ūkio vardą galima suteikti tik visam ūkiui.

Ūkininkas, rengdamas ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybą planą, per 2–3 metus turi pasiruošti visiškam ekologiniam ūkininkavimui. Tie dveji treji paruošiamieji metai vadinami ekologinės gamybos ūkio pereinamuoju laikotarpiu. Šiuo laikotarpiu ūkio produkcija ekologiškų produktų ženklu dar nežymima, tačiau išmokos už ekologišką ūkininkavimą nustatytam žemės plotui jau mokamos.

Jau ieško ekologiškų grūdų

Nederėtų suprasti, kad ekologinio ūkininkavimo pinigus ES dalija veltui. Pradėjus ekologiškai ūkininkauti negalima sustoti pusiaukelėje. Ir Ekologinės gamybos ūkio pereinamojo laikotarpio, ir Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikiamas tik metams. Kasmet atvažiuoja „Ekoagros“ specialistas ir patikrina, kiek ūkininkas per metus pasistūmėjo tvarkydamas ūkį šia linkme.

Per paskutinę patikrą „Ekoagros“ atstovas Švedus įpareigojo vesti Ekologinės gamybos ūkio veiklos žurnalą, organinių trąšų mėšlidėje įrengti kietą pagrindą, šoninius bortelius ir srutų surinkimo duobę, 20 proc. ekologinio ploto apsėti ankštinėmis kultūromis. Tačiau už pernykštę pereinamojo laikotarpio ekologinę gamybą Švedai jau atsiims apie 5,7 tūkst. litų papildomų pajamų. Iš tokios sumos galima šimtą kitą litų paskirti ir mėšlidei sutvarkyti.

Rudenį Švedai užsisėjo savo užauginta ekologiška sėkla 3 ha žieminių kviečių. Taip pamažu gryninama ekologinė produkcija. Pavasarį ūkininkai ruošiasi pasėti 2 ha vasarinių kviečių ir hektarą žirnių, norėtų užsiveisti ekologiškai švarių lubinų.

Kol kas Švedai sertifikuotos ekologiškos produkcijos neturi, tačiau jau praeitais metais žuvininkystės ūkiai klausinėjo ieškojo švarių kviečių. Žuvų augintojai už toną tokių grūdų siūlė iki 400 litų.

Ekologiškų grūdų ieško ir karvelių, dekoratyvinių paukščių augintojai. Pastarieji tvirtina, kad pašėrus karvelius mineralinėmis trąšomis užaugintais grūdais, jie sunkiai bepaskrenda.

– Iš mano ekologinio ūkininkavimo didžiažemiai pasišaipo. Tačiau kiekvienam laivui – savas kapitonas. Aš iš 2 ha kviečių ir su kauptuku usnis iškapoju, o jie savuose 200 ha be chemijos jų neišnaikins, – tvirtino Petras.

Jei mažažemis sėkmingai parduotų savo derlių ir suskaičiuotų visas pajamas iš ekologinio ūkininkavimo, tai jo javai pasirodytų dar derlingesni nei didžiažemio. Smulkiam ir darbščiam ūkininkui ekologinis ūkininkavimas pasiūlytas kaip skęstančiam gelbėjimosi ratas, tik reikia nepavėluoti ir tvirtai jo įsitverti.

Sėjomainą galima apibrėžti taip: tai ariamos žemės naudojimo būdas, kai ji suskirstoma lygiais ir pastoviais laukais, kuriuose žemės ūkio augalai kaitomi iš anksto nustatyta tvarka, atsižvelgiant į ūkio gamtines, ekonomines ir organizacines sąlygas. Žemės ūkio augalų kaitymo tvarka vadinama sėjomainos schema, o laikas, per kurį visos schemoje numatytos kultūros pereina per vieną sėjomainos lauką – sėjomainos rotacija. Kiekvienas į sėjomainos schemą įeinantis augalas, pūdymas arba kelių giminingų augalų, auginamų viename lauke, grupė yra sėjomainos narys. Kad visi augalai minėti sėjomainos schemoje, rastų vietą, kur galėtų būti pasėti, daroma tiek sėjomainos laukų, kiek yra sėjomainos narių.

Sudarant sėjomainos schemą galima numatyti, kad kiekviename lauke kultūriniai augalai keistųsi kasmet arba, kad tas pasikeitimas vyktų periodiškai – kas keleri metai. Kai viename sėjomainos lauke kelerius metus iš eilės sėjami tie patys augalai, vadinama atsėliavimu. Jis gali būti trumpas ir ilgas. Trumpai atsėliuojamus augalus skiriame prie laikinų atsėlių. Jų trukmė 2-3 metai. Jie neardo sėjomainos. Ilgai atsėliuojami augalai yra pastovūs atsėliai arba monokultūros. Tokie pasėliai jau nepriklauso sėjomainai, nes atsėliavimo trukmė viršija įprastinių sėjomainų rotacijas.

Pasėlių struktūra – tai visų ūkyje auginamų vienmečių ir daugiamečių augalų sąrašas, kuriame nurodytas kiekvienos kultūros plotas procentais nuo bendrojo pasėlių ploto. Pasėlio struktūros parinkimas rodo ne tik ūkio gamybos kryptį, bet ir ūkininkavimo intensyumą, todėl yra svarbus ekonomikos rodiklis. Teisingai parinkta pasėlių struktūra sudaro palankias sąlygas gamybai plėtoti, o bloga pasėlių struktūra ūkiui duoda tik nuostolius.

Svarbiausi veiksniai, lemiantys tinkamos pasėlių struktūros parinkimą yra šie:

1. Gamtinės sąlygos (klimatas ir dirvožemis), nes nuo jų labiausiai priklauso žemės ūkio augalų derlingumas. Ignoruojant šį pasėlių struktūros parinkimo veiksnį galima turėti didelių nuostolių (plačiau I-11).

2. Žemės ūkio produktų reikšmė ir kainos. Jos diktuoja ūkininkavimo kryptį ir pasėlio koncentravimo laipsnį.

3. Žemės ūkio augalų auginimo išlaidos. Jos turi atitikti materialines ir ekonomines galimybes, antraip pasėlių struktūra taps didžiausia rentabilaus ūkininkavimo kliūtimi (plačiau I-15).

4. Tolygus sezoninių darbų pasiskirstymas per vegetacijos laikotarpį, siekiant išvengti daug darbų tuo pačiu metu.

5. Tinkamu pasėlių plotų santykiu tarp dirvos derlingumą išnaudojančių ir jį atkuriančių augalų palaikomas ir didinamas dirvos derlingumas (plačiau I-12).

Nustačius, kokia
būti ūkio pasėlių struktūra, reikia pereiti prie svarbiausio sėjomainos elemento – kultūrų kaitos, arba sėjomainos schemos sudarymo.

Kaitomi kultūriniai augalai turi savo priešsėlį ir posėlį. Priešsėlis – tai anksčiau tame pačiame lauke augusieji kultūriniai augalai, o posėlis – tai būsimi augalai, kurie augs dabartinius nuėmus. Gerai sėjomainos schemai keliami šie reikalavimai:

1) ji turi derintis su pasėlių struktūra.

2) joje turi būti išlaikyta kiekvieno kultūrinio augalo bent minimali į tą pačią vietą leistino grįžimo pertrauka.

3) kiekvienas jos narys turi eiti po kiek galima geresnio priešsėlio.

Iš sėjomainos schemos matyti, kuri dalis viso sėjomainai skirto ploto tenka kiekvienai kultūrai. Tarkime, kad sėjomaina susideda iš 8 sėjomainos narių, iš kurių 4 yra javai. Žinodami, kad vienam sėjomainos nariui tenka 12,5 % visos sėjomainos ploto, javai šiame plote sudarys 50 % (100:8=12,5; 12,5×4=50). Šitaip yra lengva patikrinti, ar sėjomainos schema derinasi su pasirinkta pasėlių struktūra. Esant nesaryšiui tarp pasėlių struktūros ir sėjomainos schemos, pastaroji pataisoma.

Dirvoje gyvenantys augalų kenkėjai ir ligų sukėlėjai yra gerai prisitaikę parazituoti tik tam tikros rūšies arba kelių giminingų rūšių kultūrinius augalus. Jų išsilaikymas dirvoje priklauso nuo to, ar jie turi maitintoją. Jei šie parazitiniai organizmai netenka maitintojo, tai anksčiau ar vėliau žūsta. Jų išsilaikymo dirvoje trukmė nėra vienoda. Sudarinėjant sėjomainų schemas, reikėtų laikytis tokios trumpiausios augalų auginimo pertraukos: žieminiams ir vasariniams kviečiams – 2 m., žieminiams rugiams – 0-1 m, miežiams – 0 m., miežiams po jų atsėlio – 1-2 m., avižoms – 3 m., žirniams – 4 m., vikiams – 3 m., pašarinėms pupoms – 3 m., geltonžiedžiams lubinams – 3 m., linams – 4 m., cukriniams ir pašariniams runkeliams – 0 m., cukriniams ir pašariniams runkeliams po jų atsėlio – 3-4 m., bulvėms sėklai – 3-4 m., bulvėms maistui, pašarui ir pramonei – 0 m., bulvėms po atsėlio – 3-4 m., kukurūzams – 0 m., kukurūzams po jų atsėlio – 1 m., raudoniesiems dobilams – 4 m., baltiesiems ir rausviesiems dobilams – 2 m., mėlynžiedėms liucernoms – 4 m., geltonžiedėms liucernoms – 3 m., paprastiesiems gargždeniams – 3 m., pašariniams motiejukams – 2 m., tikriesiems eraičinams – 2 m., vikių ir avižų mišiniui žaliajam pašarui – 0-1 m.

Kultūriniai augalai pagal daromą įtaką dirvai skirstomi į kaupiamuosius (plačiau I-1) varpinius javus (plačiau I-2), ankštinius javus (plačiau I-3), daugiametes žoles (plačiau I-4).

Šiuos nevienodos priešsėlinės vertės augalus galima suskirstyti į 2 grupes: vieni – dirvos derlingumą išnaudoja, bet prie jo padidinimo neprisideda, antri – dirvos derlingumą atkuria, palaiko ir didina. Prie pirmųjų priskirtini linai ir varpiniai javai, prie antrųjų – kaupiamieji, ankštiniai javai, daugiametės žolės. Kad visi žemės ūkio augalai sėjomainos schemoje išsidėstytų po gerų priešsėlių, reikia, kad dirvos derlingumą mažinantys augalai būtų keičiami dirvos derlingumą didinančiais augalais. Šitokie kultūrinių augalų deriniai vadinami sėjomainos grandimis. Taigi sėjomainos grandis yra ne atsitiktinis, o objektyvus dalykas. Ji turi prasidėti pūdymais, ankštiniais javais, kaupiamaisiais, daugiametėmis žolėmis ir baigtis varpiniais javais arba linais.

Narių skaičius grandyje daugiausia priklauso nuo derlingumą didinančių augalų daromos įtakos dirvai. Jei ta įtaka didelė ir ilgai trunkanti, grandyje galima turėti daugiau derlingumą išnaudojančių kultūrų. Dirvos derlingumą didinančių augalų įtakai mažėjant, trumpėja derlingumą išnaudojančių augalų auginimo laikotarpis. Sėjomainos grandis tikslinga vadinti pagal dirvos derlingumą atkuriančius ir didinančius narius. Tad galima skirti:

• žolinę grandį, kuri prasideda pirmųjų naudojimo metų daugiametėmis žolėmis (plačiau I-5);

• ankštinę grandį, kur prasideda su ankštiniais javais grūdams arba žaliajai masei (plačiau I-6);

• kaupiamąją grandį, prasidedančią šakniavaisiais, bulvėmis, kukurūzais ar kitokiais kaupiamaisiais (plačiau I-7);

• sideralinę grandį, kuri prasideda augalais, skirtais žaliajai trąšai (plačiau I-8);

• mišriąją grandį. Į jos sudėtį įeina keli dirvą gerinantys kultūriniai augalai, bet priklausantys skirtingoms biologinėms grupėms, pavyzdžiui, daugiametės žolės ir bulvės, pupos ir cukriniai runkeliai (plačiau I-9).

Kadangi dirvos derlingumą išnaudojantys augalai gali būti žieminiai ir vasariniai, tai, ką sėti po dirvos derlingumą atkuriančių narų, priklauso nuo pastarųjų derliaus nuėmimo laiko. Pavyzdžiui, ankštinėje grandyje, kur dirvos derlingumą didinantis narys yra vikių ir avižų mišinys, jei jis bus panaudotas žaliajai masei, – galima sėti žiemkenčius, o jei grūdams – tik vasarojų. Dirvožemio derlingumą galima palaikyti ir tarpinių pasėlių augalais (plačiau I-14).

Sėjomainų pavyzdžiai (plačiau I-10).

I-1

Kaupiamieji – jų įtaka posėliui daugiausia pasireiškia nesunaudotomis organinių trąšų maisto medžiagomis ir apvalytu nuo daugiamečių piktžolių armeniu. Pačių kaupiamųjų augalų šaknynas nėra didelis ir nelabai gali prisidėti prie humuso
gausinimo. Tačiau pakartotinis tarpueilių dirbimas labai eikvoja dirvos humuso ir azoto išteklius, blogina dirvos struktūrą. Ypač ardoma struktūra rudens derliaus dorojimo darbų metu, kai šlapią dirvą stipriai slegia mašinos ir transporto priemonės.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4630 žodžiai iš 9247 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.