Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba ir rinkodara
4.5 (90%) 2 votes

Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba ir rinkodara

1121314151617181

TURINYS

ĮVADAS………………………………………………………………………………………………………………………………4

1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO YPATUMAI………………………………………………………………..6

1.1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ……………………………………………………………………………….6

1.2. EKOLOGINIO ŪKIO SERTIFIKAVIMAS………………………………………………………………………………7

1.3. EKOLOGINIO ŪKIO STIPRIOSIOS IR SILPNOSIOS PUSĖS BEI EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO MOTYVACIJA…………………………………………………………………………………………………………….10

2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBA IR SUVARTOJIMAS…………………………………………………………………………………………………………..13

1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMINTOJAI………………………………………….13

1.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS APIMTYS………………………………..14

1.3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PASIŪLĄ BEI PAKLAUSĄ LEMIANTYS VEIKSNIAI…………………………………………………………………………………………………………………17

1.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų paklausą lemiantys ir ribojantys veiksniai…………………………………………………………………………………………………………….17

1.1.2. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pasiūla………………………………………………18

3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ APLINKOS VEIKSNIŲ ANALIZĖ……………………………………………………………………………………………………………………….21

1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PIRKĖJAI IR KONKURENTAI……………………….23

4. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ RINKODAROS ELEMENTŲ ANALIZĖ………………………………………………………………………………………………………………………24

1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTAI, JŲ SAVYBĖS IR PLĖTRA………………………….24

1.1.1. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gyvavimo ciklas………………………………….24

1.1.2. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų pakavimas………………………………………….26

1.1.3. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų ženklinimas………………………………………..27

1.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ KAINODARA IR KAINŲ POLITIKA……………….28

1.3. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PASKIRSTYMO SISTEMOS ANALIZĖ…………….30

1.4. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ RĖMIMO ANALIZĖ…………………………………..35

5. LIETUVIŠKŲ EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS PERSPEKTYVOS INTEGRACIJOS Į ES KONTEKSTE…………………………………………………….39

1.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ PELNINGUMAS……………………………………….39

1.2. LIETUVIŠKŲ EKOLOGIŠKŲ PRODUKTŲ PLĖTROS PERSPEKTYVOS…………………………………………41

IŠVADOS…………………………………………………………………………………………………………………………….44

LITERATŪROS SĄRAŠAS…………………………………………………………………………………………………..46

PRIEDAS…………………………………………………………………………………………………………………………….48

ĮVADAS

Po Nepriklausomybės atkūrimo, Lietuvos žemės ūkio politikoje iškelti tokie tikslai, kaip įvykdyti žemės reformą, privatizuoti kolūkių bei tarybinių ūkių turtą ir sukurti naują kainų bei pajamų palaikymo sistemą. Kitaip tariant, žemės ūkio politika siekė sukurti našesnį, orientuotą į rinką, konkurentabilų, tarptautinio lygio žemės ūkio ir maisto pramonės sektorių Lietuvoje.

Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą, iškyla būtinybė gaminti ne tik konkurencingus, paklausius rinkoje žemės ūkio ir maisto produktus, bet ir pasiekti, kad ūkininkavimo metodai būtų ekonomiškai naudingi, saugantys aplinką bei socialiai priimtini. Taigi, reikia kompleksiškai spręsti ekonominius, ekologinius bei socialinius klausimus. Šiuo požiūriu viena perspektyviausių ūkininkavimo sistemų yra ekologinis žemės ūkis. Tai ūkininkavimo sistema, grindžiama natūraliais biologiniais procesais ir medžiagomis, užtikrinant švarų ūkininkavimą, aukštos kokybės žemės ūkio ir maisto produktų gamybą.

Lietuvos ekologinio žemės ūkio plėtra prasidėjo sudėtingu šaliai periodu, kuomet tuo pačiu metu vyko daugelis ūkio reformų, praktiškai daugiau stabdančių nei skatinančių bet kokią ūkinę veiklą. Be to, iki Nepriklausomybės atkūrimo, šalies žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai nebuvo orientuoti į rinką ar vartotoją, kas neskatino jų domėtis rinkodaros svarba ir pritaikymu gaminių realizavime. Todėl atkūrus Nepriklausomybę, tiek įprastinio, tiek ekologinio ūkininkavimo
žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai bei perdirbėjai susidūrė su rinkodaros žinių trūkumu. Tai ypač aktualu ekologiškų produktų gamintojams ir perdirbėjams, kadangi ekologiški žemės ūkio ir maisto produktai – specifinė prekė rinkoje, ir būtinai reikia mokėti naudoti rinkodaros sistemos elementų naudojimo teikiamais privalumais, kad būtų užtikrintas norimas ūkio pelningumo lygis ir, be abejo, patenkinti vartotojų poreikiai.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir rinkodarą. Darbo tikslui įgyvendinti yra keliami tokie uždaviniai:

1. Išanalizuoti ekologinio ūkininkavimo ypatumus, apibrėžiant ekologinio ūkininkavimo esmę, išaiškinant ekologinio ūkio sertifikavimo taisykles bei išnagrinėti ekologinio ūkio stipriąsias bei silpnąsias puses ir ekologinio ūkininkavimo motyvaciją;

2. Išstudijuoti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir suvartojimą, pateikiant ir apibūdinant ekologiškų produktų gamintojus, išanalizuojant jų gaminamos produkcijos apimtis bei nustatant ekologiškų produktų pasiūlą bei paklausą lemiančius veiksnius;

3. Išnagrinėti ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų aplinkos veiksnius, atsižvelgiant į rinką, valstybės paramą bei pirkėjus;

4. Išanalizuoti ekologiškiems žemės ūkio ir maisto produktams taikomas rinkodaros sistemos priemones, apibūdinant ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gyvavimo ciklo, kainodaros ir kainų politikos, paskirstymo bei rėmimo ypatumus ir naudojamas rinkodaros strategijas.

5. Išstudijuoti lietuviškų ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos perspektyvas integracijos į Europos Sąjungą kontekste, apžvelgiant ekologiškų produktų gamybos ir perdirbimo pelningumą bei plėtros perspektyvas.

Nagrinėjant ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybą ir rinkodarą, tyrimo objektu yra laikoma ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamintojai ir jų produkcija, o tyrimo dalykas – ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamyba bei taikomos rinkodaros priemonės. Ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų gamybos ir jų rinkodaros teoriniai pagrindai analizuojami naudojantis specialios literatūros bendraisiais tyrimo metodais – Lietuvos ir užsienio autorių mokslinių, mokymo metodinių leidinių, periodinės literatūros logine analize ir sinteze, palyginamąja analize bei grafinio modeliavimo metodais.

Lietuvoje yra prielaidos ekologiškų produktų gamybai: palanki ekonominė ir ekologinė situacija, didėjanti vidaus ir užsienio ekologiškų produktų rinka, valstybės parama, nacionalinis ir tarptautinis sertifikacijos įstaigos “Ekoagros” pripažinimas, suteikiantis galimybes eksportuoti ekologiškus produktus. Įvairių šalių Vyriausybių atstovai pripažįsta, jog ekologinis žemės ūkis yra ateities ūkio modelis ir šio ūkio plėtrai turi būti skiriamas didelis dėmesys bei parama.

1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO YPATUMAI

1.1. EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO ESMĖ

Ekologinis žemės ūkis – tai ūkininkavimo sistema, kuri remiasi sėjomainomis ir jų rotacijomis, ūkyje sukaupiamomis organinėmis trąšomis: augalų liekanomis, gyvulių mėšlu, ankštiniais augalais, žaliąja trąša, kenkėjų, ligų ir piktžolių necheminės kontrolės metodų įvairove. Optimalu, kai sudaromas uždaras energijos apykaitos ciklas. Ekologinės žemdirbystės sistema labai apriboja sudėtinių sintetinių trąšų, pesticidų, herbicidų, augimo reguliatorių naudojimą ir taip padidina maisto produktų bei pašarų gyvybingumą (15, 9-10 p).

Ekologiniai ūkiai turi laikytis ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimų. Ekologinis ūkis turi būti sertifikuotas, visa produkcija turi būti pažymėta ekologiškai švarios produkcijos sertifikavimo ženklu. Turi būti parengtas ekologinio ūkio veiklos planas, sudaryti sėjomainų, tręšimo planai, įgyvendinta nustatytos formos apskaita.

Ūkininkavimo, taikant ekologinės žemdirbystės sistemas, ypatumai:

 sėjomainose būtina auginti ankštinius augalus;

 laukams tręšti naudoti organines trąšas ir gerai pagamintus kompostus;

 sudaryti palankias sąlygas daugintis sliekams ir kitiems mikro- bei makroorganizmams;

Kad mažėtų maisto medžiagų nuostoliai, reikia:

 gerai atlikti žemės dirbimo bei augalų priežiūros darbus;

 per dažnai nepurenti žemės, saugoti dirvožemį nuo pernelyg didelio susmulkinimo, organinių medžiagų mineralizacijos ir struktūros gadinimo bei suslėgimo;

 laikytis tinkamų žemės dirbimo ir sėjos terminų;

 sėti tarpinius augalus;

 gerinti dirvožemio struktūrą;

 plėsti daugiamečių augalų plotus.

Kad nesutriktų maisto medžiagų balansas, reikia nuolat tikrinti maisto medžiagų atsargas dirvožemyje. Trūkstamas maisto medžiagas būtina papildyti, tačiau tręšti reikia laikantis ekologinei žemdirbystei keliamų reikalavimų (15, 9-10 p).

Ekologinė gyvulininkystė yra svarbi sudėtinė ekologinio žemės ūkio sistemos dalis. Laikant gyvulius, susidaro uždari maisto medžiagų apytakos ciklai, kaupiamos organinės trąšos, tikslingiau panaudojami žemės plotai, išlaikomas ūkininkavimo sistemos balansas, vartotojams siūlomi įvairesni maisto produktai (7). Gyvulių reikėtų laikyti tiek, kiek reikia organinėms trąšoms sukaupti išsaugant natūralias ganiavos sąlygas. Pirkti
neturėtų sudaryti daugiau kaip 10% viso naudojamų pašarų kiekio (15, 9-10 p).

Ekologinis ūkininkavimas reikalauja ūkininkavimo sistemos pakeitimų, todėl privalomas 2-3 metų pereinamasis laikotarpis iš chemizuoto į ekologinės gamybos ūkį. Pagrindiniai ekologinio žemės ūkio tikslai yra šie (6, 9 p.):

 gaminti pakankamą kiekį aukštos kokybės, didelės maistinės vertės žemės ūkio produktus;

 ūkininkavimo sistemoje kurti, skatinti ir palaikyti uždarus biologinius ciklus;

 palaikyti ir didinti ilgalaikį dirvožemio derlingumą;

 taupiai naudoti materialinius ir energetinius išteklius, teikiant pirmenybę atsinaujinantiems resursams;

 auginti gyvulius taip, kad jų laikymo sąlygos atitiktų pagrindines jų įgimto elgesio savybes;

 mažinti aplinkos taršą;

 išsaugoti biologinę įvairovę;

 maksimaliai išsaugoti ekologiškų maisto produktų natūralias savybes, juos saugant ir perdirbant;

 žemės ūkio produktų gamintojams sudaryti pagrindinius poreikius tenkinančias gyvenimo sąlygas, saugią darbo aplinką, galimybę gauti pelną, jausti pasitenkinimą darbu.

Ekologinis žemės ūkis skiriasi nuo kitų ūkininkavimo būdų tuo, kad ekologinės gamybos ūkiai privalo laikytis griežtų ekologinio žemės ūkio taisyklių, o šių ūkių produkcijai taikoma kilmės sertifikacija. Produktų sertifikavimas ir ženklinimas padeda pirkėjams juos atskirti rinkoje ir tuo pačiu prisideda prie paklausos didėjimo. Tik sertifikuoti ūkiai ir įmonės gali realizuoti produktus, paženklintus ekologiškų produktų ženklu. Ekologinio ūkio sertifikavimas yra labai svarbus etapas ekologiškų maisto produktų gamybos sistemoje.

1.2. EKOLOGINIO ŪKIO SERTIFIKAVIMAS

Sertifikavimas – procedūra, kuri įrodo, kad produkcija (procesas, paslauga) atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus. Šią procedūrą gali atlikti:

– pirmoji šalis – gamintojas, tiekėjas;

– antroji šalis – pirkėjas;

– trečioji šalis – nepriklausomas asmuo ar organizacija (6, 9 p.).

Dažniausiai sertifikuoja trečioji šalis, t.y. fizinis ar juridinis asmuo, kuris pripažintas nepriklausomu nuo gamintojų ir pirkėjų interesų. Produkcija sertifikuojama turint tikslą patvirtinti, kad ji atitinka standarto ar kito norminio dokumento reikalavimus, užtikrinančius jos nekenksmingumą sveikatai, turtui, aplinkai bei saugą gyvybei. Sertifikavimas būna privalomas ir savanoriškas.

Ekologinės gamybos ūkių ir įmonių sertifikavimas yra savanoriškas. Apsisprendimas sertifikuoti ūkį ar įmonę dažnai pagrįstas noru realizuoti produktus ekologiškų produktų rinkoje, kurioje paklausa didesnė už pasiūlą ir produktų kaina didesnė nei įprastinių produktų.

Ekologinio žemės ūkio sertifikavimas yra šios gamybos metodo arba sistemos sertifikavimas. Ekologiškų produktų sertifikatas liudija, kad produktai yra pagaminti šioje sistemoje pagal Ekologinio žemės ūkio taisyklių reikalavimus, t.y. nusako produktų kilmę. Kilmė negali būti nustatyta įvairiais produktų analizės metodais, kaip tai daroma kitose produktų kokybės sertifikavimo sistemose. Ekologinių produktų gamybos procesas pagal nustatytas taisykles, produktų kilmė garantuoja jų kokybę. Gamybos proceso sertifikavimas yra kartu produktų ir kokybės sistemų sertifikavimas, nes yra tikrinamas visas gamybos procesas nuo aplinkos sąlygų, dirvos paruošimo, technologijų parinkimo iki produktų pateikimo vartotojui.

Ekologiniame ūkyje sertifikavimo objektai yra šie (6, 10 p.):

• Gamintojai -jų žemė, gamybos pastatai;

• Gamybos sistema – gamybos ir perdirbimo metodai, procesai, dokumentacija;

• Produktai – jie ženklinami ekologinio žemės ūkio sertifikavimo programos ženklu. Šis ženklas informuoja vartotojus, kad produktai yra sertifikuoti.

Ekologinio žemės ūkio sertifikavimo sistemai keliami dideli reikalavimai. Ji turi būti konfidenciali, patikima, objektyvi, nepriklausoma, kompetentinga, nesudėtinga, savarankiška, finansiškai efektyvi, atvira, informatyvi. Šių kriterijų prioritetus nustato pačios gamybos ir sertifikavimo sistemos sąlygos, rinkos bei bendrieji sertifikavimo reikalavimai, tačiau svarbiausi kriterijai visada yra kompetencija, objektyvumas ir savarankiškumas. Kai kurie kriterijai atrodo prieštaraujantys vienas kitam, pvz., atvirumas ir konfidencialumas (slaptumas). Tačiau taip nėra. Konfidencialumo dokumentai apibrėžia, kokia informacija yra konfidenciali, o kokia atvira. Atvira informacija yra ekologinio žemės ūkio taisyklės, inspektorių ir tarybos narių sąrašai, sertifikuotos žemės ūkio produkcijos ir gamintojų sąrašai ir kt. Visa kita informacija sertifikavimo sistemoje yra konfidenciali. Atvirumo principas reiškia, kad sertifikavimo programoje gali dalyvauti visi norintys, įsipareigoję vykdyti nustatytus reikalavimus.

Pagrindiniai sertifikavimo sistemos elementai yra (6, 10-11 p.): taisyklės (standartai), tikrinimas, sertifikavimas, ženklinimas, informacija. Vienas iš svarbiausių sistemos elementų yra standartai. Pagrindiniai tarptautiniai standartai yra:

1. Europos Sąjungos reglamentas 2092/91 dėl žemės ūkio produktų ekologiškos gamybos ir ekologiškų produktų ženklinimo.

2. IFOAM pamatiniai standartai ekologinio žemės ūkio produktams gaminti ir perdirbti.

3. FAO/WHO Ekologiškų produktų gamybos programa.

Pagal tarptautinius dokumentus ruošiami
kiekvienos šalies standartai, pritaikyti vietos sąlygoms.

Lietuvoje ekologinio ūkininkavimo norminis dokumentas yra Ekologinio žemės ūkio taisyklės. Taisyklės harmonizuotos su Europos Sąjungos dokumentais: reglamentais 2092/91, 1804/99, 331/2000 ir kt. Šios taisyklės numato ekologiškų produktų gamybos, perdirbimo, gabenimo, saugojimo, realizavimo taisykles produktams, kurie vadinami ekologiškais produktais ir ženklinami ekologiškų produktų ženklu. Taisyklėse yra šie skyriai: ekologiškų produktų sertifikavimas, aplinkos sąlygų vertinimas, augalininkystės, gyvulininkystės, specialioji produkcija; ekologiškų produktų perdirbimas; realizacija, ženklinimas. Čia yra tokie privalomi priedai: trąšos ir augalų apsaugos priemonės, veterinariniai vaistai ir preparatai, leidžiami naudoti ekologiniame ūkyje, pagalbinės medžiagos, kurias galima naudoti perdirbant ekologiškus produktus ir kiti.

Lietuvos žemės ūkio ministerija kartu su Sveikatos apsaugos ministerija įsteigė VšĮ “Ekoagros”, o Žemės ūkio ministerija pavedė jai vykdyti ekologinio žemės ūkio sertifikavimo darbus. Ši įstaiga tikrina ir sertifikuoja ūkius, perdirbimo ir realizavimo įmones, viešojo maitinimo įmones, gaminančias ekologiškus produktus, taip pat atestuoja produkciją, kuri naudojama šių produktų gamyboje, pvz., augalų apsaugos priemones, kurias leidžiama naudoti ekologiniame ūkyje, ir kt.

Ekologiškų produktų gamybos sertifikavimo procedūrų schema yra tokia (6, 11 p.):

 prašymas sertifikavimui;

 prašymo nagrinėjimas ir sprendimas;

 sutarties sertifikavimo darbams pasirašymas;

 tikrinimas;

 produkcijos pavyzdžių tyrimas (jei to reikia);

 sprendimas suteikti ūkio statusą;

 sertifikato įforminimas ir išdavimas;

 sertifikuotos produkcijos kokybės stabilumo, sertifikato ir sertifikavimo ženklo naudojimo tikrinimas.

Norėdamas pradėti ūkininkauti ekologiškai, suinteresuotas asmuo pirmiausia susipažįsta su Ekologinio žemės ūkio taisyklėmis, paruošia ūkio perėjimo iš chemizuotos į ekologinę gamybos planą, numatydamas tręšimą, augalų apsaugos priemones, gyvulių šėrimą, jų laikymo ir produkcijos laikymo sąlygas. Ūkininkas pateikia sertifikacijos įstaigai prašymą bei duomenis apie ūkininkavimą, ūkio planą, kitą dokumentaciją, pasirašo su EKOagros sertifikavimo darbų sutartį.

Sertifikacijos įstaiga “Ekoagros”:

 paskiria tikrintoją, kuris tikrina, ar pareiškėjas ūkininkauja pagal Ekologinio žemės ūkio taisykles (tikrinama kasmet);

 neradus pažeidimų, išduoda Ekologinės gamybos ūkio (įmonės) ar pereinamojo laikotarpio ūkio sertifikatą.

Priklausomai nuo ūkininkavimo praktikos, pereinamasis laikotarpis yra nuo 2 iki 3 metų. Atlikus reikalingus patikrinimus, EKOagros išduoda Ekologinės gamybos ūkio ar įmonės sertifikatą. Sertifikatas galioja 1 metus (tik tais metais išaugintai produkcijai) (6, 11-12 p.).

Ekologinės gamybos ūkio sertifikatas suteikia teisę ženklinti produktus ekologiškų produktų ženklu. Šio ženklo naudojimo tvarka yra nustatyta Ekologinio žemės ūkio taisyklėse.

Lietuvai tapus Europos Sąjungos šalimi ekologiškus produktus bus galima ženklinti vieningu ES ženklu. Šio ženklo galimą naudojimą, jo dydį, spalvą apibrėžia EEB reglamentas 331/2000. Sertifikuoti ekologinės gamybos ūkiai ir įmonės įtraukiami į sertifikuotų ūkių ir įmonių katalogą, kuris rengiamas kiekvienais metais.

1.3. EKOLOGINIO ŽEMĖS ŪKIO STIPRIOSIOS IR SILPNOSIOS PUSĖS BEI EKOLOGINIO ŪKININKAVIMO MOTYVACIJA

Ekologinio žemės ūkio stipriosios pusės. (6, 12-13 p.)

 Ekologinis ūkis kompleksiškai sprendžia ekologinius, ekonominius ir socialinius kaimo plėtros klausimus.

 Ekologinis ūkis gamina saugius, kokybiškus, paklausius vietinėje ir užsienio rinkoje maisto produktus.

 Ekologinis ūkininkavimas išsaugo ir atkuria gyvybingą dirvožemį, saugo aplinką nuo taršos.

 Didėja vartotojų ir gamintojų susidomėjimas produktų kokybe ir aplinkos apsauga.

 Pastovus ekologinės gamybos ūkių skaičiaus didėjimas rodo ekologinio ūkininkavimo patrauklumą ir perspektyvumą.

 Plečiasi ekologiškų produktų vietinė rinka, įkurti specializuoti skyriai prekybos centruose, pradėtas eksportas, kuriasi produktų realizavimo kooperatyvai.

 Parengti ekologinio ūkininkavimo teisinės bazės pagrindai ir suderinti su Europos Sąjungos reikalavimais.

 Sukurta ir įgyvendinta ekologinio ūkio sertifikavimo sistema. Sertifikacijos įstaiga “Ekoagros” turi tarptautinę IFOAM akreditaciją.

 Veikia ekologinio žemės ūkio Vyriausybės paramos programa. Numatyta finansinė parama iš Europos Sąjungos struktūrinių ir tarptautinių fondų, užsienio specialistų konsultacijos.

 Leidžiami periodiniai informaciniai ekologinio ūkio leidiniai: “Ekoūkis: gamyba, mokslas, rinka”, “Ekologinio ūkio naujienos”, “Gaja informuoja” ir kiti; parengtos TV laidos, filmai, straipsniai spaudoje.

Ekologinio ūkio silpnosios pusės. (6, 13 p.)

 Ekologinis ūkininkavimas neįteisintas kaip prioritetinė ūkio šaka.

 Neįgyvendinta veiksminga ilgalaikė ekologinės gamybos ūkių valstybinės paramos sistema.

 Lėtai diegiamos pažangiausios ekologinės gamybos technologijos.

 Trūksta ekologinės gamybos ūkiams tinkamos žemės ūkio technikos, alternatyvių
trąšų ir augalų apsaugos priemonių.

 Šalyje nepagaminamas pakankamas ekologiškos produkcijos kiekis, būtinas šių produktų perdirbimo, eksporto plėtrai.

 Neišplėtota ekologiškų produktų gamintojų kooperacija.

 Trūksta informacijos apie ekologiškų produktų vartojimo naudą.

 Nesukurta ekologiškų produktų realizacijos sistema – neatlikti sisteminiai vidaus ir užsienio rinkų tyrimai, nesukurta tinkama infrastruktūra, neįgyvendintos rinkodaros priemonės.

 Ūkininkai neturi pakankamai ekologinio ūkio technologijų ir vadybos žinių.

 Nėra specializuotos ekologinio ūkininkavimo konsultavimo sistemos, o veikiančiose konsultavimo institucijose trūksta specialistų, galinčių konsultuoti ekologinio ūkininkavimo klausimais.

 Ekologinis ūkininkavimas labiau suprantamas kaip gamtosaugos priemonė, o ne kaip perspektyvi ūkininkavimo šaka.

Ekologinio ūkininkavimo motyvacija.

Ekologiniu ūkininkavimu šiandieniniame žemės ūkyje yra sprendžiamos tokios problemos: ekologinės/aplinkosauginės – žemės ūkio skleidžiamos aplinkos taršos sumažinimas, biologinės įvairovės išsaugojimas, materialinių ir energetinių sąnaudų mažinimas ir aukštos kokybės, saugaus maisto bei žaliavų išauginimas; ekonominės – vietinių išteklių panaudojimas, galimybė produkciją realizuoti aukštesne kaina; socialinės – darbo vietų kaime padidinimas, nedidelių ūkių išsaugojimas ir kultūrinės – dvasinės žemdirbio kultūros ugdymas, savos etnokultūros puoselėjimas. Tik gerai suvokdamas ekologinio ūkininkavimo prasmę, ūkininkas gali ryžtis nelengvai, bet reikšmingai veiklai, ir tik tokiu atveju ši veikla bus sėkminga.

Ekologinio ūkininkavimo motyvacija domimasi daugelyje šalių, kuriose išplėtotas ekologinis žemės ūkis. Šveicarijoje dar aštuntame dešimtmetyje atlikta ekologiškai ūkininkaujančių apklausa parodė, kad 26% iš jų perėmė tėvų ir protėvių tradicijas, 10% – dėl neigiamo cheminių medžiagų naudojimo žemės ūkyje vertinimo, 20% – suvokė ekologinio ūkininkavimo prasmingumą, 11% – turėdami sveikatos sutrikimų, 9% – tikėdamiesi geriau spręsti ūkio ekonomines problemas ir 24% – vedami dvasinių paskatų. Nagrinėjant ekologinio ūkininkavimo Lietuvoje dešimtmetį, galima teigti, jog pirmieji šia kryptimi pasuko išsilavinę ir suprantantys ekologinio ūkininkavimo ekonominę naudą kaimo atstovai (4).

Labai svarbu, kad ūkininkų ekologinio švietimo programose greta būtinų praktinių klausimų, būtų numatytas ir ekologinio ūkininkavimo motyvacijos stiprinimas globaliniame ir lokaliniame šios veiklos kontekste. Labai svarbus ir maisto vartotojų švietimas, ekoproduktų pranašumo propagavimas. Didėjanti ekoproduktų paklausa skatins ir ekologinių ūkių plėtojimą, jų skaičiaus didėjimą bei ekologiškai išaugintų maisto žaliavų perdirbimą. Visus šiuos uždavinius būtina numatyti žemės ūkio plėtros strategijoje.

2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBA IR SUVARTOJIMAS

2.1. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMINTOJAI

Ekologiškų produktų gamyba Lietuvoje pradėta 1993 metais. Tais metais sertifikuoti devyni ūkiai, kuriems buvo suteiktas pereinamojo laikotarpio į ekologinį ūkį statusas. Ekologinių ūkių skaičius kasmet didėjo (1 lentelė). 2001 metais jau buvo sertifikuoti 290 ūkių, iš jų 135 ekologiniai ir 155 pereinamojo laikotarpio ūkiai, 8 perdirbimo įmonės bei 11 kitų įmonių (1 priedas).

1 lentelė

Ekologinių ūkių skaičiaus ir jų užimamo žemės naudmenų ploto kitimas

1993-2001 metais Lietuvoje (22)Ekologinių ūkių skaičius Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, didėja, ir yra visos prielaidos tolesnei ekologinio ūkio plėtrai. Tai lietuviškos ūkininkavimo tradicijos, minimalus cheminių medžiagų panaudojimas, Vyriausybės parama, orientacija į Vakarų rinką, ekologiškų produktų paklausa. Ekologiniam žemės ūkiui Lietuvoje yra teikiama finansinė parama. Lietuvoje reikėtų turėti ekologinių ūkių tiek, kad jų plotas užimtų bent 1% žemės naudmenų – kaip būtiną sąlygą ekologiškų produktų rinkai išjudinti. (6, 6 p.). Šiuo metu turime tik 0,2% žemėnaudos, kur vyrauja ekologiškų pašarų, grūdinių kultūrų, bulvių ir daržovių bei vaisių ir uogų gamyba.

Viena stambiausių ekologiškos produkcijos gamintoja ir platintoja yra VŠĮ “Tatulos programa” (Požeminio vandens apsaugos nuo užteršimo ir ekologiškai švarios žemdirbystės vystymo intensyvaus karsto zonoje tikslinė programa), įsikūrusi Biržuose 1993 metais (iki perregistravimo 1997 m. – fondas “Tatula”). Ji jungia 146 narius: 126 ūkininkus (iš jų 41 ūkininkas turi ekologinio ar pereinamojo ūkio sertifikatą), 16 įmonių (iš jų 3 turi ekologinės įmonės sertifikatą), 3 žemės ūkio bendroves, 1 kooperatyvą, 1 daržovių realizavimo klubą (22).

1990 metais buvo įkurta ekologinės žemdirbystės bendrija “Gaja”, kuri nuo 1991 metų tapo IFOAM nare. “Gaja” vienija ūkininkus ir visus, besidominčius ekologiniu žemės ūkiu; bendradarbiauja su Lietuvos ir užsienio organizacijomis, besidominčiomis ekologiniu žemės ūkiu bei pataria ekologinio ūkininkavimo klausimais (22).

Taip pat galima paminėti kitus stambiausius ekologiškos produkcijos gamintojus – Rasa ir Edmundas Samauskai (Varėnos r.), Bronė Pugžlienė (Varėnos r.), Jadvyga
Balvočiūtė (Akmenės r.), Stefa Ambrozienė ir Vytautė Matusevičienė (Jonavos r.), Jonas Račickas (Prienų r.), Vytautas Pranas Taura (Biržų r.), Jonas Lučka (Kauno r.), Kaniūkų ŽŪB (Ignalinos r.), ŽŪKB “Grikštaičiai” ir KB “Vėžaičiai” (Klaipėdos r.), UAB “Alantos agroservisas” (Molėtų r.), Vytautas Kondrotas (Telšių r.) bei daugelis kitų.

2.2. EKOLOGIŠKŲ ŽEMĖS ŪKIO IR MAISTO PRODUKTŲ GAMYBOS APIMTYS

ES šalys, JAV ir Japonija yra didžiausios ekologiškų produktų gamintojos. Daugelyje rinkų ekologiški produktai užima apie1-1,5 proc. visos maisto produktų rinkos arba mažiau. Kai kuriose šalyse – Austrijoje, Danijoje, Šveicarijoje šis procentas siekia 2 – 3 ar daugiau. Tyrimai rodo, kad pirkėjų poreikiai ekologiškiems produktams labai smarkiai auga didesnėse rinkose ir šalyse, ir tūkstantmečio pabaigoje bus 5-10 proc. visos maisto produktų rinkos (2 lentelė).

Austrija turi daugiausiai ekologiškų produktų fermų, palyginus su bet kuria kita ES valstybe ir turi labai gerai išvystytą mažų ūkių ekologiškų produktų tinklą. Ekologiškų produktų pardavimai sudaro apie 5 proc. visų maisto produktų pardavimų. Manoma, kad ekologiškų produktų pardavimai turėtų pakilti iki 10 proc. per 5-10 metų, importuojama apie 30 proc. visų parduodamų ekologiškų produktų (13).

Belgija – maža ekologiškų produktų rinka. Importas sudaro 50 proc., gamyba kasmet padidėja 5 proc., bet tai vis dar yra nauja ir neįprasta žmonėms. Ekologiškų produktų pardavimas sudaro tik 1 proc. nuo visų pardavimų (13).

Danija – palyginus maža rinka, bet kaip ir Švedija turi gana stiprų savo ekologiškų produktų rėmimo sistemą. Pardavimai sudaro apie 3 proc. nuo visų maisto produktų pardavimų. Rinkoje dominuoja du pagrindiniai perdirbėjai ir vienas pardavėjas., tačiau yra daug nedidelių importuotojų (13).

Vokietija – didžiausia ekologiškų produktų rinka Europoje – apie 2 milijardai USD per metus, iš kurių 50 proc. importuojama. Ekologiškų produktų pardavimas vis dar didėja, po 30-40 proc. per metus, Vokietija viena galėtų parduoti tiek ekologiškų produktų, kiek ir visos ES šalys kartu paėmus. Kai kurių ekologiškų produktų pardavimas sustojo nes nebėra jokių naujovių – duona, šviežia mėsa ir pan. Bet dėl šalies ekonominio spaudimo paklausa yra toliau didinama (13).

Nyderlandai – maža rinka, nes palyginus nedidelė populiacija – 15,4 mln. žmonių, bet turi labai tvirtas tradicijas kaip ekologiškų produktų reeksportuotojas. 80 proc. visų importuojamų ekologiškų produktų yra reeksportuojami iš šalies. Ekologiškų produktų rinka sudaro 1,5 proc. visos maisto rinkos (13).

Švedija – populiacija – 8,8 mln. gyventojų, tačiau du perdirbėjai ir pardavėjai užima apie pusę ekologiškų produktų rinkos (13).

Didžioji Britanija – Ekologiškų produktų apyvarta sudaro 445 mln. USD per metus, iš kurių 70 procentų importuojama. Pastaruoju metu suaktyvėjo visos paskirstymo grandinės grandys ir rinkos augimas padidėjo nuo 1-2 proc. iki 7-8 proc. (13).

2 lentelė

Europos ekologiškų žemės ūkio ir maisto produktų rinka (13)

Gyventojų skaičius Ekologiškų produktų apyvarta

(mln. USD/metus) Ekologiški produktai (proc.) bendroje rinkoje Importuojama ekologiškų produktų (proc.)

Austrija 6,0 200 5 30

Belgija 10,5 75 1 50

Danija 5,2 150 3 25

Vokietija 81,5 2000 1,2 70

Olandija 15,4 230 1,5 60

Švedija 8,8 200 3 30

Didž. Britanija 58,5 445 2 70

Ekologinės gamybos ūkiuose derlius paprastai gaunamas mažesnis nei chemizuotuose. Derliaus skirtumai ekologinės gamybos ir įprastiniuose ūkiuose priklauso nuo auginamų žemės ūkio augalų, jie yra skirtingi įvairiose šalyse ir regionuose. Varpinių javų derlius ekologinės gamybos ūkiuose paprastai yra 30-40% mažesnis nei įprastiniuose. Analizuojant bulvių derlius įvairiose šalyse, absoliutus ir santykinis derliai labai skiriasi, todėl apibendrinančias išvadas apie derlių skirtumus skirtingose žemdirbystės sistemose sunku padaryti. Daržovių ir ankštinių javų derlius dažnai ekologinės gamybos ūkiuose yra net didesnis nei įprastiniuose ūkiuose, ganyklų ir pievų – šiek tiek mažesnis arba lygus, atsižvelgiant į naudojimą (6, 14 p).

Lietuvos žemės ūkio universitete atliktų palyginamųjų žemdirbystės sistemų tyrimų duomenimis, miežių derlius ekologinėje žemdirbystės sistemoje buvo 39%, žieminių kviečių apie 24% mažesnis nei intensyvioje chemizuotoje žemdirbystės sistemoje. Derliaus sumažėjimas Šveicarijos ekologinės gamybos ūkiuose vidutiniškai visiems augalams buvo tik 12%, palyginus su vidutinio intensyvumo chemizuota sistema, žieminių kviečių derlius gautas 11-14% mažesnis (6, 14 p.).

Užsienio tyrimai rodo, kad didžiausi pokyčiai gamyboje yra pereinamuoju laikotarpiu iš įprastinio ūkio į ekologinės gamybos, vėliau šis kitimas nėra toks staigus arba visai išnyksta. Pereinamojo laikotarpio pradžioje derlius labai mažėja, vėliau pradeda didėti, o kai kada net ir viršija chemizuoto ūkio derlių (3 lentelė).

Daugeliu atvejų pastebimas derliaus didėjimas ilgėjant ekologinio ūkininkavimo laikotarpiui (padidėjimas ypač pastebimas auginant žieminius kviečius ir morkas). Lietuvoje tokių duomenų dar nėra, nes tik 14% ūkininkų (2000 m. duomenys) ekologiškai ūkininkauja daugiau kaip penkerius metus, pusė
ar 2 metus.

3 lentelė

Vidutiniai augalų derliai ekologinės gamybos ir įprastiniuose ūkiuose t/ha (6, 15 p.)Derliaus kitimą iš dalies galima paaiškinti biologiniu perėjimo efektu, t.y. agroekosistemos ir ypač dirvožemio prisitaikymu prie naujų gamybos sąlygų. Adaptacijai reikalingas tam tikras laikas, kurio metu sistema “įveikia” padidėjusį piktžolių, kenkėjų ir kitų veiksnių poveikį, neigiamai veikiančių žemės ūkio augalų derlių. Derliaus didėjimą taip pat galima paaiškinti geresniu ekologinio ūkininkavimo metodų įsisavinimu (6, 15 p.).

Daugelyje šalių, taip pat ir Lietuvoje, ekologiniai ūkiai yra didesni nei chemizuoti. Darbo sąnaudos ekologiniuose ūkiuose 10-20% didesnės nei chemizuotuose, atsižvelgiant į ūkio specializaciją.Ekologinių ūkių pasėlių struktūra užsienio šalyse labai skiriasi nuo chemizuotų ūkių. Čia didesni pašarinių javų, ankštinių, daržovių, bulvių ir mažesni varpinių javų plotai. Lietuvoje pasėlių struktūra ekologiniuose ir chemizuotuose ūkiuose yra panaši, tik ekologiniuose ūkiuose santykinai daugiau auginama daržovių, ankštinių javų ir bulvių. Didžiausią sertifikuotos žemės dalį sudaro žalienos (1 pav.) ir varpiniai javai, likusią dalį – daržovės, bulvės, vaisiai ir uogos bei kt. (6, 15 p.).

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 4234 žodžiai iš 8433 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.