• Vienas labiausiai pastebimų išsivysčiusių rinkos šalių ekonomikos bruožų tai yra jos augimas. Ekonominis augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų. Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai.
• Ekonomikos augimas – tai procesas, pasireiškiantis realaus BNP didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:
1. realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie parodo, kaip didėja šalies ekonomikoje sukuriamų prekių ir suteikiamų paslaugų apimtys;
2. BNP arba GNP, tenkančio vienam gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis.
BNP gamybos apimtys įvairiose šalyse skirtingos, nevienodas jų didėjimo tempas. 1960 – 1990 metų laikotarpiu BNP kasmet vidutiniškai išaugdavo pavyzdžiui šiose šalyse:
• Kanadoje – 4,2%
• Italijoje – 3,6%
• Prancūzijoje – 3,5%
• JAV – 3,2%
• Vokietijoje – 3,0%
Tačiau sparčiausi tempai būdingi Japonijos ekonomikai, kur, šiuo trisdešimties metų laikotarpiu metinis BNP prieaugis siekė 6,7%. Nors ekonomikos augimas būdingas daugeliui šalių, tačiau jis nėra nei visa apimantis, nei pastovus.
Ekonamikos augimą galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausi yra šie:
1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis;
2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis.
Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:
• Ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius;
• Intensyvus ekonominis augimas, kuris pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos gamybos apimties padidėjimas, bet ir produkcijos kokybės pagerėjimas.
Ekonominėje tikrovėje grynu pavidalu neegzistuoja nė vienas iš šių augimo tipų, paprastai kuris nors iš jų domonuoja priklausomai nuo to, kaip buvo pasiektas gamybos apimties padidėjimas, kokio gamybos veiksnio dėka jis gautas: ar dėl kokybinio, ar dėl kiekybinio veiksnių pasikeitimo.
Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:
• Dideli (spartūs);
• Nulinio augumo;
• Neigiami;
• Optimalūs.
Pirmenybė yra teikiama spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, tiktai jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius.
Nulinio ekonominio augimo tempai per trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami:
• Mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą ( kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą);
• Mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį).
Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis:
• Staigus senų gamybinių – kooperacinių ryšių nutrūkimas;
• Morališkai ir fiziškai nusidevėjusios technikos domonavimas šalies pramonėje.
Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pačiu metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labai aukšti, nes per dideli augimo tempai, kaip rodo makroekonomika, neišvengiamai sukelia infliciją.
Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių:
• ekonominių išteklių apimties;
• struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio;
• mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo ir t.t. Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gybenimo, laisvalaikio trukmė ir daugelį kt.
Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai, o kartais netgi priešingai. Pagal tai kaip šis augimas veikia šalies ūkį ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes:
1. tiesioginio poveikio;
2. netiesioginio poveikio;
Į pirmąją grupę tai yra į tiesioginio poveikio grupę patenka šie du pagrindiniai veiksniai:
• pasiūlos veiksniai, kuriems priklauso gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija;
• paklausos veiksniai – bendroji paklausa, kuri veikia kaip pagrindinis ekonomikos augimo “variklis” tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek ir kokybiniu požiūriu.
Į antrąją grupę tai yra netiesioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis poslinkis taupyti ir ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika.
Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolat keičiasi.
Ekonominio augimo veiksniai matuojami vertiniais (piniginiais) ir natūriniais (fiziniais) rodikliais ir išreiškiamas procentais arba absoliutiniais dydžiais. Naudojami ir kiti rodikliai, šioje lentelėje parodysime bendrojo vidaus produkto pokyčius, kuriuos palyginsime su praėjusiu laikotarpiu ir viska paversim procentais.