Ekonomikos augimo ciklai
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos augimo ciklai

Turinys

Turinys 2

Įvadas 3

Lietuvos ekonominis istorinis augimas 4

Ekonomika ir ekonominis augimas 9

Ekonomikos mokslas, ekonominė bazė, visuomenės kultūra 10

Naujos kokybės ekonominis augimas 10

Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos 12

Ekonominio augimo dėsningumai, socialinis ekonominis efektyvumas, šaltiniai ir pasaulio patyrimas juos naudojant 12

Ekonominio augimo veiksnių pasireiškimo įvairiuose ekonomikos lygmenyse ypatumai 15

Ekonominio ciklo formavimasis ir plėtra 17

Šešėlinės ekonomikos egzistavimo priežastys ir tendencijos 21

Lietuvos makroekonominių rodiklių atitiktis Mastrichto sutarties kriterijams ir jų prognozė 25

Lietuvos makroekonominiai rodikliai 1998-2002m. 26

Įvadas

Jau daugelį metų pasaulio mokslininkai domisi ciklišku įvairių procesų ir objektų vystymusi. Šiuolaikinei mokslo visuomenei yra žinoma daugiau nei 1380 cikliškumo tipų (ciklai erdvėje ir technikoje, inovaciniai bei ekonomikos ciklai ir kt.). Ekonomikos cikliško vystymosi istorijos analizė pagal bendrą susitarimą prasideda XIX a. viduryje.

Daug pasaulio mokslininkų įnešė svarų indėlį į ekonomikos ciklinio vystymosi teorijos plėtrą. Ypač pasižymėjo olandų mokslininkai J. Van Gelderenas ir S. de Volfas, rusai N. Kondratjevas ir J. B. Jakovecas, austras J. Šumpeteris, amerikiečiai S. Kuznets, J. Foresteris, V. Rostovas, B. Berris, vokiečiai G. Menšas (G. Mensch) ir Olandijoje dirbantis A. Kleinknechtas, olandas J. Van Duinas, anglai K. Frymanas, L. Soete, J. Klarkas, belgas J. Delbekė, suomis P. Korinenas, indas R. Batra, dirbantis JAV, venesuelietė C. Perez-Perez ir kt. Mokslo pasaulis šiandien labiausiai cituoja integruotą N. Kondratjevo, J. Šumpėterio ir K. Frymano teoriją.

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje N. Kondratjevas, paskelbęs savo tyrimų rezultatus, sukėlė plačią diskusiją apie ilgalaikius svyravimus kapitalizmo ekonomikoje. Mokslininko išvados buvo pagrįstos empirine daugelio įvairių šalių ekonominių rodiklių (kainų indeksai, valstybiniai paskolų lakštai, nominalus darbo užmokestis, tarptautinės prekybos, anglių ir aukso gavybos, ketaus, švino liejybos rodikliai ir kt.), apimančių 100–150 m. laiko intervalus, analize

Savaip N. Kondratjevo idėjas pritaikė austrų ekonomistas J. Šumpėteris. 1939 m., jau tapęs Kembridžo universiteto (JAV) profesoriumi, J. Šumpėteris išspausdino fundamentalų darbą, pavadintą „Business Cycles“, į kurį buvo tiesiogiai integruoti ir N. Kondratjevo ciklai. Dar vienas ilgųjų bangų inovacinės teorijos šalininkas Frymanas savo darbuose ne kartą pabrėžė, kad tęsia ir toliau vysto N. Kondratjevo ir J. Šumpėterio teorijas, siekdamas integruoti inovacines idėjas su užimtumo problemomis.

Lietuvos ekonominis istorinis augimas

Lietuvos ekonominis augimas tiek iki mokslinės techninės revoliucijos, tiek ir jos sąlygomis buvo ir tebėra labai specifinis gamtinių, istorinių, ekonominių,nacionalinio valstybingumo, bei tautinės savimonės ir nacionalinės bei pasaulinės ekonominės integracijos požiūriu. Ekonominė galia, būdinga feodalizmui, rėmėsi Lietuvos galybės klestėjimas Europoje Mindaugo, Gedimino, Algirdo, Kęstučio, Vytauto Dižiojo valdymo laikais. Jau vien ekonominis Žalgirio mūšio pergalės garantavimas apie tai įspūdingai byloja. Apie ekonominę tų didingų laikų lietuvių savimonę Simonas Daukantas savo “Būde” romantiškai rašė: “Ūkės ir jos reikaluose tarp visų kliautis ir vienybė buvo, kožnas šelpė reikalaujantį ir gelbėjo gaištantį, viešės jų buvo meilės ženklų, nes žmonystės, išeigoj buvo padorumas, o žmonystoj viežlybumas; sklos ir paklanų nežinojo, nesgi visi visko pertekę buvo ir svetimų pramonių negeidė; <…> mokesnių niekam nemokėjo, duoklių nedavė ir rinkliavų nežinojo, kaipogi visi liuosi sau gyvendami dirbo”.

XVIa. Lietuva pasiruošė trimis ekonomiškai brandžiais Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutais. Po to ėjo Lietuvos valstybinio ir ūkinio nuosmukio metai Lietuvos – Lenkijos Respublikos sudėtyje. Pagrindinis ekonominio augimo veiksnys – fabrikinė pramonė – Europos vakaruoe atsirado aštuonioliktojo šimtmečio antroje pusėje. Į Lietuva ji atėjo pavėlavusi beveik visą šimtą metų ir pradėjo kurtis tik baudžiavą panaikinus. Jos pirmtakai buvo amatai ir juos vėliau papildžiusi manufaktūra. Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų daugiausia ūkiškos iniciatyvos rode Radvilai, savo rezidencijų pašonėje (Kėdainiuose, Biržuose ir kt.) kūrę įmones, kurios anais laikais garsėjo ne tik savo valsty bėje. Istorikai mini ir Sapiegą, turėjusį Žalkiškiuose (Ašmenos apskr.) dirbtuves drobėms ir kanapių audeklams austi, Tyzenhauso popieriaus fabrikus Pastovyje ir dar kelias įmones įvairiose Lietuvos vietose. Kaip nurodo S. Kairys 1957m. Niujorke išleistoje knygoje „Lietuva bunda“, XVIII amžiaus pabaigoje Antanas Tyzenhauzas, stambus Latgalos magnatas istorikų minimas kaip vienas geriausių to meto finansininkų, kaip didelės iniciatyvos, energijos bei plačių užsimojimų žmogus, pradėjo kurti tuometinėje Lietuvoje pramonę, naujas įmones, mokyklas, mokslo įstaigas. Dirbtuvėse Šiauliuose ir kitur buvo audžiami kilimai, gelumbė, drobė, pašukiniai audeklai, mezgamos kojinės ir kitokie mezginiai, dirbamos skrybėlės, adatos, sagos, karietos ir
vežimai, įvairūs dalykai iš vario, brūžekliai. Buvo įrengtos gelumbės ir šilko dažyklos, drobių baldymo ir baigimo dirbtuvės, ketaus liejyklos. Jo, kaip LDK finansų ministro (podskarbi), įsakymu karališkose ekonomijose buvo statomos aliejinės, kruopinės, bravorai, vėjo ir vandens malūnai. Daug tūkstančių žmonių degė degutą ir gamino iš medienos pelenus (potašą) eksportuo. Visa tai sugriuvo beveik vienu kartu su A. Tyzenhauso mirtimi.

1795 m., trečiojo Žečpospolitos padalijimo, tarp trijų Europos imperialistinių grobuonių Lietuva visiškai prarado valstybingumą patekdama į carinės Rusijos imperiją, Lenino žodžiais tariant, į „tautų kalėjimą“. XIX a. ir XX a. pradžioje nacionalinės ir ekonominės priespaudos, atsilikusios kapitalistinės gamybos pavėluoto vystymosi sąlygomis tuometinėje Rusijos imperijoje formavosi ir reiškėsi kartu ir Lietuvos ekonominis augimas. Jis buvo kiek spartesnis už imperinį vidurkį, bet gerokai atsiliko nuo Latvijos ir Estijos, per kurių uostus besiplečianti imperijos rinka turėjo parankų išėjimą į sparčiai ekonomiškai stiprėjančią vakarų Europą. Tuometinis Lietuvos ekonominio augimo atsilikimas palyginti su Latvija ir Estija, buvo didelis ( daugiausia dėl to, kad nuo Lietuvos ekonomikos buvo atplėštas Klaipėdos uostas, tuomet priklausęs Vokietijos imperijai, ir dėl tuo metu didesnės Latvijoje ir Estijoje Vakarų Europos kultūros įtakos). Jis dar ir šiandien jaučiamas. Trijų imperijų nualinimas Pirmajame pasauliniame kare ir po to buvusi revoliucija bei valstybinė suirutė Rusijoje suteikė galimybę apvainikuoti nacionalinio išsilaisvinimo kovą – 1918 m. atkurti nepriklausomą Lietuvos Respubliką.

Dvidešimt vieni ekonominio Lietuvos Respublikos augimo metai parodė nacionalinės ekonominės ir ypač kultūrinės žmonių saviraiškos gajumą, gebėjimą per trumpą laiką subrandinti an efektyvų savarankišką ūkininkavimą, išeiti į Vakarų Europos rinką, iš esmės pakelti materialinio ir ypač dvasinio gyvenimo lygį, nors iš pradžių sąlygos buvo labia ribotos. Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas po Pirmojo pasaulinio karo susidūrė su labai sunkiais karo ir ypač carinės Rusijos imperijos 120 metų nacionalinio ir ekonominio engimo padariniais – materialiniu ir organizaciniu ūkio nualinimu, visuomeninių gamybinių santykių išplėtojimo atsilikimu. Nepriklausomos Lietuvos 21 metų ekonominis augimas labai konsolidavo dvasines ir gamybines jėgas. Tai buvo iš tikrųjų istorinis jos nacionalinės kultūros suklestėjimo, kompleksinio agrarinės ekonomikos plėtojimo, eksportinio potencialo ugdymo, remiantis individualiu valstičių ūkiu, kooperacija ir akcinėmis bendrovėmis, ir taip pat bendro nacionalinio ekonominio brendimo laikotarpis. Palyginti sparčiai plėtojosi lengvoji pramonė. Padidėjo ir sulietuviškėjo Lietuvos miestai: Kaunas nuo 92440 gyventojų 1923 m. iki 154109 gyventojų 1939 m., Klaipėda – atitinkamai nuo 28000 iki 57000 (1937 m.), Šiauliai – nuo 21387 iki 31641, Panevėžys – nuo 19197 iki 26653, Ukmergė – nuo 10604 iki 12376, Marijampolė – nuo 9488 iki 15768, Tauragė – nuo 5470 iki 10561, Alytus – nuo 6322 iki 9207, Utena – nuo 4890 iki 6276, Rokiškis – nuo 4325 iki 5480 žmonių.

Lietuvos užsienio prekybos apyvarta per minėtą laikotarpį padidėjo 1,5 karto (nuo 303,4 mln. litų 1923 m. iki 456,9 mln. litų 1938 m.), t.y. nuo 142 litų, skaičiuojant vidutiniškai vienam gyventojui, iki 179 litų 1938 m. Per 16 šio periodo metų 10 metų prekių išvežimas viršijo įvežimą ir tik 6 metus importas viršijo eksportą. 1938 m. bendroje eksporto apimtyje gatavų gaminių (galanterijos, kosmetikos, drabužių, avalynės, chemijos produktu, stiklo, metalo dirbinių, mašinų ir įrengimų, transporto priemonių ir pan.) vertė tesudarė vos 2,7%, o gyvų gyvulių ir paukščių – 13,5%, maisto produktų (gyvulių, paukščių mėsa, jos produktai, pienas ir jo produktai, žuvis ir jos produktai, grybai, koncervai, duona, alhogoliniai gėrimai) – 52,3%, žalių ir pusiau pagamintų produktų (neišdirbti kailiai, odos, gyvulinės ir augalinės kilmės atliekos, pramoninės atliekos, šienas , pašarai, sėklos, mediena ir medžio apdirbimo produktai, neapdirbti metalai ir pan.) – 31,5%. Ir priešingai, importo struktūroje net 59,5% sudarė gatavi gaminiai, 35,2% – žali ir pusiau pagaminti produktai. Eksportiniai ir importiniai ryšiai su šalimis maždaug balansavosi taip: Anglijai teko39,4% viso eksporto apimties ir 30,9% importo, Vokietijai – atitinkamai 26,8% ir 24,5%, TSRS – 5,7 ir 6,7, Belgijai – 4,6 ir 3,9,

Čekoslovakijai – 4,1 ir 3,8, Olandijai – 3,5 ir 4,8, Prancūzijai – 2,5 ir 3,2, Šveicarijai – 2,2 ir 2,8, Danijai – 1,4 ir 1,4, Švedijai – 1,4 ir 2,4, Latvijai – 1,2 ir 1,1, JAV – 2,4 ir 3,7%. Į Angliją 1938 m. eksportuota 34,7% viso Lietuvos eksportuojamo sviesto, 26,2% bekonų, 14,4% miško medžiagos celiuliozės, 13,6% linų, į Vokietiją 17,8% sviesto, 16,1% kiaulių, 9,4% miško medžiagos, 8,5% linų, o į TSRS – 81,9% kiaulių. Lietuva importavo iš Anglijos akmens anglis, geležį, cementą, vidaus degimo variklius, vilną, vilnonius ir medvilninisu verpalus, iš Vokietijos – mašinas, elektrotechninkos prietaisus ir reikmenis, vagonus, dviračius, iš TSRS – neapdirbtą miško medžiagą, žibalą, mazutą, naftą, akmens
superfosfatą, druską, iš JAV – transporto priemones ir jų dalis.

Pirmosios Lietuvos Respublikos užsienio ekonominių ryšių struktūra ir geografija, taip pat pramonės struktūra rodo, kad jos ekonominio augimo galimybės iš tikrųjų buvo labai ribotos, pasauliniame visuomeninio darbo pasiaukojime jai teko tik žemės ūkio produktų ir jų žaliavų gamyba. Jų išplėtotu eksportu galima buvo padengti tik pačių elementariausių vartojimo ir pradinio gamybos plėtojimo reikmenų importą. O ir žemės ūkio intensyvumas nepasiekė pasaulinio lygio. 1934-1938 m. iš vieno ha Lietuvoje buvo gaunama 12cnt, o Danijoje ir Olandijoje – po 30, Švedijoje, Vokietijoje, Anglijoje, N. Zelandijoje – po 21 – 27, Prancūzijoje, Suomijoje, Austrijoje, Italijoje po 15 – 19, Latvijoje, Vengrijoje, Bulgarioje – po 13 – 14, Lenkijoje, Estijoje, Jugoslavijoje, Čilėje, Turkijoje, Irane – po 12 cnt grūdų.

Esant tokioms labai ribotoms ekonominio augimo sąlygoms, nepriklausomos Lietuvos ekonomikos išsivystymo lygis pirmaisiais dešimtmečiais neišvengiamai buvo vienas iš žemiausių tarp Europos šalių. Ketvirtojo dešimtmečio pabaigoje Kembridžo universiteto profesorius K. Klarkas apskaičiavo 28 pasaulio šalių nacionalines pajamas. Jos laikomos bene tiksliausiomis. 1925 – 1934 m. metinės nacionalinės pajamos Lietuvoje buvo 190 mln. Dol., o skaičiuojant vienam gyvnetojui – 207 dol. Absoliučia nacionalinių pajamų apimtimi Lietuva lenkė tik Estiją (142 mln. dol., o Latvija – 249 mln. dol. ), o gal nacionalinių pajamų gamybą, skaičiuojant vienam gyvnetojui buvo paskutinė (Austrija, Belgija, Ispanija, Vokietija, Danija, Švedija ir Prancūzija – 460 – 700 dol.). Šie duomenys tuo metu buvo paskelbti „Tautos ūkyje“ ir taip pakomentuoti: „a) Lietuva kol kas perdėm yra žemės ūkio kraštas, o seniai įrodyta, kad žemės ūkis yra mažiausiai pajamų duodanti ūkio šaka; b) mūsų žemės ūkis yra labai ekstensyvus ir toli neduoda to, ką duota kitų pažangių kraštų žemės ūkiai; c) mūsų pramonė, amatai iš dalies prekyba organizuoti ir dirba dažniausiai senais metodais, kurie neduoda progos gaminti gret ir daug ūkiškų gėrybių; d) tiek mūsų pramonė, tiek žemės ūkis yra per mažai mechanizuoti ir motorizuoti. Klaidinga būtu manyti, kad ūkinis atsilikimas lengvai greit pašalinamas ir kad gyvenamasai momentas palankus ūkiniam gyvenimui ugdyti sparčiu tempu. Atsilikome mes per šimtmečius ir dažnai esamai labi toli nuo pažangių tautų (p. 900)”. Nuo mūsų dabar galima tik pridurti, kad pirmas Lietuvos valstybingumo atkūrimas ir įtvirtinimas ekonomiškai tikrai buvo labai sunkus ir kad to meto Lietuvos žmonės, ypač specialistai pavydėtinai blaiviai suvokė ir, kiek galėdami, intensyviai kryptingai dirbo.

Bendroji tarpukario Lietuvos Respublikos pramonės gamybos apimtis padidėjo 2,6 karto, o maisto ir lengvosios pramonės šakų – 3,5 karto. Mašinų gamybos ir metalo padirbimo, odų ir avalynės, kailių pramonės gamybos apimtis palyginti su 1913 m. sumažėjo. Skaičiuojant vidutiniškai vienam gyvnetojui, 1940 m. pramonės gamybos apimtis palyginti su TSRS vidurkiu buvo penkis kartus mažesnė, o žemės ūkio produkcijos – 75% didesnė.

Tačiau senos istorines kaimynės, dabar jau galingos pasaulinės „tvarkos“ darytojos – fašsitinė hitlerinė Vokietija ir kareivinių socializmo stalininė TSRS – ruošimosi antram pasauliniam karui įkarštyje 1939 m. pirmiausia pasidalino Lieuvą, vėliau ji prievarta prijungta TSRS, karo ir trėmimų nuniokota, stalininiais ir administraciniais – komandiniais metodais valdoma. Dėl prievartinės kolektyvizacijos Lietuvos žemės ūkis dar ir 1955 m. siekė tik 70% prieškarinio 1940 m. gamybos lygio, o visą jį pasiekė tik 1957 m.

Pokarinės Lietuvos ekonominis augimas TSRS sudėtyje vyko vienašališkai integruojant Respublikos ūkį į Tarybų Sąjungos ekonomiką ir izoliuojant jį nuo pasaulinės rinkos. Tai žinoma, apribojo tolesnio kokybiško jos ekonominio augimo, ypač prasidėjus mokslinei techninei revoliucijai, galimybes. Tačiau Lietuva ir tuometinėmis administracinio – komandinio valdymo, nacionalinio engimo ir netgi teroro sąlygomis, pasinaudodama gausiais Tarybų Sąjungos žaliavų ir kuro bei energetikos ištekliais, palčiomis realizavimo galimybėmis, sugebėjo gan sparčiai plėsti materialinę gamybą, tradicines jos šakas ir, svarbiausia, ryžtingai ir kryptingai kurti naujas, modernias, perspektyvias pramonės ir mokslo šakas, kurių labai stigo Tarybų Sąjungai. Ypač išsiplėtė praktinės galimybės tai realizuoti 1957 m., likvidavus šakines TSRS pramonės ministerijas ir organizavus kompleksinį pramonės valdymą per sąjunginių respublikų ir administracinių – teritorininių rajonų liaudies ūkio tarybas. 1957 – 1965 m., oriartinus valdymą prie gamybos, gamybinėms jėgoms vystyti atsirado stimuliuojantis struktūrinis, o respublikos kompleksinio ekonomikos vystymo sąlygomis tikrai didelis kiekybinio ir kokybinio augimo impulsas. 1960 – 1965 m. meterialinių materialinių gėrybių ir paslaugų gamybos ir vartojimo (vidutiniškai vienam gyventojui) šalyje lygis, palyginti su JAV, padidėjo net 5% (nuo 37 iki 42%), o 1965 – 1986., stagnaciniu laikotarpiu, atkūrus pramonės valdymą vėl per šakines ministerijas, sumažėjo 12% (nuo 42 iki 30%).

Atkūrus TSRS centralizuotą, šakinį,
administracinį komandinį visuomeninės gamybos valdymą, nuo 1966 m. grėsmingai lėtėjo ekonominio augimo tempas ir didėjo ekonomikos stagnacija.

Analogiškai sulėtėjo ir Lietuvos ekonominis augimas, didėjo visuomeninio produkto reprodukcijos prieštaravimai. Kai TSRS 1985 m. pradėjo visuomenės ir ekonomikos revoliucinį pertvarkymą, siekdama atpalaiduoti gamybinių jėgų ir gamybinių santykių plėtojimąsi nuo staliniškių ir stagnacinių varžtų, būtina moksliškai įvertinti tolesnio Lietuvos ekonominio augimo išeities pozicijas, jos stiprias ir silpnas vietas, susiformavusius visuomeninio produkto reprodukcijos ypatumus.

Per pastaruosius penkiasdešimt metų (1939 – 1989 m.) labia pasikeitė visas, pasaulis, jo ekonomika, žmonės. Nepaisant vykusio galingiausio, griaunamojo pasaulinio karo ir įvairių lokalinių karų, audringiausių politinių ir socialinių kataklizmų, pasaulio ir Lietuvos ekonomika vis dėl to veržliai augo, dėsningai plėtojosi, darė pažangą, ugdė gamybines jėgas, brandino jų struktūrą. Bendram Lietuvos gyventojų skaičiui padidėjus 1,3 karto (nuo 2880 iki 3690 tūkst. 1989 m. sausio 12 d.), miestuose – politinio, ekonominio ir dvasinio gyvenimo centruose – jų padaugėjo net 3,8 karto (nuo 658,9 iki 2509,0 tūkst.), kaimuose sumažėjo per pusę (nuo 2221,1 iki 1181,0 tūkst.). Miestiečių lyginamasis svoris bendrame gyventojų skaičiuje padidėjo nuo 22,9 iki 68,8%, o kaimiečių sumažėjo nuo 77,1 iki 31,2%. Išsivysčiusiose pasaulio šalyse urbanizacija pasiekė jau 71%, o besivystančiose – 31%. Vidutinė Lietuvos gyventojų gyvenimo trukmė 1985 – 1986 m. pasiekė 71,5 metų (Estijos – 70,4, Latvijos – 70,2, vidutiniškai TSRS – 69 metus). Gyvenimo trukmės vidurkis 1980 – 1985 m. išsivysčiusiose šalyse buvo 72, o besivystančiose -57 metai.

Ekonomika ir ekonominis augimas

Materialinė ir dvasinė visuomenės pažanga, žmogaus gerovė, jo visapusiškas vystymasis remiasi visuomeninės gamybos plėtojimu. Istorinė žmogaus, visuomenės raida – tai visų pirma ugdymas ir racionalesnis naudojimas žmonių sugebėjimo geriau pažinti gamtą ir save, vis organizuočiau susitelkti išgauti iš gamtos daugiau ir tobulesnių nuolat gerėjančiam gyvenimui reikalingų reikmenų. Norint plėsti šių reikmenų gamybą, keliančią vis naujus, didėjančius poreikius, reikia nuolatos gausinti ir tobulinti darbo priemones, darbo objektus, jų jungimo su darbo jėga formas ir metodus, t.y. ugdyti gamybines jėgas ir tobulinti gamybinius santykius.

Gamyba, jos tobulėjimas ne tik tenkina materialaus gyvenimo poreikius, bet ir juos gimdo, formuoja naujus poreikius, ugdo vartojimą. Tuo ir pasireiškia pirmaujantis gamybos vaidmuo poreikių ir vartojimo atžvilgiu. Darbo gamybinės jėgos didėjimas ir visos gamybos tobulėjimas įgalina pagaminti vis daugiau platesnio asortimento ir geresnės kokybės materialinių asmeninio bei visuomeninio naudojimo gėrybių, keliančių vartojimo lygį, didesnę visuomeniškai naudingo darbo dalį skirti socialinių paslaugų gamybai, t.y švietimo, mokslo, kultūros, meno, sveikatos apsaugos, fizinės kultūros, butų komunalinių, buitnių, draudimo turizmo, poilsio, valdymo sferai plėsti. Lietuvos filosofas sistematikas Stasys Šalkauskis teigė: „Būdama protinga bei laisva iš prigimties, žmogaus siela gali sąmoningai suvokti gamtos priežastingumą bei tikslingumą, kuriamai papildyti išvidinį šitą tikslingumą išviršiniu gamtai tikslingumu, nustatomu proto pajėgomis, ir pagaliau laisvai pasinaudoti būtinų gamts dėsnių veikime, kreipdama ją tinkamu savo tikslams būdu kultūrinė kūryba vykdo žmogaus atsipalaidavimą nuo gamtos, kiek tai, žinoma, yra galima prigimtojo gyvenimo aplinkybėse. Todėl žmogaus nepriklausomumas nuo gamtos gali būti matuojamas jo kultūringumo laipsniu. Tačiau šitam nepriklausomumui yra visuomet apibrėžtos ribos mūsų prigimto gyvenimo aplinkybėse – bet negalima pasakyti, kad kultūringumo laipsnis būtų visados tiesiogines proporcijos santykyje su gamtinės aplinkumos turtingumu. Lengvai panadojamų turtų gausa, nereikalaujanti nuo žmogaus ypatingų rūpesnių, per daug išlepina žmogų ir migdo jo iniciatyvą; tuo tarpu šykti gamta kartais sužadina žmoguje energingą kultūrinį veikimą ir kuriamąjį užsimojimą.“ Štai kodėl tautos ilgai pasilieka laikinėmis tarp turtingiausios gamtos, kai toks suomis yra pasiekęs savo neturtingume ir žiaurausl klimato krašte aukšto kultūros laipsnio“. Tai Lietuvai labai pamokantis, istorinis ir sektinis pavyzdys.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 2892 žodžiai iš 8762 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.