Ekonomikos augimo ir aplinkos apsaugos problemos bei perspektyvos
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos augimo ir aplinkos apsaugos problemos bei perspektyvos

ŠIAULIŲ UNIVERSITETAS

SOCIALINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

EKONOMIKOS KATEDRA

E/K 1/1

EKONOMIKOS AUGIMO IR APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS BEI PERSPEKTYVOS

Šiauliai

2004

Turinys

ĮVADAS 3

TEORINĖ DALIS 4

APLINKĄ TAUSOJANTI PLĖTRA: SAMPRATA IR DISKUTUOTINOS PROBLEMOS 4

ISTORINĖS PROBLEMOS ASPEKTAS 4

APLINKĄ TAUSOJANČIOS PLĖTROS PARADIGMOS 5

EKONOMINIO AUGIMO, STABILIZACIJOS IR NUOSMUKIO MOKSLINĖS INTERPRETACIJOS 6

APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS PASAULYJE 8

MATERIALIOS EKONOMIKOS ĮTAKA APLINKAI 8

APLINKOSAUGINĖS PROBLEMŲ RŪŠYS 9

EKONOMINIAI APLINKOSAUGOS ASPEKTAI 10

EKONOMIKOS AUGIMO BEI APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS BEI PERSPEKTYVOS EUROPOJE 11

EKOLOGINIO EFEKTYVUMO PAŽANGA 11

APLINKOS NAUDA EKONOMIKOS TRANSFORMACIJOS LAIKOTARPIU 14

CENTRALIZUOTAI VALDOMOS EKONOMIKOS POVEIKIS APLINKAI 14

INTEGRACIJOS Į EUROPOS SĄJUNGĄ ĮTAKA APLINKAI 15

INTEGRACIJOS UŽTIKRINIMAS 16

APLINKOS APSAUGOS PROBLEMOS BEI PERSPEKTYVOS LIETUVOJE 18

MIESTO APLINKOS APSAUGOS PROBLEMA 19

APLINKOS VALDYMO PROBLEMOS 20

MIESTO GYVENAMOSIOS APLINKOS KOKYBĖS KOMPLEKSINIO ĮVERTINIMO GALIMYBĖS IR PROBLEMOS 20

GAMTINIAI IŠTEKLIAI, KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ 22

GAMTINIŲ IŠTEKLIŲ, KRAŠTOVAIZDŽIO IR BIOLOGINĖS ĮVAIROVĖS APSAUGA 24

APLINKOSAUGA ŪKINĖS VEIKLOS SRITYJE 28

GEOGRAFINĖS APLINKOS UŽTERŠIMO ŪKINĖS, EKONOMINĖS PASEKMĖS 29

NUOTĖKŲ VALYMO SISTEMŲ RENOVACIJOS GALIMYBĖS 30

PRAKTINĖ DALIS: APLINKOS KOKYBĖ IR GAMTOS IŠTEKLIAI 31

ORAS 31

VANDUO 35

DIRVOŽEMIS 38

BIOLOGINĖ ĮVAIROVĖ 41

LIETUVOS KRAŠTOVAIZDIS 42

NAUDINGOSIOS IŠKASENOS LIETUVOJE 44

ATLIEKOS LIETUVOJE 46

IŠVADOS 51

LITERATŪRA 56

PRIEDAI 57

Įvadas

Temos aktualumas. Sparčiai augant ekonomikai, gamybos mastams, besivystant technologiniams procesams, vis didesnę reikšmę įgauna aplinkos apsauga. Žmogaus antropogeninei veiklai pasiekus šiuolaikinius mastus, jos neigiamas poveikis supančiai aplinkai tapo globalus. Atmosfera yra viena iš šios veiklos neigiamai veikiamų biosferos terpių. Bet koks neigiamas poveikis aplinkai anksčiau ar vėliau neigiamai įtakoja žmogaus sveikatą bei gyvenimo būdą. Kadangi atmosferoje vyksta labai daug sudėtingų tarpusavyje susijusių dinaminių gamtinių procesų, tai neigiamas antropogeninis poveikis šioje terpėje greičiausiai atsiliepia žmogui. Todėl šiandien pasaulyje vis daugiau dėmesio skiriama aplinkos apsaugai. Tiek ekonominis, tiek ir socialinis progresas priklauso nuo planetos aplinkos būklės, kraštovaizdžio ir biologinės įvairovės išsaugojimo, racionalaus gamtinių išteklių naudojimo. Ūkio, ekonomikos plėtra turi remtis aplinkos apsaugos principais.

Darbo tikslas ir uždaviniai. Mes sau iškėlėme tikslą išnagrinėti šią temą, surinkti ir susisteminti literatūros šaltinius, pateikti išvadas.

Uždaviniai:

· Išsiaiškinti aplinkos apsaugos problemas pasaulio, Europos ir Lietuvos mastu.

· Pateikti statistiką.

· Numatyti perspektyvas.

Darbo objektas. Ekonomikos augimo ir aplinkos apsaugos problemų teoriniai ir praktiniai aspektai.

Metodika. Rašant šį darbą buvo naudojami šie metodai:

1. mokslinės literatūros analizė;

2. lyginimas;

3. apibendrinimas.

Atsakomybė už konkrečias darbo dalis. Sunku būtų pasakyti, kiek kuri iš mūsų yra atsakinga už kiekvienos dalies parengimą dirbome visos kartu ir įnašas yra maždaug apylygis.

Teorinė dalis

Aplinką tausojanti plėtra: samprata ir diskutuotinos problemos

Neribota technogeninė žmogaus ekspansija, neįvertinus jos galimų padarinių, nustūmė visuomenę į ekologinę aklavietę. Susiklosčiusi situacija diktuoja būtinybę keisti vertybines žmonijos orientacijas ir pradėti ekologizuoti gamybos procesus, užuot tęsus gamtos ekonomizavimą. Nuo naujųjų laikų iki XX a. antrosios pusės buvo laikomasi nuostatos, kad žmogaus prisitaikymo prie gamtos mastą lemia iš jos paimtų medžiagų bei energijos kiekis, gamtos sukultūrinimas, palenkimas pramoniniams procesams. Ši industrinės visuomenės beatodairiškumo išteklių eikvojimo logika sąlygojo ir katastrofišką aplinkos užterštumą. XX a. paskutiniame ketvirtyje vyraujančios technokratinės ekonominio augimo nuostatas pakeitė nulinio augimo, riboto augimo, visuomenės ir biosferos koevoliucijos bei aplinką tausojančios plėtros koncepcijos. Pasaulio bendrija dabar orientuojasi į aplinką tausojančią ekonomikos plėtrą, derinančią gamybos augimo ir aplinkos apsaugos interesus.

Istorinės problemos aspektas

Diskusijos apie ekonominį augimą ir aplinkos santykius trunka ilgus metus, jos yra daugiašakės, tarpdisciplininės, sudėtingos ir sunkiai išsprendžiamos. Klasikinės ekonomikos atstovas A.Smith pažangą vertino kaip nepertraukiamo ekonominio augimo užtikrinimą, stagnaciją laikydamas neperspektyvia būkle. Dauguma ekonomistų klasikų (T. Malthus, D. Ricardo, J. Mill) išreiškė mintį, kad visuomenė iš prigimties vystosi, o žmonijos valdomi gamtiniai ištekliai yra riboti, lemia ekonominio augimo mastus. Suformuotas „mažėjančio ribinio rezultatyvumo dėsnis“ rodo, kad gamtiniai ištekliai ir žemė jau XVIII a. buvo ekonominių diskusijų objektas. Neoklaikinės teorijos nepakankamai įvertino gamybos, vartojimo ir gerovės bei gamtinių išteklių ir ekologinių sistemų ryšius.
Sureikšminus rinkos, kaip visuotinio reguliatoriaus vaidmenį, gamtos ištekliai vertinti tiek, kiek jų vertė atspindima prekių kainose, nesigilinant į suvartojamų gamtinių išteklių pobūdį (neatsikuriantys ir atsikuriantys) bei gamtinę aplinką kaip visuomeninę vertybę. Nepaisant vyraujančios ekonominės vyraujančios krypties, kur gamtinės aplinkos problemoms neskirta pakankamai dėmesio, dalis ekologiškai mąstančių ekonomistų analizavo ūkinės veiklos poveikio gamtai pasekmes, o jų teiginiai atspindėjo neatsikuriančių gamtinių išteklių optimalaus išsekimo laipsnio bei atsinaujinančių išteklių optimalaus naudojimo teorijoje.

Aplinką tausojančios plėtros paradigmos

Aplinką tausojančios plėtros koncepcija interpretuojama labai įvairiai, nes aplinkos ir ekonomikos, visuomenės raidos etapais buvo grindžiama įvairiomis nuostatomis, kurios šiuo metu transformuotos į tausojimo paradigmas, tapusias gilesnės teorinės ir metodologinės aplinką tausojančios plėtros analizės pradžia. Galima išskirti tris apibendrintų nuostatų blokus:

1) technologinio tausojimo paradigma;

2) ekologinio tausojimo paradigma;

3) aplinkos apsaugos paradigma.

Technologinio tausojimo paradigmos autorius D.W. Orr nurodo, kad kiekviena iškilusi problema turi technologinio sprendimo ar rinkos korekcijos galimybę. Išteklių ribotumui priešinamas jų pakeičiamumas, genetinės inžinerijos mokslo pažanga, vis geresnis gamtinių procesų suvokimas ir manipuliavimas jais. Žmogus šioje paradigmoje suprantamas kaip „ekonominis žmogus“, kuris maksimizuoja pajamas ir minimizuoja išlaidas. Pagrindinės šios paradigmos idėjos atsispindi ir dominuojančioje socialinėje paradigmoje, pagal kurią žmogus yra aukščiau už gamtą arba šalia jos ir besąlygiškai su mokslu ir technologijomis, kurios gali išspręsti visas socialines, ekonomines ir aplinkos problemas. Prie šio bloko galima priskirti utilizavimo paradigmą, kuria konstatuojama, kad žmogaus ūkinė veikla turi įtakos aplinkos kokybei, bet šis poveikis nėra reikšmingas ir gali būti nesunkiai neutralizuotas, priderinus techniką, technologiją prie esamų ir būsimų ekologinio apribojimo, bei ribinių ekonominių teorijų paradigmą, kuri grindžiama socialinių-ekonominių sistemų galimybėmis, sąlygojamomis technologinės plėtros, didinti išteklių panaudojimą, plėsti gamybos apimtis bei panaudoti aplinką neigiamiems augimo padariniams neutralizuoti.

Ekologinėje tausojimo paradigmoje teigiama, kad visuomenė, kuri nori tapti tausojančia, turi keisti įpročius, apriboti vartojimą, mažiau niokoti aplinką, pakeisti visuomenės moralę, įgyti naujų žinių, reikalingų gyvenant postmoderniame pasaulyje. Naujų technologijų ir cheminių medžiagų naudojimas pažeidžia esamą gamtinę aplinką, todėl žmogaus veikla ilgu laikotarpiu gali būti efektyvi tik tuo atveju, jei prisitaikys prie ekologinių procesų ir neviršys natūralių sistemų galimybių. Naujas žmogaus požiūris į aplinką, jo dominavimo fizinėje aplinkoje ribos bei elgesio būsimų kartų atžvilgiu normatyvai konstatuojami naujoje aplinkosauginėje paradigmoje. Saugojimo paradigmoje visuomenė laikoma pakankamai lanksčia, galinčia pakeisti savo elgesį anksčiau negu bus padaryta nepataisoma žala aplinkai. Prie šio bloko galima priskirti ir ekologiškos plėtros paradigmos teiginius apie ekonominių sprendimų ekologinių pasekmių įvertinimą bei ekologinių apribojimų būtinumą.

Aplinkos apsaugos paradigmą galima laikyti tarpiniu tarp technologinio tausojimo ir ekologinio tausojimo paradigmų. Ji atsirado XX a. paskutiniame ketvirtyje kaip diskusijų aplinkos apsaugos klausimais rezultatas. Šios paradigmos turinį sudaro poveikio aplinkai kontrolė ir prevencija, žalos aplinkai įvertinimas, aplinkos mokesčių įvedimas, kenksmingos aplinkai žmonių ūkinės veiklos ribojimas, saugomų teritorijų kūrimas, todėl ji dar vadinama neutralizuojančia, gynybine. Vadovaujantis šia paradigma, išteklių mažėjimas ir aplinkos užteršimas nelaikomas ekonomikos plėtra ribojančiu veiksniu, tačiau kartu su rinkos mechanizmo instrumentais santykius tarpūkinės plėtros ir aplinkos ima reguliuoti valstybinės valdžios institucijos.

Ekonominio augimo, stabilizacijos ir nuosmukio mokslinės interpretacijos

Be aptartų požiūrių, vienas plačiausiai užsienio mokslininkų diskutuojamų dalykų, lemiančių tausojančios plėtros interpretacijų gausą, yra „augimo“ fenomenas. Daugelis mokslininkų laikosi nuomonės, kad industrinis visuomenės gyvenimas nėra tausojantis aplinką, nevienareikšmiškai vertinamos ekonominio augimo ir aplinkos apsaugos galimybės. D.Butter, H.Verbruggen teigia, kad aplinką tausojanti veikla yra susijusi su ekonominio augimo ir švarios aplinkos tarpusavio pakeitimo problema. Jų nuomone, ilgainiui gali atsirasti galimybių suderinti aplinką tausojančios plėtros koncepcijoje ekonomikos augimą ir aplinkos apsaugą, todėl tikėtina, kad minėtas pakeičiamumas dar trumpalaikis, bet tai nesumažina problemos aktualumo. Galima išskirti dvi kraštutines ir priešingas mąstymo kryptis šiuo klausimu:

1) ekonomikos augimas yra svarbiausias veiksnys, mažinant aplinkos žalojimą;

2) ekonomikos augimas neišvengiamai daro žalą aplinkai, todėl ekonomikos augimo tempų apribojimai ar net nuosmukis yra svarbiausias veiksnys, sąlygojantis švarią
aplinką.

E.Goldsmith, D.Meadows, E.F.Schumacher ir kiti mokslininkai pasisako prieš tolimesnį ekonomikos augimą ir savo požiūrį grindžia tokiais argumentais: nuolatos didėjantis gyventojų skaičius ir jų vartojimas žaloja ekosistemas, eikvoja išteklius ir griauna žmonijos išlikimo pamatą; nepasikeitus fiziniams, ekonominiams ar socialiniams santykiams, kurie iki šiol lėmė pasaulinės ekonomikos plėtrą, maisto kiekio, pramoninės produkcijos apimčių ir gyventojų skaičiaus eksponentinis augimas įmanomas tol, kol išteklių išsekimas privers sulėtinti pramonės augimą, augimo ribos jau bus pasiektos XXI a; gyvenimo būdas, kuris remiasi materializmu, tai yra nuolatine, neribojama ekspansija į ribotą aplinką, negali ilgai trukti.

Nauji technologiniai atradimai ar pasiekimai gal ir gali padvigubinti ekonomiškai naudingų išteklių kiekį ir pramoninės produkcijos apimtis, bet, pasak D. Meadows, tai reiškia, kad didesnės, pajėgesnės pramonės įmonės dar smarkiau terš aplinką, o taršos mastai bus tokie dideli, kad jų nepajėgs neutralizuoti absorbciniai aplinkos mechanizmai. E. P. Schumacher ekonominį augimą vertina kaip pagrindinę aplinkos kokybės blogėjimo priežastį, bet taip pat yra dėl neteisingo gyvenimo supratimo, nes augimas ekonomistų, fizikų, chemikų, technologų požiūriu neturi aiškiai matomų ribų, todėl nėra reguliuojamas, tačiau aplinkos mokslininkai jį gali ryžtingai apibrėžti ir apriboti. Be to, autoriaus nuomone, fizinio turto siekimas, kuris ilgą laiką daugeliui buvo pagrindinis gyvenimo tikslas, nebetinka dabartiniam pasauliui, nes šis tikslas neturi apribojimų, kai aplinka, kurioje kuriamas turtas, yra griežtai ribota.

Nepritardami ekonominio augimo požiūriui, A. Crosland, W. Beckerman, R. Whelan ir kiti mokslininkai pateikia savą augimo ir aplinkos tarpusavio ryšių interpretaciją. A. Crosland nuomone, didžioji aplinkos problemų dalis susijusi su ankstesniu industriniu augimu, bet ne dabartiniu ar būsimu. Nedelsiant sustabdžius augimą, vis tiek reikės didžiulių finansinių investicijų susidoroti su teršimo pasekmėmis, todėl tokias galimybes gali garantuoti tik greitas ekonomikos augimas. Augimo apribojimo požiūrį A.Crosland kritikuoja ir aplinkosaugos požiūriu, nes esant statiškam BVP, nėra galimybių pakankamai investuoti į aplinką, be to reikia lėšų mokslui, sveikatos apsaugai ir kitiems tikslams. W.Beckerman mano, kad rinka natūraliai pašalina gamtinių išteklių atsargų mažėjimo galimybę, tai yra išteklių ribotumas didina jų kainą, o tai sumažina jų vartojimo tempus, skatina pakaitalų ir naujų technologijų, taupančių išteklius, paiešką. Be to, W.Beckerman nesutinka su E.F.Schumacher teiginiu, kad gyvenimas, kuris remiasi materializmu, toliau negali tęstis, nes labai mažai tikėtina, kad gyventojai savanoriškai atsisakys tūkstančius metų siektos ekonominės gerovės augimo tikslo žaliosios religijos labui, o augimo, kaip vyriausybės politinio tikslo, atsisakymą autorius prilygino demokratijos atsisakymui. R.Whelan ekonominiai argumentai panašūs kaip W.Beckerman, tačiau jis mažiau akcentuoja vyriausybės vaidmenį, tikėdamas, kad, inovacijos, kurios pastaraisiais metais sąlygojo spartų mokslinio pasiekimų greitį, padės surasti išeitį iš ekologinių problemų. Nors žmonių veikla, o ypač vakarietiškas, vartotojiškas gyvenimo būdas, yra aplinką žalojantis, amoralus ir gali nuvesti prie gyvybės žūties Žemėje; tačiau pasak šio autoriaus, Vakarų visuomenė yra pakankamai turtinga, kad patenkintų savo materialinius poreikius, o likusį turtą skirtų aplinkos projektams. R.Whelan iškėlė mintį, kad žalioji politika gali išplėsti skurdą visame pasaulyje, nes apribojus ekonominį augimą visos šalys, ypač neturtingos, neturės išteklių spręsti aplinkos problemoms.

Aplinkos apsaugos problemos pasaulyje

Šiuo metu pagrindinė aplinkosauginė problema yra klimato atšilimas, dėl kurio gali iš esmės pasikeisti daugelio valstybių, regionų žmonių gyvenimo būdas bei sąlygos. Daugiamečiai klimato stebėjimai rodo, kad per pastarąjį šimtmetį vidutinė pasaulinė oro temperatūra padidėjo 1 °C. Šį faktą taip pat patvirtina ir matematinis modeliavimas, kuris rodo, kad pasaulinis klimatas gali atšilti 1 – 5 °C, CO2 koncentracijai padidėjus dvigubai, lyginant su priešindustriniu periodu. Šis padidėjimas šiuo metu yra didesnis negu du kartus. Toks klimato atšilimas gali sukelti negrįžtamus, turinčius didelę neigiamą įtaką mūsų civilizacijai, klimato pokyčius. Kad klimato atšilimo neįvyktų reikia laiku sumažinti neigiamą antropogeninį poveikį, iššaukiantį tokius klimato pokyčius.

Žmogaus antropogeninė veikla – tai sudėtingas daugelio veiksnių sąlygojamas procesas, kurį visiškai apibrėžti bei valdyti iki šiol niekas negali. Todėl šiuo metu yra mėginama spręsti įvairias aplinkosaugines problemas „ bandymų ir klaidų“ būdu, t. y. išbandant įvairias poveikio priemones gerai nežinant, kokios gali būti jų pritaikymo pasekmės.

Materialios ekonomikos įtaka aplinkai

Visuomenė yra susieta su aplinka tik materialiame lygmenyje. Pagrindinę įtaką aplinkai daro materiali ekonomika. Šios įtakos pasekoje iššaukiamos įvairios aplinkosauginės problemos, tokios kaip išteklių mažėjimas, ozono sluoksnio nykimas, globalinis
rūgštūs lietūs, nuodingų medžiagų paplitimas biosferoje. Iš kitos pusės, įvairūs aplinkos elementai gali įtakoti įvairius ekonominius vyksmus susijusių procesų, jos poveikį aplinkai galima nagrinėti įvairiuose lygmenyse.

1 lygmuo: vienos elementarios gamybos grandies įtaka aplinkai.

2 lygmuo: techniškai susietų gamybos grandžių įtaka aplinkai.

3 lygmuo: visų gamybos procesų, vykstančių santykinai nedidelėje teritorijoje poveikis aplinkai.

4 lygmuo: vienos įmonės poveikis aplinkai.

5 lygmuo: visų procesų, vykstančių kokiame nors mieste, poveikis aplinkai.

6 lygmuo: visų procesų, vykstančių regione, poveikis aplinkai.

7 lygmuo: vienos iš gamybinio proceso grandies, kurioje pagaminamas vienas tarpinis produkcijos vienetas, poveikis aplinkai.

8 lygmuo: visų tarpinių grandžių, kurių metu yra pagaminamas produkcijos vienetas, poveikis aplinkai.

9 lygmuo: galutinės produkcijos vieneto gyvavimo ciklo analizė aplinkosauginiu požiūriu.

10 lygmuo: produkcijos, kurios vertė vienas piniginis vienetas, gyvavimo ciklo analizė aplinkosauginiu požiūriu.

11 lygmuo: visų galutinių medžiaginių produktų gyvavimo ciklų analizė aplinkosauginiu požiūriu.

12 lygmuo: visų medžiaginių procesų įtakos aplinkai analizė.

Visame pasaulyje didžioji dalis teršalų į atmosferą yra išmetama vykstant gamybai.

Ekologiniu požiūriu skiriami trijų rūšių gamybos procesai:

1. procesai, kurių metu gaminami teršalai

2. procesai, kurių metu kaip žaliava yra naudojama tam tikra dalis teršalų, bet iš to negaunama jokia produkcija

3. procesai, kurių metu yra kaip žaliava naudojami kai kurie teršalai ir iš to gaunama produkcija.

Aplinkosauginės problemų rūšys

Galima išskirti tokias aplinkosaugines problemų rūšis:

1. su teršalų emisijomis susijusios problemos:

« klimato pokytis;

« ozono sluoksnio mažėjimas

« žmogaus gyvenamosios aplinkos apnuodijimas

« dirvų, kritulių vandens telkinių rūgštingumo didėjimas

« įvairių fotooksidacinių produktų susidarymas

« dirvos pertręšimas.

2. su įvairių gamtinės sistemos komponentų vartojimu susijusios problemos:

« neatstatomų energetinių išteklių nykimas

« neatstatomų mineralinių išteklių nykimas

« neatstatomi pakitimai gamtinės sistemos genofonde

« atstatomų išteklių atnaujinimo tempo nepakankamumas

« dykumų plitimas

Ekonominiai aplinkosaugos aspektai

Ekonominėje sistemoje esant patenkintoms idealios konkurencijos sąlygoms:

n gamintojai ir vartotojai nori ir gali pasiekti didžiausią naudą;

n gamybos sąnaudos ir realizavimo kainos yra prekių apyvartos funkcijos;

n sąryšis tarp sąnaudų ir kainų nepriklauso nuo gamintojų ir vartotojų valios;

n visi ištekliai ir prekės yra privačios tai yra siekiama maksimalaus jų naudingumo.

Pati rinka orientuoja ekonomiką į Pareto optimumo pasiekimą, tai yra į efektyviausią išteklių panaudojimą gamyboje, racionaliausią jų paskirstymą vartotojams ir tinkamiausią gamybos sandaros susidarymą kartu paėmus.

Ekologinėje sistemoje neveikia tapatūs ekonominei sistemai pagrindiniai laisvos konkurencijos motyvai ir nuostatos, ir visų pirma:

1.ekologiniai ištekliai nėra privati nuosavybė, leidžianti siekti maksimalaus jų naudingumo;

2.ekologinių išteklių vartojimas nėra individualus ir nėra tiesioginių motyvų, kurie skatintų pusiausvyrinių kainų nusistovėjimą.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2648 žodžiai iš 8820 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.