Ekonomikos augimo ir jos struktūros plėtotės strategija
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos augimo ir jos struktūros plėtotės strategija

EKONOMIKOS AUGIMO IR JOS STRUKTŪROS PLĖTOTĖS STRATEGIJA

1. SSGG ANALIZĖ

1.1. Pasaulinė ekonomika ir Lietuvos nacionalinės ekonomikos internacionalizacija

Lietuvos nacionalinė ekonomika yra pasaulinės ekonomikos sudedamoji dalis. Kartu strategine prasme pasaulinė ekonomika yra aplinka, kurioje besireiškiančios tendencijos stipriai veikia galimybes ir grėsmes ilgalaikei nacionalinės ekonomikos plėtotei. Nuo to, kokiu mastu Lietuvos ūkio plėtotė derinasi su pasaulinės ekonomikos tendencijomis, priklauso šalies ekonomikos stiprybės ir silpnybės. Vertinant šalies ekonomikos stiprybes, silpnybes, galimybes ir grėsmes jos plėtotei, reikia atsižvelgti į tą aplinkybę, kad Lietuva yra nedidelė Europos šalis, turinti pereinamąją ekonomiką. Nors pasaulinė ekonomika galutinai susiformavo XIX ir XX amžių sankirtoje, Lietuva joje apie 50 metų reiškėsi ne tiesiogiai, o per sužlugusios SSRS ekonomikos sistemą. Todėl plėtojant Lietuvos ekonomikos savarankišką internacionalizaciją tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas.

Silpnybė – plėtojant Lietuvos ekonomikos internacionalizaciją tenka įveikti naujiems pasaulinės ekonomikos dalyviams būdingas problemas.

Lietuvos nacionalinės ekonomikos įsijungimas į pasaulinį ūkį atitinka nacionalinius interesus ir pasaulinės raidos tendencijas, tačiau yra sudėtingas procesas. Kad nacionalinis uždarumas, izoliacija nuo tarptautinės darbo pasidalijimo sistemos neturi perspektyvų, yra akivaizdi teorinė ir praktikos patvirtinta išvada. Nacionalinių ekonomikų atvirumo laipsnis nuolat didėja: Pasaulio prekybos organizacijos duomenimis, kiekvienam 10 proc. pasaulinės gamybos padidėjimui tenka 16 proc. pasaulinės prekybos padidėjimas. Ryški tendencija – kuo labiau ekonomiškai pažengusi yra maža šalis, tuo atviresnė jos ekonomika. Lietuvos nacionalinė ekonomika taip pat darosi vis atviresnė: skatinama užsienio prekyba ir šalinamos kliūtys kitoms pasaulinio ūkio ryšių formoms, liberalizuotas tarptautinis kapitalo judėjimas ir tarptautinės valiutinės atsiskaitymų operacijos. Tačiau Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtotei ir šalies ekonominei politikai.

Stiprybė – Lietuva priskirtina prie šalių, kurių ekonomika yra atvira: ji aktyviai dalyvauja tarptautinėje prekyboje, kitose pasaulinio ūkio ryšių formose ir visų pirma tarptautiniame kapitalo judėjime ir tarptautinėse valiutinių atsiskaitymų operacijose.

Grėsmė – Lietuvos ekonomikos internacionalizacija sąlygoja stiprius išorinius iššūkius nacionalinės ekonomikos plėtotei ir šalies ekonominei politikai.

Paskutinius dešimtmečius pasaulinėje ekonomikoje vyrauja tendencija – valstybinį ekonomikos reguliavimą keičia ekonominės veiklos liberalizavimas, nacionalizavimą keičia privatizavimas, valstybinė kainų kontrolė silpnėja, atskirų šakų subsidijavimas mažėja, transnacionalinių korporacijų veiklą vis mažiau gali reguliuoti valstybė. Vidinis ekonomikos liberalizavimas audringai vyksta pereinamosios ekonomikos šalyse ir apima kai kuriuos trečiojo pasaulio regionus (Lotynų Ameriką, Vakarų Aziją, Šiaurės Afriką). Visose šiose šalyse valstybės vaidmuo ekonominiame gyvenime mažėja, tai rodo valstybinių išlaidų BVP mažėjimas. Valstybė vis mažiau naudoja ekonomikoje daug išlaidų reikalaujančius tiesioginio reguliavimo svertus – valstybinę nuosavybę, valstybės investicijas ir subsidijas – ir pereina prie netiesioginių svertų, ypač per pinigų, kreditavimo ir mokesčių politiką.

Pagrindinė kryptis užsienio ekonominėje politikoje tokia: ekonominį protekcionizmą keičia išorinis ekonomikos liberalizavimas. Tačiau ir dabartiniu laikotarpiu tarptautinėje ekonominėje politikoje net labiausiai pažengusios šalys liberalizavimą derina su protekcionizmu, nors šiame derinyje vyrauja liberalizavimas. Pasaulyje nėra visiškai atvirų (visiškai liberalizuotų) ekonomikų, išskyrus keletą nedidelių valstybių. Todėl galima kalbėti apie atviresnes arba ne tokias atviras ekonomikas. Šalių, kurių ekonomika yra uždara, kai protekcionizmas ryškiai vyrauja, palyginti su liberalizavimu, pasaulyje liko labai nedaug.

Kadangi rinkos konkurencija yra geriausias ekonomikos plėtotės reguliatorius ir nacionaliniame lygmenyje, ir pasaulinės ekonomikos mastu, visi barjerai, ribojantys Lietuvos tarptautinę ekonominę veiklą, turi būti šalinami. Kartu Lietuva turėtų specializuotis gamybai tos produkcijos, kuriai ji turi lyginamuosius pranašumus. Nors neginčytina, kad laisvi prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos srautai garantuoja geriausią gamybos išdėstymą ir produktyvumą, bet radikalios atviros ekonomikos koncepcijos taikymas Lietuvai kol kas būtų problemiškas. Atvirumas nekelia grėsmės, kai nacionalinėje ekonomikoje esama pakankamų bendrųjų išplėstinės reprodukcijos sąlygų. Tokių sąlygų buvimas transformacijos stadijoje tebesančioje Lietuvos ekonomikoje tebėra abejotinas.

Silpnybė – abejotina, ar Lietuvoje jau esama pakankamų bendrųjų atviros nacionalinės ekonomikos išplėstinės reprodukcijos sąlygų.

Tol, kol Lietuva pasauliniame ūkyje reikšis kaip nacionalinis ekonominis organizmas, jos ekonomika turės turėti struktūrą, kuri leistų jai stabiliai, dinamiškai, efektyviai ir
subalansuotai plėtotis kaip vieningam (integraliam) kompleksui. Suprantama, pačiai ekonomikos plėtotei būdingi cikliniai ir atsitiktiniai svyravimai, ir stabilumas visada bus santykinis. Plėtojant ūkio internacionalizaciją reikia neužmiršti, kad mechaniškas nacionalinės rinkos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti ne tik neperspektyvias, bet ir aukšto lygio kol kas dar nesutvirtėjusias gamybos šakas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą. Išlaidos dėl to atsiradusiems sunkumams įveikti keliskart viršytų ekonomiją, susidariusią nevykusio šalies dalyvavimo tarptautiniame darbo padalijime.

Grėsmė – dabartinėje stadijoje mechaniškas Lietuvos ekonomikos atvirumo plėtojimas gali sužlugdyti dar nesutvirtėjusias gamybos šakas ir neigiamai paveikti nacionalinio ūkio integralumą.

Pernelyg liberali Lietuvos užsienio ekonominė politika dabartiniame etape gali atvesti prie siauros specializacijos, kai šalis įstengs konkuruoti tik pagal siaurą eksportuojamų produktų grupę, o tai turėtų žalingų pasekmių šalies ekonomikai svyruojant šių produktų paklausai pasaulinėje rinkoje. Nacionalinės ekonomikos stabilios ir dinamiškos plėtotės pagrindas gali būti eksporto diversifikacija. Šalies padėtis pasauliniame ūkyje tuo tvirtesnė ir stabilesnė, kuo didesnė išvežamų prekių ir paslaugų įvairovė, kuo į didesnį tarptautinės reprodukcijos grandžių skaičių šalis yra įsitraukusi. Specializacija ir diversifikacija neprieštarauja viena kitai, kadangi pasaulinio ūkio mastu tarpšakinę specializaciją keičia vidinė šakinė specializacija (kartu mažėja vaidmuo pasaulinėje ekonomikoje tų šalių, kurios negebėjo persiorientuoti į tarptautinį darbo pasidalijimą naujame lygmenyje). Todėl skirtingų šakų viduje reikia apčiuopti „augimo taškus“, kurie ateityje užpildys svarbias nišas pasaulinėje ekonomikoje.

Siekdamos išvengti siauros specializacijos, kai kurios besivystančios šalys vadovaujasi importą pakeičiančios industrializacijos strategija, kuriai reikalingas užsienio prekių įvežimo į šalį ribojimas. Lietuvoje taip pat dažnai pabrėžiama, kad atsisakymas reguliuoti importą paverčia šalies ekonomiką beginkle jai kovojant su nesąžininga užsienio importuotojų konkurencija, – tie importuotojai dirbtinai mažina kainas (dempingas) arba rinkos įsisavinimo išlaidas sumoka gavę tiesioginių arba netiesioginių valstybinių subsidijų. Panašūs besivystančių šalių ekonomistų samprotavimai iškėlė „teisingos prekybos“ koncepciją. Nors teisingumą šalys dėl savo skirtingų interesų traktuoja skirtingai, bet jis galiausiai reiškia, kad firmos turi konkuruoti sąžiningai, o ne siekti dirbtinai sužlugdyti savo konkurentus. Nukrypus nuo šių normų, kiekviena šalis (tarp jų ir Lietuva) turi teisę taikyti importuojamoms prekėms kontrpriemones, kurios neutralizuoja importuotojo pranašumus.

Grėsmė – staigiai liberalizavus užsienio ekonominę politiką, galimybę išlikti turi tik nedaugelis gamybos šakų, ūkis tampa siaurai specializuotas, o tai pavojinga šalies ekonomikai svyruojant paklausai pasaulinėje rinkoje.

Neginčijama, kad intensyvūs Lietuvos ekonominiai ryšiai su užsieniu reiškiasi kaip galingas nacionalinės ekonomikos plėtotei palankių tendencijų stiprintojas. Pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis šalis gali išnaudoti palankią konjunktūrą greičiau plėtoti techninę pažangą, mažinti išlaidas, gerinti produkcijos kokybę, vykdyti pažangius pokyčius ūkio struktūroje. Tačiau nuosmukio sąlygomis, priešingai, šaliai gali tekti įveikti rimtus ekonominius sunkumus. Užsienio ekonominės orientacijos stiprinimas atveria nemažų naujų galimybių plėtotei, padeda spręsti (ar nors sušvelninti) kai kurias problemas, bet kartu iškelia naujų klausimų ir sudaro sunkumų. Plečiant tarptautinius ūkinius ryšius kinta išteklių, kuriais gali naudotis šalis, šaltiniai, transformuojasi materialinė daiktinė išteklių forma, išsiplečia galimybės naudotis žiniomis. Tačiau šalies priklausomybė nuo užsienio taip padidėja, kad krizės reiškiniai net tolimuose pasaulio regionuose gali sukelti nepageidaujamų padarinių nacionalinei ekonomikai.

Galimybė – pasaulinės ekonomikos pakilimo sąlygomis Lietuvos ūkio internacionalizacija reiškiasi kaip galingas palankių tendencijų nacionalinės ekonomikos plėtotei stiprintojas.

Grėsmė – pasaulinės ekonomikos nuosmukio ir krizių sąlygomis Lietuvos ūkio internacionalizacija padidina ekonominius šalies sunkumus.

Pagrindinę naudą iš Lietuvos ekonomikos internacionalizacijos paprastai gauna konkurencingiausios šalies ūkio grandys ir seniai savo veiklą į eksportą orientavusios firmos ir įmonės. Tarptautinės ekonominės operacijos didina jų konkurencingumą mažindamos gamybos išlaidas, plėsdamos rinkas, didindamos pelną. Todėl, būdamos suinteresuotos tolesne ūkio internacionalizacija, jos propaguoja atviros ekonomikos modelio pažangumą. Dalis nacionalinio ūkio grandžių – atsiliekančios šakos ir regionai, smulkūs ir vidutiniai verslininkai – atsiduria sunkioje padėtyje stiprėjant sąveikai su pasauliniu ūkiu. Būtent jiems pirmiesiems smogia importinės produkcijos konkurencija, užsienio kompanijų veiklos plėtimas šalyje. Šie sluoksniai mažiau suinteresuoti nacionalinės ekonomikos atvirumo plėtojimu ir propaguoja
ūkio struktūros vienovės išsaugojimo svarbą. Todėl Lietuvos ekonomikos integracija į pasaulinį ūkį bus dar ilgas ir sudėtingas procesas, bus keičiami ekonomikos plėtotės prioritetai, ūkio struktūra ir reguliavimo mechanizmai.

Galimybė – konkurencingiausioms ūkio grandims ir savo veiklą į eksportą orientavusioms firmoms ir įmonėms Lietuvos ekonomikos internacionalizacija suteikia galimybių didinti savo konkurencingumą, mažinti gamybos išlaidas, plėsti rinkas, didinti pelną.

Grėsmė – dalis nacionalinio ūkio grandžių dėl importinės produkcijos konkurencijos, užsienio kompanijų veiklos plėtimosi šalyje atsiduria sunkioje padėtyje.

Prasidėjusi XX a. viduryje išsivysčiusiose šalyse poindustrializacija plėtojasi ir XXI a. pradžioje taip pat plis ir Lietuvoje. Poindustrializacijos procesas užtikrina šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo naujus veiksnius ir sąlygas, nors kartu sukelia papildomų sunkumų daliai šalies visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos. Ikiindustrinėje ekonomikoje pagrindiniai ekonominiai ištekliai buvo gamtiniai ištekliai, pirmiausia žemė. Industrinėje ekonomikoje svarbiausiu ištekliumi tapo kapitalas ir realia forma (gamybos priemonės), ir pinigine forma. Poindustrinėje ekonomikoje pagrindiniais ištekliais tampa žinios ir darbas. Intelektualioji visuomenės raida tampa nepaprastai svarbia ūkinio gyvenimo prielaida, o patį ūkio veiksmingumą lemia inovacijos. Dėl padidėjusio dėmesio žinioms ir informacijai poindustrinę visuomenę dažnai vadina informacine visuomene. Pagrindiniai poindustrinės ekonomikos bruožai yra šie:

 paslaugų vaidmens didėjimas gamybos ir vartojimo struktūroje;

 švietimo lygio kilimas (visų pirma pomokyklinio švietimo dėka);

 naujas požiūris į darbą (kūrybiškumas, nauji reikalavimai darbo santykiams);

 didesnis dėmesys gamtinei aplinkai (perėjimas prie ekonomikos plėtojimo, besiremiančio ne gamtiniais ištekliais, o žinių naudojimu);

 ekonomikos humanizacija (pagrindiniu investicijų ir biudžetinio finansavimo objektu tampa socialinės ir kultūros sritys);

 informacinės visuomenės kūrimas;

 mažojo verslo renesansas;

 globalizacija (pasaulinis ūkis vis labiau tampa vientisu kompleksu).

Galimybė – poindustrializacijos procesas užtikrina naujus šalies ekonominio, socialinio ir kultūrinio suklestėjimo veiksnius ir sąlygas.

Grėsmė – poindustrializacijos procesas sukelia papildomų sunkumų daliai visuomenės narių prisitaikant prie naujos situacijos.

Poindustrializacija leis greičiau likviduoti ekonominį šalies atsilikimą nuo labiausiai pažengusių šalių. Skaičiavimai rodo, kad Lietuva nuo ES vidurkio pagal BVP vienam gyventojui rodiklį atsilieka apie 8,5 karto, skaičiuojant JAV doleriais pagal valiutų keitimo kursą, ir apie 3,5 karto, skaičiuojant pagal perkamosios galios paritetus. Esant 6 proc. vidutiniam metiniam ekonomikos augimo tempui, 2030 metais Lietuva beveik pasiektų ES vidurkį pagal BVP vienam gyventojui rodiklį, jei vidutinis kasmetinis ekonomikos augimo tempas ES šalyse ilgą laiką išliks toks pat, koks jis buvo ankstesniu 30 metų periodu (apie 2 proc.). Toks didelis 6 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas Lietuvoje ilgu 30 metų perspektyviniu laikotarpiu laikytinas optimistiniu, kadangi jo negalima argumentuoti nors vienos Europos šalies analogiško augimo pavyzdžiu. Net sparčiausiu augimo tempu Europoje išsiskirianti Airija per 1971–1997 metų laikotarpį (27 metai) turėjo tik 4,6 proc. vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą (bet pastaruosius 10 metų daugiau kaip 7 proc.). Vargu ar Lietuva gali remtis Kinijos pavyzdžiu, kur 1988–1997 m. (20 metų) buvo pasiektas beveik 10 proc. vidutinis metinis ekonomikos augimo tempas. Preliminariai 4 proc. vidutinį metinį ekonomikos augimo tempą galima laikyti pesimistiniu, o 5 proc. – vidutiniu. Taigi šaliai priartėti prie vidutinio ES ekonomikos plėtotės lygio prireiks 30–40 metų, o gal net daugiau.

Lietuvos ir ES ekonomikos lygio suartėjimą paspartinti galima parengiant ir įgyvendinant efektyvią nacionalinės plėtotės strategiją. Šioje strategijoje pagrindinėmis šiuolaikinės ekonomikos sukūrimo ir stabilaus jos augimo prielaidomis turi būti laikomos ne tik poindustrializacija, ūkinio gyvenimo liberalizavimas ir agrarinių santykių pertvarkymas, bet ir švietimo reforma, nelygybės sušvelninimas, racionalios demografinės politikos vykdymas, užimtumo problemų sprendimo stimuliavimas. Tačiau Lietuva per nepriklausomybės laikotarpį neįgijo nacionalinės plėtotės valstybės strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtotės strategija.

Silpnybės:

Lietuva gerokai atsilieka nuo ES šalių pagal ekonomikos raidos lygį ir esama realių galimybių įveikti šį atsilikimą tik per 30–40 metų;

per nepriklausomybės laikotarpį Lietuva neįgijo nacionalinės plėtotės valstybės strateginio valdymo patirties: nebuvo rengiama ir įgyvendinama nė viena kompleksinė nacionalinės plėtotės strategija.

Ekonomikos strategija, kuria siekiama įveikti šalies atsilikimą pagal ekonomikos plėtojimosi lygį, ekonominėje literatūroje vadinama besivejančiąja plėtote. Remdamosi importą keičiančiu besivejančios plėtotės modeliu, šalys vykdo daugelio nacionalinės
šakų protekcionizmą, dažnai papildytą užsienio prekybos valstybės monopoliu ir nacionalinės valiutos nekonvertuojamumu. Tokiu modeliu iš esmės rėmėsi socialistinės šalys, didžiosios Lotynų Amerikos ir Azijos šalys (Argentina, Brazilija, Meksika, Indija, Pakistanas), o prieškariniais laikais daugelis labiausiai pažengusių šalių. Šalys, panaudojusios eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modelį, pademonstravo jo pranašumus, pasireiškusius visų pirma dideliu ekonomikos augimo tempu. Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modeliu. Tačiau eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modelio pasirinkimas Lietuvoje neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija, kompleksine veiksmų bei priemonių programa.

Stiprybė – Lietuvos valstybės vykdoma ekonominė politika grindžiama efektyvesniu dabartiniame laikotarpyje eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modeliu.

Silpnybė – eksportui orientuotos besivejančios plėtotės modelio pasirinkimas Lietuvoje neparemtas valstybės nacionalinio konkurencingumo plėtojimo strategija ir kompleksine veiksmų bei priemonių programa.

Tarp kliūčių, apsunkinančių Lietuvos ir ES šalių ekonomikos ir socialinės srities raidos lygių skirtumo mažėjimą, svarbiausia yra pasaulinės ekonomikos augimo tempo cikliškumas. Nors paskutinius tris dešimtmečius vidutinis metinis pasaulinio BVP augimo tempas siekė 3,7 proc., jis smarkiai krito 1974–1975, 1979–1983, 1990–1991 ir 1998–1999 metais. Paskutinė pasaulinė ekonominė krizė ypač stipriai paveikė ir Lietuvą. Pasaulinės ekonomikos nuosmukius labai sunku arba neįmanoma prognozuoti, kadangi jie yra nereguliarūs, gali prasidėti ne tik Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje, kaip būdavo anksčiau, bet ir kituose pasaulio regionuose (pavyzdžiui, Pietryčių Azijoje, kaip paskutinė krizė). Tarptautinių ekonominių organizacijų bandymai užkirsti krizėms kelią kol kas nėra sėkmingi, nors jų pagalba Lietuvai bus svarbi įveikiant krizės padarinius. Tačiau būtų galima sušvelninti šias neigiamas pasekmes, jeigu Lietuvoje būtų atliekama nuolatinė strateginė analizė, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių požymius ir imtis atitinkamų veiksmų bei priemonių.

Grėsmė – praktiškai sunkiai prognozuojami pasaulinės ekonomikos cikliniai nuosmukiai ir nereguliarios krizės visuomet turės didesnių ar mažesnių neigiamų padarinių nacionalinei Lietuvos ekonomikai.

Silpnybė – Lietuvos valstybė neatlieka nuolatinės strateginės analizės, kuri leistų anksčiau pastebėti pasaulinės ekonomikos nuosmukių ir krizių galimybės požymius ir imtis veiksmų bei priemonių sušvelninti neigiamas jų pasekmes.

Lietuvos, kaip mažos Europos šalies, turinčios nedidelę vidaus rinką, ekonomikos plėtotei didelės tiesioginės įtakos nedarys pasaulinėje ekonomikoje vykstantys ženklūs ekonominės galios poslinkiai tarp šalių ir regionų. Šiuo aspektu reikia atsižvelgti į aplinkybę, kad Lietuva turi palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį. Ateityje pasaulio ekonomikos centru gali tapti Rytų ir Pietryčių Azija (Kinija, Japonija, Pietų Korėja, naujosios labiausiai pažengusios ir naujosios industrinės šalys), kurioms jau dabar tenka 30 proc. pasaulinio BVP, t.y. daugiau negu jo gaminama Europoje ir Šiaurės Amerikoje. Šio regiono pozicijos stiprėja todėl, kad jis tampa traukos centru kaimyniniams regionams, kuriuose augimo tempas didelis – Pietų Azijos, Šiaurės Amerikos, Lotynų Amerikos, Australijos ir Okeanijos ir galbūt Rusijos. Šį milžinišką makroregioną vadina Azijos ir Ramiojo vandenyno regionu. Kai kurių ekspertų vertinimais, pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais įvykiai, kurie vyks čia, o ne Europoje ir Šiaurės Amerikoje, lems pasaulio ekonomikos raidą. Lietuva nacionalinės ekonomikos plėtotei gali sėkmingai išnaudoti savo palankią tranzito šalies tarp Vakarų ir Rytų geografinę padėtį. Tačiau mineralinių išteklių koncentracija Rytuose (vien Kinijai ir Vietnamui tenka 35 proc., o Rusijai – 25 proc. pasaulinių mineralinių išteklių) darys Lietuvos nacionalinę ekonomiką iš dalies priklausomą nuo Rytų.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2761 žodžiai iš 8655 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.