Monetarinė politika
2004
Monetarinė politika- centrinio banko poltikia, reguliuojanti pinigų masės didėjimo tempus, ar palūkanų normos pokyčius.
Pagrindinis monetarinės poltikos tikslas yra skatinti nacionalio produkto gamybą, užkirsti kelia nedarbo augimui ir infliacijai.Kiekvienu laikotarpiu šiuos tikslus rikiuoja bei konkrečiai formuluoja vyriausybė, tiesiogiai monetarinę politika realizuoja šalies centrinis bankas.
Tie patys tikslai keliami ir vyriausybės fiskalinei poltikai.Sirtumas tas, kad fislainė poltikia įgyvendinama mokestinėmis priemonėmis, bei formuojant valstybės biudžeto išlaidas ir pajamas, monetarinė politika – reguliuojant pinigų pasiulą
Savo pagrindinais bruožais monetarinės politikos turinys mums jau žinomas:jei ekonomika veikia ne visiškai panaudodama darbo išteklius ( yra nedarbas ir,vadinasi recesinis tarpsnis), didinant pinigų pasiulą pasiekiamas gamybos apimties išaugimas. Šiuo tikslu centrinis bankas ir vyriausybė imasi vadinamosios „lengvų (t.y. lengvai prieinamų) pinigų“ taktikos, skatindama palūkanų normos kritimą ir investicinės veiklos pagyvėjima. Tai vadinama ekspansine monetarine politika. Artėjant prie visiško užimtumo, pinigų pasiūlos didinimas skatina ne tik nacionalinio produkto augimą, bet ir kainų lygio augimą. Tada ima grėsti ūkio „perkatimas“ su sparčia infliacija ir pereinama prie „sunkiai prieinamų“ pinigų politikos priemonių – vadinamosios varžančiosios (restrikcinės) monetarinės politikos; kradito sąlygos tampa sunkesnės, dalis investicijų atkrenta ir gamybos infliacinis laipsnis palengva likviduojamas, ekonomika ima veikti savo potencinų galimybių ribose. Monetarinė politika turi skatinti dar didesni užimtumą, kartu nesukeldama spartaus kainų augimo lygio.
Monetarinė politika remiasi pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyros susidarymo mechanizmu. Ši pusiausvyra susiklosto tokiame taške, kuris reiškia atitinkamą palūkanų normą.
Reguliuodamas pinigų pasiūlą, centrinis bankas veikia palūkanų normą, leisdamas veikti rinkos jėgoms, kurios sukelia atitinkamus geidžiamus verslo aktyvumo ir nacionalinio produkto gamybos dinamikos poslinkius. Nutakyto postūmio „perdavimo mechanizmas“ yra toks: pinigų pasiūlos keitimu sukeliamas palūkanų normos kitimas, šis keičia investicijų apimtį (kylant palūkanų normai, investicijų mažėja ir atvirkščiai), o investicijų apimties poslinkiai keičia visuminės paklausos dydį, kas ir sukelia nacionalinio produkto apimties kitimą (arba blogai viską apskaičiavus, kainų kilimą).
Visas laukiamas monetarinės politikos priemonių efektas pasiekiamas tik po gana ilgo laiko. Laiko tarpas nuo sprendimo priemimo iki jo realizavimo vadinamas realizavimo lagu. Jo buvimas labai komplikuoja monetarinės politikos procesus. Realizavimo lagas kyla dėl šių priežasčių:
• atliekant atviros rinkos operacijas, praeina tam tikras laikas, kol vertybinius popierius centriniam bankui perdavę komerciniai bankai savo išaugusius rezervus iš tikrujų realizuoja naujomis paskolomis;
• kryptingas poveikis palūkanų normai bus realizuotas (centrinio banko pastangomis didinant pinigų pasiūlą) tik po to, kai pakis šeimų turto, turinčio absoliutų arba didelį likvidumą, struktūrą (t.y. pasikeis proporcijos tarp grynujų pinigų, čekinių depozitų, terminuotų inėlių, valstybės iždo vekselių, trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų obligacijų bei akcijų) ir šeimų intencijos turėti, tarkime, mažiau grynųjų pinigų, o daugiau palūkanas nešančių aktyvų, realizuosis iki tokio lygio , kad pasikeis ir ilgalaikių paskolų palūkanų norma ( ji, kaip žinome, yra nepaslankiausia);
• iš palukanų normos kitimo tikintis poveikio investicijų mastui, taip pat tenka laukti netrumpą laiką, kol tų investicijų prieaugis iš tikrųjų bus;
iš investicijų prieaugio tikimasi visuminės paklausos padidėjimo ir tuo pagrindu nacionalinio produkto gamybos išaugimo – tokiam efektui taip pat reikia laiko tarpsnio.Paklaidos, padarytos nustatant monetarinės politikos veiksmų pradžios momentą ir apskaičiuojant realizavimo lagą, gali duoti priešingą efektą destabilizuoti ūkį. Pinigų pasiūlos didinimas normaliomis sąlygomis mažina palūkanų norma, o pinigų pasiūlos mažinimas didina ją.Problema yra ta, kad geidžiama pinigų pasiūla gali sąlygoti nepriimtiną palūkanų normą arba norimą norma bus pasiekta tik suformuojant nepageidaujamą pinigų pasiūlos dydį.
Jei ekonomika funkcionuoja netoli visiško užimtumo, tai pinigų kiekio augimas gali grėsti sparčia infliacija ir ūkio dezorganizavimu. Todėl centrinis bankas sieks žūtbūt nedidinti pinigų pasiūlos. Vadinasi, norėdamas išsaugoti pinigų pasiulą ankstesniu lygiu, jis turės imtis ryžtingų pasiūlą siaurinančių priemonių.Vadinasi , siekdamas išsaugoti nekintamą pinigų pasiūlą, centrinis bankas turės susitaikyti su gerokai aukštesne palūkanų norma, kuri gali grėsti recesinio tarpsnio atsiradimu.
Jei ekonomikoje yra didelių nepanaudojamo darbo ir kitų išteklių (didelis nedarbas, laisvi gamybiniai pajėgumai), centrinis bankas gali nuspręsti, kad būtina padidinti pinigų pasiūlą, o palūkanų normos didinimo reikia išvengti ( nes žinome, kad palūkanų normos didinimas siaurina
investicijų galimybes). Vadinasi, centrinis bankas imasi ekspansinės politikos priemonių. Jis turės padidinti pinigų pasiūlą – tik tada pinigų paklausa bus patenkinta ir pinigų pasiūlos bei paklausos pusiausvyra tikrai išsaugos nepadidėjusią palūkanų normą. Norimas palūkanų normos dydis bus pasiektas tik tuo būdu, kad teks susitaikyti su didesniu nei savaime susiklosčiusiu pinigų pasiūlos dydžiu.