Ekonomikos gerovė
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos gerovė

vv

EKONOMIKOS FAKULTETAS

Ekonomikos katedra

Dieninių studijų skyriaus

I kurso BA06A gr. studentė

Miroslava BLAŽIENĖ

GEROVĖS EKONOMIKA: TERIJA IR PRAKTIKA

Makroekonomikos projektas

Projekto vadovė lekt. dr. Erstida ULVIDIENĖ

Vertinimas



Vilnius

2007

TURINYS

ĮVADAS

Nemažai autorių fokusuojasi į gerovės valstybės modelių analizę, bet daugiausiai ši analizė susijusi su turtingomis kapitalistinėmis šalimis. Tuo tarpu specifiniai būdai kaip gerovė buvo teikiama sovietmečiu arba kaip šie režimai buvo modifikuoti, perkurti pokomunistinėse šalyse, ilgą laiką buvo ignoruojama. Rytų Europos visuomenes pradėjus analizuoti per gerovės valstybės prizmę, mokslininkai buvo linkę apibendrintai vertinti gerovės valstybės vystymąsi lyg jis būtų vienodas visame regione.

„Geroves valstybes“ kontekste nagrinejamos socialines viešosios politikos kryptys, suvokiamos kaip socialine politiką plačiąja prasme, kurią sudaro šie posistemiai: darbo užimtumo ir socialines rūpybos politika, pensijų politika ir seimos politika.

Šio darbo uždaviniai ir tikslai būtų:

1. Išaiškinti kas tai yra gerovės ekonomika;

2. Kokios yra gerovės ekonomiks kryptys;

3. Kokie yra gerovės ekonomikos teoretikai;

4. Kokios yra teoretikų teorijos ir ką jie nagrinėja;

5. Gerovės ekonomika pasaulyje;

6. Gerovės ekonomika Lietuvoje

GEROVĖS EKONOMIKOS APIBRĖŽIMAI

Gerovės ekonomika tai- šalis, kuri teikia visapusiškas socialinio aprūpinimo pašalpas, pavyzdžiui: valstybinį medicinos aptarnavimą, valstybės pensijas, bedarbio pašalpas ir t.t. Gerovę paprastai parodo žmogaus fizinių, intelektualinių ir socialinių poreikių patenkinimo laipsnis. „Gerovės“ programos yra vyriausybės išlaidos, skirtos išmokėti pašalpas tiems, kas savarankiška nepajėgia gauti pajamų (invalidai nuo gimimo, vaikai). Kitaip nei socialinio draudimo išmokos, „Gerovės“ programų šaltinis yra bendrieji mokesčiai.

Gerovės ekonomika tai – ekonomikos šaka, nagrinėjanti būdus, kuriais siektina socialinė ir ekonominė gerovė taikant specifines ekonominės politikos priemones.

Gerovės ekonomika tai – norminė ekonomikos šaka, nagrinėjanti tą būdą, kuriuo ekonomikos veikla turėtų būti sutvarkyta taip, kad kuo labiau padidintų ekonominę gerovę. Gerovės ekonomikos teorijos remiasi vertinamaisiais sprendimais (sprendimais, priimtais įvertinus visus elementus), ką reikėtų gaminti, kaip organizuoti gamybą, kokiu būdu turėtų būti paskirstomos pajamos ir turtas dabar ir ateityje.

GEROVĖS EKONOMIKOS KRIPTYS

Gerovės ekonomikos teorijos paprastai skirstomos į dvi kryptis: neoklasikinę ir naująją. Neoklasikinės teorijos atstovai iš pradžių rėmėsi utilitarizmo idėjomis, kurios teigė, kad svarbiausias ekonomikos tikslas yra naudos ir didžiausios laimės siekimas. Utilitaristai rėmėsi prielaida, kad galima išmatuoti „naudingumą vartotojo pasitenkinimo skale. Neoklasikinės ekonomikos krypties atstovai atmetė išmatuojančio naudingumo idėją ir pripažino, kad ekonominė gerovė taip pat neišmatuojama ir kiekvienas teiginys apie gerovę yra subjektyvus ir priklauso nuo to, kam sprendimą priimantys asmenys teikia pirmenybę. Todėl svarbiausia užduotimi nuo šiol tapo naujo kriterijaus paieška. Naujasis kriterijus turėjo būti objektyvus įvedant tikslius vertinamuosius požymius, ar gerovė pakilo, ar ne.

Neoklasikinės ekonomikos principą puikiai atspindi I. M. D. Little mintis: būtų labai gerai, jei individas gautų tai, ko nori, o tai geriausiai žino tik jis pats. Bene anksčiausias gerovės ekonomikos kriterijus yra vieno iš vėlesniųjų neoklasicistų Vifredo Pareto optimalumo principas. Jis teigia, kad jeigu bent vieno individo situacija pagerėja ir nei vieno nepablogėja, tuomet galima kalbėti apie pagerėjimą visoje bendruomenėje. Tačiau Pareto kriterijus vengia bendrųjų asmeninių palyginimų nagrinėdamas tik neprieštaringus atvejus, kai niekam nekenkiama. Todėl šis kriterijus yra nepritaikomas daugelyje situacijų, kuomet siūlomi politiniai sprendimai vieniems nešantys naudą, o kitiems – žalą.

Naujosios krypties ekonomistai pratęsė gerovės kriterijaus paieškas. Nikolas Kalboras ir Džonas Hiksas pasiūlė priešingą kriterijų Pareto optimumui (atlyginimo principą). Jie teigė, kad bet kokį ekonomikos pokytį ar pertvarkymą reikėtų laikyti naudingu, jei po viso to laimėjusieji galėtų sąlygiškai atlyginti pralaimėjusiems ir vis dėl to būti labiau pasiturintys. Šis kriterijus dalija bet kokio pokyčio rezultatus į dvi dalis:

1. efektyvumo laimėjimus (praradimus)

2. pajamų perskirstymo pasekmes

Tol, kol išlošusieji savo pajamas įvertina didesniu skaičiumi nei patyrę laiko nuostoliu , tol ši nauda pateisina pasikeitimus. Jeigu išlošusieji iš pokyčio visiškai atlygina pralaimėjusiems ir vis dar turi grynojo pelno, tai būtų laikytina pagerėjimu.

Ekonomistas P. Samuelsonas pabandė sudaryti socialinės gerovės funkciją, kuri turėtų parodyti, kuris ekonomikos kriterijus yra pranašesnis. Tačiau ši funkcija yra sunkiai įmanoma, nes norint sudaryti valstybės socialinės gerovės funciją, reikia sudaryti ir susumuoti visų gyventojų asmenines socialinės gerovės funkcijas pagal jų teikiamas pirmenybes.

Vienas dažniausiai naudojamų kriterijų gerovei nusakyti – Bendras nacionalinis produktas (toliau BNP) BNP –
vis galutinių prekių ir paslaugų, pagamintų šalies piliečių per tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus) rinkos kainų suma; tai konkrečios šalies piliečių gautos pajamos. Tačiau BNP nėra tikslus kriteriju valstybės gerovei apibūdinti. Wonnacott P. ir R. išskiria kelias problemas.

Pirma, tikslių duomenų apie žmonių gerovę negalime gauti, nes į BNP nėra įskaičiuotos nelegalių veiklų, šešėlinės ekonomikos rezultatai.

Antra, į BNP nėra įskaičiuojamos visos darbo sąnaudos. Pavyzdžiui, jei mes pasisamdome santechniką, sumokame už jo darbą, bet jei prakiurusius vamzdžius keičiame patys, tuomet mokame tik už darbo medžiagas, o mūsų darbo ,kaip santechniko, valandos lieka neįtrauktos į BNP.

Trečia, kai kurios prekės, tokios kaip heroinas, išvis nepripažįstamos prekėmis ir nėra įskaičiuojamos į BNP.

GEROVĖS VALSTYBĖ

Gerovės valstybė – socialinių institutų visuma, leidžianti valstybei reguliuoti ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus.

Tik kai yra sukurta pastovi sistema, galima leisti kai kurias sferas perduoti privačios iniciatyvos valdymui, nes ji geriau sugeba tvarkytis su biurokratija, be kurios valstybinis reguliavimas yra neįmanomas. Tačiau šios sferos vis tiek palieka valstybės kontrolėje, kad būtų išlaikyti gerovės valstybės standartai. Socialdemokratai gerovės valstybę laiko tarpine stadija kelyje į demokratinio socializmo visuomenę

Visos išsivysčiusių Europos Sąjungos valstybių narių kuriamos „gerovės valstybės“ pasižymi keliomis bendromis charakteristikomis. Paprastai tai yra įsipareigojimas siekti socialinio teisingumo, pripažinimas, kad socialinio teisingumo siekis netrukto ekonominei plėtrai bei progresui išvystytais ryšiais tarp vyriausybės ir jos socialinių partnerių. Plačiai paplitęs principas, kad visuomenė privalo solidariai rūpintis tais, kam nepavyksta adaptuotis prie labai dinamiškai besikeičiančių gyvenimo aplinkybių. Visiškas užimtumas, galimybė visiems naudotis sveikatos apsaugos ir švietimo paslaugomis, socialinio draudimo užtikrinimas nedarbo, ligos, invalidumo ir senatvės atvejais, minimalaus pragyvenimo lygio užtikrinimas, siekiant išvengti skurdo bei socialinės atskirties atvejų – tai principai ilgam įsitvirtinę valstybių politinėse programose.

Galime konstatuoti, kad visos Lietuvoje veikiančios politinės partijos, kurios buvo valdžioje, daugiau ar mažiau vykdė socialinei teisinei valstybei būdingą socialinę politiką. Nors, kaip toliau matysime, „Gerovės valstybės“ arba “Socialinės teisinės valstybės” negalima tapatinti tik su valstybės vykdoma socialine politika, socialinė politika, be abejo, yra vienas svarbiausių tokios valstybės požymių. Tačiau jis nėra jos skiriamasis požymis, nes totalitarinės valstybės irgi vykdo socialinę politiką (buvusios Sovietų Sąjungos pavyzdys). Skirtumas tarp „Gerovės valstybės“ ir socialinės teisinės valstybės, yra tas, kad “gerovės valstybė”, kaip sakyta, siekia apibūdinti valstybę per jos galutinį rezultatą – asmens teigiamą socialinę savijautą, o “teisinė valstybė” – per asmens socialinę gerovę kuriančias priemones – teisės viešpatavimą, nes manoma, kad tik įtvirtinus valstybės organizacijoje teisės viešpatavimą galima siekti asmens socialinio saugumo ir visapusiškai atpalaiduoti patį asmenį savo gerovės kūrybai. Socialinis saugumas arba socialinė gerovė suprantama ne tik kaip pakankamas asmens materialinių poreikių patenkinimas, bet ir kaip visapusiškas jo saugumas tiek nuo valstybinės valdžios savivalės, nuo kriminalinės agresijos, tiek ir nuo negatyvių gyvenimo netikėtumų (bedarbystės, ligos, susižalojimų, maitintojo netekties, infliacijos, gamtos stichijų ir kt.), keliančių grėsmę asmens teisėms. Teisės viešpatavimo pripažinimas suteikia asmeniui teisę šių ir kitų grėsmių atvejais, kai paties asmens pastangų nepakanka savo gerovei bent minimaliu lygiu garantuoti, kreiptis paramos į valstybę. Todėl socialinė teisinė valstybė formuojasi ne tik kaip teisinės tvarkos palaikytoja visuomenėje, bet ir kaip pagelbėjimo asmeniui politinė organizacija.

„GEROVĖS VALSTYBĖS“ MODELIAI

Yra žinomi keletas bandymu klasifikuoti „geroves valstybes“ modelius, tačiau daugelis tyrinetoju remiasi R. M. Titmuss ir G.Esping-Andersen sukurtais klasifikavimo modeliais. Pagal šių mokslininkų siūlomą klasifikavimą identifikuojami trys Vakaru „geroves valstybiu“ modeliai: liberalusis, motyvacinis, arba konservatyvusis-korporacinis ir redistribucinis. Ideologiniame kontekste pastarasis modelis vadinamas socialdemokratiniu.

Liberaliojo modelio valstybese valstybes institucijos minimaliai kišasi į socialinę sferą. Valstybe globoja tik tuos socialinius gyventoju sluoksnius, kurie patys negali savimi pasirupinti. Tokia socialine pagalba yra minimali, skirstoma konkretiems adresatams ir griežtai kontroliuojama. Ši socialines globos sistema būdinga anglosaksų valstybems: ji istoriskai kilusi is Didziosios Britanijos ir ją taiko daugelis buvusių britų kolonijų ir dominijų.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1521 žodžiai iš 5058 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.