1. Įvadas
2. Alternatyvieji kaštai ir pelnas
3. Trumpojo laikotarpio kaštai
4. Trumpojo laikotarpio bendrieji ir vidutiniai kaštai
5. Ilgojo laikotarpio kaštai
6. Ryšys tarp ilgojo ir trumpojo laikotarpių kaštų
7. Literatūros sąrašas
1.Įvadas. Kaštai pirmiausia asocijuojasi su išlaidomis. Tai yra pinigai, išleisti siekiant tam tikro tikslo tikslo. Verlso įmonėse pinigai išleidžiami mokesčiams apmokėti, išmokėti palūkanas, įrenginiams pirkti, skoloms, materialinėms gėrybėms, žalaivoms, kurui, darbo užmokesčiui ir panašiems tikslams. Tokie kaštai vadinami eksplicitiniais arba aiškiais kaštais.
2. Alternatyvieji kaštai ir pelnas. Realūs kaštai matuotini ne vien išlaidomis, bet ir įvertinant prarastą naudą palyginus resursų panaudojimo alternatyvą su atmesta. Tai ir yra alternatyvieji kaštai. Pavyzdžiui, studentas, pasirinkdamas studijas, skaičiuoja ne tik pinigines išlaidas, kurios neišvengiamos mokymosi metu, bet ir prarastus pinigus už atlyginimą, kurį jis gautų vietoj studijų pasirinkęs darbą.
Į gamybos alternatyviuosius kaštus verslininkas, turintis savo kapitalą, įmonės pastatus ir pats vadovaudamas verslui, įtrauks ne tik buhalterinius kaštus, bet ir negautas pajamas, kurios jam tektų:
– atlyginimo už darbą, parsisamdžius svetimoje firmoje atlikti tas pačias funkcijas, forma,
– rentos forma, žemės sklypą ir darbo objektus, t.y. nuosavybę išnuomojus kitam verslininkui už tam tikrą mokestį;
– palūkanų forma, inevstavus lėšas bei santaupas į altenatyvų verslą.
Taigi įmonės savininkas palygina galimus išteklių panaudojimo būdus, alternatyvas. Jeigu jis nutaria turimus įmonės išteklius panaudoti įkurtame versle, šių resursų sąnaudos nėra aiškūs kaštai, nes už juos nėra užmokama ir jie neįrašomi į buhalterines knygas. Tačiau ir šie ištekliai yra riboti, juos galima panaudoti įvairiais būdais, todėl matuotini pararastų altenatyvų verte. Verslininkui tai numanomi, suvokiami arba implicitiniai kaštai. Kartu tai reiškia, kad altenatyvieji kaštai, apskritai imant, nepriklauso nuo jų naudotojo (verslininko). Kad ištekliai būtų panaudoti naudingiausiai (mesvarbu, kurioje įmonje jie naudojmai) rūpinasi išteklių savininkas. Todėl paskolindamas lėšas ar santaupas, savininkas ims tokio dydžio mokesčius, kurie galėtų būti padengti verslininko pajamomis tik geriausiai panaudojus tuos išteklius. Atskiras verslininkas galbūt nesugebės to padaryti, tačiau išteklių švaistymas jo įmonėje nesumažins alternatyvinių kaštų. Jis išteklių savininkui priverstas mokėti tiek, kiek pakanka, kad pastarasis sutikų bendradarbiauti.
Alternatyvinis požiūris į lėšų bei santaupų panaudojimą paaiškina galimus nesusipratimus tarp buhalterių ir ekonomistų. Pirmieji remiasi buhalterinių kaštų samprata, o pastarieji kaštus vadina ekonominiais, neatmesdami alternatyvų įvertinimo.
Įmonė atsižvelgdama į alternatyvų išteklių panaudojimą, įvertina sąnaudas. Tai yra jos privatūs kaštai. Tačiau įmonės veikla turi pasekmes ir platesnėje sferoje, kurios ji nekontroliuoja. Tos pasekmės vadinamos išoriniais įmonės veiklos efektais ir gali būti tiek palankios, tiek nepalankios visuomenei. Reikia pažymėti, kad realūs bet kokio produkto kaštai apima ne tik įmonės kaštus, bet ir tuos neigiamus išorinius efektus, kurios apmoa visuomenė ir kurie vadinami visuomeniniais kaštais. Ryškiausi visuomeninių kaštų pavyzdžiai dabartinėmis sąlygomis – gamtos užterštumas kaip įmonės veiklos pasekmė.
Pelnas. Tikslesnis kaštų aiškinimas komplikuoja iš pirmo žvilgsnio paprastą pelno supratimą. Pelnas paprastai suprantamas kaip skirtumas tarp įmpnės gaunamų lėšų ir kaštų. Tačiau jeigu kaštai nėra tapatūs išlaidoms, pelno ir kaštų skirtumas tampa sąlyginis.
Iš pajamų atėmę buhalterinius kaštus, gausime vienokį pelną, o atėmę ekonominius kaštus – kitokį. Be to, atimdami ekonominius kaštus, į jų sudėtį įtraukiame pajamas, kurias verslininkas gautų už savo darbą svetimoje įmonėje, ir palūkanas už nuosvą kapitalą, jeigu jis nebūtų naudojamas savam versle, bet būtų paskolintas kitiems, o ši ekonominių kaštų dalis pirmuoju pelno apsakičiavimo būdu būtų priskirta pelnui. Taigi, nors pelono terminas buitine prasme visiems suprantamas, jis turi keletą gana tiksliai apibrėžiamų prasmių.
3. Trumpojo laikotarpio kaštai. Toliau kalbant apie kaštus, tikslinga įmonės veiklą susieti su laiku. Vienus sprendimus galima įgyvendini greičiau, kitiems reikia daugiau laiko. Jei darbo rinka išvystyta, papildomus išteklius, susijusius su darbu, galima panaudoti greitai. Išimtis yra darbas, kuriam reikia specialaus ilgalaikio paruošimo. Norint išplėsti gamybines patalpas, reikia nemaža laiko projektui paruošti ir statyboms darbams.
Tam tikru laikotarpiu vienų gamybos veiksnių sąnaudos gali būti keičiamos, o kitų ne. Todėl vieni veiksniai vadinami kintamaisias, o kiti – fiksuotais. Šiuo kriterijumi ir remiamasi skirstant įmonės laikotarpius į trumpa, ilgą ir labai ilgą.
Trumpojo laikotarpio metu bent vieno iš veiksnių sąnaudos yra patovios. Paprastumo dėlei imkime, kad tas veiksnys yra kapitalas. Kitas veiksnys – darbas – šio laikotarpio metu gali būti laisvai
keičiamas. Jo sąnaudos gali būti padidintos arab sumažintos. Trumpojo laikotarpio metu sprendžiam, kaip geriausiai panaudoti įmonės darbo objektus (pastatus, įrengimus).
Ilgojo laikotarpio metu gali būti pakeistos visų gamybos veiksnių sąnaudos, t.y. veiksnys, kuris buvo fiksuotas trumpu laikotarpiu, tampa kintamas. Tačiau nekintama lieka pagrindinė gamybos technologija. Ilgame laikotarpyje priimamai sprenadimai, kaip pakeisti darbo bojektus, t.y. įmonės gamybinį potencialą. Tai daroma pradedant verslą, plečiant veiklos sferą naujomis kryptimis, išliekant toms pačioms technologinėms galimybėms.
Labai ilgu laikotarpiu gali būti keičiama ir gamybos technologija. Šiuolaikei gamybai būdinga nuolat atnaujinti technologiją. Įmonės nuolat turi spręsti, kiek pinigų reikia technologijmos kurti ir joms panaudoti.
Visų laikotarpių metu priimamai sprendimai skiriami tai pačiai problemai spręsti: siekti numatytų įmonės veikos rezultatų ribotų išteklių sąnaudų variacijomis. Laikotarpiai skiriasi tuo,