1. 8) UŽDAROJI EKONOMINĖ SISTEMA
Ekonomikos sistema, susidedanti iš atskirų šalies vidaus ekonominių sektorių (namų ūkių, firmų ir centrinės bei vietinės valdžios institucijų), vadinama uždarosios mišriosios ekonomikos sistema.
Namų ūkio ekonominiai sprendimai tarpusavyje susiję: namų ūkis, parduodamas savo gamybos veiksnius, gauna pinigines pajamas ir išleidžia jas prekių ir paslaugų pirkimui bei dalį jų investuoja į firmų veiklą. Tarp namų ūkių ir firmų nuolat sudaromi tam tikri sandėriai, rodantys jų tarpusavio ryšį.
Namų ūkiai
Firmos
1. Jie yra gamybos veiksnių, kuriais
aprūpina įmones, savininkai.
1. Naudoja namų ūkių pateiktus gamybos
veiksnius prekių ir paslaugų gamybai.
2. Gauna pajamų iš įmonių mainais už pateiktus gamybos veiksnius
2. Moka namų ūkiams už gamybos veiksnių naudojimą
3. Išleidžia pajamas įmonėse pagamintoms prekėms ir paslaugoms įsigyti 3. Parduoda namų ūkiams prekes ir paslaugas
Firmos, namų ūkiams( pirkėjams) perkant prekes ir apmokant jų kainą,gauna piniginių pajamų, kurios naudojamos keliomis kryptimis: prekių ar paslaugų, perkamų iš kitų įmonių apmokėjimui; darbuotojų darbo užmokesčio apmokėjimui; nuomos mokesčių sumokėjimui ir taupymui arba firmos pelnui. Abstrakti prekių ir paslaugų bei pinigų srautų apytakos schema neparodo ir neįvertina daugelio realaus gyvenimo elementų: namų ūkio taupymo ir firmų investicijų, vyriausybės išlaidų ir mokesčių, sandėrių tarp šalies įmonių su kitų valstybių gamintojais ir t.t. Visos gautos pajamos išleidžiamos, o pagamintos prekės ir paslaugos yra parduodamos. Tuomet visos gamybos veiksnių gaunamos pajamos yra lygios namų ūkio išlaidoms prekėms ir paslaugoms įgyti, o gamybos apimties kainų suma turi būti lygi namų ūkio pajamoms.
2. (16) FISKALINĖS POLITIKOS PRIEMONIŲ NAUDOJIMAS
Fiskalinė politika- tai valstybės finansų naudojimas, siekiant sušvelninti arba panaikinti bendrojo nacionalinio produkto svyravimus, reguliuojant bendrąją paklausą.
Fiskalinė politika gali būti naudojama ekonomikai stabilizuoti. Galima aptarti du fiskalinės politikos priemonių panaudojimo atvejus.
1) Ekonomika patiria nuosmukį, t.y. šalyje aukštas nedarbo lygis. Tokiu atveju sakoma, jog ekonomikoje yra nuosmukio tarpsnis.
AD
Y
Nuosmukio tarpsnis rodo, kokiu dydžiu reikia padidinti bendrąją paklausą, kad pusiausvyros nacionalinės pajamos padidėtų ir pasiektų potencialųjį produktą. Tokiu atveju vyriausybė įgyvendins skatinančiąją fiskalinę politiką. Ji apima:
1) vyriausybės išlaidų didinimą;
2) mokesčių mažinimą arba transferinių išmokų didinimą;
3) abiejų išvardytų priemonių derinimą.
Neišvengiama skatinančios fiskalinės politikos pasekmė- biudžeto deficito augimas. Biudžeto deficitas gali būti dengiamaiš dviejų šaltinių:
a) Vyriausybė skolinasi trūkstamas lėšas iš šalies gyventojų.
Tuo tikslu vyriausybė parduoda vertybinių popierių rinkoje vyriausybės paskolos lakštus- obligacijas.Obligacijų pirkėjai tampa vyriausybės kreditoriais. Naudojant šį biudžeto deficito finansavimo būdą, vyriausybės skola nuolat didėja.
b) Vyriausybė kuria naujus pinigus.
Šis deficito finansavimo būdas gali paskatinti spartų kainų lygio augimą šalyje Manoma, jog deficito finansavimas, kuriant naujus pinigus, daro didesnį skatinamąjį poveikį ekonomikai. Vyriausybinių obligacijų pardavimas rinkoje padidina palūkanų normą. Pastarajai kylant, dalis planuojamųprivačių investicijų tampa nuostolingomis, t.y. investicinės išlaidos mažėja. Todėl sakoma, kad vyrusybės išlaidos “išstumia‘‘ privačias investicijas. Kartu mažėja fiskalinės politikos skatinamasis poveikis.
2) Ekonomika patiria pakilimo būseną, t.y. nedarbo lygis žemas, bet sparčiai auga infliacija. Tokiu atveju sakoma, jog tai ekonomikos infliacinis tarpsnis.
Infliacinis tarpsnis rodo, kokiu dydžiu bendroji paklausa viršija bendrąją pasiūlą, esant potencialiajam prouktui. Tokiu atveju vyriausybė įgyvendins stabdančią fiskalinę politiką. Ji apima tokias priemones:
1) vyriausybės išlaidų mažinimą;
2) mokesčių didinimą arba transferinių išmokų mažinimą;
3) abiejų priemonių naudojimą kartu.
Stabdančiosios fiskalinės politikos pasekmė- biudžeto pertekliaus atsiradimas. Biudžeto pertekliaus antiinfliacinis poveikis priklauso nuo to, kaip vyriausybė panaudos sukauptas perteklines lėšas. Biudžeto perteklius gali būti naudojamas valstybės skolai sumažinti arba išimtas iš apyvartos, tų lėšų laikinai nenaudojant.
Išimant perteklines lėšas, ekonomikai daromas didesnis antiinfliacinis poveikis. Grąžindama skolą, vyriausybė iš gyventojų išperka rtybinius popierius. Taigi biudžete surinktos perteklinės lėšos vėl grąžinamos į pinigų rinką.