Ekonomikos mokslo raida
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos mokslo raida

PLANAS

I. Įvadas.

II. Ekonomikos mokslo raida:

1. Ekonominės srovės:

1.1. Senovės ir Viduramžių ekonomiškosios idėjos,

1.2. Merkantilizmas,

1.3. Liberalizmas,

1.4. Klasikinė mokykla,

1.5. Ekonominis liberalizmas,

1.6. Socializmas,

1.7. Anarchizmas,

1.8. Krikščioniškosios socialinės srovės,

1.9. Marksistinė ekonomika.

2. Ekonomikos mokslo raida Lietuvoje.

III. Išvados.

ĮVADAS

Didysis praeito šimtmečio mokytojas ir mokslininkas Alfred’as Marshall’as ekonomiką apibūdino kaip “mokslą apie žmonių elgseną verslo sferoje”. Žodis “ekonomika” yra kilęs iš graikų kalbos žodžio “oikos”, reiškiančio “būstas, ūkis” ir žodžio “nomos”, reiškiančio “valdymo, tvarkymo menas”. Iš tiesų ekonomika – tai menas pasiekti gyvenime kiek galima daugiau. Per visą žmonijos vystymosi laikotarpį buvo siekiama gauti kuo geresnių rezultatų tiek pramonėje, tiek ūkyje, tiek gamybos ar prekybos sferoje ir pan.. Galutinis ekonomikos tikslas yra sukurti tokią ekonominę politiką, kuri sumažintų mūsų problemas ir padidintų naudą, gaunamą iš sunkaus kasdieninio triūso. Tačiau, kiek yra žinoma iš istorijos, to buvo siekiama ilgą laiką, tiesiog tūkstantmečius, bei to paties yra siekiama ir dabar, todėl galima pasakyti, jog ekonomika patyrė kur kas daugiau paklydimų nei kuri nors kita žmogaus žinijos sritis.

Gyvendami XX amžiuje jaukioje namų aplinkoje lengvai pamirštame istoriją, kuri aprašo, kaip daugelis žmonių prasilošė kovoje už duonos kąsnį. Nepagražinta ekonomikos istorija – tai pasakojimas apie nepriteklių, 80 valandų darbo savaites, vaikų darbą ir badą. Tai taip pat yra pasakojimas apie lėtą civilizacijos turtėjimą, kuomet dauguma žmonių gali turėti tik tam tikrą materialinės gerovės ir laisvalaikio dalį.

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei kas suklysta,- pasekmės dažnai būna asmeninis reikalas bei už jas tenka asmeninė atsakomybė. Truputį kitaip yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas ilgą laiką, po to apibendrinamas. Tokiu būdu formavosi šiuolaikinis ekonomikos mokslas – pradedant ekonominėmis mintimis, surašytomis senovės Egipto papirusuose ir baigiant naujausių Nobelio premijos laureatų darbais.

Šiame darbe mes bandysime apžvelgti visą ekonomikos vystymosi raidą, jos ilgą istoriją, paminėsime žymius tam tikrų laikotarpių filosofus, mąstytojus, ekonomikos mokslo pradininkus, mokytojus, mokslininkus, apsvarstysime jų pagrindines mintis ir pan.

EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA

Ekonomikos mokslas – tai pažintinė veikla, kurios tikslas – ekonominių žinių įsigijimas. Kita vertus, tai ekonominių žinių sistema, sukurta per mokslinę veiklą. Šios dvi to paties dalyko dalys veikia viena kitą, sąlygodamos ekonomikos mokslo vystymąsi.

“Ekonomikos mokslą galima palyginti su galingu medžiu, kurio stambios šakos ir vešlus vainikas – tai jau susiformavusios ir tik besiformuojančios ekonomikos srovės bei mokyklos. Jos analizavo arba dabar nagrinėja įvairias ekonomikos problemas, teorijas, dažnai tais pačiais klausimais laikosi skirtingų ir netgi priešingų pažiūrų, ieškodamos silpnųjų oponentų sukurtų teorijų ypatybių. Šimtmečiais sukauptos ir kritiškai įvertintos mokslinės žinios sudaro ekonomikos mokslo pagrindą.” Todėl ekonomikos mokslas vystosi ir plėtojasi, remdamasis mokslinio perimamumo principais.

EKONOMINĖS SROVĖS

Pažvelgus į ekonomikos mokslo istoriją, pamatysime, jog per ilgą jo vystymosi laikotarpį nuo senovės laikų iki šių dienų susiformavo įvairios ekonominės srovės – tai senovės ir viduramžių ekonomiškosios idėjos, merkantilizmas, liberalizmas, klasikinė mokykla, ekonominis liberalizmas, socializmas, krikščioniškosios socialinės srovės, marksistinė ekonomika. Apie kiekvieną iš jų trumpai ir pakalbėsime.

SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ EKONOMIŠKOSIOS IDĖJOS

Dauguma ir šiandien svarbių ekonomikos klausimų traukė dėmesį visais laikais. Žymūs senovės graikų filosofai Platonas (427–347 pr. Kr.) ir Aristotelis (384-322 pr. Kr.) gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalijimas ir pan. Graikų filosofai labai vertino valstybę ir ją iškėlė daug aukščiau už žmogų.

Platonas kalbėjo apie idealią valstybę, sutvarkytą komunizmo pagrindais. Jis mąstė, jog valstybę valdyti gali tik tie, kurie supranta, kas yra gėris, todėl jo siūlomoje komunistinėje valstybėje komunizmu turėjo naudotis tik filosofai ir kariai. Platono nuomone visuomenėje turi būti: 1)filosofai, arba valdytojai, 2)kariai, arba valdininkai ir 3)amatininkai ir pirkliai. Nagrinėdami įvairias ūkio šakas graikų filosofai labai vertino žemdirbystę ir Platonas manė, kad idealioje valstybėje negali būti vietos brangiesiems metalams ir tokiems vulgariems verslams, kaip pinigų skolinimas už palūkanas, kadangi, anot jo, moneta negali “gimdyti” monetos. Platonas kalbėjo apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, jog, esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir
pajėgumo.

Aristotelis nagrinėjo visas savo laikotarpio žinijos sritis. Jis pirmasis analizavo kai kurias pagrindines politinės ekonomijos problemas – tai prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų kilmę, jų funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas. Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką, kurią jis laikė natūralia ūkine veikla ir kurios rezultatas – vartojimo reikmenų gamyba, ir chrematistiką – tai menas susikurti turtą ir kaupti pinigus. Chrematistiką Aristotelis vertino neigiamai. Anot graikų filosofo Aristotelio, idealioje komunistinės visuomenės valstybėje vergovė panaikinta negalėjo būti, nes vergovėje jis matė tą galimumą, kuriuo tobulybėn palinkę žmonės galėtų tos tobulybės siekti, o tobulybės gali siekti tik tie, kurie išsivadavę nuo kovos dėl būvio, todėl be vergų negalinti gyvuoti jokia valstybė. Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai ne tik vergovės, bet ir feodalizmo epochoje, todėl jis pagrįstai laikomas politinės ekonomijos pradininku.

Pirmasis specialiai ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto (428/7-354 pr, Kr.) “Ekonomikosas”, kuris Senovės Graikijoje reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą ir organizavimą.

Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė, išskyrus teisę, į kurios normas įvelkamas visas romėnų gyvenimas. Žlugus Romos imperijai 476m., Vakaruose prasidėjo viduramžių laikotarpis ir tęsėsi iki XV amžiaus pabaigos. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigalėjo uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų, Kryžiaus karai padidino Rytų įtaką Europos prekybai ir amatams bei lemiamą įtaką ekonominėms idėjoms darė bažnyčia. Šio laikotarpio žymus mąstytojas buvo šv.Augustinas Aurelijus (354-430), kurio religinės filosofinės, etinės bei valstybinės idėjos viešpatavo per visus viduramžius.

Vėlyvųjų viduramžių ryškiausiais atstovas buvo Tomas Akvinietis (1225-1274), kuriam ekonominės ir socialinės idėjos buvo labai svarbios. Ekonominės jo pažiūros ryškiausios kalbant apie pinigus, palūkanas ir kainas. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu jis pripažino darbą. Tomas Akvinietis kalbėjo apie teisingą kainą, kuri lygi įdėtam darbui ir kitoms išlaidoms. Turto kaupimą iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, nei kainavo pačiam šeimininkui ir iš pelno už palūkanas Tomas Akvinietis smerkė.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1129 žodžiai iš 3592 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.