Ekonomikos mokslo samprata
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos mokslo samprata

Turinys

ĮŽANGA 2

1. EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA 3

2. EKONOMIKOS MOKSLŲ TAPSMAS 9

3. EKONOMIKOS MOKSLO SAMPRATA 12

4. EKONOMIKOS MOKSLO METODOLOGIJŲ TYRIMŲ KRYPTYS 18

5. EKONOMIKOS MOKSLŲ SISTEMA 19

5.1. BENDRIEJI EKONOMIKOS MOKSLAI 20

5.1.1. EKONOMIKOS TEORIJA 20

5.1.1.1. MIKROEKONOMIKA 21

4.1.1.2. MAKROEKONOMIKA 22

IŠVADOS 24

LITERATŪRA 29

1. ĮŽANGA

Pagrindinis žmonijos istorijos variklis yra materialinių gėrybių gamyba. Žmonių visuomenė gali gyvuoti ir vystytis tik nuolat atnaujindama ir kartodama gamybos procesus. Todėl ekonomika yra bet kurios visuomenės pamatas.

Dabar ekonomika valdingai braunasi į kiekvieno žmogaus gyvenimą, ir žmonės stengiasi daugiau apie ją žinoti. Būtų keista atsakymų į nūdienos klausimus ieškoti praėjusių amžių raštuose. Bet pažintis su jų pažiūromis padeda geriau suprasti ir teisingiau vertinti dabartį [1].

XVI-XVII amžiai reikšmingi visoje pasaulinio mokslo ir kultūros istorijoje, o ekonomikos mokslui tai buvo iš tiesų kūdikystės laikotarpis. Nacionalinių ūkių bei pasaulinės rinkos kūrimasis pareikalavo šių procesų gilesnio ekonominio pagrindimo. Savo ruožtu, viską apimančią religinę pasaulėžiūrą atribojus nuo pasaulietinių reikalų sprendimo, svarų žodį galėjo tarti ekonomistai.

Žymus XX a. ekonomistas A. Maršalas pažymėjo,kad dvi didžiosios jėgos, formavusios pasaulio istoriją, buvo religija ir ekonomika. Ir būtent nuo XVI a. Europos kultūrą iš esmės keitė ekonomika [6, p.1].

Šio darbo tikslas – apžvelgti ekonomikos mokslo raidą, mokslo samprata, mokslų sistemą.

Darbo uždaviniai:

· Surinkti ir susisteminti literatūrą pasirinkta tema.

· Nurodyti pagrindinius ekonomikos mokslo atstovus

· Apibrėžti mokslo sampratą skirtingų mokslininkų akimis

· Aptarti bei panagrinėti mokslų sistemą bei atskiras jo sudedamąsias dalis

Darbas yra parengtas surinkus ir susisteminus literatūrą nagrinėjama tema. Rašant darbą buvo remiamasi Lietuvos bei užsienio šalių autorių moksliniais, mokslo populiarinimo veikalais apie ekonomikos mokslą .

1. EKONOMIKOS MOKSLO RAIDA

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonominį gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.

Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas (žr. 1 pav. )

1. Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai) [10, p.40].

Ekonominės minties daigai ryškūs jau senovė civilizacijose- Babilone, Egipte, Indijoje, Kinijoje ir kt. [5]

2. Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.) [10, p.40].

Vergovinės santvarkos laikais aukščiausią teorinį lygį ekonominė mintis pasiekė senovės Graikijoje, ypač filosofų Ksenofonto (Xenophon; 428/7 –354 pr. Kr.), Platono (Plato; 427 – 347 pr. Kr.) ir Aristotelio (Aristoteles; 384 –322 pr. Kr.) darbuose. Pirmasis specialiai ekonomikos klausimams skirtas veikalas buvo Ksenofonto “Ekonomikosas”. Senovės Graikijoje jis reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą [5].Jame dialogo forma nagrinėjamos protingos namų ūkio ir žemdirbystės tvarkymo taisyklės [1].

Aristotelis nagrinėjo visas savo laikotarpio žinijos sritis; socialiniai- ekonominiai klausimai gvildenami jo veikaluose “ Nichomedo etika” ir “ Politika”. Jis pirmasis analizavo jau kai kurias pagrindines politinės ekonomijos problemas – prekės mainomąją ir vartojamąją vertę, aiškino pinigų kilmę ir funkcijas, pinigų virtimo kapitalu sąlygas.

Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką ir chremastiką (gr. chrema – turtas). Ekonomika – tai jo nuomone, natūrali ūkinė veikla, o jos rezultatas- vartojimo reikmenų gamyba; ji apima ir mainus, kaip būtiną vartojimo reikmenų paskirstymo formą. Chremastika – tai menas susikuri turtą, kaupti pinigus. Pavyzdžiui, pinigų skolinimas už palūkanas. Chremastiką Aristotelis vertino neigiamai.[5]

Aristotelio, kaip ekonomisto, nuopelnas yra tai, kad jis pirmasis išaiškino kai kurias politinės ekonomijos kategorijas ir tam tikru mastu parodė jų sąryšį.[1]

Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonomikos raidai ne tik vergovės, bet ir feodalizmo epochoje (Europoje viduramžiais). Jis pagrįstai laikomas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę, ir kt. Palyginti su Aristoteliu, ekonominės minties raidai apskritai ir politinės ekonomijos formavimuisi, atskirai paėmus, nei senovės Romos, nei viduramžių Europos ar tolimųjų Rytų (Kinijos) atstovai ryškesnių, esmingesnių bruožų nesuteikė.

Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, kad, esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo.

Platono siūlomoje komunistinėje valstybėje komunizmu turėjo naudotis tik filosofai kariai. Tik šie du luomai turto ir šeimos atžvilgiu gyvena bendruomenišku gyvenimu ir dalyvauja valstybės valdyme[5].

3. Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.) [10, p.40].

Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų [5].

4.Vėlyvųjų
viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.)

5.Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII – XIXa.)

6.Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.). [10, p.40].

EKONOMINĖS MINTIES PRIEŠISTORĖ

Senovės Egipto tautų ekonominės pažiūros Senovės Kinijos ekonominės pažiūros Senovės Indijos tautų ekonominės pažiūros Mezopotamijos slėnio ir Persijos tautų ekonominės pažiūros

ANTIKOS EKONOMINĖ MINTIS

Senovės Graikijos ekonominė mintis Senovės Romos ekonominė mintis

Ksenofonas (430- 354 m. pr. Kr.)Platonas (427 – 347 m. pr. Kr.)Aristotelis ( 384- 322 m. pr. Kr.) Katonas (234- 149 m. pr. Kr)Varonas (116- 27 m. pr. Kr.)Ciceronas (106- 43 m. pr. Kr.)Plinijus (23- 79)



ANSTYVŲJŲ IR VIDURINIŲJŲ AMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS

Ankstyvosios krikščionybės ekonominė mintis (II-III a.) Kanonų teisė (kanonistai)(XII- XIV a.) Humanizmo ekonominė mintis (XV- XVI a.)

Krikščioniškasis komunizmas (X- XII a.) Scholastika (XII-XIV a.)

Tomas Akvinietis (1225- 1274)



VĖLYVŲJŲ VIDURAMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS

Ankstyvasis merkantilizmas(XV- XVI a.) Merkantilizmo kritikai ( XVII- XVIII a.)

Vėlyvasis merkantilizmas (XVII a.)

Tomas Manas ( 1571-1641) Žanas Bodenas (1530-1596) Antuanas de Monkretjenas (1575-1621) Žanas Batista Kolberas (1619-1683) Džeimsas Stiurtas Džonas Lokas (1632-1704) Dadli Norsas (1641-1691) Ričardas Kantiljonas (1680-1743) Deividas Jumas (1711-1776)

Fiziokratų teorija

Fransua Kene (1694-1774), Vensanas de Gurne (1712-1759), Robertas Žakas Tiurgo (1727-1781)

Klasinės politinės ekonomijos pirmtakai

Viljamas Peti (1623-1689), Pjeras Buagilberas (1646-1714)

NAUJŲJŲ AMŽIŲ EKONOMINĖ MINTIS

Klasinė politinė ekonomija (XVIII- XIX a.)

Adamas Smitas (1723-1790), Davidas Rikardo (1772-1823), Žanas Batista Sėjus (1767-1832), Tomas Robertas Maltus (1766-1834), Džeimsas Milis (1772-1836), Frederikas Bastia (1801-1850), Džonas Stiurtas Milis (1806-1870).

Klasinės politinės ekonomijos kritika (XIX a.)

Maržinalizmo pradininkai Ankstyvoji istorinė mokykla Utopinis socializmas

J. H. Tiunen (1783-1890) A.D. Kurno (1801-1877) G. H. Gosenas (1810-1858)A. Ž. DiupujiB. (1804-1866) F. Listas (1789-1846) A.H. Miuleris (1779-1829) V. Rošeris (1817-1894) K. Knisas (1821-1898)B. Hildenbrandas (1812-1878) A. Sen- Simonas (1760-1825) Š. Furje (1772-1837) R. Ovenas (1771-1858)

Ekonominis romantizmas

L.S. Sismondis (1773-1842) P. Ž. Prudonas (1809-1865)

Marksizmas

K. Marksas (1818-1883) F. Engelsas (1820-1895)



ŠIUOLAIKINĖ EKONOMINĖ MINTIS

XIX A. II pusė – XX a. I pusė

Neoklasinė ekonomikos teorija Neoklasinės teorijos kritika

Maržinalizmo teorija Istorinė mokykla Marksistinissocializmas

V. S. Dževonsas (1835-1882) Vokiečių mokykla

Vienos psichologinė mokykla Lozanos matematinė mokykla G. Šmoleris (1838-1917)G. F. Knapas (1842-1926)M. Vėberis (1864-1920)V. Zombartas (1863-1941) R. Hilferdinas(1877-1941)R. Liuksemburg(1871-1919)K. Kautskis(1854-1938)V. I. Leninas(1870-1924)

K. Mengeris (1840-1921)O. Bėm-Baverkas (1851-1914) L. Valrasas (1834-1910) V. Pareto (1848-1923) Institucionalizmas(amerikiečių istorinė mokykla)

F. Vizeris (1851-1926) T. B. Veblenas (1857-1929)

K. Vilselas (1851-1926) F. I. Edžvortas (1845-1926) I.Fišeris (1867-1947) J. Šumpeteris (1883-1950) Dž. R. Komonzas (1862-1945)V. K. Mitčelas (1874-1948)Č. Kindlbergeris

Neoklasinė Kembridžo mokykla

A. Maršalas (1842-1924), A. S. Pigu (1877-1959)

Keinsizmas

J. M. Keinsas (1883-1946), J. R. Hiksas, R. F. Harodas (1890-1978), E. D. Domaras

Monetarizmas (Čikago mokykla)

M. Fridmenas , K. Bruneris, A. Meltzeras



XX a. II PUSĖ

Neoklasikinė ekonomikos teorija Neoklasikinės teorijos kritika

XX a. austrų mokykla Ekonominio liberalizmo teorija Racionaliųjų lūkesčių teorija Pasiūlos teorija Netobulos konkurencijos teorija Šiuolaikinio institucionalizmo teorija Neokeinsizmas Realaus verslo ciklo teorija Neorikardininkai

P. Srafa (1898-1983)

Neomarksizmas

L. Bortkevičius(1868-1931)Kozo Uno(1897-1977)Keji Šibata(1902-1986) M. Morišima, H. Okišija

L. Mizes (1881-1973)F. Hajekas, T. Sergentas, R. Baras, R. Lukas, A. Laferas, Dž. Robinsonas, G. Miurdalis, V. A. Ljusas, R. Kouzas, R. M. Solou, Dž. Teiloras, A. Blinderis, D. Patinkinas, Dž. K. Gelbreitas, P. A. Samuelsonas

1 pav. Ekonominės minties raida ir žymiausi jos atstovai

2. EKONOMIKOS MOKSLŲ TAPSMAS

Eko –sudurtinių žodžių pirmoji
dalis,kilusi iš graikiško žodžio oikos, verčiamo namas būstinė, tėvynė. Ši dalis reiškia termino sąsają su namais, ūkiu. Augimo buvimo vieta, aplinka, ūkio tvarkymu.Ekonomas (gr. oikonomos – namų prievaizdas), dvaro valdytojas, ūkvedys, prievaizdas. Ekonomijos (gr. oikonomija – ūkio valdymas) terminas taip pat vartojamas keliomis prasmėmis. Tai – taupus išteklių naudojimas,taupymas. Tai, kas sutaupyta (darbo užmokesčio ekonomija). Ir dar viena reikšmė:stambus dvaras. Ekonomikos (gr.oikonomikẽ – Ūkininkavimas, ūkininkavimo menas) termino taip pat kelios reikšmės. Tai – visuomenės ekonominių santykių visuma. Tai – šalies, ūkio šakos ar mažesnio vieneto ūkinė būklė. Tai – mokslas, tiriantis visuomenės ekonominius santykius.

Ekonomika ilgą laiką buvo rinkinys pasiūlymų, rekomendacijų, kaip dera elgtis tam tikrais ūkiniais atvejais, kaip spręsti kylančias problemas. Ekonomikai tapti mokslu reikėjo platesnės apimties mokslinių tyrimų, visos visuomenės ekonominio gyvenimo tikrovės teorinio nušvietimo ir paaiškinimo.

Raimondas Baras ( Raymond Barre ) skiria keturis ekonomikos mokslo tapsmo istorijos laikotarpius:

· ikimokslinį laikotarpį

· mokslo gimimo laikotarpį

· pagrindinių teorinių principų atradimo ir gilinimo laikotarpį

· ekonominių tyrimų šiuolaikinės raidos laikotarpį

Ikimokslinis laikotarpis ( nuo atsiradimo iki 1750 m. ) prasidėjo graikų mąstytojų Aristotelio ir Platono darbas. Aristotelis sugebėjo prasiskverbti į ekonominės analizės klausimus, apibūdino ekonomiką kaip mokslą apie turtą, vertingas jo indėlis įvertės, kainos ir pinigų teoriją.

Taip radosi filosofinė ekonomikos kryptis – prielaida rastis ekonomikos mokslui.

Filosofinė kryptis daugiausiai dėmesio skyrė ekonomikos teorijos plėtrai. Viduramžių scholastinėje filosofijoje,besiremiančioje krikščionišku pasaulio supratimu, siekiama išsiaiškinti, kas yra teisinga kaina, pasmerkti lupikiškas palūkanas. Renesanso ir Reformacijos epochose ryškėjo tendencijos visuomeninio gyvenimo reiškinius aiškinti ne pagal Bažnyčios kanonus, bet remiantis faktų ir patirties apibendrinimu. XVI a. pradžioje žymiausi atradimai atliekami prigimtinės teisės teorijoje.1615 m. pirmą kartą pavartotas politinės ekonomijos terminas [8].

Aristotelis vadinamas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę ir kt.

Ekonomikos mokslo gimimo laikotarpis (1750-1870). Nuo 1750 m. ryškėjo tendencija įveikti ekonominių tyrimų susmulkėjimą, imtis stambesnių tyrimų.1758 m. Prancūzijoje pasirodė

Fransua Kene (Franёois Quesnay) veikalas Ekonominė lentelė, apėmęs visą tautos ūkį (fiziokratai pirmieji pavartojo šį terminą ), kuriame buvo pamėginta bendrąjį metinį produktą paskirstyti trimis visuomenės klasėms: gamybinei (žemdirbiams), žemės savininkų ir bevaisei (visiems kitiems piliečiams, be žemdirbių ir žemės savininkų, kurie nekuria naujo produkto, o tik jį perdirba,negausindami jo)

1776 m. pasirodė Adamo Smito (Adam Smith) knyga – Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrimas, davęs pradžią ekonomistų klasikų mokyklai Anglijoje. Šioje mokykloje vėliau pagarsėjo Tomas Robertas Maltus (Thomas Robert Malthus), pateikęs gyventojų skaičiaus dėsnį, Davidas Rikardo (David Ricardo), pateikęs politinės ekonomijos ir apmokestinimo principus, Džonas Stiuartas Milis (John Stuart Mill), išleidęs tuo laiku plačiai žinomą politinės ekonomijos vadovėlį. Adamas Smitas Tautų turto tyrime įtvirtina politinės ekonomijos (political economy) termino vartojimą. Ir vis dėlto populiarėjo kitas terminas – nacionalinė ekonomija arba tautos ūkio mokslas. Jis 1774 m. Pasirodė Italijoje,jį parėmė vokiečiai. Pastarieji siekė atskirti valstybės ūkio mokslą, paversti jį finansų mokslu, nuo ūkio mokslo.

Taigi ekonomikos mokslo gimimas siejamas su minėtais Fransua Kene ir Adamo Smito veikalais, ypač svarbiais tolesnei ekonominės teorijos plėtotei.

Kaip reakcija į ekonomistų klasikų darbus pasirodė naujos ekonominės teorijos: Simono Sismondi (Simon de Sismondi ) intervencionizmas (valstybės kišimasis į ekonomiką), Sen Simon (de Ruvrua de Saint-Simo) industrializmas, Frydricho Listo (Fridrich List) nacionalinė politinės ekonomijos sistema, Šarlio Furjė (Charles Fourier) ir Pjero Žozefo Prudono (Proud-hon), Karlo Markso (Karl Marx) veikalai. Karlo Markso, kaip mokslininko, svarbus ne tik indelis į ekonominę teoriją, kiek į visuomeninių mokslų metodologiją. Marksas sukūrė kapitalistinės sistemos raidos iš šios sistemos vidinių jėgų teoriją, sujungė ekonominę teoriją ir istorijos faktus,o to iki jo niekam nepavyko padaryti.

Pagrindinių teorinių principų atradimo ir gilinimo laikotarpis (1870-1930). Šiuo laikotarpiu ekonomikos mokslas jau įgijo tvirtus teorinius pagrindus. Tuo metu gamtos moksluose vyravo istoriografinis metodas. Todėl toks teorinis ekonomikos mokslo šuolis buvo svarbi tyrimų naujovė. Karlas Mengeris (Karl Menger) 1883 m. paskelbė Visuomeninių mokslų metodo tyrimus, kuriuose išsikristalizavo mintis, kad nors ekonominėms problemoms spręsti istorinis pagrindas ir yra būtinas, tačiau negalima apsieiti be bendrų sampratų vartojimo, be pasikartojančių reguliarių ryšių, įgaunančių dėsnio pavidalą, ieškojimo,t.y. be mokslo
filosofinės krypties. Makso Veberio (max Weber) darbas Apie objektyvumą visuomeniniuose moksluose aiškino samprotavimų skirtumą remiantis realybe ir vertybiniu įvertinimu. Vykstant tyrimų metodų varžyboms, buvo suformuotas teorinės sistemos, turėjusios reikšmės tolesnei ekonomikos mokslo raidai.Čia ryškus buvo Vienos (austrų), Lozanos ir Kembridžo mokyklų indėlis.

Šiuolaikiniai tyrimai. Ekonomikos mokslo turtėjimas po 1930 m. Išryškėjo naujos ekonominės analizės kryptys. Šiuolaikinis ekonomikos mokslas visa tai, ką geriausio paveldėjo, ne atmetė, bet toliau plėtojo.XIX a. ir XX a. pradžios svarbiausios ekonominės teorijos buvo iš mikroekonomikos srities.Dabar plėtojamas makroekonominis požiūris. Makroekonominiai analizei didžiausią impulsą davė 1936 m. pasirodžiusi Džono Keinso (John Keynes) knyga Bendroji užimtumo, procento ir pinigų teorija, atskyrusi makroekonomiką nuo mikroekonomikos

Ankstesnio laikotarpio ekonomistai kalbėjo apie ekonomikos subjektų visiškąją konkurenciją. Nuo1930 m. imta nagrinėti netobulos konkurencijos ekonomiką. Vis daugiau dėmesio skiriama ūkio dinamikai,ekonominei konjunktūrai tirti, ieškoma optimumo, plėtojama gerovės teorija.

Kartu su naujomis ekonominės analizės kryptimis plėtojasi ir analizės metodų konvergencija, t. y. nyksta ginčai, kokius metodus geriau tinka naudoti, pripažįstama, kad būtina visus mokslinio pažinimo būdus, siekiant nors patenkinamai paaiškinti realybę. Todėl derinami kiekybiniai ir kokybiniai metodai,vis daugiau naudojamos matematikos paslaugos. Ypač aktualūs tampa ekonominiai tyrimai ir modeliavimas[8].

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2344 žodžiai iš 7621 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.