Ekonomikos nobelio premijos laureatai
5 (100%) 1 vote

Ekonomikos nobelio premijos laureatai

TURINYS

ĮŽANGA…………………………………………………………………………………………………………………………………3

1. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………………………4

2. 2003 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………….5

2.1. Robert F. Engle biografija……………………………………………………………………………………..5

2.2. Clive W. J. Granger biografija………………………………………………………………………………..5

2.3. R. Engle ir C. Granger tyrimai bei Nobelio premija………………………………………………….6

3. 2002 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA……………………………………………………………..8

3.1. Daniel Kahneman biografija…………………………………………………………………………………..8

3.2. Vernon L. Smith biografija ……………………………………………………………………………………8

3.3. D. Kahneman ir V. L. Smith tyrimai bei Nobelio premija………………………………………….9

4. 2001 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………..12

4.1. George Akerlof biografija……………………………………………………………………………………12

4.2. Michael Spence biografija……………………………………………………………………………………12

4.3. Joseph E. Stiglitz biografija………………………………………………………………………………….13

4.4. J. Stiglitz, M. Spence ir G. Akerlof tyrimai bei Nobelio premija……………………………….13

5. 2000 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA…………………………………………………………..16

5.1. James J. Heckman biografija………………………………………………………………………………..16

5.2. Daniel L. McFadden biografija James J. Heckman biografija…………………………………..16

5.3. D. McFadden ir J. Heckman tyrimai bei Nobelio premija………………………………………..17

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………………19

LITERATŪRA……………………………………………………………………………………………………………………….20

PRIEDAI……………………………………………………………………………………………………………………………….22

ĮŽANGA

Referatas „Ekonomistai – Nobelio premijos laureatai“ yra apie ekonomikos mokslininkus, gavusius Nobelio premiją. Mūsų darbas susideda iš penkių skyrių. Pirmajame skyriuje trumpai apibūdiname, kas ta Nobelio ekonomikos premija yra, kodėl ir kada ji atsirado, kaip, kur ir kas ją teikia. Šiame skyriuje yra nemažai vaizdinės informacijos. Kituose skyriuose rašoma apie 2000 – 2003 metų Nobelio ekonomikos premijos laureatus. Tai yra mokslininkai: Robert F.Engle ir Clive W. J. Granger (2003 m. laureatai), Daniel Kahneman ir Vernon L. Smith (2002), George A. Akerlof, A. Michael Spence ir Joseph E. Stiglitz (2001), James J. Heckman ir Daniel L. McFadden (2000). Referate pateikiame jų trumpas biografijas, tyrimus ir jų pritaikimo būdus, analizes, taip pat už kokią teoriją jie gavo Nobelio premiją.

Visi mokslininkų darbai ir tyrimai yra pateikti paprasta kalba, kurią stengėmės papildyti kuo didesniu skaičiumi kasdieniškų pavyzdžių. Taip darėme dėl kelių priežasčių. Pirma, kad būtų lengviau suprasti, ką mokslininkai tyrinėjo, analizavo ir išrado. Antra, dauguma infomacijos yra surinkta iš užsienio literatūros, todėl buvo sudėtinga ją pateikti verstais moksliniais terminais. Beje, būtent dėl šios priežasties buvome patekę į keblią situaciją – kaip išversti tokius mokslinius terminus į lietuvių kalbą, apie kuriuos pačios dar nebuvome girdėję. Trečia, norėjome pabrėžti jų tyrimų naudą bei tai, kad tie tyrimai yra pritaikomi eilinio žmogaus gyvenime.

Taip pat būtina paminėti, kad surinkome pakankamai daug informacijos apie Nobelio ekonomikos premiją bei visus laureatus ir turėjome sunkią užduotį – ką pasirinkti savo darbo objektu. Negalima išskirti būtent šių devynių ekonomistų, apie kuriuos mes ir pasirinkome rašyti, kaip pačių svarbiausių ar įžymiausių, nes visi 53 laureatai yra nusipelnę ekonomikos mokslui savo teorijomis ir išradimais, tačiau apžvelgti jų visų buvo neįmanoma. Mes pasirinkome aprašyti šiuos devynis mokslininkus, nes jie yra naujausi Nobelio ekonomikos premijos laureatai. 2003 metų prizininkams dar net nėra įteiktos premijos. Pateikta informacija yra pati šviežiausia, todėl, manome, jog ji yra įdomiausia ir aktualiausia.

1. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJA

Kas ta Nobelio premija matyt aiškinti niekam nereikia. Nobelio premijos laureatai yra tarsi apgaubti maksimalių įmanomų pasiekimų aura, nes jų darbai ir pasiekimai vienaip ar kitaip iš esmės lėmė visos civilizacijos ekonominę, socialinę ar technologinę eigą.

Privatų Nobelio fondą 1900 metais įkūrė žinomas mokslininkas Alfredas Nobelis. Fondas skirsto
lėšas, gautas pagal testamentą, paskirdamas kasmetines fizikos, chemijos, fiziologijos ar medicinos, literatūros ir taikos Nobelio premijas. Kandidatus Nobelio premijai gauti gali siūlyti tik pavieniai asmenys (ne organizacijos), pvz.: Nobelio premijos laureatai. Laureatais gali būti ir organizacijos. Vienu metu Nobelio premiją gali gauti ir keletas žmonių – mokslinio darbo bendraautorių. Premija skiriama tik gyviesiams. Nobelio premiją teikia: už fizikos, chemijos ir ekonomikos darbus Švedijos Karališkoji Mokslo Akademija; už medicinos (fiziologijos) darbus – Stokholmo Karolio institutas; už grožinės literatūros darbus – Švedijos Akademija; Nobelio Taikos premiją – 5 žmonių komitetas, skiriamas Norvegijos parlamento. Nobelio premija teikiama nepriklausomai nuo rasės, tautybės, lyties ir tikėjimo. Nobelio premija įteikiama gruodžio 10 d. – Nobelio mirties metinių dieną. Laureatams skiriamas aukso medalis su Nobelio atvaizdu, laureato diplomas ir pinigų čekis (maždaug 1 milijonas eurų kiekvienai premijai). Nobelio premijos dydis nuolat kito (žr. 1 priedą). Kalbant apie premijos dydį būtina išskirti realiąją ir nominaliąją jos vertę. Pirmais ekonomikos Nobelio premijos įteikimo metais nominalioji prizo vertė buvo du kartus mažesnė už realiąją (skaičiuojant Švedijos kronomis), ir tik 1991 metais jos susilygino.

Nobelio ekonomikos premija yra vienintelė premija, kuri yra įsteigta ne pagal Afredo Nobelio testamentą. Ją įsteigė 1968 m. Švedijos valstybinis bankas savo 300-mečio proga, Nobelio atminimui. Per 35-erius jos egzistavimo metus Nobelio premiją yra gavę 53 mokslininkai (žr. 2 priedą). Nobelio ekonomikos premijos laureatai yra įvairių tautybių ir skirtingo amžiaus. Tarp tautybių dominuoja amerikiečiai (žr. 3 priedą), ir tai galima lengvai paaiškinti. Šioje valstybėje yra labai išvystytas mokslas, mokslinės technologijos ir moksliniai tyrimai. Įvairių šalių mokslininkai vyksta į JAV, kur atlieka mokslinius tyrimus, kuria mokslines teorijas, ir žinoma, pripažinimą gauna taip pat čia. Šioje valstybėje mokslininkams yra suteiktos geresnės sąlygos, nei kitose. Kalbant apie metus, profesorių, gavusių premiją, amžius svyruoja nuo 50 iki 89-erių metų (žr. 4 priedą). Tačiau daugiausia laureatų yra nuo 60 iki 69-erių metų.

2. 2003 m. NOBELIO EKONOMIKOS PREMIJOS LAUREATAI

Šių metu Ekonomikos Nobelio premija paskirta dviems ekonomistams, kurie įgyvendino statistinių metodų atsiradimą. Tai Robert Engle, amerikiečių ekonomistas iš Niujorko universiteto, ir Clive Granger, britas iš Kalifornijos universiteto San Diege. Jie sukūrė vieną iš sudėtingiausių metodų, kaip analizuoti ekonominius duomenis. Jų tyrimai, prasidėję 1980 metais, labiausiai nagrinėjo “laiko eilės” rodiklius: akcijų kainas, namų ūkio išlaidas, infliaciją – bet ką, kas kinta einant laikui, ir taip iškelia sunkumus statistinės analizės senesnėms formoms.

2.1. Robert F. Engle biografija

Robert F. Engle gimė 1942 m. Sirakūzuose, Niujorko valstijoje, JAV (JAV pilietis). 1964 m. baigė Viljamso koledžą (Williams College) ir įgijo tiksliųjų mokslų bakalauro laipsnį. Fizikos magistro laipsnį laureatas gavo 1966 m. Kornelio universitete (Cornell University). Po trijų metų tame pačiame universitete apgynė ekonomikos mokslų daktaro disertaciją. Prieš atvykdamas į Kalifornijos universitetą septynerius metus dėstė Masačūsetso universitete. Nuo 2000 m. profesorius R. Engle’as pradėjo dirbti ir Niujorko universitete. Dabar Robert F. Engle yra Niujorko Universiteto Sterno verslo mokyklos (NYU’s Stern School of Business), finansų katedros finansinių paslaugų vadybos profesorius. Jo tyrinėjimai apima pačias svarbiausias moderniosios ekonometrikos sąvokas: laiko kintamųjų kitimas, kointegracija, egzogenetika, diapazono spektro regresija ir kt. Daugiau nei 100 gerai žinomų mokslinių žurnalų straipsniuose ir 4 knygose profesorius pateikia šiuos metodus analizuojant paprastąsias akcijas, valiutas, palūkanų normas ir rinkos mikrostruktūrą. Jis dažnai atstovauja ir konsultuoja įvairias finansines institucijas.

2.2. Clive W. J. Granger biografija

Clive W. J. Granger gimė 1934 m. Svansėjoje, Velse, D.Britanija (Swansea, Wales, UK). 1955 m. Notingemo universitete (University of Nottingham) įgijo matematikos mokslų bakalauro diplomą. Po ketverių metų tame pačiame universitete apgynė statistikos mokslų daktaro disertaciją. C. Granger savo karjerą pradėjo šiame universitete. Jį baigęs, dar porą dešimtmečių dėstė šiame universitete. Jo mokslinis straipsnis “Fondų biržos kainų prognozė: pamokos prognozuotojams” buvo paskelbtas geriausiu 1992/1993 metų straipsniu. Šiame straipsnyje jis analizavo akcijas ir jų kainų kitimą kintant laikui. Taip pat jis išrado būdą, kaip nuspėti akcijų kainų pokytį keičiantis įvairioms jį lemiančioms sąlygoms. Nuo 2002 m. laureatas yra Vakarų ekonomistų asociacijos prezidentas. Šiuo metu jis yra Kalifornijos universiteto San Diege (University of California in San Diego) Ekonomikos katedros profesorius. Clive Granger tyrinėja statistiką ir ekonometriką, ypač laiko kintamųjų analizę. Taip pat domisi ekonominėmis prognozėmis, finansais, demografija bei metodologija.

2.3. R. Engle ir C. Granger tyrimai bei Nobelio premija

R. Engle ir C. Granger sukūrė
technologijas, kurios reikalauja didesnio matematikos supratimo. R. Engle darbas padėjo sukurti pagrindus matavimui ir nesuskaitomos daugybės rūšių rizikos išvengimui modernioje ekonomikoje. Jis studijavo kintamumą – laiko eilų svyravimą nuo infliacijos iki apsaugos kainos. Bet kas, kas stebi fondų biržas, žino, kad tie kintamieji pergyvena svyravimo periodus, taip pat kaip ir sąstingio laikus. Iki kol R. Engle nebuvo pasirodęs, žmonės domėjosi tokiais dalykais kaip, finansiniai tipai, naudojo paprastus istorijos kintamumo matavimus, žiurėdami į praėjusius metus, tarkim, kad pamatytų, kokia buvo syravimo amplitudė. Ir tada jie tai būtų naudoję, kaip ateities kintamumo matą.

R. Engle kintamųjų kitimo priklausomybės nuo laiko metodas davė tyrinėtojams galimybę tirti, kaip ir ar kintamumas viename periode yra susijęs su kintamumu ankstesniuose perioduose. Dažnai tarp kintamumų būna ryšys, kaip parodytų atsitiktinis stebėjimas. Pavyzdžiui, po kelių fondų biržos neramumo dienų, gali būti kelios dienos ramybės. Apie 3% akcijų kilimą ar kritimą dažnai praneša didėjantis kintamumas, dar labiau nei žemės drebėjimą parodo požeminiai smūgiai. R. Engle aukštoji matematika rinką padarė labiau nuspėjamą. Taip bankai ir investitoriai, kurie naudoja “vertės rizikos” metodus, norėdami ištirti savo akcijų paketą, yra labai skolingi R. Engle.

C. Granger tyrimas buvo labiau taikytas susiduriant su ilgesnio laikotarpio svyravimais ekonomikos augime, infliacijoje ir valiutoje, taikant trumpesnę rizikos ir kintamumo trukmę. Dažnai mikroekonominiai duomenys dalijasi panašiais bruožais. Pavyzdžiui, BVP vienam žmogui yra linkęs augti kintant laikui. Bet augimo „polinkio” dažnis, apie kurį nuolat diskutuoja prognozuotojai, niekada nėra toks pastovus, kokį jie gali numatyti: nes jam gali daryti įtaką tokie veiksniai kaip naftos kainų kilimas ir karai.

Tai sukelia painių problemų statistikams, nes tokie veiksniai gali paslėpti sunkiai pastebimus sąryšius duomenyse. Naudojant standartines statistines priemones, gauti rezultatai būna klaidingi; t.y., ekonomistai, naudojantys šias priemones gali nuspręsti, kad atsitiktiniai sąryšiai egzistuoja ten, kur paprastai niekas neegzistuoja, ir taip bus apgauti statistinių miražų. Į tai profesorius C. Granger atkreipė dėmesį jau 7 dešimtmetyje.

Po dešimtmečio, vėlesniame savo darbe, profesorius C. Granger nustatė, kad tokie “besikeičiantys” kintamieji gali būti sujungti tokiais būdais, kurie leistų padaryti tikslias statistines išvadas. Jis taip pat sukūrė “Granger priežastingumo testą”, nustatantį, kurie iš kelių kintamųjų sukelia pasikeitimus kituose. Taip C. Granger surado protingą sprendimą šiai problemai, pavadintai kointegracija. Jis sugalvojo ekonominės pusiausvyros supratimo panaudojimą – idėją, kai kintamieji linkę artėti prie tam tikrų verčių, ir taip nuspėjama kryptimi. Jis surado, kad, kai dvi ekonominių duomenų grupės yra lyginamos, pavyzdžiui, infliacija ir mainų dažnis, jos dažnai gali būti nagrinėjamos standartiniais metodais. Bendradarbiaudamas su R. Engle, jis dirbo, kad sukurtų kriterijus ekonomistams, kurie garantuotų, kad bus gaunami patikimi rezultatai, kai daromi tokie palyginimai.

Tyrimas leido kitiems mokslininkams tyrinėti ryšį tarp tokių kintamųjų kaip asmeninė gerovė ir vartotojo išlaidos anksčiau neįmanomais būdais. Aiškesnis tokių ryšių supratimas – pvz., nustatant, kas yra priežastis, o kas pasekmė – leido aiškiau suvokti, kaip veikia ekonomika, ir geriau ją prognozuoti. Nors abiejų mokslininkų darbai yra labiau techniniai, tačiau jų pritaikymas paplito ir už akademinės visuomenės ribų. Nobelio ekonomikos premijos laureatų sukurtais metodais kasdien naudojasi ir centriniai bankai, ir finansų rinkų analitikai.

3. 2002 m. NOBELIO EKONOMIKOS MOKSLŲ PREMIJOS LAUREATAI

2002 m. ekonomikos mokslų premija Alfredui Nobeliui atminti paskirta dviem mokslininkams – Prinstono universiteto profesoriui Daniel Kahneman „už psichologijos tyrinėjimų įžvalgų, ypač susijusių su žmogaus vertinimu ir sprendimų priėmimu neapibrėžties sąlygomis, integravimą į ekonomikos mokslą“ ir George Mason universiteto (Arlingtonas) profesoriui Vernon L. Smith „už laboratorinių eksperimentų kaip empirinės ekonominės analizės priemonės, ypač tyrinėjant alternatyvius rinkos mechanizmus, kūrimą“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1862 žodžiai iš 6134 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.