Turinys
Įvadas 2
I. Nacionalinė sąskaitų sistema 41.1 Pagrindiniai nacionalinės sąskaitų sistemos šalies ekonomikos
įvertinimo rodikliai 4
1.2 Šalies pajamų struktūra 6
II. Lietuvos ekonomikos raida 1995 – 2004 m. 8
2.1 Lietuvos ekonomikos augimo tendencijos 8
2.2 BVP vienam gyventojui regioniniu aspektu 10
2.3 Infliacijos pokyčiai 11
2.4 Užimtumo ir nedarbo dinamika 12
Išvados 14
Literatūra 15
Įvadas
Lietuvos ekonomikos raidos tendencijos neatskiriamos nuo pasaulio
ekonomikos raidos tendencijų. Šiandien Lietuvai, tapusiai globalios
ekonomikos dalimi, tiesioginę įtaką daro pasaulio ir Europos ekonomikos
pokyčiai.
Pastarieji dešimtmečiai ekonomikoje išsiskiria ypač dideliais
globalizacijos tempais, konkurencijos didėjimu, naujų technologijų plėtra.
Ekonominei situacijai Lietuvoje įtakos turi tiek išoriniai, tiek ir
vidiniai veiksniai. Prie pagrindinių išorinių veiksnių priskirtini
ekonomikos globalizacija, ES plėtra ir Lietuvos integracija į ES bei į jos
bendrąją rinką, auganti konkurencija, sparti naujų technologijų raida.
Prie pagrindinių vidaus veiksnių priskirtini nuolatinis ekonomikos
valdymo efektyvumo, produktyvumo didinimas, gebėjimas atlaikyti
konkurencinį spaudimą tiek vidaus, tiek ir ES bei kitose rinkose ir įeiti į
naujas rinkas, užtikrinti produkcijos atitikimą griežtiems saugos
reikalavimams bei užtikrinti finansavimo šaltinius ekonomikai augti.
Įsitraukimas į Europos Sąjungos rinką, – tai beveik 500 milijonų
vartotojų, atveria naujas didžiules perspektyvas Lietuvos ekonomikai. Ne
mažiau svarbi yra ES parama, leisianti pagerinti Lietuvos ekonominę aplinką
ir suteiksianti konkrečią paramą Lietuvos verslui, ypač per struktūrinės ir
regioninės politikos instrumentus.
Šalies ekonomikos apimtis yra nustatoma pagal bendrą šalyje
pagaminamų prekių ir paslaugų kiekį. Gaminant vis daugiau prekių ir
paslaugų, ekonomika kyla, o pats geriausias būdas įvertinti šį augimą –
pinigais įkainoti visus pirkimus ir pardavimus. Nors pinigai nėra
vienintelis ekonomikos apimties įkainojimo būdas, juos pasitelkus
lengviausia susumuoti visa, kas šalyje buvo pagaminta bet kuriais metais:
obuolius ir apelsinus, automobilius ir kompiuterius, futbolo rungtynes ir
koledžo mokymą.
Kai susumuojama visa šių prekių ir paslaugų piniginė išraiška, gautą
rodiklį galima lyginti su kitų šalių rodikliais. Ir nors valiuta jose
skirtinga, kiekvienos šalies bendra prekių paslaugų suma, naudojant valiutų
kursus, gali būti perskaičiuota ir palyginta su kitos šalies ekonomikos
apimtimi.Šio darbo objektas – Lietuvos ekonominio augimo tendencijos 1995-2004
m.Šio darbo tikslas – išanalizuoti nacionalinę sąskaitų sistemą bei
apžvelgti 1995-2004 m. Lietuvos ekonomikos raidą.
Darbo uždaviniai:
• Apibūdinti nacionalinę sąskaitų sistemą;
• Išanalizuoti pagrindinius ekonominio augimo rodiklius;
• Apžvelgti 1995-2004 m. Lietuvos ekonominio augimo tendencijas.
Darbą sudaro pagrindinis tekstas su lentelėmis ir paveikslais.
I. Nacionalinė sąskaitų sistema
1.1 Pagrindiniai nacionalinės sąskaitų sistemos šalies ekonomikos
įvertinimo rodikliai
Visa šalies ekonomika susideda iš daugybės atskirų ekonominių
vienetų, kuriuos klasifikuoti padeda Nacionalinių sąskaitų sistema.
Nacionalinių sąskaitų sistema – (NSS – national accounting system) – tai
sistema, apibūdinanti pagrindinius ekonominio gyvenimo reiškinius[1]:
• gamybą,
• pajamas,
• vartojimą,
• kaupimą
• turtą.Sudėję šiuo momentu turimų prekių kainas, gauname nacionalinio turto
rodiklį. Jis apima visas visuomenės sukauptas materialines gerybes, kurias
sukūrė dabartinė ir ankstesnės kartos.
Rodikliai, nusakantys nacionalinio produkto apimtį, fiksuoja ne
momentą, o procesą. Jie rodo gamybos ,,srovės“ mastą, galingumą ir tos
srovės kitimą. Paprastai šalies visuomeninė (nacionalinė) gamyba įvertinama
pagal jos metinio produkto dydį.
Rinkos sąlygomis visa tai išreiškiama ūkinės veiklos rezultatų rinkos
verte. Jei darbas, žemė ir kapitalas tuo ar kitu būdu (avalynės gamyba,
advokatų apmokėjimas, aerodromų įrengimas) naudojami – vadinasi,
visuomenėje yra atitinkamo veiklos rezultato poreikis. Tokio rezultato
rinkos vertė arba jos kitoks piniginis ekvivalentas yra nacionalinio
produkto sudėtinė dalis.
K. Markso ekonominėje doktrinoje visuomenės išteklių naudojimas tam
tikrai daliai paslaugų teikti laikomas negamybine, t. y. visuomeninio
(nacionalinio) produkto ir jo vertės nesukuriančia, veikla[2].Bendrasis nacionalinis produktas. Pagrindinis nacionalinio produkto
rodiklis yra bendrasis nacionalinis produktas (BNP).Bendrasis nacionalinis produktas yra visų baigtinių prekių ir
paslaugų, pagamintų per
tam tikrą laikotarpį (paprastai per metus),
piniginių verčių suma[3].
BNP apima ne visas prekes ir paslaugas, kurias pardavė tais metais
rinkoje jų gamintojai:
• į kurių nors metų BNP įeina būtent tais metais pagaminta
produkcija. Šių prekių vertėjau atsispindėjo nacionaliniame
produkte jų pagaminimo ir pirmojo realizavimo metais. Jei prekė
tais pačiais metais pagaminta, bet lieka neparduota, jos vertė
pateks į BNP tuo atveju, jei dėl to padidės gamybinių atsargų
bei nerealizuotos gatavos produkcijos apimtis – šių atsargų
prieaugis įeina į BNP.
• BNP sudaro vien baigtinių prekių ir paslaugų vertė.Baigtinė prekė ir paslauga – tai ta, kuri pasiekia savo galutinį
vartotoją, t. y. kuri nebėra vartojama kaip sąnaudos kitai prekei ar
paslaugai pagaminti.
Savo esme baigtinis produktas arba paslauga – tai asmeniniams žmonių
poreikiams patenkinti skirtas dalykas. Į BNP baigtinės prekės vertė gali
pakliūti ne tiesiogiai, o per teikiamų paslaugų vertę. Reliatyvi išimtis
daroma investicinėms prekėms – gamybinių fondų prieaugiui; šios prekės
(darbo priemonės) taip pat laikomos baigtinėmis prekėmis ir įeina į BNP
sudėtį pagrindinių gamybinių fondų prieaugio dydžiu.
Pridėtinė vertė – tai skirtumas tarp firmos pagamintos produkcijos
rinkos kainos ir jos gamybai pirktų prekių ir paslaugų kainų[4].
Naudojant pridėtinės vertės sumavimo būdą, galima apskaičiuoti ir
valstybės bendrąjį nacionalinį produktą. Bendrajam nacionaliniam produktui
apskaičiuoti naudojami ir kiti du būdai – pagal išlaidas ir pagal pajamas.
Kai kurios baigtinės prekės ir paslaugos yra kuriamos ir teikiamos
vartotojui be jų pirkimo – pardavimo[5]. Dabar tokios rūšies paslaugos
daugelyje šalių sudaro žymią nacionalinio produkto dalį. Jų apimtis
apskaičiuojamas pagal tų paslaugų kaštus.
BNP nusako, kokio dydžio produktas priklauso tos šalies piliečiams,
įskaitant ir pajamas, gaunamas iš investicijų užsienyje, bei atskaitant
užsieniečių toje šalyje gautas pajamas.
Jei apskaitoma toje šalyje sukurtų baigtinių prekių ir paslaugų
rinkos vertė, ignoruojant užsienyje gautas pajamas iš investicijų ir
pridedant šioje šalyje užsieniečiams priklausančias investicines pajamas,
gaunamas bendrasis vidinis (tėvyninis) produktas – BVP. Skirtingai nuo BNP,
jis apskaitomas ne rinkos kainomis, bet gamybos veiksnių kaštais, kurių
suma nustatoma sudedant pridėtinę vertę kiekvienoje šakoje ir įmonėje.
1.2 Šalies pajamų struktūra
Nacionalinių pajamų sąvoka šiuolaikinėje ekonomikos teorijoje
vartojama kaip nacionalinio produkto sinonimas. Kadangi visos produkcijos
(išskyrus tarpinę produkciją) vertę pasisavini įvairūs ūkio subjektai –
gamybos veiksnių savininkai bei vyriausybė, tai nacionalinis produktas,
išreiškiamas BNP ir kitais rodikliais, gali būti vadinamas ii
nacionalinėmis pajamomis[6].
Kartais nacionalinių pajamų sąvokai suteikiama savarankiška reikšmė.
Apskaičiuotas nacionalinių pajamų rodiklis išreiškia tą visuomenėje sukurtą