Ekonomikos teorijos objektas

Įvadas

Ekonomikos teorija atlieka keturias pagrindines funkcijas: pažintinę, prak­tinę, ideologinę ir metodologinę.

Kaip ir kiekviena mokslo šaka, ekonomikos teorija pirmiausia atlieka pa­žintinę funkciją. Tai reiškia, kad šis mokslas privalo pažinti ir išaiškinti ekono­minius visuomenės gyvenimo procesus bei reiškinius, atskleisti juos reguliuo­jančius dėsnius ir dėsningumus, nurodyti jų veikimo principus bei panaudoji­mo galimybes visuomeninėje gamyboje.

Su pažintine tiesiogiai susieta praktinė funkcija. Tai reiškia, kad ekonomi­kos teorija yra visuomenės ekonominės politikos pagrindas. Ekonomikos te­oriją, šio mokslo atskleistus dėsnius ir dėsningumus taiko valstybė, partijos ir politiniai judėjimai, rengdami ir reguliuodami savo ekonominę strategiją ir tak­tiką. Ilgą laiką daugelio Vakarų šalių ekonominės politikos pagrindą sudarė Dž. Keinso bei neokeinsistų ekonominė teorija, dabar – neoklasikų ir neoklasikinės sintezės atstovų ekonominės doktrinos.

Trečioji ekonomikos teorijos funkcija – ideologinė – gana ginčytina. Dalis ekonomistų teigia, kad ekonomikos teorija, kaip ir kitos mokslo šakos, ideolo­ginės funkcijos neatlieka, nes mokslas negali būti nei partinis, nei klasinis. Kiti mano, kad ekonomistai, tirdami ekonominius reiškinius ir procesus, vertina juos subjektyviai, išreikšdami vienos ar kitos klasės ar socialinės grupės ekono­minius interesus. Todėl ekonomikos teorija, kaip ir kiti socialiniai mokslai, turi klasinį partinį pobūdį, vadinasi, atlieka ir ideologinę funkciją.

Ketvirtoji – funkcija yra metodologinė. Metodologija tai: 1) mokslas, aiškinantis mokslinius tyrimo metodus; 2) tikrovės pažini­mo teorija, tirianti mokslinio mąstymo būdus bei principus. Tai reiškia, kad eko­nomikos teorija yra teorinis pagrindas visam ekonominių mokslų kompleksui: šakiniams ekonomikos mokslams (pramonės ekonomika, žemės ūkio ekonomi­ka, statybos ekonomika, transporto ekonomika ir kt.), funkcionaliesiems (darbo ekonomika, planavimas, kreditas ir finansai ir pan.), taip pat tarpiniams (eko­nominė geografija, demografija, liaudies ūkio istorija, valdymo teorija ir t.t.). Be to, ekonomikos teorija glaudžiai susijusi ir su tokiais visuomenės moks­lais kaip psichologija, antropologija, politologija.

Vadinasi, ekonomikos teorija – tai visuomenės mokslas apie ekonominius gamybinius santykius ir juos reguliuojančius dėsnius bei dėsningumus įvairio­se visuomenės vystymosi pakopose. Tai mokslas apie tai, kaip yra paskirstomi ir naudojami riboti ištekliai, siekiant patenkinti vis augančius žmonių poreikius.

1. Ekonomikos teorijos objektas ir metodai

1.1. Dėsniai ir kategorijos

Ekonomikos teorija nagrinėja ekonominius procesus ir reiškinius. Abst­rakčiai mąstant, taikant analizę ir sintezę formuojamos loginės sąvokos arba ekonominės kategorijos.

Ekonominė kategorija – tai teorinė sąvoka, atspindinti ekonominių santy­kių esmę, bendrus ūkinio reiškinio ar proceso bruožus, pasireiškiančius tam tikromis sąlygomis. Jos teisingos, jeigu tikrovėje egzistuoja tie ekonominiai santykiai, kurių abstrakcijos jos yra, tačiau jos pačios yra tik jų apspindys. Pa­vyzdžiui, prekė yra ekonominė kategorija. Tačiau tikrovėje prekės kaip tokios nėra. Yra daugybė realių daiktų, kurie perkami ir parduodami rinkoje. Prekė kaip ekonominė kategorija apibendrina tik konkrečių parduodamų daiktų es­minius bruožus – tai žmogaus darbu sukurtas produktas, skirtas mainams, par­davimui rinkoje. Tą patį galima pasakyti ir apie bet kurią kitą ekonominę kate­goriją – pelną, kapitalą, pinigus, vertę ir kt.

Pagrindinis šios mokslo šakos uždavinys – pažinti ekonominius dėsnius. Ekonominiai dėsniai -esminiai, bendri, pasikartojantys ekonominių reiškinių ir procesų priežastiniai-pasekminiai ryšiai. Kadangi ekonominiai reiškiniai ir procesai yra žmonių eko­nominių santykių išraiška, galima teigti, kad ekonominiai dėsniai yra žmonių ekonominių santykių dėsniai, t. y. išreiškia esminius, nuolat pasikartojančius, pastovius, priežastinius-pasekminius ryšius, kurie atsiranda tarp žmonių gami­nant, paskirstant, mainant ir vartojant materialines gėrybes bei paslaugas.

Ekonominiai dėsniai, kaip ir dėsniai, veikiantys kitose žmonių veiklos srity­se ar gamtoje, yra objektyvūs. Tai reiškia, kad jie veikia nepriklausomai nuo žmonių valios ir sąmonės. Ekonominiai dėsniai pasireiškia per sąmoningą žmo­nių veiklą ir negali veikti tiesiogiai, o tik priklausomai nuo esamų sąlygų ir aplinkybių.

Ekonomikos dėsnis – tai ne valstybės įstatymas. Tai ne komanda, kuriai bū­tina paklusti. Dėsnis nusako tendenciją (lot. tendentia < tendo – kreipiu, sie­kiu; kryptis, kuria vyksta koks nors procesas), kuri reiškiasi esant atitinkamoms aplinkybėms. Kadangi kiekvienu konkrečiu atveju gali nesusidaryti reikiamos aplinkybės, tai nebus pastebėta ir laukta tendencija. Vadinasi, ekonominiai dės­niai negali būti nei amžini, nei nepajudinami. Laukti tam tikro rezultato gali­ma tik tuomet, jei visos sąlygos nekinta; jei tos sąlygos pakinta, įsikiša pašali­niai veiksniai, tai laukto rezultato nebus.

Pavyzdžiui, pagal paklausos ir pasiūlos dėsnį, kylant kainai, paklausa mažė­ja, o pasiūla auga. Tačiau iš praktikos žinome, kad yra atvejų, kai, kylant kainai didėja ir prekių paklausa. Tai nereiškia,
kad dėsnis neveikia. Tiesiog žmonės, esant sunkiai ekonominei padėčiai, kai kurių prekių priversti pirkti daugiau nei anksčiau, nepaisant padidėjusių kainų. Galima pateikti ir daugiau panašių pavyzdžių. Iš to daroma išvada, kad ekonominiai dėsniai nusako tik bendrą ekonomikos funkcionavimo ir vystymosi kryptį.

Kadangi ekonominiai dėsniai atspindi žmonių ekonominių santykių esmę, tai pastariesiems keičiantis keičiasi ir jų esmė bei pasireiškimo pobūdis. Be to, išnykus vieniems priežastiniams-pasekminiams ryšiams ekonominiuose žmo­nių santykiuose ir atsiradus naujiems, vieni dėsniai išnyksta, o kiti atsiranda. Visi ekonominiai dėsniai veikia vieninga sistema, sąlygodamLvdejias kitą. Todėl, norėdami išaiškinti vieno ar kito dėsnio veikimą, privalome pažinti visą sistemą [6; 21].

Ekonominius dėsnius bandoma klasifikuoti ir grupuoti. Dažniausiai nau­dojama ekonominių dėsnių klasifikacija remiasi istorizmo principu. Remian­tis šiuo principu skiriamos trys ekonominių dėsnių grupės.

1. Bendrieji ekonominiai dėsniai išreiškia esminius ekonominių reiškinių ir procesų bruožus, būdingus žmonių ūkinei veiklai visose visuomenės vystymosi pakopose (resursų ribotumo dėsnis, didėjančių poreikių dės­nis, laiko ekonomijos dėsnis ir kt.).

2. Dėsniai, veikiantys daugelyje visuomenės vystymosi pakopų (prekinės gamybos dėsniai: vertės dėsnis, paklausos ir pasiūlos dėsnis, konkuren­cijos dėsnis, pinigų kiekio apyvartoje dėsnis ir t.t.).

3. Specifiniai dėsniai – dėsniai, veikiantys tam tikrose visuomenės vysty­mosi pakopose ar fazėse (pvz., paskirstymo pagal darbą dėsnis ir pan.).

Dalis ekonomistų teigia, kad ekonominių dėsnių klasifikacija yra dirbtina ir nereikalinga. Jų nuomone, visi ekonominiai dėsniai yra bendro pobūdžio. Kintant ekonominiams santykiams, keičiasi tik jų pobūdis ir pasireiškimo for­mos. Todėl nagrinėjant ekonominių dėsnių sistemą būtina išsiaiškinti šiuos po­kyčius ir priežastis, kurios juos sukėlė. Tik tuomet bus galima suprasti ekono­minių dėsnių veikimą įvairiomis istorinėmis sąlygomis. Tokios nuomonės lai­kosi jau minėtas amerikiečių ekonomistas P. Samuelsonas ir daugelis kitų Va­karų ekonomistų.

Kaip buvo minėta, ekonominiai dėsniai yra objektyvūs, tačiau tai, kad es­miniai priežastiniai-pasekminiai ryšiai veikia per sąmoningą ūkini; įmonių veik­lą, sukelia iliuziją, kad patys žmonės juos ir kuria. Šią iliuziją dar labiau sustip­rina tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje žmonės kažkiek gali sąmoningai for­muoti objektyvias ūkinės veiklos sąlygas, kurioms esant gali pakisti tam tikri esminiai ryšiai. Tačiau tai nepanaikina ekonominių dėsnių objektyvumo, o tik keičia jų pobūdį, sudaro kitas sąlygas sąmoningai juos taikyti.

Norint pritaikyti ekonominius dėsnius ūkinėje veikloje, pirmiausia būtina juos pažinti. Pažinimas gali būti gilus, teorinis arba paviršutinis. Sėkmingam ekonominių dėsnių panaudojimui būtinas gilus jų pažinimas, t.y. būtina pažin­ti ir suvokti priežastinių-pasekminių ryšių esme, įvairių ekonominių procesų sukeliamus pokyčius ir jų priežastis, kitų dėsnių veikimą įvairiomis ekonomi­nėmis situacijomis, numatyti galimas vystymosi ir kitimo tendencijas. Be to, reikalinga tiksli, moksliškai pagrįsta veiklos programa, suformuluoti konkre­tūs tikslai ir uždaviniai, t.y. turi būti paruošta detali ekonominės politikos pro­grama.

1.2. Teorijos metodai