Ekonomiksas
5 (100%) 1 vote

Ekonomiksas

Ekonomikos sąvoka

Žodis ,,ekonomika‘‘ kilęs iš graikų kalbos: ,,oikos‘‘ – būstas, ūkis, ,,nomos‘‘ – valdymo, tvarkymo menas.

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patarimo, o jei kas suklysta, pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip yra, imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai žmonijos patyrimas šioje srityje buvo kaupiamas, apibendrinamas – formavosi ekonomikos mokslas: nuo ekonominių minčių senovės Egipto papirusuose iki naujausių Nobelio laureatų darbų.

Bet kuriame ūkyje visada iškyla pasirinkimo problema: ką gaminti, kaip gaminti iš esamų (dažniausiai ribotų) išteklių ir kam paskirstyti produktus.

Jeigu nebūtų konflikto tarp tikslų ir išteklių arba jei visuomenė turėtų tiek daug išteklių, kad galėtų patenkinti visus savo poreikius, tuomet nebūtų ekonominių problemų.

Aukštą išsivystymo lygį pasiekusių šalių universitetų vadovėliuose ekonomikos mokslo objektas apibūdinamas įvairiai, tačiau daugiausia taip:

ekonomika (economics) – tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią.

Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip žmonės geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas.

Ekonomikos sistemos

Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonomikos sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius klausimus – ka, kaip ir kam gaminti.

Ekonomikos sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus: papročių, grynojo kapitalizmo, komandinę ir mišriąją ekonomikos sistemas.

Papročių (traditional economy) sistemoje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.

Kai kuriose šalyse susidariusios kastos, kurios lemia žmogaus vietą visuomenėje. Pereiti iš vienos kastos į kitą būna sunku ar tiesiog neįmanoma. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse.

Grynoji kapitalistinė (pure capitalism) ekonomikos sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką.

Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

Esant komandinei (command) ekonomikos sistemai, visus sprendimus dėl to, ką, kaip ie kam gaminti, priima vienas centras ar grupė. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Vietoje rinkos stimulų šiuo atveju naudojamos centrinių valdymo institucijų komandos.

Gyvenime ilgą laiką negalėtų egzistuoti nei grynai kapitalistinė, nei grynai komandinė sistema. Pirmoji gana greitai suformuotų įvairias grupuotes, siekiančias dominuoti rinkose. Komandinėje sistemoje atsiranda neįveikiamų problemų, kai bandoma viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą. Todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.

Taigi šalis gali būti laikoma kapitalistinės ar komandinės sistemos šalimi pagal tai, kokios sistemos elementai vyrauja.

Dauguma ekonomistų mano, kad tokios šalys kaip JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija ir daugelis kitų turi

mišriąją kapitalistinę (mixed capitalistic system) sistemą. Čia vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės.

Paprastai vyriausybės sprendžia šiuos uždavinius:

1. Rengia tokias įstatymų sistemas, kurios užtikrintų ekonominę laisvę, tačiau neleistų piktnaudžiauti rinkoje ekonomine galia.

2. Skatina ekonomikos sabilumą ir augimą.

3. Skatina teisingą, bešališką paskirstymą.

4. Reguliuoja visuomeninių prekių (t.y. tų, kurias vartoja ne tik tie asmenys, kurie sumoka už tą prekę) gamybą.

Aišku, vyriausybė sprendžia ir daugiau uždavinių, kuriuos būtina spręsti, norint užtikrinti efektyvų rinkos funkcionavimą.

Tiek ekonomikos teorija, tiek pasaulinis patyrimas įrodė, kad efektyviausia yra tokia mišri ekonomikos sistema, kurioje vyrauja ne komandiniai, o rinkos santykaiai. Tiek TSRS, tiek kitose komandinės ekonomikos šalyse nuolat trūkdavo vienų ar kitų prekių, per lėtai augo žemės ūkio ir kitokios veiklos efektyvumas. Viena vertus, tą sąlygojo problemos, kylančios bandant centraizuotai apdoroti tokį didelį kiekį informacijos, kuris būtinas norint subalansuoti visas ekonomikos šakas. Kita vertus, prekių trūkumas dažnai geriau, nei prekyba subalansuotoje rinkoje, tenkino daugybės ,,skirstytojų‘‘ ekonominius interesus.

Ekonomiksas

Ekonomiksas – yra šiuolaikinės teorinės ekonomikos pagrindinė srovė, susiformavusi XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Jo, kaip ir visų ekonomikos mokslų, objektas yra ekonomika, ūkis, ūkinė veikla. Ekonomiksas
tiria tam tikrą ūkinės veiklos aspektą – ūkinę veiklą racionalumo požiūriu. Tai jo dalykas.

Lietuviškose mokymo priemonėse ekonomiksas neretai vadinamas ,,ekonomikos teorija‘‘, ,,bendroji ekonomikos teorija‘‘. Šie terminai žymi sąvokas, apibūdinančias kur kas platesnį ūkio reiškinių ratą, negu ekonomikos terminas. ,,Ekonomiksas – mokslo šaka, nagrinėjanti ribotų išteklių paskirstymą, tenkinant neribotus žmonių poreikius‘‘ (Petras Auštrevičius, Dainius Pupkevičius…Šiuolaikinių ekonomikos terminų enciklopedinis žodynas. V.,1991, p.59).

Terminas ,,ekonomikos teorija‘‘ reiškia bet kurio ekonomikos mokslo, disciplinos teoriją, o ,,bendroji ekonomikos teorija‘‘ – įvairias teorinės ekonomikos sroves, pavyzdžiui, politinę ekonomiją, kuri, skirtingai nuo ekonomikso, savo tyrimuose pirmiausia iškelia ūkinės veiklos socialinį teisingumą, o ne jos racionalumą, kuriuos pirmiausia ir domisi ekonomiksas .

Gamta, visuomenė, ekonomika

Mus supančią aplinką paprastai vadiname pasauliu. Jame galime išskirti gamtą ir kultūrą – žmonių protu ir rankomis perdirbtus gamtos kūnus (materialiąją kultūrą) ir grynai davsinius darinius (dvasinę kultūrą) – mokslą, ideologiją, meną, religiją ir t.t. Gamta domina ekonomiksą visų pirma kaip atkuriami ir neatkuriami gamtos ištekliai. Ištekliai, tiesiogiai naudojami gėrybių gamybai, yra vadinami gamybos veiksniais. Ekonomiksas tiria materialiosios bei dvasinės kultūros darinius kaip gamybos veiksnius ir jų apribojimus.

Rinkos ūkyje gamybos veiksniai turi kapitalo formą: daiktinio, žmogiškojo, informacinio, socialinio.

Visuomenę galima apibūdinti kaip istoriškai apbėbrėžtą žmonių bendriją su savo materialiąja ir davsine kultūra ir apibrėžta gamtine aplinka. Ši bendrija yra labai sudėtinga, įvairialypės veiklos sistema, atliekanti daug funkcijų, tarp jų ir – ūkinę.

Taigi ekonomika yra materialiosios ir dvasinės kultūros darinys, tiesiogiai susijęs ir su gamta, ir su kultūra. Tiek ,,gamtą‘‘, tiek ,,kultūrą‘‘ galima skirstyti į sudedamąsias dalis, turinčias nebienodą sąryšį su ekonomika. Ekonomikai itin svarbią reikšmę turi krašto gamtos turtai, klimatas, teisės sistema, žmonių psichologija, tautos charakteris.

Gamtos, kultūros ir ekonomikos santykis istoriškai kinta. Bendra to kitimo linkmė ta, kad visuomenė, visų pirma savo ūkine veikla, vis palčiau ir giliau įsisavina ją supančią gamtą, vis tiksliau skaičiuoja naudą ir išteklius, naudojamus įvairiose savo veiklos srityse, o ūkinėje veikloje vis plačiau taiko įvairius dvasinius darinius. Kitų visuomenės veiklos sričių ekonomizacija, o ūkinės veiklos socializacija sukelia ir neigiamų pasekmių: neatkuriamų gamtos išteklių išsėimą, gamtos taršą, meno komercializacij ir t.tt

Visuomenė ir jos ekonomika yra labai sudėtingos, pasižyminčios rizika ir neapibrėžtumu, sistemos.

Visuomeniniai, tarp jų ir ūkiniai, reiškiniai – tai žmonių sprendimų, vertinimų, ju elgsenos rezultatai. Jie priklauso nuo žmonių interesų, siekių, valios ir pan. Ekonomikoje jiems esminę įtaką daro išteklių ir pagamintų gėrybių nuosavybės forma bei jos socialinis pobūdis. Kitaip sakant, ar jie priklauso atskiram individui, ar jų grupei, ar visiems visuomenės nariams valstybės asmenyje; kiek šios nuosavybės formos yra privačios ir kiek visuomeninės, t.y., kiek gerai, išsamiai yra visuomenės kontroliuojamos tikrai savo interesais.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1242 žodžiai iš 4048 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.