Ekonominė organizacija
5 (100%) 1 vote

Ekonominė organizacija

ĮVADAS

Antropologija (iš graikiškų žodžių „anthropos“ – žmogus, „logos“ – žodis, mokymas) mokslas apie žmogų Žmogaus kilmės mokslas išaiškino tuos kelius, kuriais atsirado žemėje žmogus, ir nurodė, kokią vietą jis užima gyvojoje gamtoje.

Visa, kas gyva žemėje, – augalai ir gyvūnai, pradedant pačiais paprasčiausiais ir baigiant aukščiausios organizacijos, yra kilę iš bendros šaknies. Atsiradusi žemėje, pirmoji, pati paprasčiausioji, gyvybė per milijonus metų keitėsi, taikydamasi prie besikeičiančių gamtos sąlygų. Ji darėsi vis sudėtingesnė ir įvairesnė, kol pasiekė tokį įvairumą ir tokį aukštą išsivystymo laipsnį, kokį matome gamtoje šiandien.

Mokslas įrodė, kad ir žmogus yra kilęs iš bendro kamieno su visa gyvūnija. Žmogaus protėviai ir aukštesniosios beždžionės kilę iš to paties kamieno.

Antropologija kaip mokslas tyrinėja ne tik fizines žmonių organizacijas, bet tiria žmonių kultūrą ir buitį. Ši šaka priskiriama kultūrinei antropologijai, kurią ir paliesiu šiame darbe, konkrečiai ekonominę organizaciją.



1. ANTROPOLOGIJOS TYRIMO OBJEKTAI,

METODAI IR SKYRIAI

Antropologija – tai biologijos šaka, tirianti žmogaus ir rasių fizinės organizacijos evoliuciją, fizinio tipo įvairavimą erdvėje ir laike. Antropologijos tyrimo objektai: žmogaus vieta gamtoje, artimiausi jo giminaičiai, žmogaus kilmė, rasių kilmė, žmonijos rasinė sandara; dabartinio žmogaus morfologinių ir fiziologinių požymių įvairovė, kilmė ir kintamumas, žmogaus ir populiacijų genetika.

Pagrindinis antropologijos tyrimo metodas yra antropometrija. Aprašomosios kūno charakteristikos (forma, pigmentacija) tiriamos antroposkopijos (apžiūros) būdu, naudojantis standartinėmis skalėmis. Objektas ir jo elementai atkuriami piešiniais, nuotraukomis, plastine rekonstrukcija, pirštų atspaudais (dermatoglifika). Antropologija pasitelkia ir modernius chemijos, fizikos, biochemijos, biofizikos tyrimo metodus, statistiką.

Antropologija skirstoma į tris pagrindinius skyrius: antropogenezę (filogenezinę antropologiją), antropomorfologiją (ontogenezinę antropologiją) ir rasių mokslą (etninę, arba populiacinę antropologiją). Antropogenezė tiria žmogaus kilmę, antropomorfologija – dabartinių žmonių kūno fizines charakteristikas. Svarbūs antropomorfologijos faktai praktikai kaupiami taikomosios antropologijos šakose – medicinos, sporto, teismo ir pramonės antropologijoje. Rasių mokslas apibūdina rases, jas klasifikuoja, tiria jų kilmę (rasogenezę), istoriją, judėjimą (migraciją), maišymąsi (metizaciją), tautų antropologinės sudėties raidą (etnogenezę).

Anglosaksų kraštuose ir Prancūzijoje antropologija suprantama kaip mokslas ne tik apie žmogaus fizinę organizaciją (fizinė antropologija), bet ir apie buitį bei kultūrą (kultūrinė antropologija).

2. KULTŪRINĖS ANTROPOLOGIJOS ŠAKOS

Marvinas Harrisas, Floridos universiteto antropologijos profesorius, skiria tokias pagrindines antropologijos disciplinas:

1. Kultūrinė antropologija:

1.1. etnografija – aprašo dabarties kultūras;

1.2. medicininė antropologija – tiria biologinius ir kultūros veiksnius, turinčius įtakos sveikatai, ligoms ir ligonio gydymui;

1.3. miesto antropologija – tiria miesto gyvenimą, gaujas, piktnaudžiavimą narkotikais;

1.4. plėtotės antropologija – tiria atsilikimo ir plėtotės priežastis labiau atsilikusiose šalyse.

2. Archeologija:

2.1. istorinė archeologija – tiria netolimos praeities kultūras, gretindama rašytinius šaltinius ir archeologinių kasinėjimų medžiagą;

2.2. industrinė archeologija – tai istorinė archeologija, tirianti fabrikus ir įrengimus;

2.3. kontrakto archeologija – vadovauja archeologiniams aplinkos poveikio tyrimams ir istorinių bei priešistorinių vietų apsaugai.

3. Fizinė arba biologinė antropologija:

3.1. primatologija – tiria beždžionių, didžiųjų beždžionių ir kitų primatų socialinį gyvenimą ir biologiją;

3.2. žmogaus paleontologija – ieško ankstyvųjų žmonių rūšių iškastinių liekanų ir jas tiria;

3.3. teismo antropologija – identifikuoja žudikų ir nelaimingų atsitikimų aukas, genetiškai nustato tėvystę;

3.4. populiacinė genetika – tiria paveldimus žmonių populiacijų skirtumus.

4. Antropologinė lingvistika:

4.1. istorinė lingvistika – nustato atskirų kalbų ar kalbų šeimų kilmę;

4.2. aprašomoji lingvistika – tiria kalbų gramatiką ir sintaksę;

4.3. sociolingvistika – tiria faktišką kalbų vartojimą kasdieniniame bendravime.

3. EKONOMINĖ ORGANIZACIJA

Ekonominė organizacija nagrinėjama ne kaip gamybos pobūdis, o dėmesys kreipiamas į tai, kaip yra organizuojamas darbas ir kaip tvarkomas ir kontroliuojamas išteklių ir paslaugų gavimas.

Ekonomikos skiriasi būdingais gamybos ir mainų valdymo būdais. Daugelis visuomenių organizuoja savo ekonominę veiklą be pinigų, todėl dėl pačių pinigų kyla klausimas, ar kapitalistinė ekonomika gali egzistuoti nevalstybinėje visuomenėje. Taip pat atkreipiamas dėmesys į tai, ar industrinėje visuomenėje dirbama sunkiau negu medžiotojų ir rankiotojų visuomenėje.

3.1. EKONOMIKOS APIBRĖŽIMAS

Ekonomika siaurąja prasme siejasi su tokiais sprendimais, kuriuos žmonės daro turėdami tik ribotus išteklius ar ribotas materialines
vertybes, o norimos gauti vertybės ir paslaugos yra neribotos. Žmonės linkę taupyti – taip paskirstyti nepakankamus išteklius, kad maksimaliai pasiektų tikslus, kartu sumažindami išlaidas, gautų daugiausia pelno iš mažiausių išlaidų.

Platesne reikšme į ekonomiką galima pažvelgti kaip į veiklą, kuria visuomenė apsirūpina prekėmis ir paslaugomis, nekreipiant dėmesio į taupymą.

Šie ekonomikos apibūdinimai nebūtinai nesuderinami. Antropologai pabrėžia faktą, kad specifinius motyvus gaminti, vartoti ir mainyti prekes ir paslaugas formuoja kultūros tradicijos. Skirtingos kultūros skirtingai vertina prekes ir paslaugas ir toleruoja ar draudžia skirtingo pobūdžio santykius tarp gamintojų, mainytojų ir vartotojų. Sakykime, kai kurios kultūros aukština kooperacinį turto įgijimą ir dalijimąsi, o kitos – konkurencinį turto įgijimą ir išsaugojimą. Vienos kultūros didelę reikšmę teikia privatinei nuosavybei, o kitos kultūros aukština bendrą nuosavybę. Todėl ir taupymas skirtingose kultūrose turi skirtingas prielaidas ir skirtingas išdavas.

3.2. MAINAI

Žmogaus darbo produktų dalis dažniausiai yra paskirstoma mainais. „Mainai yra bendražmogiškas vertingų objektų ir paslaugų davimo ir gavimo modelis“(Harris M,1998, p. 89) Reikšminga davimo ir gavimo forma yra bendras suaugusių vyrų ir moterų rūpinimasis vaikais apibrėžiant tai, ką reiškia būti žmogumi. Kūdikystėje iš savo tėvų negavę vertingų dalykų ir paslaugų, negali išlikti. Tačiau įvairiose kultūrose mainų modeliai labai įvairūs ir skirtingi. Antropologai skiria tris pagrindinius mainų tipus: abipusius, perskirstymo ir prekybos.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 920 žodžiai iš 2825 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.