Ekonominės goegrafijos kosnspektas1
5 (100%) 1 vote

Ekonominės goegrafijos kosnspektas1

EKONOMINĖ GEOGRAFIJA

Ekonominė geografija – tai mokslas, tiriantis teritorinių, socialinių, ekonominių sistemų formavimąsi, plėtotę ir funkcionavimą.

Teritorinės ūkio sistemos tyrinėjamos:

• makro lygiu (pasauliniu mastu);

• Mezo lygiu (regioninis lygis);

• mikro lygiu (lokalinis).

Pasaulinį ūkį sudaro:

• Nacionaliniai ūkiai

• Transnacionalinės korporacijos

• Ekonominės sąjungos

Pasaulinio ūkio sektoriai:

1. pirminis sektorius (žemės ūkis, miškų ūkis, žuvininkystė, gavybinė pramonė)

2. apdirbamosios pramonės šakos (elektroenergetika, metalurgija, mašinų, maisto, lengvoji pramonė…) (perdirba pirminę žaliavą)

3. infrastruktūra (aptarnavimo sfera):

a) gamybinė infrastruktūra (transportas)

b) socialinė infrastruktūra (aptarnauja gyventojus) (mediena, švietimas)

4. informacinė veikla

Pasaulinio ūkio formavimosi procesas baigėsi XIX a. pas. – XX a. pr.

Pagal nacionalinio ūkio įsitraukimą į pasaulinį ūkį galima išskirti kelis periodus:

I. 1920 – 1930m. kriziniai pasaulinio ūkio metai. Jie reiškėsi bendru ekonominiu ryšių nestabilumu ir vakarų šalių ūkio dezintegracija. Pradžią jiems davė I – asis pasaulinis karas ir Rusijos revoliucija. Buvusius ekonominius ryšius pažeidė nacionalinių ekonomikų pervedimas į karinį ūkį, fizinis gamybos ir žmogiškųjų išteklių sunaikinimas per I –ąjį pasaulinį karą, ekonominis iš(už)grobstymas užimtų teritorijų, ekonominė krizė (didžioji depresija) 1920 – 1930m. Sumažino gamybą apie 18 % ekonominiu atžvilgiu stipriose valstybėse.

II. Pasaulinio ūkio, po II – ojo pasaulinio karo įvyko naujas lūžis ūkio socialinėje struktūroje, tai susiję su socialistinio ūkio susikūrimu, suvalstybinta pramone, aptarnavimo sfera, kolektyvizuotu žemės ūkiu,centralizuotas sistemos valdymas nacionaliniuose ūkiuose, tai buvo būdinga socialinėms valstybėms, lenktyniavimo pagrindu tarp kapitalistinių ir socialistinių valstybių.

Susikuria 2 organizacijos:

ESPT (1949 – 1991m.)

EEB (1957m.)

Didelę įtaką pasaulinio ūkio raidai ir plėtrai turėjo JAV teikiama finansinė pagalba nukentėjusiems nuo karo šelpti. (Maršalo planas)

1960 m. vid. Likviduota kolonijinė sistema.

III. Paskutinieji XX a. dešimtmečiai. Pasaulyje vyksta nauji socialinės ekonominės raidos parametrai, pradeda irti socialistinio ūkio sistema, intensyviai vyksta ekonominė integracija. Didelę įtaką turėjo mokslinė techninė pažanga, atsirado technopoliai (mokslo ir tech. parkai). Egzistuoja tarpvalstybiniai ekonominiai ryšiai, kurie daro didelę įtaką pasauliniam ūkiui.

Svarbiausios ryšių formos:

tarptautinė prekyba,

kapitalo išvežimas,

mokslinis – techninis bendradarbiavimas,

kreditiniai – finansiniai santykiai,

įvairių paslaugų teikimas,

tarptautinis turizmas,

bendri statybos objektai ir kita.

Išskiriant pasaulinio ūkio posistemius, naudojama visa eilė kriterijų:

1) ekonominis išskirstymo lygis

• BVP – svarbiausias rodiklis

• BVP vienam gyventojui

• Kiek žaliavos ir energijos sunaudojama pagaminti vienam produktui.

2) socialinė ekonomikos struktūra:

• gyventojų užimtumas pagal ūkio šakas

• atskirų ūkio šakų išvystymas

• nuosavybės formos

• gamybos poreikis vidaus ir užsienio rinkoje

• nacionalinių pajamų pasiskirstymas

3) ekonominio augimo tipai:

• ekstensyvus (didinant plotą, bet nedidinant derlingumo)

• intensyvus

Ekonominė plėtra dažnai būna netolygi, ūkio pajėgumai skiriasi ne tik valstybėje bet ir valstybių regionuose.

Nagrinėjant valstybių ūkio raidą, pirmiausia įtakos turėjo žaliava, energija, kuras, keliai, agro(žemės) resursai. Tose vietose kūrėsi valstybės, regionai, ekonomikos centrai. XX a. II pusėje didesnę įtaką ekonomikai turi žmogiškieji ir ekonominiai veiksniai. Šiuo metu – globalizacijos procesas. Jis paspartino naujų informacijos technologijų plėtrą ir sklaidą, tačiau įnešė blogų veiksnių: turtinė nelygybė, didelis visuomenės skurdas, nedarbo didėjimas, narkomanija, pilietiniai karai ir etniniai konfliktai, aplinkos tarša ir kita. Intensyviai plinta antiglobalistinės idėjos, dažnai tvirtinama, kad viso pasaulio mastu ekonomika tampa nestabili ir praktiškai nevaldoma, valstybės nepajėgdamos pakeisti savo makro aplinkos, negali išlaikyti net pasiekto socialinės gerovės lygio bei apsaugoti savo ekonominių interesų. Valstybių kontrolei beveik nepavaldūs transnacionaliniai koncernai.valstybės vaidmenį silpnina ir finansinių rinkų integracijos procesai, tačiau visgi globalizacijos procesas vyksta labai intensyviai.

Valstybių tipologija pagal ekonominę ir socialinę raidą:

XXI a. pr. Egzistuoja 240 valstybių, o su mikro valstybėmis sudaro apie 276, tačiau pasaulio projektinis žemėlapis nėra susiformavęs. Šiuo metu iš beveik 5000 tautų apie 600 yra potencialiai pajėgios sukurti valstybingumą(priimti nepriklausomybę), o apie 170 tautų turi tam visas prielaidas, t.y. kompaktiškai gyvenančios, sąlygiškai savarankiškos tautos, nepriklausomybės neturinčios dėl įvairių istorinių aplinkybių. Pasaulio valstybių ekonomikai ir socialinei plėtrai didelę įtaką turi valstybės teritorija ir gyventojų skaičius. Pasaulyje 6 didžiausios valstybės užima beveik puse pasaulio teritorijos, t.y. JAV, Brazilija, Australija, Rusija, Kanada ir
Kinija.

Apie 60 % pasaulio gyventojų gyvena 10 – yje pasaulio valstybių, t.y. Kinija, Indija, JAV, Indonezija, Brazilija, Rusija, Pakistanas, Japonija, Bangladešas, Nigerija.

Valstybių ekonominei ir socialinei plėtrai didelę įtaką turi geografinė padėtis: salose esančios valstybės. Ir kaimynai: galingos valstybės (JAV – Lotynų Amerika, Meksika).

2 paskaita

ES valstybių BVP yra įvertinamas apskaičiuojant visų šalyje sukurtų prekių ir paslaugų piniginę vertę.

JTO ir JAV vartoja kitą metodiką. Šį gyvenimo lygio rodiklį vadina bendruoju nacionaliniu produktu (BVP), į jį be gamybos ir paslaugų vertės dar įeina finansinių paslaugų ir sandorių vertė. Skaičiuojant BVP neatsižvelgiama į žmogiškuosius išteklius, gamtos išteklius.BVP skaičiuojant tų šalių, kuriose rinka gana silpnai išvystyta, prekiaujama ir neoficialiai, populiarūs prekių mainai, žemdirbiai didelę dalį savo produkcijos pasilieka maistui, todėl BVP nėra patikimas rodiklis.

Ekonomine galia pasaulyje dažnai siūloma matuoti didžiojo septyneto šalių (G – 7+1) rodikliu, kurių rodikliai aukščiausi. Šis rodiklis susikūrė 1975 m. :

Prancūzija,

JAV,

Didžioji Britanija,

Italija,

Japonija,

Vokietija,

Prancuzija,

Kanada (nuo 1976 m.)

O dabar ir Rusija

Pradžioje šios valstybės sprendė bedarbystę, tarptautinės prekybos problemas.

Žmogaus socialinės raidos indeksas. Jis pirmą kartą pasaulyje buvo pristatytas 1990 m. vyko globalinis pranešimas. Pagal žmogaus socialinės raidos indeksą yra nustatoma valstybės vieta tarp kitų pasaulio valstybių.

Pagrindiniai rodikliai:

1) vidutinė būsimo gyvenimo trukmė.

2) Išsimokslinimo pasiekiamumas:

• Suaugusių raštingumas (15m. ir vyresnių)

• Bendra mokymosi aprėptis (besimokančių moksleivių, studentų santykis su 7 – 24 m. grupės gyventojais)3) BVP pagal perkamosios galios prioritetą.

Lietuva dalyvauja nuo 1995m.

Visos šalys yra suskirstytos į 3 grupes: šalys, pasižyminčios aukštu žmogaus socialinės raidos indeksu; šalys, pasižyminčios vidutiniu ir žemu žmogaus socialinės raidos indeksu.

Paskutiniai duomenys 2001m., dalyvavo 175 valstybės.

Norvegija, Islandija, Švedija, Australija, Kanada ir JAV – visada aukščiausi rodikliai. Lietuva 45 vietoje.

LENTELĖ.

EKONOMINIU ATŽVILGIU STIPRIOS VALSTYBĖS

Bendri bruožai: Ekonomikos šakinėje struktūroje didžiausia dalis BVP sukuriama paslaugų sferoje. Pramonėje lyderio poziciją užima apdirbamoji pramonė,t.y. mokslui ir jos produkcijos gamybai:

3 pramonės šakos:

• Elektroenergetika

• Mašinų gamybos pramonė

• Chemijos pramonė

Gavybinė pramonė labiau perdirbama ekonominiu atžvilgiu silpnesnėse valstybėse, kur yra resursų, prie pigesnės darbo jėgos. Pirminė žaliava yra perdirbama.

Žemės ūkis pasižymi gana aukštu intensyvumu, valstybės yra svarbiausi pasaulio tarptautinio agrobiznio reguliatoriai.

Visuomenės teritorinėje organizacijoje tipinga maksimali urbanizacija ir minimalūs socialiniai – ekonominiai skirtumai valstybės teritorijoje.

Nuo 1970 m. tarp ekonomiškai stiprių valstybių vyksta lengtyniavimas pagal ekonominę galią ir globalinę veiklą,

susikūrė 3 centrai:

• Vakarų Europa

• Šiaurės Amerika (JAV, Kanada)

• Japonija

t.y. pagrindiniai centrai, kurie traukia prie savęs visas valstybes.

Didžiausiom 6 valstybėm tenka 41 % BVP pasaulio. Šiose valstybėse yra max difersifikuota ekonomika (pertvarkyta). Jos yra generatorius mokslinio, techninio proceso, informacinių technologijų sferoje ir eksporte – monopolistas dalinai.

Iš 100 didžiausių transnacionalinių korporacijų JAV tenka 62, britam – 10, Japonijai ir Vokietijai po 4, Prancūzijai ir Italijai po 3.

Šios valstybės aktyviai dalyvauja tarptautinėse, specializuotose ir regioninėse organizacijose. Joms būdinga daugiaprofilinė tarptautinė specializacija. Mokslui ir jų šakų gamyba. Svarbiausias pasaulio produktų eksportuotojas, apie 40 % tenka šioms valstybėms. (1. JAV 2. Japonija 3. Vokietija 4. Prancūzija… iš viso:7) Būdingos teritorinės makroformos organizacijos:

• Megapoliai

• Stambūs ekonominiai rajonai

• Technopoliai

• Teritoriniai – gamybiniai kompleksai

MAŽOSIOS EUROPOS VALSTYBĖS

Tai ekonominiu atžvilgiu stiprios valstybės, bet tačiau pagal ekonominę galią silpnos valstybės.šioms valstybėms tenka apie 4% pasaulio BVP, o gyvena 1 % pasaulio gyventojų.

Tai:

• Belgija

• Nyderlandai

• Liuksemburgas

• Suomija

• Švedija

• Islandija

• Norvegija

• Danija

• Austrija

• Šveicarija

• (mikro valstybės: San Marinas, Lichtenšteinas, Andora, Monakas).

Šios valstybės išsiskiria gerai išvystyta infrastruktūra, t.y. finansų, turizmo, transporto. Jos – aktyvios pasaulinės ekonominės globalizacijos dalyvės.

PERSIKĖLĖLIŲ VALSTYBĖS

Šios valstybės gauna 4 % BVP, turi 1,5% gyventojų.

Joms priklauso:

• Kanada

• Izraelis

• PAR

• Australija

• Naujoji Zelandija

• JAV????? (nzn ar priklauso)

Jų ekonominę ir socialinę plėtrą lėmė gyventojai, atvykę iš buvusių metropolijų, kurie intensyviai įsisavino teritorijas su gana turtingais gamtiniais, mineraliniais resursais. Jos išsiskiria agrarinio sektoriaus tarptautine specializacija.

(3 paskaita)

II lentelės dalis: vidutiniškai stiprios valstybės. Šių valstybių
susidarė 1991m., suirus socialinei ūkio sistemai, iširus S.S., ekonominė integracija. Atskiri šalių rodikliai labai skirtingi. Pagal BVP blogiausi rodikliai – NVS (be Rusijos), geriausi rodikliai – Rytų Azijos rajono (Korėja, Singapūras, Taivanas, Čekija, Vengrija). Jas jungia, susidaręs po II pasaulinio karo, socialinės – ekonominės raidos peripetijos tipas, sąlygojamas šių valstybių geografinės padėties. Sparti ekonominė integracija buvo vienas iš istorinių faktorių. Centrinės Europos valstybės, CELPA narės: Čekija, Lenkija, Vengrija, Slovakija, Rumunija, Bulgarija – stiprios valstybės.

Nepriklausomų valstybių sandraugos būdingos besitęsiančios ekonominės krizės, nestabilus ekonomikos augimas ir orientacija į vakarų ir rytų rinkos regionus.

Ekonominiu atžvilgiu silpniausios NVS šalys:

• Vidurinė Azija

• Kazachija

• Turkmėnija

• Tadžikija

• Užkaukazės valstybės (Gruzija)

• Armėnija

• Baltarusija

• Moldavija

• Rusija (valstybė – didžiausia teritorijos dydžiu, pilnai aprūpina energetiniais ištekliai: nafta, dujomis). Rusijos dalis BVP pasaulyje sudaro 2,6%. Kuro energetiniai ištekliai lemia didžiausią dalį eksporto.

Rytų Europos valstybės, kurios 1960 – 1970m. pasiekė ekonominį augimo tempą, pakankamai intensyvų:

I grupė: Pietų Korėja, Singapūras, Honkongas, Taivanas, Lotynų Amerikos valstybės: Meksika (didelę įtaką jai turėjo JAV, gera geografinė padėtis, ekonominė integracija), Brazilija, Argentina. Svarbiausios šios grupės susiformavimo priežastys: geografinė padėtis, ekonominė integracija.

II grupė: Ekonominiu atžvilgiu silpnos valstybės. 70 % pasaulio gyventojų, 36% pasaulio BVP sudaro 160 valstybių ir teritorijų. Bendri bruožai būdingi šioms valstybėms:

• Istorinis brandumas – dauguma valstybių buvusios kolonijos, kurios perėjo visiškai kitokį istorijos raidos kelią.

• Socialinės ekonominės raidos daugiasanklodiškumas – pirmiausia pasireiškia socialiniuose ir ekonominiuose santykiuose. Šiuo metu būdingas smulkiaprekinis ūkis, pusiau natūrinis ūkis.

• Vienetiniai demografiniai procesai.

Šių valstybių (ekonomiškai silpnų) gyventojų skaičiaus augimo tempai intensyvūs buvo 1950 – 1970m. (demografinis sprogimas). Labai sumažėjo mirtingumas, padidėjo gimstamumas.

Šioms valstybėms būdingas agrarinis atsilikimas, žemės ūkio gamyba ekstensyvi. Pagal trąšų naudingumą, pagal gyvulių bandos produktyvumą, pagal technikos panaudojimą. Būdingas industrinis atsilikimas, pasireiškiantis įvairiomis formomis: valstybėse dominuoja gavybinė pramonė. Gana daug mažų įmonių industializacijos politika pradėta 1960m. nebuvo labai sėkminga,efektinga, kadangi ekonominiu atžvilgiu stiprios valstybės ekonominiu atžvilgiu silpnesnes naudojo kaip pigią darbo jėgą su mažesniais kuro ir žaliavų ištekliais, ir vystė ekologiškai nešvarių produktų gamybą dėl mažesnių mokesčių.

Mokslinis, techninis atsilikimas, kuris pirmiausia pasireiškė neišvystyta savo moksline technine baze Stiprios valstybės panaudoja intelektualų potencialą mechanizmą – protų nutekėjimą. Mokslinių techninių bendradarbiavimą naudoja kaip intelektualias peripetijas. Socialinis ekonominis valstybių atsilikimas sukelia daug globalinių problemų, t.y. ekologinės, demografinės, maisto problemos.

Tipologinės grupės:

I grupė: Naujas industrinis valstybių …………. Pradėtas 1970m. Tai valstybės, pasiekusios geriausių socialinių ir ekonominių rodiklių. Dalis šių valstybių jau priklauso vidutiniškai stiprių valstybių grupei. Vėliau prie šių valstybių prisijungė : Malaizija, Tailandas, Filipinai, Indonezija, Kinija, Venesuela, Egipto respublika, Čilė, Peru.

Šioms valstybėms būdingi bendri bruožai: Spartesnis BVP augimo tempas per metus, 2 – 3 kartus didesnis, kaip pasaulio avangardinė ir dominuojanti padėtis tarp ekonominiu atžvilgiu silpnų valstybių, gana dideli struktūriniai pokyčiai ekonomikoje. Svarbiausia pramonės šakų produkcija orientuota gaminant eksportui. Tame tarpe labai spartus infrastruktūros kaupimas, didėjantis valstybių indėlis tarptautinėje prekyboje, aktyviai formuoja savo mokslinį techninį potencialą (didėjantis valstybių vaidmuo tarptautinėje prekyboje).

Šios valstybės gana intensyviai integruojasi į tarptautines ir regionines organizacijas. Šių valstybių pažangai didžiausią įtaką turėjo geografinė ir geopolitinė padėtis, griežta ekonominė politika, aktyviai dalyvaujant finansinėms, tarptautinėms organizacijoms (pasauliniams bankams).

II grupė: Naftą eksportuojančios valstybės: Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras, JAE, Brunėjus.

Ši valstybių grupė susiformavo 1980m. ekonominės krizės metu. Per 1980 – 1995m. BVP tempai buvo gana intensyvūs. Išskirtinis šios grupės bruožas: labai siaura BVP struktūra, kuriame dominuoja kuro energetinė žaliava: nafta ir dujos. Šios valstybės sujungtos kultūriniu, religiniu bendrumu.

III grupė: valstybės, aptarnaujančios periferijas – tai suverenios valstybės ir dalis valstybių su pačios valdomomis teritorijomis. Karibų jūros baseine valstybės ir Okeanijos valstybės. Šių valstybių išskirtiniai bruožai: riboti gamtiniai mineraliniai ištekliai, tačiau gana didelę įtaką turi geografinė padėtis. Su ja susijusios ekonominiu atžvilgiu stiprių valstybių
negamybinių sferų užsienio investicijos: finansų paslaugos, turizmas, laivų aptarnavimas, transporto vėliavos.

IV grupė: ekonominiu atžvilgiu silpnos valstybės. Šiai grupei priklauso : Kolumbija, Kuba, Peru, Ekvadoras, Azija, Pakistanas, Šri Lanka, Afrikos ir Okeanijos valstybės.

Būdingi bruožai: socialinio ekonominio augimo tempai žymiai lėtesni nei pirmųjų grupių, labai spartus gyventojų skaičiaus augimas lemia nedidelį BVP vienam gyventojui. Šiai grupei būdingas tradicinis agrarinis žaliavinis ekonomikos tipas. Silpnai išvystyta apdirbamoji pramonė.

V grupė: ekonominiu atžvilgiu silpniausios valstybės (47). Nuo 1996m. JTO ekonominiu atžvilgiu silpniausių valstybių grupei priskiria valstybes, kurių BVP vienam gyventojui mažesnis kaip 2000 dolerių. Didžiausia dalis Afrikoje 37, Lotynų Amerikoje: Haitis, Azijoje yra 10 valstybių: Afganistanas, Bangladešas, Kambodža, Laosas, Maldyvai, Nepalas, Birma, Šiaurės Korėja. (ir dar 2, kurios neišvardintos)

TARPTAUTINĖS ORGANIZACIJOS

Valstybių ekonominei ir socialinei plėtrai didelę įtaką daro dalyvavimas tarptautinėse organizacijose.

Tarptautine organizacija gali būti laikoma žmonių grupė, kurios nariai yra bent 2 valstybės atstovai ir, kurie turi formalią organizacinę struktūrą, sudarančią prielaidas tų narių bendrai veiklai. Tarptautinės organizacijos gali būti įvairios pagal veiklos tikslus, veiklos sritis, pagal įtaką tarptautinių santykių raidai.

Tarptautinės organizacijos skirstomos:

1) tarptautinės tarpvalstybinės organizacijos

2) tarptautinės nevyriausybinės organizacijos

Didelę įtaką pasauliui turi 1), dalinai 2), o taip pat daugianacionalinės kooperacijos.

Tarptautinės tarpvyriausybinės organizacijos skaičius didėjo po II pasaulinio karo, XI a. yra apie 300.

Tarptautinių netarpvyriausybinių organizacijų yra daugiau negu tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų. Jų yra apie 10000.

Tarptautinės organizacijos skirstomos pagal

• narystę (mišrios: Interpolas)

• geografinę įtakos teritoriją (pasaulinės: JTO, mezo: NATO, mikro: ES)

• veiklos profilį

INTERPOLE dalyvauja apie 100 valstybių.

Lietuva 6iuo metu yra 38 tarptautinių organizacijų narė.Pati galingiausia organizacija yra JTO. Ši sistema atsirado 1945m.

1991 09 07 Lietuva tapo JTO nare. Jai priklauso apie 200 valstybių.

JTO yra įvairių specializuotų grupių:

• finansų spec. įstaigos (tarptautinės, valiutos fondai ir pasaulinis bankas)

• transporto ir ryšių spec. įtaigos (tarptautinė jūrų organizacija, pasaulinė pašto sąjunga, tarptautinė telekomunikacijų sąjunga)

• žemės ūkio spec. įtaigos (maisto ir žemės ūkio organizacija (MŽUA) arba (FAO) įkurta 1945m. Kanadoje (1991m. Lietuva tapo jos nare). Iš viso jai priklauso 181 valstybė; tarptautinis žemės ūkio plėtros fondas)

• pramonės spec. įstaigos (jungtinių tautų pramonės plėtros organizacija)

• socialinės spec. įstaigos (tarptautinė darbo organizacija, pasaulinė sveikatos organizacija)

• kultūrinės ir humanitarinės srities spec. organizacijos (jungtinių tautų mokslo ir švietimo organizacija (UNESCO), pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija)

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2498 žodžiai iš 8307 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.