Ekonominės sistemos1
5 (100%) 1 vote

Ekonominės sistemos1

Turinys

Įvadas 3

1. Tradicinė ekonomikos sistema 4

2. Komandinė ekonomikos sistema 5

3. Rinkos ekonomikos sistema 6

4. Mišri ekonomikos sistema 7

4. 1. Mišrios ekonomikos apibūdinimas 7

4. 2. Mišrios ekonomikos reguliavimo mechanizmas 7

4. 3. Mišrios ekonomikos struktūra 8

4. 4. Mišrios ekonomikos funkcijos 11

4. 5. Mišrios ekonomikos efektyvumas 13

Išvados 17

Naudota literatūra 18

ĮVADAS

Ekonomikos sistema – tai būdas, kaip tirti trūkumo ir pasirinkimo klausimus.

Tai, kokiu būdu pasirenkama viena iš ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų, priklauso nuo ekonominės sistemos. Nuo jos priklauso ir atsakymas į pagrindinius ekonomikos klausimus – ką, kaip ir kam gaminti.

Ekonominės sistemos dažniausiai skirstomos į keturis pagrindinius tipus: tradicinę arba papročių, komandinę, rinkos ir mišriąją.

Šio darbo „Ekonominės sistemos. Mišri ekonominė sistema, jos funkcijos ir efektyvumas“ tikslas yra išanalizuoti ekonomines sistemas ir jų ypatybes.

Kadangi daugumoje šalių vyrauja mišri ekonominė sistema, tai darbo objektas yra mišri ekonominė sistema, jos ypatybės ir funkcijos.

Darbo uždaviniai:

1. apibrėžti tradicinę ekonominę sistemą;

2. apibrėžti komandinę ekonominę sistemą;

3. apibrėžti rinkos ekonominę sistemą;

4. apibrėžti mišrią ekonominę sistemą;

5. išanalizuoti mišrią ekonominę sistemą;

6. apibrėžti mišrios ekonomikos funkcijas;

7. išanalizuoti mišrios ekonomikos efektyvumą.

Darbo metodika: mokslinės literatūros analizė.

1. TRADICINĖ EKONOMIKOS SISTEMA

Ši sistema dar yra vadinama papročių ekonomine sistema, nes joje ekonominės problemos sprendžiamos remiantis religiniais ir socialiniais papročiais bei tradicijomis.

Jau pats šios ekonomikos sistemos pavadinimas rodo, kad papročiai ir tradicijos lemia atsakymus į klausimus: ką, kaip ir kam? Šios ekonomikos sistemos raidą nulemia ne įstatymų apibrėžtos ir privalomos privačios nuosavybės teisės ar vyriausybės politika, bet labai lėtai besikeičiančios tradicijos ir per amžius įsigalėję papročiai, kurie nustato kas kuo užsiims, kaip bus tvarkoma nuosavybė ir kokios prekės bei paslaugos bus gaminamos ir teikiamos.

Tradicinėje ekonominėje sistemoje žmogaus veiksmai buvo tiesiogiai skirti kuo geriau adaptuotis prie išorinės aplinkos, įveikti gamtos stichiškumą, tenkinti fiziologinius poreikius, pasiimti iš gamtos būtiniausias medžiagas. Dėl žemo išsivystymo lygio žmogaus materialūs poreikiai buvo riboti iki primityviausių – išgyventi. Taigi ūkinių veiksmų atlikimą nulėmė fiziologinė būtinybė išlikti ir garantuoti tolesnę egzistenciją.

Žmonės tokioje ekonominėje sistemoje gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti, nes ir pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai – pagal šalies papročius. Tai neskatina gaminti daugiau, negu suvartojama, todėl nesusidaro produkcijos perteklius:

Čia mažai gaminama, bet mažai ir vartojama.

Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko ekonomiškai silpnose šalyse ar atskiruose jų regionuose (Tibete, kai kuriuose Indijos departamentuose, Afrikos, Pietryčių Azijos valstybėse). Šios sistemos vyrauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla – žūkle, medžiokle. Visas gyvenimas susijęs su žeme ir gamtos jėgų įveikimu. Tuo tarpu technologija yra primityvi, vyrauja rankų darbas.

2. KOMANDINĖ EKONOMIKOS SISTEMA

Komandinės ekonomikos sąlygomis visus sprendimus „ką, kaip ir kam?“ gaminti lemia vienas centras ar grupė (partinė, specialistų). Ši sistema remiasi kolektyvine (dar vadinta visaliaudinė) nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės (žemė, pastatai, įrenginiai, keliai, ryšių linijos, energetika ir kt.) priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą, kurį sudaro centras (buvusioje Tarybų Sąjungoje tai buvo Valstybinis plano komitetas).

Dar visai neseniai Rusijoje bei kitose Rytų Europos šalyse buvo komandinės ekonomikos. Šių šalių vyriausybės valdė ir disponavo dauguma gamtinių ir kapitalo išteklių. Ekonomistų, inžinierių ir technikų padedami, valdžios pareigūnai rengdavo išsamius ekonomikos funkcionavimo planus. Planuotojai spręsdavo, kokias prekes gaminti ir kokias paslaugas teikti. Pavyzdžiui, nusprendę, kad reikia užauginti daugiau javų, jie galėjo išleisti nurodymus pagaminti daugiau traktorių arba importuoti daugiau trąšų. Kad žmonės nepaliktų kolektyvizuoto žemės ūkio, jie galėjo padidinti jiems atlyginimus arba paprasčiausiai neleisti keltis į miestus.

Komandinės, dar vadintos centralizuoto planavimo, ekonomikos sistemos tipas vyravo ne tik buvusioje Tarybų Sąjungoje, bet ir Albanijoje, Šiaurės Korėjoje, Kinijoje, Kuboje.

Šiais laikais valstybių kuriose yra komanditinė ekonomikos sistema pasaulyje yra nedaug, ir jų skaičius vis mažėja, nes ši sistema turi nemažai trūkumų, tokių kaip privataus intereso slopinimas, nesugebėjimas viename centre apdoroti visą informaciją, kuri būtina koordinuojant daugybės ekonominių vienetų veiklą ir t.t.

Šiandien Rusija ir kitos Rytų Europos šalys stengiasi sukurti naują ekonomikos sistemą, kurioje viešpatautų rinka ir privati išteklių nuosavybė. Dar viena
griežtos komandinės ekonomikos šalis – Kinija taip pat įteisino šiek tiek privačios nuosavybės ir leido rinkoms plėstis.

Realiu atveju yra visiškai aišku, kad grynai komandinė sistema ilgesnį laiką negalėtų egzistuoti, todėl tose šalyse, kurios priskiriamos prie komandinės sistemos grupės, greta komandinio valdymo esama nemažai rinkos sistemos elementų.

3. RINKOS EKONOMIKOS SISTEMA

Rinkos ekonomikoje, dar kartais vadinamoje laisvosios verslininkystės ar kapitalizmo ekonomikos sistemoje į klausimus „ką, kaip ir kam gaminti?“ atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius.

Be pirkėjų ir pardavėjų, yra dar keletas svarbių rinkos ekonomikos elementų. Vienas iš jų – privati nuosavybė, kuri reiškia žmogaus ir verslo firmos teisę būti gamybos priemonių savininkais. Rinkos ekonomikoje gamybos priemonės priklauso privatiems asmenims. Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelną.

Privati nuosavybė – svarbiausia laisvosios verslininkystės sistemos teisė, garantuojanti asmens laisvę turėti, naudoti, disponuoti vertę turinčiais produktais.

Siekimas gauti pelno – antra rinkos ekonomikos sudedamoji dalis. Šis siekimas (dažnai dar vadinamas pelno motyvu) skatina verslininkus gaminti pirkėjų paklausą turinčią produkciją ir parduoti ją tokia kaina, kurią pirkėjai gali mokėti. Pelno motyvas skatina verslininkus gaminti produkciją pigiai, todėl, kad taip gaminant galima:

• parduoti produkciją mažesne kaina negu konkurentai, tuo pritraukiant pirkėjus;

• didinti pelną ir mažinti kainą.

Šioje ekonominėje sistemoje žmogaus ūkinius veiksmus vis labiau lemia būtinybė laiduoti geresnes poreikių tenkinimo sąlygas. Todėl ūkinėje veikloje siekiama didinti žmogaus galimybes, įveikti ribotų galimybių ir beribių norų neatitikimą, garantuoti žmogaus atitikimą išorinei aplinkai. Kitaip tariant, rinkos sąlygomis ūkinės veiklos priemonės tampa žmogaus veikliojo gyvenimo tikslu. Todėl ūkinė veikla akivaizdžiai priklauso nuo išorinių aplinkybių, verčia žmogų vis labiau didinti savo galimybes, pasinaudoti ypatingomis asmeninėmis – dalykinėmis savybėmis. Išryškėja išskirtinės žmogaus elgesio nuostatos – savanaudiškumas, racionalumas ir individualizmas. Rinkos ekonomika veikia savieigos (savireguliacijos), savaiminio judėjimo principu. Tik taip veikianti ekonominė sistema sudaro sąlygas ūkio subjektams operatyviai reaguoti į gausybę besikeičiančių aplinkybių. Tik taip veikianti ekonominė sistema gyvybinga, orientuota į žmogų ir jo poreikius.

Dar reikia paminėti, kad valstybės institucijos ar kitos grupės visiškai nesikiša į ekonomiką. Esant šiai ekonominei sistemai, individai gali užsiimti tokia gamybine veikla, kokia tik nori, jei turi tam lėšų. Jei yra paklausa, galima verstis savo verslu, jei ne, teks nutraukti verslą, kai pasibaigs pinigai. Grynojo kapitalizmo visuomenėje turėtų būti daugybė tarpusavyje konkuruojančių firmų, o kainų lygis – užtikrinti normalų pelną.

4. MIŠRI EKONOMIKOS SISTEMA

Kaip žinome, teorinė ekonomika skiria šias idealizuotas istorines ūkio formas: natūralus ūkis, rinkos ūkis ir centralizuotai reguliuojamas ūkis. Tikrovėje nacionaliniai ūkiai visada yra tam tikru laipsniu mišrūs — minėtų formų apibrėžti deriniai. Tačiau gali būti, kad ūkyje kai kurios ūkio formos tam tikru, itin svarbiu požiūriu yra lygiavertės. Dabarties ūkyje tokios formos yra rinka ir centralizuotas jos reguliavimas. Teorinė ekonomika tokį ūkį vadina mišria ekonomika. Ekonomiką ši sistema domina visų pirma ūkio reguliavimo požiūriu — kaip rinkos ir centralizuoto reguliavimo derinys, užtikrinantis šiuolaikinio ūkio veikimą, augimą, plėtrą ir jo efektyvumą. Būtent šiuo požiūriu aptarsime svarbiausias mišrios ekonomikos problemas — mišrios ekonomikos sampratą, struktūrą ir funkcijas, veikimo mechanizmą ir jo efektyvumą.

4. 1. Mišrios ekonomikos apibūdinimas

Kaip minėta anksčiau, dabartinis ūkis vadinamas gana įvairiai. Teorinėje ekonomikoje, nėra vieno, visų pripažinto mišrios ekonomikos apibrėžimo. Politinė ekonomija, apibūdindama ją, akcentuoja mišrią gamybos priemonių nuosavybę, kaip mišrios ekonomikos socialinį ir ekonominį pagrindą. Taigi teorinės ekonomikos požiūriu, mišri ekonomika — tai mišria gamybos priemonių nuosavybe pagrįsta ūkio organizacija, kai jos efektyvų veikimą ir plėtrą užtikrina rinka ir centralizuotas reguliavimas.

Mišri gamybos priemonių nuosavybė iš dalies reiškia, kad iki XX a. II pusės ūkyje vyravusią privačią individualią ir grupinę jų nuosavybę esmingai papildė bendroji (valstybinė), iš dalies, kad susiformavo mišri kapitalų nuosavybė atskirų ūkinių vienetų lygyje. Susidarė didesnis ar mažesnis valstybinis sektorius, sustiprėjo valstybės biudžeto vaidmuo ūkyje, sustiprėjo įstatymų, reguliuojančių ūkį, reikšmė; valstybė savo kapitalais dalyvauja privačių firmų veikloje, privatūs verslininkai savo kapitalais — valstybinėse firmose ir organizacijose.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1462 žodžiai iš 4823 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.