Ekonominės srovės
5 (100%) 1 vote

Ekonominės srovės

REFERATAS

EKONOMINĖS SROVĖS

Senovės Ir Viduramžių Ekonomiškosios Idėjos

Merkantilizmas

Liberalizmas

Klasikinė Mokykla

Ekonominis liberalizmas

Socializmas. Socialistinės kryptys.

Anarchizmas

Krikščioniškosios Socialinės Srovės

Marksistinė ekonomika

ĮŽANGA

Kas yra ekonomika? Politinės ekonomikos enciklopedija nurodo pačią bendriausią ekonomikos sąvoką. Taigi “ekonomika” turi trejopą prasmę: pirma, ji reiškia tam tikrą žmogiškosios veiklos sritį (liaudies ūkį ar jo dalį); antra,- tos veiklos aspektą ( gamybinių santykių sistemą); trečia,- mokslą, tiriantį tą veiklą. Ekonomika yra ten, kur vyksta ūkinė veikla, t.y. žmonių veikla, grindžiama plačiai suprantamu ekonominiu skaičiavimu.

Ekonomikos mokslas, ilgą laiką buvęs teiginiu ir patarimu, tinkamu atskiriems šalies ūkio atvejams ar tikslams, apibendrinimu, tik nuo XVIII a. pradeda suvokti visą ekonomini gyvenimą, o dabartiniu laikotarpiu- ji nuolat plečia, suteikia jam vis glaudesnį tarpusavio sąryšį ir tikslumą.(1, 3-4)

Ekonomikos mokslo raidoje galima išskirti tokias stadijas:

1. Ekonominės minties priešistorė (seniausieji iki Antikos laikai).

2. Antikos ekonominė mintis (V a.pr.m.e.-I a.)

3. Ankstyvųjų ir vidurinių viduriniųjų amžių ekonominė mintis (II-XIV a.)

4. Vėlyvųjų viduramžių ekonominė mintis: ankstyvasis ir vėlyvasis merkantilizmas, fiziokratų teorija, klasikinės politinės ekonomijos užuomazgos (XV-XVIII a.)

5. Naujųjų amžių ekonominė mintis: klasikinė politinė ekonomija ir jos kritikai (XVIII-XIX a.)

6. Šiuolaikinė ekonominė mintis: maržinalizmo teorija, istorinė mokykla, neoklasikinė Kembridžo mokykla, keinsizmas, monetarizmas ir XX a.II pusės naujausios ekonomikos teorijos (XIX a.II pusė-XX a.).

Šiame referate nagrinėsime ekonomikos sroves nuo pat Senovės ir Viduramžių iki šių laikų ekonominių idėjų.

SENOVĖS IR VIDURAMŽIŲ EKONOMIŠKOSIOS IDĖJOS

Pirmasis specialiai ekonomikos klausimais skirtas veikalas buvo graikų filosofo Ksenofonto “Ekonomikosas”. Šis pavadinimas senovės Graikijoje reiškė mokslą apie vergvaldžių ūkio tvarkymą, organizavimą.

Senovės Graikų filosofai Platonas ir Aristotelis gvildeno daugelį ūkio reiškinių. Jie domėjosi, kodėl atsiranda valstybė, kaip vyksta darbo pasidalinimas.

Ūkinę veiklą Aristotelis skirstė į ekonomiką ir chrematistiką. Ekonomika- tai, jo nuomone, natūrali ūkinė veikla, o jos rezultatas- vartojimo reikmenų gamyba; ji apima ir mainus. Chrematistika-tai menas susikurti turtą, kaupti pinigus.

Platonas kalba apie mainus ir darbo pasidalijimą, nurodydamas, kad esant padalytam darbui, lengviau jį galima pritaikyti prie žmogaus gabumų ir pajėgumo. Graikai pripažįsta, kad visuomenėje turi būti šios klasės: 1) žemdirbiai; 2) audėjai ir kurpiai; 3) mūrininkai.

Graikų filosofai, kalbėdami apie valstybę, ją labai vertina: jie valstybę iškelia aukščiau nei žmogų. Platonas kalba apie idealią valstybę, sutvarkytą komunizmo pagrindais. Visuomenėje turi būti: 1) filosofai; 2) kariai arba valdininkai; 3) amatininkai ir pirkliai.

Nagrinėdami įvairias ūkio šakas, graikai labai vertina žemdirbystę. Platonas mano, kad idealioje valstybėje negali būti vietos brangiesiems metalams ir tokiems vulgariems verslams, kaip pinigų skolinimas už palūkanas. Moneta negali “gimdyti” monetos.

Aristotelio teiginiai padarė didelę įtaką vėlesnei ekonominės minties raidai. Jis vadinamas politinės ekonomijos pradininku, nes gvildeno pagrindines šio mokslo problemas: vertę, pinigų esmę ir kt.

Egipto filosofo Ibn Chaldūno ekonominėse pažiūrose randame darbinės prekės vertės teorijos pradmenis, vertės dėsnio reikalavimų apibrėžimą. Ibn Chaldūnui priklauso mintis apie sadijinę visuomenės raidą. Jis vienas pirmųjų pareikalavo tirti bendruosius visuomenės raidos reiškinių dėsningumus ir sukūrė savo sociologijos teoriją.

Romėnai ekonomikoje nieko originalaus nesukūrė. Išskyrus teisę, į kurios normas įvelkamas visas romėnų gyvenimas, jų pasaulėžiūra formuojasi veikiama graikų įtakos.

Žlugus Romos imperijai, Vakaruose prasideda laikotarpis, vadinamas viduramžiais. Ankstyvųjų viduramžių laikotarpiu įsigali uždaras natūralus ūkis, beveik be mainų. Ik vėlyvaisiais viduramžiais ūkis ima linkti į mainus. Tų laikų ekonominėms idėjoms lemiamą įtaką daro bažnyčia. Ryškiausias atstovas Buvo italų teologas Tomas Akvinietis, gyvenęs jau vėlyvųjų viduramžių laikotarpiu. Tomui Akviniečiui ekonominės ir socialinės idėjos labai svarbios. Ekonominės jo pažiūros labiausiai ryškėja kalbant apie pinigus, palūkanas, kainą. Vieninteliu teisingu pajamų šaltiniu pripažįstamas darbas. Be darbo, tais laikais turtą buvo galima sukaupti dar iš 2 šaltinių: 1) iš pelno parduodant daiktus aukštesnėmis kainomis, kaip kainavo pačiam savininkui; 2) iš pelno už palūkanas. Abu šiuos šaltinius T. Akvinietis smerkia. Neteisingas pelnas mainuose gaunamas dėl neteisingai nustatytos prekės kainos, todėl jis kalba apie teisingą kainą, kuri esanti lygi įdėtam darbui ir kitom išlaidom.

MERKANTILIZMAS

Tai ekonominių pažiūrų sistema, pabrėžianti mainų ir prekybos, kaip nacijos gerovės šaltinio, bei aukso svarbą, ypač skatinant
eksportą ir nepalaikant importo. Jau viduramžiais pradėjo irti natūrinis ūkis. Dėl kryžiaus karų įtakos prasiplėtė prekybos ribos, stipriai buvo paveikti Vakarų Europos gyventojų norai ir skonis. Kryžiaus karai pirmiausia iškėlė prekybinę pajūrių miestų, ypač Italijos reikšmę. Miestų klestėjimas įnešė daug naujų veiksnių. Greitai paaiškėjo, kad be žemės esama naujo tautos turto šaltinio- prekybos. Šie nauji ekonominiai santykiai iškėlė piniginio kapitalo reikšmę.

Atsiradus naujoms ūkio formoms, keitėsi ir idėjos. Įžymusis Dantė įrodinėjo, kad bažnytinei valdžiai nederėtų viešpatauti visose gyvenimo srityse. Makiavelis griežčiau skiria bažnytinius ir valstybinius reikalus.

Vietoj cechų tvarkos įsigali savininkai- kapitalistai, kurie nepriklauso cechų kontrolei.

Svarbiausia sritis, į kurią tuo metu buvo išsiplėtusi valstybės kontrolė, buvo prekyba, dėl ko ir pats istorijos laikotarpis vadinamas merkantilizmo laikotarpiu. Taigi merkantilizmas nėra kokia nors ekonominės politikos doktrina- tai buvo daugiau taikomosios ekonominės politikos dėsnis, kuris įvairiuose kraštuose reiškėsi įvairiai.

Į pirmą vietą iškėlus pinigų reikšmę, atsirado dvi svarbios tų laikų ekonomikos sąvokos- didelis vertinimas pinigų ir užsienio prekybos, kaip geriausios priemonės pritraukti į šalį kuo daugiau pinigų.

A.Monkretjenas savo darbe “Politinės ekonomijos traktatas, skirtas karaliui ir karalienei” monarchui pataria, kaip valdyti valstybės turtą, ginti savo šalį nuo užsienio kapitalo įsiveržimo.Politinės ekonomijos atsiradimas su A.Monkretjeno vardu siejamas tik formalai, nes politinė ekonomija kaip teorija arsirado visiškai savarankiškai XVII a. daugelyje pasaulio šalių vadinama įvairiai: nacionaline ekonomija, ūkio mokslu, valstybine ekonomija ir pan.Kartu ekonominių problemų tyrimas ir analizė jo dėka peržengė uždaro feodalinio natūrinio ūkio (“ekonomijos”) ribas; politinė ekonomija pradėjo tyrinėti valstybės ūkio problemas.

Taigi XVI- XVIII a. didžiosios Europos valstybės vadovavosi ekonomikos teorija, vadinama merkantilizmu. Pirmieji merkantilistai turtą tapatino tik su auksu, pinigais, o jo šaltiniu laikė tik užsienio prekybą. Jie pirmieji panaudojo ir sąvoką “politinė ekonomija” pabrėždami, kad šio mokslo objektas- ne atskiro ūkio organizavimo klausimai, kaip tai suprato senovės graikai ar viduramžių epochos gyventojai, bet visos šalies, visuomenės ekonominės problemos.

Merkantilistai teigė, kad šalys privalėtų elgtis viena su kita taip, lyg jos būtų pirkliai, besivaržantys dėl didesnio pelno. Dėl to vyriausybės turėtų remti pramonę, išleisdamos įstatymus, įgalinančius palaikyti mažus darbo ir produkcijos kaštus, o eksporto kainą- didelę, Šitaip šalis pasiektų vadinamąjį teigiamą (palankų) prekių balansą.

Kad pasiektų teigiamą prekybos balansą, pagrindinės Europos valstybės stengėsi įsigyti kolonijų. Buvo manoma, kad kolonijos tieks metropolijai pigią darbo jėgą, žaliavas ir taps nauja rinka jos pagamintoms prekės realizuoti.

Pasak merkantilistų, visa gamyba turi būti valdžios remiama ir prižiūrima, kad pramonės technika ir technologija būtų aukšto lygio. Kad pramonės produktai būtų pigesni, teko rūpintis pigia darbo jėga. Žemą darbo jėgos kainą geriausia buvo palaikyti leidžiant įvežti be muito maisto prekes, o javų ar kitų maisto produktų išvežimą apsaugoti aukštais muitais. Taigi šiuo laikotarpiu žemės ūkis buvo nuostolingas.

Ir šiandien yra įvairių šalių ekonomistų, vis dar manančių, kad jų šalys turėtų siekti, jog jų valdžia turėtų visokiais būdais mažinti importą ir didinti eksportą. Dėl šios priežasties tokie mokslininkai labai dažnai vadinami “neomerkantilisais”, arba “naujaisiais merkantilistais”.

KLASIKINĖ MOKYKLA

Klasikinė ekonomikos teorija (classical economics)- ekonomikos idėjų mokykla, kurios esmė- gamybos ir materialinių gėrybių paskirstymas tarp žemvaldžių, darbininkų ir kapitalistų.

1776 metai, kurie mums pirmiausia asocijuojasi su JAV Nepriklausomybės deklaracijos paskelbimu, įėjo į istoriją dar ir kaip metai, kuriais Anglijoje buvo išleista viena reikšmingiausių mūsų epochos knygų – “Tautų turto prigimties ir priežasčių tyrinėjimas” pelniusi savo autoriui – škotų mokslininkui Adamui Smitui “ekonomikos tėvo” titulą. Šis jo veikalas labai veikė tolimesnę ekonominių mokslų plėtrą ir buvo pradžia vadinamosios anglų klasikinės mokyklos, kuri ilgą laiką ekonomikos moksle viešpatavo. A. Smito pasekėjai buvo garsūs ekonomistai: Deividas Rikardas, Tomas Maltusas, Džonas Stiuartas Milis ir kt. Fiziokratams būdingo ribotumo, vienpusiškumo (gamybinio darbo požiūriu) anglų klasikinė politinė ekonomija neturėjo.

Savo knygoje A.Smitas pabrėžė darbo pasidalijimo ir specializacijos pranašumus ir apibūdino rinkos mechanizmo funkcionavimą. Jis teigė, kad jeigu gamintojai galės laisvai siekti pelno, gamindami prekes ir teikdami paslaugas, tuomet nematomosios rinkos jėgos garantuos sąlygas gaminti reikalingas prekes ir paslaugas. Jeigu rinkų nereguliuos vyriausybė, tuomet šioje “leiskite veikti” aplinkoje konkurencija nukreips gamybą tais keliais, kurie apkels visuomenės gerovę.

Ši teorija bandė parodyti, kaip darbininkų ir
atskirų sprendimų sąveiką galima išlyginti, remiantis rinka, ir taip sukurti ekonominę gerovę.Klasikinės ekonomikos teorijos kūrėjai neigė nedarbo, kurį sukelia maža bendroji paklausa, galimybę; teigė,jog rinkos jėgos turi išlaikyti bendrosios paklausos ir bendrojo nacionalinio produkto pusiausvyrą,kad rinkos ekonomika gali būti stabili, jei monetarinės sąlygos yra stabilios;pinigų kiekio pokyčiai-pagrindinė bendrosios paklausos pokyčių priežastis.

A.Smitas savo darbuose toliau vystė darbinės vertės kaip sudaiktinto darbo teoriją, kurią suformulavo anglų ekonomistas Viljamas Petis.Jis apibrėžė, kad darbas yra vienintelis ir tikras prekės mainomosios(tikrosios) vertės matas; kėlė klausimą,-kodėl rinkos(nominalioji) kaina paprastai nesutampa su tikrąja prekių kaina, t.y. su jų mainomąja verte. Bet kuriuo atveju tikroji kaina priklauso nuo paklausos, nes darbo užmokestis didesnis kylančioje ekonomikoje, t.y. didėjant paklausai, negu nuosmukio ar stabilios ekonomikos būsenoje.

A.Smitas teigė, kad bet kurios prekės vertė asmeniui, numačiusiam ją pakeisti i kitus daiktus, yra lygi darbo kiekiui, kuri jis gali pirkti už ją arba gauti, todel susidure su prieštaravimu:jeigu mainomąją prekiu vertę sukuria savininko pirktas darbas, tai kaip paaiškinti šios vertes pasiskirstymą tarp ivairiausiu visuomenes klasiu. Juk visa sukurta mainomoji verte turi priklausyti darbininkui, o jos pasiskirstymas tarp klasių yra vertes dėsnio pažeidimas; todėl A. Smitas darė išvadą, kad vertes dėsnis veikė tik pirmykštėse visuomenėse, kai dar nebuvo kapitalo privatines žemes nuosavybes.

Prancūzų ekonomistas Žanas Batista Sėjus “Politinės ekonomijos traktate”išvystė A.Smito rinkos teoriją ir suformulavo vadinamąjį Sėjaus dėsnį:

Sėjaus dėsnis-bendroji pasiūla sukuria sau lygią bendrąją paklausą.

Tai reiškia, kad bendrojo nacionalinio produkto gamyba duoda tiksliai lygų tai produkcijai pajamų kiekį (darbo užmokesčiai, pelnas ir t.t.), kuris, jeigu išleidžiamas, yra kaip tik pakankamas nupirkti visą pagamintą produkciją.Todel, norint pasiekti nacionalines gamybos visiško užimtumo lygi, butina padidinti bendrąją pasiūlą.

Rinkos mechanizmas apibūdino naują ekonomikos sistemą, kuri tuo metu jau pradėjo atsirasti pramoninėse Vakarų valstybėse.Tačiau, kad sistema veiktų, turi būti patenkintos dvi sąlygos: 1) į rinka neturi kištis valstybė, neturi būti tiesioginio ekonominės veiklos valstybinio reguliavimo; 2) savanaudiškas gamintojų elgesys gali būti panaudotas bendram labui, jeigu klestės konkurencija.

Į tolimesnį klasikinės mokyklos vystymąsi svarų indelį įnešė anglų ekonomistai Davidas Rikardas ir Tomas Maltus.Paskutinis žymiausias šios mokyklos atstovas buvo Džonas Stiuartas Milis.

D.Rikardas darbinės vertės teoriją vystė toliau ir pritaikė šiuolaikinei ekonomikai.Jis pripažino, kad darbas visada nulemia vertę.Tačiau, paskirstymą paskelbęs svarbiausiu tyrimo objektu, gamybos dėsnius skelbė esančius natūralius ir amžinus, o paskirstymo dėsnius- visuomeninius ir istorinius. Pagrindine problema, kurią bandė išspręsti D.Rikardas,- tai nekintančio vertės mato nustatymas.

Dž. Milis tvirtino, kad reikia analizuoti paklausos ir pasiūlos dėsnius, o ne darbines vertes dėsni, kai gamybos kainos dėsniai neveikia (pavyzdžiui, tarptautines prekybos atveju). Jis įrodė, kad prekių paklausa nėra darbo paklausa, kaip kad teigė Ž.B.Sejus. Tai reiškė klasikines ekonomikos mokyklos nepajėgumą aiškinti ekonomines problemas. Tačiau tikėjimas rinkos veiksnių jėga juos skatino remti ekonominio liberalizmo ir laisvosios prekybos tarp tautų idėjas.

Kaip atsvara klasikinės ekonomikos šalininkų veiklai atsirado utopinis socializmas, susiformavo marksizmas bei marksistinis socializmas.

A. Smitas ginčijo esmines to meto ekonomines nuostatas. Jis nesutiko su fiziokratais, teiginius, kad žemė esanti vienintelis turto šaltinis. Jis taip pat nepritarė merkantilistams, nacionalinį turtą matavusiems pinigais ir tauriaisiais metalais, ir tvirtino, jog vyriausybė turėtų reguliuoti ekonomiką, kad palaikytų “teigiamą prekybos balansą”. A. Smitas pirmasis sujungė visas savo laiko ekonomines žinias į visumą – teorinę sistemą, kurią išdėstė veikale “Tautų turtas”. Svarbiausieji A. Smito iškeltieji teiginiai gali būti formuluojami taip:

1) darbo pasidalijimas; 2) laisvas ekonominio gyvenimo organizavimas vadovaujant asmens interesui ir 3) asmens laisvė.

Prieš fiziokratų teiginį, kad tik žemės darbas esąs visų valstybės ir piliečių turtų šaltinis, A. Smitas pateikia darbo teiginį, kurį laiko tikriausiu turtų šaltiniu. Pasak A. Smito, tautos turtingumas priklauso ir nuo pramonės gamybos, o ne vien nuo žemės ūkio. Kiek tauta pagamina, jo manymu, priklauso nuo to, kaip darbo jėga derinama su kitais gamybos veiksniais. Ir kuo tas derinimas efektyvesnis, tuo didesnis našumas, gausesnis tautos turtas.

Visuomenė – tai milžiniška “dirbtuvė”, kurioje visi bendradarbiauja. Ir tas bendradarbiavimas galimas dėl darbo pasidalijimo. Žmogus nesistengia gaminti viską, kas jam reikalinga; jis gamina kurį nors vieną produktą ir paskui išmaino jį su kitais į sau reikalingus produktus. Darbo pasidalijimas didina darbo našumą, nes tada žmogus gali lengviau darbą išmokti ir geriau atlikti. Štai kas ir
didžiausias pažangos šaltinis. Viename iš labai plačiai žinomų šios knygos skyrių A. Smitas pasitelkia segtukų pramonės pavyzdį, kad parodytų, kaip darbo pasidalijimas ir mašinų naudojimas didina veiklos rezultatus.

Tiesa, šiuolaikinė technologija yra pažengusi į priekį, smeigtukų gamybos metodai pasikeitė, tačiau darbo pasidalijimo principai ir šiandien tie patys. Ir kitos šios knygos dalys, kuriose kalbama apie gamybos veiksnius, pinigus ir tarptautinę prekybą, dabar yra ne mažiau reikšmingos negu tada, kai buvo parašytos.

Kitas svarbusis A. Smito teiginys – ekonomiškas žmonių gyvenimas turi būti laisvas ir niekuo nevaržomas. Ši A. Smito ekonomikos filosofijos pagrindinė mintis – tai įsitikinimas, kad ekonomika geriausiai veikia pati savaime, valdžios nereguliuojama. Tokiomis aplinkybėmis asmeninis suinteresuotumas verstų įmonininkus gaminti tik vartotojų pageidaujamas prekes, be to, pačiais mažiausiais kaštais. Ir jie tai darytų visai ne visuomenės labui, o tik stengdamiesi įveikti savo konkurentus ir gauti kuo didesnį pelną. Taigi, siekdami savo asmeninių interesų, individualūs gamintojai gamins tik tokias prekes, kokių pageidaus vartotojai. Bet kaip tik šitas esminis suinteresuotumas ir būtų naudingas visuomenei, nes gausiau aprūpintų ją geresnėmis prekėmis bei paslaugomis pačiomis mažiausiomis kainomis.

Kad paaiškintų nereguliuojamos ekonomikos naudingumą visuomenei, A. Smitas vartojo “nematomosios rinkos” metaforą:

“Kiekvienas individas stengiasi naudoti savo kapitalą taip, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Taip darydamas, paprastai jis nemąsto apie visuomenės interesus, siekia tik savo gerovės. Tačiau vis tiek, tarsi kokios nematomosios rankos, jis yra vedamas į tikslą, nes, siekdamas savo naudos, jis neišvengiamai pasirenka tokią veiklą, kuri naudingesnė visuomenei”.

Tai, ką A. Smitas vadina “nematomąja ranka”, iš tikrųjų yra ekonominės jėgos, kurias šiandien vadiname pasiūla ir paklausa, arba rinka. Taigi pasak, A. Smito, svarbiausias ūkinės pažangos variklis yra asmeninė nauda. Tik esant laisvoms varžytinėms, paremtoms asmens interesu, ūkis gali geriausiai klestėti ir būti naudingas visuomenei. Kad kiekviena šalis gamintų tas prekes, prekyba turi būti laisva. A. Smito idėja buvo aiški: laisva rinkos prekyba turėtų būti išvaduota iš valstybės kontrolės “tironijos”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2709 žodžiai iš 9009 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.