Ekonominio augimo teorija
5 (100%) 1 vote

Ekonominio augimo teorija

TURINYS

ĮVADAS ………………………………………………………………………………… 3

1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA ……………………………………………….. 4

1.1. Ekonominio augimo teorijos esmė ………………………………………………. 4

1.2. Ekonominio augimo klasifikacija ……………………………………………….. 4

1.3. Ekonominio augimo veiksniai ir jų poveikio augimui charakteristika ………….. 5

1.4. Augimo proceso teorijos …………………………………………………………. 6

1.5. Pagrindiniai augimo proceso veiksniai …………………………………………… 8

2. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE ……………………………………………. 9

1.1. Lietuvos ekonomikos augimo proceso analizė …………………………………… 9

1.2. Augimo veiksniai pagal regionus, įmonių dydį ir nuosavybę ……………………. 10

1.3. Augimo veiksniai : ekonometriniu požiūriu ……………………………………… 11

1.4. Lietuvos ekonominiai pokyčiai ir svarbiausios problemos ………………………. 12

1.5. Vidutinės trukmės ekonominė politika …………………………………………… 14

1.6. Lietuvos (ir Baltijos šalių) ekonomikos vertinimai ir prognozės ………………….14

IŠVADOS …………………………………………………………………………………17

Literatūros sąrašas …………………………………………………………………………18

ĮVADAS

Ekonominis augimas yra sudėtinė ekonominės raidos dalių teigiama jos dalis, kadangi visuomet pasireiškia dar ir ekonominės raidos neigiama dalis, tai yra prekybos kritimo ir nuosmukio dalis (periodas).

Ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendrojo nacionalinio (o taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę augimo problemą – augimo teikiamos naudos ir kaštų problemą. Šių teorijų įkūrėjai daug dėmesio skiria ir kitoms visapusiškai svarbioms augimo problemoms, tokioms kaip: „nulinio augimo“ problema, pastovaus augimo tempų užtikrinimas, augimo tendencijų ir tempų bei subalansuoto augimo optimalios trajektorijos nustatymas; augimo veiksnių ir jų indėlio į augimą apskaičiavimas; gautų augimo rezultatų ir pasekmių įvertinimas; papildomų spartaus augimo šaltinių paieška ir kt.

Ekonominio augimo analizė atliekama kuriant ir naudojant įvairius augimo modelius bei atsižvelgiant į pagrindinius gamybos veiksnius – kapitalą, darbą, technikos pažangą ir kt.

1. EKONOMINIO AUGIMO TEORIJA

1.1.EKONOMINIO AUGIMO TEORIJOS ESMĖ

Ekonominis augimas – tai pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų apimties padidėjimas per tam tikrą laikotarpį; ilgalaikis valstybės gamybinio potencialo plėtojimas, kurį apibūdina realiojo BVP (BNP) augimas.

Ekonominio augimo tikslas yra vartojimas, gerovės kilimas. Klaidingai formuojant gamybos struktūrą ir netinkamai parenkant ekonomikos plėtojimo gaires, neišvengiamai iškreipiama ir net suardoma objektyvi šalies gyventojų vartojimo struktūra, ir tada neįmanoma pasiekti galutinio ekonominio augimo tikslo. Kita vertus, žymi dalis išteklių išeikvojama nenaudingai, šalies ekonomikai padaroma sunkiai padengiamų nuostolių, nukenčia didžioji šalies gyventojų dalis.

Dabartiniu laikotarpiu dominuoja dvi pagrindinės ekonominio augimo teorijų grupės:

2. Neoklasikinė ekonominio augimo teorija teigia, kad ekonomika yra stabili iš prigimties, ir jai būdinga visiško užimtumo tendencija. Šie modeliai pagrįsti gamybos funkcijos teorija. Juose numanomas gamybos veiksnių kainų lankstumo ilguoju laikotarpiu išsaugojimas ir veiksnių pakeitimas, vykstantis dėl jų kainų pasikeitimo. Dėl to gamybos funkcijoje pakinta naudojamų gamybos veiksnių santykis, o pirmiausia pasikeičia kapitalo imlumas. Priėmus tobulosios konkurencijos modeliui būdingas sąlygas, pusiausvyros nacionalinio produkto didėjimo tendenciją tenkina tos pačios pelno maksimizavimo sąlygos, t.y. realioji palūkanų norma yra lygi kapitalo ribiniam produktui, o realusis darbo užmokestis lygus ribiniam darbo produktui.

3. Dž. M. Keinso ir neokeinsistinė ekonominio augimo teorija rinkos ekonomiką traktuoja kaip nestabilią iš prigimties ir balansuojančią „ant peilio ašmenų“. Neokeinsistiniai augimo modeliai skiriami nestabilumo ir nedarbo nagrinėjimui. Ypatingas dėmesys čia skiriamas dvigubam investicijų ir santaupų, kaip bendrosios paklausos dalies ir kaip pagrindinio kapitalo plėtimo, vaidmeniui.

1.2. EKONOMINIO AUGIMO KLASIFIKACIJA

Ją galima sudaryti pagal įvairius kriterijus, kurių svarbiausieji yra šie:

1. Gamybos veiksnių naudojimo pobūdis;

2. Gamybos apimties kitimo tempų dydis.

Pagal pirmąjį kriterijų išskiriamas:

a) ekstensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas pasitelkus papildomus gamybos veiksnius;

b) intensyvus ekonominis augimas, pasiekiamas naudojant žymiai tobulesnius gamybos veiksnius ir pažangesnes technologijas. Šio tipo augimo rezultatas yra ne tik produkcijos
gamybos apimties padidėjimas, bet į ir produkcijos kokybės pagerėjimas.

Pagal antrąjį kriterijų išskiriami šie tempai:

a) dideli (spartūs); b) nulinio augimo; c) neigiami; d) optimalūs.

Kurie jų naudingesni? Iš pirmo žvilgsnio galima būtų teikti pirmenybę spartiems augimo tempams, nes, pagaminus daugiau produkcijos, išsiplečia poreikių patenkinimo galimybės, žinoma, jeigu gaminama produkcija yra kokybiška ir gamybos prieaugio struktūra leidžia geriau tenkinti visų taikių gyventojų poreikius.

Nulinio ekonominio augimo tempai per santykinai trumpą laikotarpį nesukels labai neigiamų pasekmių, kadangi gali būti pasiekiami: a) mažinant medžiagų imlumą (medžiagų sunaudojimą produkcijos vienetui), didinant kapitalo imlumą (kapitalo sunaudojimą produkcijos vienetui) ir darbo našumą (pagamintos produkcijos kiekį per laiko vienetą); b) mažinant karines išlaidas (karinės paskirties produkcijos gamybos apimtį).

Neigiami ekonominio augimo tempai tampa krizės reiškinių įrodymu. Mūsų šalies ekonominių augimo tempų kritimą galima paaiškinti šiomis aplinkybėmis: staigus senų gamybinių – kooperacinių ryšių nutrūkimas, žlugus senajai biurokratinio valdymo sistemai; morališkai ir fiziškai nusidėvėjusios technikos dominavimas šalies pramonėje ir kt.

Optimalūs ekonominio augimo tempai turi remtis susidariusia šalies makroekonomine pusiausvyra ir tuo pat metu būti svarbiausia jos užtikrinimo priemone. Jie neturi būti labai aukšti, kadangi pernelyg aukšti augimo tempai, kaip įrodo makroekonomika, neišvengiamai sukelia infliaciją. Apskritai pažymėtina, kad ši problema ekonominėje teorijoje kol kas dar nėra išspręsta.

Ekonominio augimo tempai priklauso nuo daugelio veiksnių: ekono¬minių išteklių apimties, kokybės, struktūros ir jų paskirstymo bei panaudojimo laipsnio; mokslo ir technikos pažangos būklės ir gautų rezultatų panaudojimo efektyvumo, užsienio ryšių intensyvumo, visos sistemos subalansavimo.

Vertinant ekonominio augimo tempus, vis didesnę svarbą įgyja tokie gerovės rodikliai kaip gyvenimo, laisvalaikio trukmė ir kt.

1.3. EKONOMINIO AUGIMO VEIKSNIAI IR JŲ POVEIKIO AUGIMUI CHARAKTERISTIKA

Ekonominio augimo veiksniai šalies ūkį veikia labai įvairiai, kartais net prieštaringai. Atsižvelgus į tai, ekonominio augimo veiksniai grupuojami į dvi grupes: 1) tiesioginio ir 2) netiesioginio poveikio. Į pirmą grupę patenka tokie pagrindiniai veiksniai: a) pasiūlos veiksniai – gamtiniai ištekliai, darbo ištekliai, kapitalas, mokslas ir technologija, verslininkystės sugebėjimai ir b) paklausos veiksniai – bendroji paklausa, veikianti kaip pagrindinis ekonomikos augimo „lokomotyvas“ tiek kiekybiniu ir struktūriniu, tiek kokybiniu požiūriu. Antroje, netiesioginio poveikio augimui, veiksnių grupėje yra tokie svarbūs augimo veiksniai kaip darbo užmokesčio dydis ir jo dinamika, ribinis polinkis taupyti ir ribinis polinkis investuoti, valstybės fiskalinė politika.

Kiekvienam ekonominio augimo veiksniui daro įtaką visi kiti augimo veiksniai ir bendra socialinė bei ekonominė raida, todėl jis nuolatos keičiasi. Pavyzdžiui, išteklių kiekio didinimas ir jų kokybės gerinimas dėl mokslo ir technikos naujovių diegimo labai padidina gamybinį visuomenės pajėgumą ir bendrąjį nacionalinį produktą. Kita vertus, šiuolaikinio kapitalo panaudojimas ir gamyba apskritai priklauso nuo esamo verslo organizavimo lygio, o šis savo ruožtu yra įvairių ekonominių subjektų išsilavinimo, talento, drąsos ir daugelio kitų vadybinių ir nevadybinių savybių funkcija.

Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.

1.4. AUGIMO PROCESO TEORIJOS

Augimo teorijos tikslas yra išaiškinti šalies augimo tempų pagrindinius veiksnius ir augimo tempų bei vidutinių pajamų tenkančių vienam gyventojui skirtumų įvairiose šalyse priežastis.

Kodėl ekonomika auga ir kas nulemia jos augimo tempus? Atsakymas į šiuos klausimus seniai domino mokslininkus. Devintojo dešimtmečio viduryje vėl padidėjus susidomėjimui ekonomikos augimo teorijomis susiformavo nauja augimo modelių banga, kuri savo ruožtu sąlygojo atsiradimą teorijų sintezės, dabar vadinama endogenine augimo teorija.

Pirmasis šios sintezės elementas yra anksčiau vyravusi doktrina apie ekonomikos augimą – neoklasikinis šešto-septinto dešimtmečio Solow-Swan ir Cass-Koopmans modelis, pagal kurį augimas buvo susietas su kapitalo ir darbo padidėjimu, kurį dar labiau sustiprino egzogeninė technologinė pažanga.

Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilų pajamų lygį nulemia santaupų norma ir gyventojų skaičiaus didėjimas. Jei nėra techninių pasikeitimų, stabilios valstybės augimo tempai yra lygūs

gyventojų skaičiaus augimo tempui.

Santaupų normos didėjimas laikinai padidina produkto augimo tempą. Naujojoje stabilumo būklėje augimo tempas išlieka nepakitęs, bet didėja BVP dalies, tenkančios vienam gyventojui, lygis. Esant techniniams pasikeitimams, BVP vienam gyventojui didėja tokiu pat tempu, kaip ir techninė pažanga. Bendras produktas auga tuo pačiu tempu kaip techninės pažangos ir gyventojų skaičiaus augimo tempų suma.

Galutinis neo-klasikinės teorijos rezultatas yra susijęs su konvergencija. Jei dviejose šalyse yra vienodas gyventojų
augimo tempas, tokia pat santaupų norma ir galimybė pasinaudoti tokia pačia gamybos funkcija, šios šalys galiausiai pasieks tokį pat pajamų lygį.

Taigi, neturtingos šalys yra neturtingos todėl, kad jos turi mažiau kapitalo, bet jei jų santaupų norma būtų tokia pat, kaip ir turtingų šalių, ir jei jos turėtų tokią pat technologiją, galiausiai jos pasivytų turtingas šalis.

Pagal neo-klasikinę augimo teoriją, stabilios valstybės augimo tempas yra egzogeninis, ir šalys su tokiais pačiais technologijos ir gyventojų skaičiaus augimo tempais galiausiai priartėja prie tokio paties stabilaus valstybės augimo tempo – nors valstybės pajamų lygis gali ir skirtis.

Antrasis sintezuotos augimo teorijos sudėtinis elementas yra eilė devinto dešimtmečio viduryje išvestų modelių, kuriuos apibendrino Romer (1990), o po to – Barro ir Sala-i-Martin (1994). Išsaugodami faktorių įnašų vaidmenį, šie modeliai padėjo geriau suprasti techninę pažangą remdamiesi didėjančia grąža, tyrimais ir vystymusi bei netobula konkurencija, žmogiškuoju kapitalu ir – kas yra labai svarbu – vyriausybės politika. Tai taip vadinami endogeninio augimo modeliai.

Endogeninės augimo teorijos tikslas yra siekti, kad augimo tempas būtų endogeninis, tai yra – apsprendžiamas teorijos rėmuose. Endogeninės augimo teorijos šalininkai vadovaujasi ta mintimi, kad vyriausybės politika ir ekonominiai veiksmai paprastai turi laikui bėgant įtakoti augimo tempą, todėl jie ieško teorijų, leidžiančių tam įvykti.

Endogeninė augimo teorija reiškia, kad šalyse su skirtingomis santaupų ir investicijų normomis turi būti ir skirtingi augimo tempai. Neo-klasikinė teorija spėja, kad šie skirtumai įtakoja produkto augimo tempą tik pereinamajame laikotarpyje. Tačiau su endogenine augimo teorija susiję tyrimai labiau patvirtina neo-klasikinę augimo teoriją, kuri nustatė sąlyginę konvergenciją.

Ji pabrėžia investicijų normą – ypač investicijų į įrengimus, infrastruktūrą ir žmogiškąjį kapitalą – kaip veiksnį įtakojantį BVP augimo tempus trumpalaikiame laikotarpyje, o ilgesniame laikotarpyje kaip stabilios valstybės pajamų lygio apsprendžiantį veiksnį.

Trečiasis elementas buvo paimtas iš taip vadinamo politinės ekonomikos augimo modelių. Olson (1997) ypač gerai apibendrino koncepcinį platesnių šalies politikos sričių – tokių kaip turto teisės, teisinė santvarka, institucijos ir korupcija – vaidmenį. Olson teigė, kad abi ankstesnės teorijos darė neteisingas prielaidas, kad šalys (ir strategijos formuotojai) efektyviausiai panaudoja resursus ir turimos technologijas; vietoj to, jis teigė, kad daugelis šalių yra neturtingos paprasčiausi dėl to, kad išvaisto didžiulius resursus. Toks švaistymas yra didžiausias ten, kur yra mažiausiai išvystytas institucinis nuosavybės teisių ir teisinės santvarkos pagrindas arba kur jo yra nesilaikoma; tai asocijuojasi su aukštu korupcijos laipsniu.

Šiandien augimo teoriją apibūdina šių elementų sintezė. Ilgalaikiame laikotarpyje pradinės sąlygos ir faktorių įnašų augimas vis dar vaidina kažkokį vaidmenį; bet tokio faktorių plėtimosi mastas, jų panaudojimo efektyvumas ir ilgalaikė technologinė pažanga, kuri taip pat didina efektyvumą, labai priklauso nuo ekonominės politikos. Vienas iš geros politikos aspektų yra efektyvus teisinis nuosavybės teisių užtikrinimas. Paskutiniajame dešimtmetyje pagal šį modelį atlikta eilė empirinių tyrimų, kurių tikslas buvo paaiškinti pastebėtus didelius skirtumus tarp įvairių šalių augimo tempų.

1.5. PAGRINDINIAI AUGIMO PROCESO VEIKSNIAI

Apibendrinant aptartas augimo teorijas galima padaryti keletą išvadų. Pirma, pradinės sąlygos yra svarbios paaiškinant augimo tempų tarp įvairių šalių skirtumus. Antra, dauguma pritaria tam, kad gera ekonominė politika (makroekonominis stabilumas ir neigiamos įtakos nedarantis įsikišimas) stipriai įtakoja augimo tempus. Trečia, labai svarbią įtaką turi ir teisinė, politinė bei institucinė bazės.

Remiantis augimo teorijomis, šalis, norėdama paspartinti augimo tempus, turi:

– padidinti privačias investicijas mažinant biudžeto deficitą, kuris išstumia privačias investicijas ir suteikiant mokestines iniciatyvas

– sumažinti nereikalingą reguliavimą

– skatinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą, tai yra, daugiau išlaidų ir pastangų dėti į švietimą ir mokymą

– padidinti investicijas į infrastruktūrą

– suteikti mokestines iniciatyvas tyrimų ir plėtros finansavimui

Ekonomika vystosi tuomet, kai sukaupiami gamybos faktoriai, įskaitant žmogiškąjį kapitalą, ir kai yra stabili ekonominė ir politinė sistema.

2. EKONOMINIS AUGIMAS LIETUVOJE

2.1. LIETUVOS EKONOMIKOS AUGIMO PROCESO ANALIZĖ

Lietuvos politikai yra vieningi savo siekiuose demokratinių rinkos reformų pagalba paskatinti aukštus, tinkamus ekonominio augimo tempus. Bet kaip parodė 1998 metų pabaigos ir 1999 metų pradžios įvykiai, ekonominis augimas gali būti sunkiai valdomas ir priklausyti nuo faktorių, esančių už vietinės politikos poveikio ribų.

Rinkos ekonomikoje privatus sektorius gali naudoti paruoštus augimo šaltinius veiklos išplėtimui ir pelningumo didinimui. Tokiu būdu jis prideda vertę vietos ekonomikai. Vyriausybė gali papildyti privačią iniciatyvą, sukurdama aplinką,
kokybišką ekonomikos augimą. Vykdo tokią politiką vyriausybės ar ne, faktiškai, augimas priklauso nuo ekonomikoje vyraujančių augimo šaltinių ir kliūčių, o taip pat visos eilės apribojimų bei galimybių, apspręstos pasaulinės ekonominės aplinkos.

Kaip gali būti suformuota valstybės politika, remianti kokybišką ekonomikos augimą? Statistikai, vyriausybiniai planuotojai ir ekonomistai stebi augimą iš šalies. Verslininkai augimo procesą stebi iš vidaus. Ką mano Lietuvos įmonių vadovai apie svarbiausius augimo veiksnius 1990-1998 metų laikotarpyje? Kad atsakyti į šį klausimą, Statistikos Departamentas nuo 1998 metų gruodžio iki 1999 metų sausio apklausė 260 įmonių 1990-1994 metų periode kliūčių augimui vertinimo prasme, įmonių vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančių veiksnių įtaką: ekonominė blokada, vykdoma Lietuvos atžvilgiu; ryšių su buvusios Sovietų Sąjungos šalių partneriais nutraukimas; staigus žaliavų ir energijos kainų didėjimas; didelė infliacija; pinigų reforma; mažėjančios valstybinės investicijos į ūkį; dideli technologinės restruktūrizacijos kaštai; įmonės privatizavimo proceso trukmė ir eiga; investicijų stoka; bankinė krizė; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; žinių ir įgūdžių darbui rinkos sąlygomis stoka.

Tiriant veiksnių poveikį ekonomikos augimui 1995-1998 metų periode, vadovai buvo paprašyti įvertinti sekančius veiksnius: naujų produkcijos (paslaugų) realizavimo rinkų suradimas; produkcijos (paslaugų) paklausos didėjimas vidaus rinkoje; ryšių su buvusiomis Sovietų Sąjungos šalių rinkomis atstatymas; naujų technologijų, leidžiančių pagaminti tarptautinius standartus atitinkančią produkciją, įdiegimas; gamybos restruktūrizacija, mažinanti darbuotojų skaičių ir veiklos sąnaudas; valstybinių užsakymų augimas; privatizacijos proceso užbaigimas ir kontrolinio akcijų paketo sutelkimas vieno ar kelių pagrindinių savininkų rankose; investicijų, užsienio kapitalo įplaukų didėjimas; eksporto augimas; bankų teikiamų paslaugų sferos išplėtimas; galimybė gauti paskolas; verslą reguliuojanti įstatyminė bazė; pakankamos žinios ir patirtis, reikalingos darbui rinkos sąlygomis.

Įmonių vadovai (86%) nurodė, kad svarbiausias veiksnys, palaikantis ekonomikos augimą, yra sugebėjimas įgyti pakankamai žinių ir patirties darbui rinkos ekonomikos sąlygomis. Antroje (67%) ir trečioje (62%) svarbiausių augimą lemiančių veiksnių vietoje buvo nurodyti sugebėjimas rasti naujas rinkas ir naujos technologijos pritaikymas. Įmonės (60%) nurodė privatizaciją kaip vieną iš svarbiausių augimą lemiančių veiksnių 1995-1998 metų periode.

Žiūrint per įmonių vadovų prizmę, 1990-1994 metų Lietuvos ekonomikos nuosmukis buvo neišvengiamas didelės infliacijos, besikeičiančios įstatyminės bazės, drastiško žaliavų kainų kilimo, aukštų restruktūrizavimo kaštų ir naujų investicijų stokos rezultatas. Kitaip sakant, drastiški pasikeitimai ekonominėje ir politinėje aplinkoje sutrikdė įmonių veiklą ir atidėjo restruktūrizaciją.

Nuo 1994 iki 1998 metų žinios tapo teigiama ir didėjančia vertybe, kurią įmonės vadovai nurodė kaip svarbiausią lemiamą augimo veiksnį. Įmonės vadovai išmoko, kaip efektyviai valdyti jų veiklą rinkos ekonomikos sąlygomis: to jie išmoko ir iš pavyzdžių, ir vienas iš kito. Žinios leido įmonių vadovams sumažinti kaštus, surasti naujas rinkas, pritaikyti naujas technologijas, ir, tokiu būdu, nugalėti konkurencinėje kovoje. Tuo pačiu metu, privatizacija palaipsniui koncentravo nuosavybę, sujungdama vadovo ir savininko interesus ir duodama akstiną pelningumo padidinimui. Svarbiausia, kad ne valstybės investicija ar patronažas lėmė augimą, bet kas iš tikrųjų buvo svarbu tai sugebėjimas išmokti konkuruoti rinkos sąlygomis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2600 žodžiai iš 8568 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.