Ekonominis augimas ir šiuolaikiniai aspektai
5 (100%) 1 vote

Ekonominis augimas ir šiuolaikiniai aspektai

Turinys

Įvadas…………………………………………………………………………………………………….3

1. Ekonominio augimo esmė…………………………………………………………………………….4

1.1.Ekonominis augimas, mokslinė techninė pažanga, mokslinė techninė revoliucija……………..6

1.1.1. Naujos kokybės ekonominis augimas…………………………………………………………….7

1.1.2. Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos……………………………………….8

1.1.3. Ekonominis augimas, išplėstinė reprodukcija, gamybos intensyvinimas…………….9

2. Ekonominio augimo dėsningumai, socialinis ekonominis efektyvumas, šaltiniai ir pasaulio patyrimas juos naudojant…………………………………………………………………………………………………………………………11

2.1. Ekonominio augimo, pagrįsto intensyvumu, dėsningumai……………………………………………11

2.2. Ekonominio augimo, pagrįsto intensyvumu,socialinis ekonominis efektyvumas…………….12

2.3. Ekonominio augimo šaltiniai ir pasaulinis patyrimas juos naudojant…………………………….14

3. Augimo veiksniai…………………………………………………………………………………………………………………15

4. Ekonominio augimo spartinimas……………………………………………………………………………………………23

4.1. Lietuvos nacionalinio ūkininkavimo derinimas su pasaulio ekonomine pažanga…………….23

4.2. Mokslinės techninės bei socialinės pažangos ir ekonominio augimo vieningumas įgyvendinant nacionalinę ir įmonių ekonominę politiką…………………………………………………….26

4.3. Ekonominis augimas ir mokslinė bei socialinė pažanga………………………………………………27

5. Pinigų ir kainų vaidmuo vertinant ekonominį augimą………………………………………………………………30

6. Ekonomikos augimo modeliavimo principai…………………………………………………………34

7. Ekonomikos augimo padariniai……………………………………………………………………………………………..35

Išvados…………………………………………………………………………………………………………………………………..38

Literatūros sąrašas……………………………………………………………………………………………………………………39

Įvadas

Kad nors neatsiliktumei –

Judėt į priekį reik,

Jeigu nemoki šokti –

Tai bent jau eik.

ALEXANDER POPE

Žmonija įžengė į XXI a., į naują tūkstantmetį, kai turėtų susiklostyti iš esmės naujas požiūris į mus suoančią aplinką, mokslo ir technikos pažangą, įvairių kultūrų ir tradicijų integraciją į tolesnę ekonomikos raidą. Juk praėjusį šimtmetį išbandytos ekonominės plėtros koncepcijos šiandien jau nebegali tenkinti žmonijos.

Rašydamos šį kursinį darbą pabandėme atsakyti į visuomenei rūpimus klausimus: kodėl ir kaip vyksta ekonominis augimas, apžvelgėme ekonominio augimo esmę, veiksnius, ekonominius modelius, spartinimo būdus bei ekonominio augimo padarinius.

Taigi ekonominio augimo teorijos tiria veiksnius, užtikrinančius realiojo bendrojo nacionalinio (taip pat ir bendrojo vidaus) produkto didėjimą ir pastovų šalies gamybinio pajėgumo kilimą; nagrinėja ir atskleidžia pakankamai spartaus ir sėkmingo ekonominio augimo šaltinius. Jos sprendžia pagrindinę ekonominio augimo problemą. Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu.

1. Ekonomikos augimo esmė

Ekonomikos augimas istoriniu požiūriu gyvuoja tik tris šimtus metų . Augimo tempai pagreitėjo, kai gamyboje buvo pradėtos naudoti mašinos ir meistrai bei amatininkai pradėjo savo darbo statusą. Šiuolaikiniai augimo tempai taip pat susiję su konkrečiais technologiniais pakitimais.

Ekonomikos augimas – tai pastovus ūkio gamybinio pajėgumo kilimas, pasireiškiantis nacionalinio produkto (pajamų) apimties didėjimu. Šį procesą apibūdina du pagrindiniai rodikliai:

1. realiojo bendrojo nacionalinio produkto (BNP) arba grynojo nacionalinio produkto (GNP) augimo tempai, kurie nusako, kaip didėja ekonomikoje sukuriamų prekių ir teikiamų paslaugų apimtis;

2. BNP arba GNP, tenkančio vienam šalies gyventojui, augimo tempai, kurie apibūdina, kaip kyla tautos gyvenimo lygis.

Ekonomikos augimas gali vykti dviem būdais.

1. Šalyje gali būti aukštas nedarbo lygis, daug nenaudojamos žemės ir didelis kiekis nenaudojamo kapitalo. Jeigu šiuos išteklius paleidi į darbą, tai BNP padidės. Bet tai trumpalaikis augimas. Jei viskas nesikeis, tai vos tik ištekliai baigsis, tolesnio augimo nebus.

2. Tačiau netgi tada, kai visi ištekliai išnaudoti, ekonomikos augimas yra galimas. Darbo ir kapitalo didinimas bei jų panaudojimo efektyvumo didinimas padidins bendrą gamybos apimties augimą. Tai vadinama ilgalaikiu augimu.

Ekonomikos teorija skiria ekonomikos augimą nuo nacionalinio

produkto padidinimo siaurinant ar likviduojant recesinį tarpsnį. Dažnas tautos ūkis kuriuo nors konkrečiu metu yra nepasiekęs galimo nacionalinio produkto gamybos lygio – dėl nepakankamos paklausos ir jos sąlygoto nedarbo arba dėl struktūrinio nedarbo. Padidinus sumažėjusią visuminę paklausą (kreivė VD0 persikelia į VD1), tarkime, monetarinės politikos priemonėmis, recesinis tarpsnis Q0 – Q1 bus likviduotas, visuminės paklausos kreivė kirs visuminės pasiūlos kreivę VS tame taške, kuriame pastaroji atitinka galimą nacionalinio produkto lygį ( t. y. taške, kuriame kreivė VS kerta vertikaliąją liniją, žyminčią galimo nacionalinio produkto apimtį). Grafikas rodo, kad likviduojant struktūrinį nedarbą, padidės galimo nacionalinio produkto apimtis – jį žyminti vertikali linija persikelia iš taško Q0 į tašką Q1.

KL VS KL

VD

E0

E0

E1 VD1

E1

VD0

Q1 Q0 BNP Q0 Q1 BNP

1 pav.Nacionalinio produkto gamybos padidėjimas, 2 pav. Nacionalinio produkto gamybos padidėjimas, mažinant

Didinanti užimtumą paklausos plėtimu struktūrinį nedarbą 1

Recesinio tarpsnio mažinimas sukelia vienkartinį nacionalinio produkto gamybos padidėjimą, ribojamą galimo nacionalinio produkto apimtimi.

Kiekvienu momentu galima nacionalinio produkto apimtis yra aiškiai apibrėžta. Teoriškai ją galima apibūdinti gamybos galimybių kreive. Ji gali persikelti aukštyn tik padidėjus gamybos veiksnių produktyvumui.

Ilgalaikį, nuolatinį ekonomikos augimą sukelia kitokios priežastys – gamybos veiksnių (pagrindinės jų rūšys – darbas, kapitalas ir žemė) apimties ir jų produktyvumo augimas. Matuojant ilgais laiko tarpais, visi esminiai ūkio pokyčiai priskirtini būtent šiems veiksniams. Jų dėka netgi saikingas ekonomikos augimas – tarkime, 3% per metus – per trejus metus padidina nacionalines pajamas dešimtadaliu, o per 24 metus jos padvigubėja. Kitaip tariant, ekonomikos augimas yra ilgalaikio ūkio vystymosi savybė; atitinkamai ekonomikos augimo teorija tiria ilgalaikius procesus ir atsiriboja nuo trumpalaikių gamybos apimties svyravimų.

Ekonomikos augimas daugiausiai yra susijęs su investicijomis. Be to, investicijomis šiuo atveju laikytina ne bet kokia investicinė veikla, kuri nacionalinės sąskaitybos skiltyse kvalifikuojama kaip investicijos, o tik tokia, kuri iš tikrųjų didina tautos gamybines galimybes.

Ilgalaikių laikotarpių požiūriu kitą aspektą įgauna ir pajamų taupymas (nevartojimas). Žinome, kad taupymo dalies padidėjimas namų ūkio (šeimų) pajamose perkelia vartojimo funkciją žemyn, taigi – mažina visuminę paklausą ir pusiausvyros nacionalinį produktą. Tai buvo vadinamas „taupymo paradoksas“. Per ilgą laikotarpį vaizdas keičiasi – šeimų santaupos sukuria lėšų fondus

investicijoms finansuoti. Kuo daugiau taupoma, t. y. kuo santykinai mažesnis šeimų einamasis

vartojimas, tuo didesnės investicijos galimos valstybėje. Kuo didesnės investicijos, tuo didesni augimo etapai. Vadinasi, ilgu laikotarpiu taupymo paradoksas nebeveikia; daugiau taupanti visuomenė vystosi sparčiau.

1.1. Ekonominis augimas, mokslinė techninė pažanga,

mokslinė techninė revoliucija

Ekonominio augimo turinį sudaro ugdymas ir vis racionalesnis panaudojimas žmonių gebėjimo geriau pažinti pasaulį ir save, išgauti iš gamtos vis daugiau ir tobulesnių nuolat gerėjančių gyvenimui reikalingų reikmenų. Šio gebėjimo ugdymas, ekonominis visuomenės augimas remiasi gamybinės darbo jėgos didinimu, kuris pasiekiamas nuolat gausinant ir tobulinant darbo priemones bei darbo objektus ir atitinkamai racionalizuojant jų sujungimo su darbo jėga formas ir metodus, t. y. ugdant gamybines jėgas ir tobulinant gamybinius santykius.

Darbo priemonės kartu su medžiagomis, technologija, energija ir gamybos organizavimu organiškai sudaro technologinio gamybos būdo turinį. Perėjimą nuo vieno technologinio gamybos būdo prie kito lemia mokslo ir technikos pažanga. Stambios mašininės gamybos išplėtojimas sudarė kapitalistinės santvarkos materialinę techninę bazę, nulėmė joje pramoninį perversmą, vystymo stadijas nuo paprastosios kooperacijos, manufaktūros iki fabriko ir sudėtingiausių šiuolaikinių korporacijų. Šiuolaikinėje ekonomikoje išsiplėtojo labai koncentruotos, specializuotos, kooperuotos, kombinuotos gamyklos, gamybiniai, moksliniai – gamybiniai susivienijimai, korporacijos, asociacijos, įvairios visuomeninės gamybos formuluotės.

Techninė pažanga didesniu ar mažesniu mastu būdinga visiems ekonominės raidos etapams.
pažanga būna evoliucinė ir revoliucinė. Evoliucija reiškiasi vis labiau ir tobuliau naudojant gamyboje tą patį ar kitą mokslinį techninį principą. Revoliucinė mokslinės techninės pažangos forma reiškia perėjimą prie panaudojimo gamyboje kokybiškai naujų mokslinių techninių principų, perėjimą į mokslinę gamybinę revoliuciją. Nuo XX a. vidurio techniniai perversmai apėmė visus mašinų sistemos elementus – darbo mašinas, variklius, perdavimo mechanizmus ir pagaliau net valdymo įrenginius, ištisas ūkio sferas. Mokslinė techninė pažanga perėjo į kokybiškai naują etapą – mokslinę techninę revoliuciją, įgaunančią mokslinės gamybinės revoliucijos bruožų.

Ryškūs mokslinės techninės revoliucijos pasireiškimai – tai atominė technika, elektroninės skaičiavimo mašinos ir informatika, chemija, biologija, biotechnologija, genų inžinerija, elektronika, kosminė technika. Sisteminiu požiūriu mokslinis techninis technologinių gamybos būdų tobulinimas apibendrinant vyksta trimis kryptimis: kompleksinė mechanizacija ir automatizacija, realizuojama mašinų gamybos komplekso, chemizacija ir biotechnologijos pramoninio komplekso, ir elektrifikacija, kurios materialinę techninę bazę sudaro elektros energetika. Šie trys pramoniniai kompleksai kartu su plačiai susiformavusia, iš dalies savarankiška mokslo bei mokslo aptarnavimo liaudies ūkio šaka sudaro šiuolaikinę mokslinės techninės pažangos industriją, materialinį mokslinės gamybinės revoliucijos pagrindą.

Įvairiuose ekonomikos lygmenyse ūkininkavimo vykdomų funkcijų požiūriu technologiniai gamybos būdai tobulinami taip pat trimis kryptimis: nepaliaujamai atnaujinant gaminamą vis geresnės kokybės produkciją; sistemingai rekonstruojant, techniškai pertvarkant pagal naujausius mokslo ir technikos laimėjimus gamybinį aparatą i nuosekliai organizaciniu bei socialiniu požiūriu atnaujinant gamybą dėl padidėjusių gamybinių jėgų poreikių.

Lemiamas mokslinės techninės revoliucijos ypatumas yra jos universalumas, nes ji iš pagrindų pertvarko visą technologinį gamybos būdą, visas jo puses ir komponentus: darbo priemones, darbo objektus, energetikos pagrindus, technologiją, organizavimą. Ji daro didžiulę įtaką ir pačiam žmogui, kaip pagrindinei gamybinei visuomenės jėgai.

Revoliucinis darbo priemonių pertvarkymas šiuolaikiškai spartina gamybos automatizavimą, programinio valdymo technikos, automatiniu režimu dirbančių atskirų modulių, konvejerinių ir rotorinių – konvejerinių linijų, manipuliatorių ir robotų, lanksčių, greit perderinamų sistemų, apdirbimo centrų ir kitos modernios kompleksiškos, kompiuterizuotos technikos diegimą. Kompiuterizacija iš pagrindų keičia informacijos funkcijas, paverčia informatiką technologinio proceso elementu; jis plečiasi negamybinėje sferoje, radikaliai keičia veiklą valdant visuomeninius procesus.

Mokslinė techninė revoliucija suteikė galimybę naudoti iš principo naujas konstrukcines medžiagas: dirbtines, sintetines, grynas ir itin grynas.

Gamybos sistemoje keliami kokybiškai nauji, didesni reikalavimai žmogui dėl išsilavinimo įgūdžių, pažiūros į darbą. Reikalingos laksčios, greit perderinamos gamybos sistemos, radikalūs darbo, gamybos ir valdymo organizavimo bei socialiniai pertvarkymai.

1.1.1. Naujos kokybės ekonominis augimas

Naujas mokslinės techninės pažangos etapas – mokslinė techninė revoliucija pasauliniu mastu nulėmė ir naują ekonominio augimo tipą – naujos kokybės ekonominį augimą. Jis reiškia visapusišką visuomeninės gamybos intensyvumą ir efektyvumą, jos struktūrinį pertvarkymą, visišką mokslinės techninės revoliucijos laimėjimų realizavimą, socialinės ekonominės pažangos spartinimą, kai materialinė gamyba greitai vystoma netgi mažinant joje visuomeninio darbo sąnaudų dalį, visokeriopai plėtojama socialinė – kultūrinė sfera ir taip sparčiai keliama materialinė ir dvasinė žmonių gerovė, žmonės visapusiškai tobulėja. Ekonomikos struktūroje padidėja kiekybinis ir kokybinis mokslinės technikos industrijos vaidmuo, o pramonės struktūroje dėsningai didėja kiekybinis ir kokybinis vaidmuo mokslinę techninę pažangą lemiančių šakų : mašinų gamybos, chemijos bei naftos chemijos pramonės ir elektros energetikos.

Tik moksliškai pagrįstas naujos kokybės ekonominis augimas, jo rezervų mobilizavimas gali ir turi padėti likviduoti tokį didelį mūsų ekonominio ir socialinio išsivystymo, žmonių gerovės lygio atsilikimą. Uždelsimas organizuotai ir mobilizuotai realiai pereiti į naujos kokybės ekonominį augimą, kaip rodo istorinis patyrimas, gali sukelti ir sukelia ne tik didžiulius neigiamus reiškinius ekonomikoje, bet ir visuomeniniame politiniame gyvenime apskritai.

Šiam istoriniam uždaviniui sėkmingai išspręsti reikia kardinaliai paspartinti visuomeninę ekonominę pažangą.

1.1.2. Ekonominės pažangos kriterijus ir varomosios jėgos

Gamybinių jėgų lygis yra aukščiausias visuomeninės, o kartu ir ekonominės pažangos kriterijus. Jis rodo, kaip yra išplėtota visuomeninė gamyba, įveiktos gamtos jėgos ir reiškiniai, taip pat žmonijos sukauptas mokslinių techninių laimėjimų potencialas. Pagrindinė gamybinė jėga yra darbo žmogus; todėl asmenybės vystymas, jos gebėjimų, poreikių turtingumas ir įvairumas yra socialinis
gamybos pažangos kriterijus, atspindintis visuomeninės pažangos humanizaciją. Socialinė ekonominio augimo orientacija, remiantis tuo, kad žmogus yra ne tik pagrindinė gamybinė jėga, bet ir gamybos tikslas. Turi garantuoti organišką didžiausio gamybos efektyvumo derinimą su humaniškais visuomeninės pažangos tikslais, t. y. humanišką visuomeninį ekonominio gamybos augimo pobūdį.

Šiuolaikinį ūkį su jo pažangia technika, susiklėsčiusia vidinio organizavimo sistema, išplėtotu visuomeniniu gamybos pobūdžiu, su nuolatiniu sparčiu produkcijos, gamybinio aparato ir organizacinės sistemos atnaujinimu labiausiai atitinka gamybiniai santykiai, kurie, paremti įvairiomis nuosavybės formomis, darbo žmogų paverčia tikru gamybos, jos pažangos šeimininku įmonėje ar kitoje asociacijoje. Kiekviename ūkininkavimo lygmenyje neišsenkanti varomoji ekonominės pažangos jėga yra visokeriopai aktyvinami materialiniai, moraliniai, socialiniai, nacionaliniai, valstybiniai interesai, skatinantys lenktyniauti, varžytis galutiniais veiklos rezultatais regioninėje, nacionalinėje, pasaulinėje rinkoje motyvai, gebėjimas optimaliai spręsti paklausos ir pasiūlos balansavimo, demokratinio rinkos reguliavimo problemas esant konkrečioms ūkininkavimo sąlygoms.

1.1.3. Ekonominis augimas, išplėstinė reprodukcija, gamybos intensyvinimas

Naujos kokybės ekonominiam augimui reikia naujos kokybės išplėstinės visuomeninės reprodukcijos, apimančios visas jos puses: gamybinių jėgų, visuomeninio produkto, visuomeninių gamybinių santykių reprodukciją, realizuojančią mokslinės gamybinės revoliucijos reikalavimus. Gamybinės šiuolaikinės visuomenės jėgas sudaro sąveikaujanti labai dinamiškų asmeninių ir daiktinių gamybos veiksnių visuma. Iš išplėstinės reprodukcijos matyti žmonių gebėjimas vis geriau pažinti ir geriau panaudoti gamtos jėgas bei reiškinius gaminant ir vartojant gyvenimo priemones. Reprodukcija reiškia gamybą, tačiau ne kaip vienkartinį aktą, o kaip nenutrūkstamą procesą, nuolat pasikartojantį ir atsinaujinantį vis aukštesniu kokybiniu lygiu. Visi gamybos veiksniai, gamybinių jėgų elementai, tiek asmeniniai, tiek daiktiniai, turi nenutrūkstamai funkcionuoti ir kartu nuolat atsinaujinti, kurti ir didinti savo gamybinę galią.

Visų pirma tai susiję su dėsningai tobulėjančiu pačiu žmogumi, kaip pagrindine gamybine jėga, jo darbingo laikotarpio didėjimu bendroje jaunystės, brendimo, darbingo amžiaus ir senatvės struktūroje, jo kvalifikacinio pasirengimo ir atsinaujinimo lygio kilimu, fizinės ir dvasinės potencijos didėjimu. Kiekviename naujame gamybos cikle turi dalyvauti visos reikalingos gamybos priemonės, kurių kiekis didėja ir kokybė gerėja. Nusidėvėjusios darbo priemonės turi būti pakeičiamos tobulesnėmis naujomis ir suremontuotomis bei modernizuotos.

Išplėstinės reprodukcijas procesas turi apimti gamtos išteklių ir žmogaus gyvenamos aplinkos reprodukciją, kaip būtiną nepertraukiamo ir ilgalaikio ekonominio augimo sąlygą. Tai susiję tiek su gamtos išteklių reprodukcija: dirvos ir miškų produktyvumo kūrimu, tiek su taupiu nereprodukuojamų išteklių (naftos, dujų ir kt. atsargų) naudojimu bei jų pakeitimu naudojant mokslo technikos laimėjimus, taip pat apsirūpinimu naujais energijos ir žaliavų ištekliais. Reprodukcinė funkcija turi garantuoti dialektinę gamtos ir materialinės gamybos vienybę, ekonomišką gamtos išteklių naudojimą ir jos visišką ekologinį išsaugojimą su minimaliais visuomeniniais kaštais.

Visų gamybinių jėgų išplėstinės reprodukcijos asmeninių ir daiktinių veiksnių bei elementų dinamika turi būti gerai suderinta griežtai palaikant jų kiekinius santykius, nustatytas proporcijas tiek erdvės, tiek laiko požiūriu. Reprodukcijos proporcingumo pažeidimai neišvengiamai sutrikdo gamybą, menkina jos efektyvumą.

Reprodukcijos procese per gaminamą produktą atgaminamas ir gausinamas nacionalinis turtas. Jo dydžiai, struktūra ir kokybinis lygis dideliu mastu lemia ekonominę to ar kito ekonomikos lygmens galią, tolesnio ekonominio augimo, žmonių gerovės kėlimo galimybes. Nacionalinis turtas – tai visuomenės gamybiniai fondai, apimantys pagrindinius (darbo priemonės, įrankiai) ir apyvartinius (darbo objektai) fondus, taip pat socialinės sferos (mokyklos, ligoninės, kultūros ir kt.) fondus. Svarbus jo komponentas yra gamtos turtai (žemė ir jos gelmės, vanduo). Platesne prasme nacionalinį turtą sudaro ir dvasinis visuomenės potencialas, žmonių minties ir kultūros laimėjimai. Gamybiniai fondai kartu su darbininkų, inžinierių techninių darbuotojų ir mokslininkų kadrais sudaro ekonominį to ar kito lygmens potencialą. Jis išreiškia gebėjimą garantuoti aukštesnio ar žemesnio lygio gamybą, spartesnį ar lėtesnį ekonominį augimą bei visuomenės gerovės kėlimą. Visapusiškas ekonominio potencialo ugdymas ir efektyvus jo naudojimas yra materialinis ekonominio augimo pagrindas. Ekstensyvus ekonominis augimas yra tuomet, kai kiekybiškai plečiamos gamybos veiksnių ( gamybos išteklių) panaudojimas esant jų ankstesniam techniniam pagrindui. Intensyvus ekonominis augimas pasiekiamas didinant produkcijos gamybos mastus, kokybiškai tobulinant gamybos veiksnius (išteklius), pasitelkiant pažangesnes darbo priemones, ekonomiškesnius darbo objektus, keliant darbo jėgos
taip pat geriau naudojant gamybos veiksnius. Gamybos intensyvinimas pasireiškia padidėjusiu produktyvumu, galutinės produkcijos išeiga, skaičiuojant panaudotų gamybinių išteklių kiekvienam vienetui, pagerėjusias produkcijos kokybe.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2644 žodžiai iš 8472 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.