Ekonominių teorijų istorija
5 (100%) 1 vote

Ekonominių teorijų istorija



K. MRKSAS “KAPITALAS”

analize

Kapitalas – šis terminas vartojamas apibūdinti tiems daiktams, kurie bus panaudojami gamybos procese; įrenginiai medžiagos. Kapitalinės prekės, arba dar vadinamos investicinės prekės, nėra pritaikytos tiesiogiai žmonių poreikiams tenkinti.ekonomistai terminą “kapitalas” dažniausiai vartoja turėdami galvoje realųjį kapitalą, o ne finansinį kapitalą. Finansinis kapitalas reiškia tik finansines vertybes, obligacijas arba banko indelius.

Galime prisiminti daugelį ano meto ekonomistų, pvz., A. Smitas, J. M. Keynesas ir dar daugelis kitų, bet jie nublanksta prieš įtakingiausią ekonomistą K. Marksą. Tad ir norėčiau paliesti ir išnagrinėti jo palikimą “Kapitalą”.

k. Markso “Kapitalas” yra pirmoji svarbiausia knyga tuometiniams kapitalistams ir darbininkams. Kaip teigė F. Engelsas: “Čia yra pirmą kartą moksliškai išnagrinėtas kapitalo ir darbo santykis, – ta ašis, apie kurią sukasi visa mūsų šiandieninė visuomenės sistema,- ir išnagrinėtas taip nuodugniai ir aštriai, kaip tatai galėjo padaryti tik vokietis.”

k. Markso veikaluose tyrinėjimo objektas yra kapitalistinis gamybos būdas ir jį atitinkantieji gamybos ir mainų santykiai. Jis su griežtu sąžiningumu ir savikritiškumu stengėsi išnagrinėti iki visiško tobulumo savo didžiuosius ekonominius atradimus.

Karlas Markso nenorėjo, kad ši knyga būtų sunkiai suprantama kiekvienam iš mūsų, kurie norime suprasti ją ir ką nors naujo išmokti.

Šiose knygose mes rasime visų prieštaravimų išsprendimus. Kaip teigė F. Engelsas, kad K. Markso knyga mums duoda visą medžiagą visiškai paruoštu pavidalu.

Manau, kad visų pirma reikia atkreipti dėmesį į vieną ekonominį produktą, tai – pinigai, be kurių nebūtų išsivystęs kapitalas. 16 šimtmetyje naująją kapitalo istoriją padėjo pasaulinė prekyba ir pasaulinė rinka. Pinigai yra produktas šio proceso produktas. Šis paskutinis prekės cirkuliacijos produktas yra pirmoji kapitalo pasirodymo forma. Pinigai kaip pinigai ir pinigai kaip kapitalas iš pradžių vieni nuo kitų tik skiriasi nevienoda cirkuliacijos forma. Kaip teigė ekonomistas Macleod: cirkuliuojantieji pinigai, panaudoti gamybos tikslams, yra kapitalas. Ši Macleod nuomonė ir leidžia teigti, kad be pinigų nebūtų ir kapitalo. Pinigų savininkai yra kapitalistai, kurie privalo pirkti prekes pagal jų vertę ir iš pastarojo proceso kapitalistas gauna daugiau vertės, negu jis į jį yra įdėjęs.

Pinigai yra pirkimo ir pardavimo priemonė. Ką mano K. Marksas apie darbo jėgos pirkimą ir pardavimą? Kaip tik į šį klausimą dabar ir bandysiu atsakyti. Darbo jėga yra taip pat labai svarbus veiksnys besivystančiam kapitalui. Aš manau, kad jeigu yra pinigai tai tiesiogiai iš jų neišgausime kapitalo, tai reiškia, kad reikia darbo jėgos. K. Marksas darbo jėgą arba sugebėjimą dirbti supranta visumą fizinių ir dvasinių sugebėjimų, kuriuos turi organizmas, gyvas žmogaus asmuo, ir kuriuos jis paleidžia veikti kartą, kai gamins kurias nors vartojamąsias vertes. Kiekvienas pinigų savininkas ieško darbo jėgos savininko.Darbuotojas ir kapitalistas susitinka rinkoje ir užmezga tarp savęs lygiateisius santykius, kurie skiriasi tik tuo, kad vienas yra pirkėjas, o kitas pardavėjas (pinigų savininkas perka savininko darbą, o darbo jėgos savininkas parduoda savo darbo jėgą). Taigi, pinigų savininkas gali savo pinigus paversti kapitalu tik tada, kai jis turės darbininką. Kadangi darbo jėgos savininkas paduoda savo darbo jėgą, tai kyla klausimas, už ką parduoda? K. Marksas teigė, kad darbo jėgos vertę sudaro tam tikros pragyvenimo reikmenų sumos vertė, tokie pragyvenimo reikmenys kaip maisto produktai, kuras, suvartojami kasdien ir jie turi būti atnaujinami, o drabužiai, baldai, avalynė yra vartojami ilgesnį laiką. Bet už visa tai reikia mokėti, kad įsigyti. Ir tai yra atsakymas į patektą klausimą: už ką parduoda darbo jėgos savininkai savo darbo jėgą – už pinigus. Visose šalyse, kuriose viešpatauja kapitalistinės gamybos būdas, darbo jėga apmokama tik po to, kai ji jau funkcionavo per jos pirkimo sutarties nustatytą laiką, pvz., kiekvienos savaitės ar mėnesio pabaigoje.

Dabar, mes supratome, kad darbo jėgos pirkimas ir pardavimas yra ne kas kita kaip prekių mainai, per kuriuos vyksta darbo jėgos pirkimas ir pardavimas. Bet jie yra lygiateisiai asmenys, kurie yra sudarę sutartį. Ši sutartis ir yra galutinis rezultatas, kuriame jų valios įgauna savo bendrąją juridinę išraišką.

Dabar norėčiau pereiti prie kapitalo kaupimo proceso ir išrutuliuoti šį procesą. Kaip mus, K. Marksas, moko kaupti kapitalą? Pasak K. Markso: “Tam tikros pinigų sumos virtimas gamybos priemonėmis ir darbo jėga yra pirmas judėjimas, kurį atlieka vertė, turinti funkcionuoti kaip kapitalas. Jis vyksta rinkoje, cirkuliacijos sferoje. Antroji šio judėjimo fazė, gamybos procesas, pasibaigia, kai tik gamybos priemonės paverčiamos prekėmis, kurių vertė viršija jų sudėtinių dalių vertę, tai yra, turi savyje pradžioje avansuotą kapitalą plius pridedamoji vertė. Šios prekės paskui turi būti paleistos į cirkuliacijos sferą. Reikia jas parduot, jų vertę paversti pinigais, tuos pinigus paversti kapitalu ir taip toliau, vėl iš naujo.
Šitas pačias frazes viena po kitos nuolat išeinanti apytaka sudaro kapitalo cirkuliaciją”. Nemanau, kad būtų koks kitas ekonomistas taip lengvai ir suprantamai apibūdinęs šį visą kapitalo kaupimo procesą. Čia suprantama, kadangi kaupimas vyksta, tai aišku, kad kapitalistui pavyksta parduoti pagamintą prekę ir už ją gautus pinigus atgal paversti kapitalu. Galime, K. Markso teiginį, apie kapitalo kaupimo procesą pagrįsti, kadangi tai vyksta ir dabartinėje tikrovėje.

Ką vadiname kapitalo kaupimu? Panaudojimas pridedamosios vertės kaip kapitalo, arba pridedamosios vertės pavertimas atgal kapitalu, tai ir vadiname kapitalo kaupimu. Dabar panagrinėkime, kaip pridedamoji vertė virsta kapitalu. Mes žinome, kad kapitalo vertė pradžioje buvo avansuota pinigine forma; priešingai pridedamoji vertė jau iš pat pradžių egzistuoja kaip tam tikros bendrojo produkto dalies vertė. Jei šis produktas parduodamas, paverčiamas pinigais, tai kapitalo vertė vėl įgauna savo pradinę formą, o pridėtinė vertė pakeičia savo pradinį egzistavimo būdą. Tačiau ir kapitalo vertė ir pridedamoji vertė, yra ne kas kita kaip pinigų sumos, ir jų virtimas atgal kapitalu vyksta visiškai vienodai. Taigi, ir vieną ir kitą vertę kapitalistas sunaudoja pirkti prekėms, kurių dėka jis gali iš naujo pradėti savo produkto gaminimą, tik jau išplėstiniu mastu.

Taigi, norint kaupti, reikia dalį pridedamojo produkto paversti kapitalu. Tačiau galima paversti kapitalu tik daiktus, kurie gali būti panaudojami darbo procese. Kad šis papildomas kapitalas funkcionuotų, kapitalistui reikia papildomo darbo kiekio, tai reiškia, kad reikia papildomos darbo jėgos.

Galima teigti, kad pirminis vertės sumos pavirtimas kapitalu neabejotinai vyko pagal mainų dėsnius. Vienas iš kontrahentų parduoda savo darbo jėgą, o antras perka ją. Pirmasis gauna savo prekės vertę, kurios vartojamąją vertę – darbą, perleidžia kitam. Tada antrasis jam jau priklausiančias gamybos priemones taip pat jam priklausančiu darbu paverčia nauju produktu, kuris teisėtai jam priklauso. Bet darbo jėga tik tuo atveju gali būti pardavimo objektas, jeigu ji gali pateikti naudingą darbą tai pramonės šakai, kurioje ją galvojama panaudoti.

Akivaizdu, kad K. Marksas, labai vertino darbo jėgą. Tai, matome, nes jis pavadino darbo jėgą kaip ypatingą prekę, kuri sugeba tiekti darbą, tai vadinasi kurti vertę.

Grįžtant prie mainų, taigi, mainų dėsnis sąlygoja manomųjų verčių lygybę tik tų prekių, kurios mainomos viena į kitą. Mainų dėsnis nuo pat pradžių sąlygoja jų vartojamųjų verčių skirtingumą ir absoliučiai nieko bendro neturi su jų pačiu vartojimo procesu, kuris prasideda tik tada, kai prekybos aktas yra sudarytas ir įvykęs.

Taigi, visas avansuotas kapitalas, kad ir kokiu būdu jis būtų įsigytas, pavirsta sukauptu kapitalu. Tačiau avansuotas kapitalas yra labai mažas dydis palyginti su betarpiškai sukauptu kapitalu tai yra su pridedamąja verte, arba pridedamuoju produktu, iš naujo paverstu kapitalu. Todėl politinė ekonomija aplamai vaizduoja kapitalą kaip sukauptą turtą, kuris iš naujo naudojamas pridedamajai vertei gaminti, o kapitalistą – kaip pridedamojo produkto savininką.

Kaip teigė ekonomistas Malthus: “Kapitalas yra sukauptas turtas, naudojamas turint tikslą gauti pelno”. R. Jones teigimu: “Kapitalas susideda iš turto, sutaupyto iš pajamų ir naudojamo turint tikslą gauti pelno”.

Ta pati pažiūra, bet tik kitokia forma, išreiškiama sakant, kad visas esamas kapitalas yra sukauptas arba kapitalizuotos palūkanos, nes palūkanos sudaro tik dalį pridedamosios vertės.

k. Marksas mano, kad dalį pridedamosios vertės kapitalistas suvartoja kaip pajamas, kitą jos dalį panaudoja kaip kapitalą, arba ją kaupia. Todėl ir reikia apžvelgti dar vieną K. Markso temą, kuri sudaro pridedamosios vertės dalijimas į kapitalą ir pajamas. Manau, kad žodis pajamos, vartojamos dvejopa prasme: pirma, pažymėti pridedamajai vertei kaip produktui, atsirandančiam iš kapitalo, antra, pažymėti šio produkto daliai, kurią kapitalistas periodiškai suvartoja arba prijungia prie savo vartojimo fondo.

K. Marksas mano, kad kapitalistui didinti savo kapitalą yra būtinybė, o ne konkurencija kiekvienam individualiam kapitalistui. Ši būtinybė verčia kapitalistą plėsti savo kapitalą, kad būtų galima jį išsaugoti, o plėsti savo kapitalą jis gali tik progresuojančio kaupimo būdu. Manau, kad K. Markso nuomonė turėtų reikšti, kad kiekvienas kapitalistas siekia plėsti tiesioginį ir netiesioginį kapitalisto viešpatavimą.

M. Liuterio požiūriu: “valdžios troškimas yra vienas iš turtėjimo elementų”. Aš manau, kad turtėjimo troškimas ir šykštumas viešpatauja kaip absoliučios aistros. Grįžtant prie kapitalo, tai mums dabar aišku, kad jei santykis, kurio pridedamoji vertė suskyla į kapitalą ir pajamas, tai tada sukaupto kapitalo dydis priklauso nuo absoliutaus pridedamosios vertės dydžio. K. Marksas teigia, jog pridedamosios vertės norma pirmiausia priklauso nuo darbo jėgos išnaudojimo laipsnio. Marksas laikosi prielaidos, kad darbo užmokestis bent yra lygus darbo jėgos vertei. Tačiau praktikoje, mano nuomone, priverstinis darbo užmokesčio sumažinimas žemiau šios vertės vaidina per daug svarbų vaidmenį. Ir tam tikrose ribose, kapitalistas būtinąjį darbininko
fondą, faktiškai paverčia kapitalo kaupimo fondu.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1655 žodžiai iš 5155 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.