Turinys
Įvadas ………………………………………………………………………………………………………..3
1. Eksporto ir kainų politikos samprata ……………………………………………………………..4
2. Eksportinių prekių kainų nustatymas …………………………………………………………….7
3. Eksportinių prekių kainų nustatymo prielaidos ………………………………………………11
Išvados ……………………………………………………………………………………………………..14
Literatūros šaltiniai …………………………………………………………………………………….15
Įvadas
Kartais įmonės savo prekes užsienyje parduoda pigiau negu savo šalies rinkoje. Tai gali būti daroma dėl užsienio konkurencijos sąlygų arba dėl to, kad pardavinėjamos jau nebemadingos prekės, o gal priežastis ta, kad įmonė yra įpainiota į dempingo situaciją, kuri užsienio rinkoje prekes verčia parduoti žemesne nei vidaus rinkoje kaina.
Kai kurių žaliavinių prekių perteklius pasaulio rinkoje šalių vyriausybes per daugelį metų pamažu vedė prie pasaulinių kainų kontrolės politikos. Pavyzdžiui, kai kurių šalių vyriausybės mėgina stabilizuoti kavos, cukraus, kai kurių brangiųjų iškasenų pasaulines kainas. Taip pat kai kurių šalių vyriausybės sudarė sutartis, kurios apima naftos, alavo ir kitas prekes. Tuo tarpu eksportuojančios įmonės turi
Siekiant išsiaiškinti kodėl firmos eidamos į užsienio rinkas elgiasi vienaip ar kitaip, kas įtakoja eksportinių prekių kainas ir kaip jos yra nustatomos pirmiausia reikia žinoti kas tai yra eksportas ir kainų politika. Taigi šias temas ir aprašiau. Kitose dalyse aprašiau eksportinių kainų nustatymą ir jo prielaidas.
1. Eksporto ir kainų politikos samprata
Prekės kaina – tai tam tikros valiutinės sistemos piniginių vienetų kiekis, kurį privalo sumokėti pirkėjas pardavėjui už prekes, kurias atvežė pardavėjas pagal bazines sąlygas į numatytą geografinį punktą.
Kainodara yra sudėtingiausias prekių rinkos konjunktūros mechanizmas, jos barometras. Kaina atspindi visą kainodaros veiksmų sistemą: sąnaudų dinamiką, darbo rezultatų rodiklius, infliaciją, pasiūlos ir paklausos santykį, rinkos monopolizavimą ir pan. Kainų politika logiškai sujungia firmos tikslus, galimybes ir lėšas. Marketingo specialistų ir kainodaros bei kainų politikos ekspertų manymu, kainų nustatymas yra neatskiriama reprodukcijos proceso dalis visu prekių gyvavimo laikotarpiu. Taigi kainų politika – tai vadovavimas kainų nustatymo veiklai. Ji apima pagrindinius principus ir taisykles, kurias firma naudoja siekdama gauti maksimalų pelną ir garantuodama prekių konkurencingumą rinkoje.
Kainodarai keliami uždaviniai turi atitikti pagrindinį firmos pelną. Pirmiausia nustatomi tikslai, kurių siekia firma, įgyvendindama konkrečią kainų politiką. Turėdama visus būtinus duomenis apie savo gamybos bei cirkuliacijos kaštus ir nustačiusi rinkos kainų lygį, firma pradeda rengti savąją kainų politiką. Firmos tikslai glaudžiai susiję su jos padėtimi rinkoje, jos prekių konjunktūra, mokslinės bazės lygiu, finansine būkle, konkurencijos sąlygomis ir rinkos monopolizavimu.
Firmos tikslai gali būti įvairūs: didžiausio pelno artimiausiu laikotarpiu; nustatyti konkurencingo lygio kainas, išsaugant vidutinę pelno normą, arba nustačius žemesnes kainas, siekti minimalaus pelno, išsaugant rinkos pozicijas ir t.t. šiems tikslams įgyvendinti pasirenkama reikalinga kainų politika. Pavyzdžiui, jei firmos svarbiausias tikslas yra didinti realizacijos apimtį, tai ji gali pasirinkti žemesnių už konkurento kainų politiką. Galima siekti ir kelių tikslų. Kai kada jie gali netgi prieštarauti vienas kitam. Rengdama savo kainų politiką firma gali, pavyzdžiui, nuspręsti:
1. siekti, kad kainos būtų žemesnės nei konkurentų;
2. laikytis rinkos kainų, t.y. kartoti konkurentų kainas;
3. garantuoti „prestižinę“ kainą, t.y. aukštesnę negu konkurentų, tuo pabrėžiant itin gerą prekės kokybę ir t.t.
Rengiant kainų politiką, gali atsirasti ir kitokių tikslų, tada bus imamasi ir kitokių priemonių jiems įgyvendinti. Kainų politiką firma gali ruošti ilgam laikotarpiui arba atvirkščiai – dažnai keisti. Tikslingiausias yra lankstus požiūris į kainodarą, leidžiantis gerai prisitaikyti prie pakitusių sąlygų. Gali susidaryti tokia situacija, kai firma bus priversta laikytis nevienodos kainų politikos įvairioms prekių rūšims. Kai kuriais atvejais nebus laikomasi jokios politikos, o tiktai nustatomos rinkos kainos. Tačiau jos rengimu ir įgyvendinimu bus susirūpinta pradėjus gaminti ir realizuoti naują produkciją. Toms firmoms, kur kainodara smarkiai veikia realizaciją, kainų politika būtina tiek pat kiek reklama, naujos produkcijos kūrimas, paskirstymas ir kitos rinkos politikos rūšys.
Nepaisant to, kiek produkcijos įmonė parduoda vietinėje rinkoje, yra labai svarbu, kad ji prekiautų užsienio rinkose. Įmonė, nusprendusi įeiti į užsienio rinką, kartu turi nuspręsti, kokiu būdu ji tai darys ir kiek užsienio rinkos ji nori turėti. Yra keletas ėjimo į užsienio rinką būdų.
Kiekvienas iš jų teikia neblogų veiklos tarptautinėje ir netgi pasaulinėje rinkoje plėtojimo galimybių. Vienas iš plačiai paplitusių ėjimo į užsienio rinką būdų yra eksportas. Eksportas – tai prekių pardavimas užsienio rinkose.
Pagal tarptautinės prekybos statistikoje taikomą eksporto ir importo operacijų klasifikaciją eksporto operacijos apima:
– šalyje pagamintų, užaugintų ar išgautų, taip pat anksčiau laikinai iš užsienio įvežtų, papildomai apdorotų prekių išvežimą iš šalies;
– reeksporto operacijas, t.y. anksčiau įvežtų iš užsienio ir papildomai neperdirbtų prekių eksportą. Pasitaiko, kai dėl kainų skirtumo prekės reeksportuojamos, net neįvežant jų į reeksportuotojo šalį. Reeksporto operacijos atliekamos parduodant prekes tarptautiniuose aukcionuose ir prekių biržose;
– prekių iš laisvųjų ekonominių zonų ir muitinės sandėlių išvežimą į užsienį.
Įmonė, eksportuojanti savo produkciją į užsienio rinkas, gali tai daryti keliais būdais:
1. per tarpininkus vidaus rinkoje – tarpininkų savo šalyje paslaugomis naudojasi įmonės, kurios tik pradeda užsienio ekonominę veiklą. Netiesioginiam eksportui (kai įmonė vykdo eksporto operacijas per tarpininkus vidaus rinkoje) reikia mažesnių investicijų (nereikia gaišti užmezgant ryšius su užsienio partneriais, išlaikyti prekybos personalo užsienyje, tirti užsienio rinkos, be to jis susijęs su mažesne rizika. Tarpininkų funkcijas atlieka įmonės, kurių pagrindinės veiklos sritis yra užsienio prekybos operacijos, arba įmonių asociacijos, kurios specializuojasi užsienio prekyboje.