TURINYS
Įvadas ……………………………………… 3
1. Lietuvos ir užsienio prekyba XV a. ………….. 4
2. Eksporto – importo reguliavimas …………….. 4
3. Lietuvos prekybos politikos raida …………… 13
4. Išvados ………………………………….. 17
5. Literatūros sąrašas ……………………….. 18
ĮVADAS
Nagrinėjant ekonomikos klausimus, vis dažniau susiduriama su pasaulio ūkio samprata. Šiuo metu pasaulinis ūkis, kurio dalis yra kiekvienos didelės ar mažos tautos ūkis, yra suprantamas kaip technologinių, informacinių, ekonominių, kultūrinių ryšių visuma. Pasaulinio ūkio materialų pagrindą sudaro tarptautinis darbo pasidalijimas. Pasaulinis ūkis pradėjo formuotis tarptautinės prekybos dėka. Jos vaidmuo nuolat didėja. Šiuo metu vis akivaizdesni tampa tiek santykiai, tiek absoliutiniai atskirų šalių pranašumai tarptautiniame darbo pasidalijame. Šie pranašumai realizuojami per užsienio prekybos ryšius.
Savo darbe pateiksiu ir apažvelgsiu eksporto – importo reguliavimo temą,užsienio prekybos procesus dar XV amžiuje, Lietuvos prekybos politikos raidą ir Lietuvos bei užsienio prekybą.
Lietuvos ir užsienio prekyba XV a.
Istoriniai duomenys teigia, kad Lietuvos teritorijoje vykę užsienio prekybos procesai siekia labai senus laikus. Buvo prekiaujama su Bizantija, Romos valstybe, Skandinavijos šalimis, vakarų Europos kraštais.
Trumpai aptariant to meto užsienio prekybą, būtina pažymėti, kad Vytautas Didysis gerai suprato jos svarbą ir reikšmę. Užsienio prekyba ne tik teikė Lietuvai reikalingas prekes, bet ir artino ją su vakarų kultūra.
Muitų politika buvo plačiai taikoma Lietuvoje. Suprantama, kad užsienio prekybos tai ypač neskatino, nes dėl muitų neretai prekės pabrangdavo beveik dvigubai.
Didesnio dėmesio verta 1919-1940 metais Lietuvos Respublikos vykdyta užsienio prekybos politika. Šiuo laikotarpiu prekybos partneriais mūsų kraštui buvo daugiau kaip penkiasdešimt šalių. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais svarbiausiais užsienio prekybos uždavinys buvo eksporto didinimas. Eksporto prekės iš Lietuvos daugiausia buvo išleidžiamos be muito mokesčių.
Eksporto – importo reguliavimas
Šiuo metu beveik nė viena valstybė savo krašte negali pasigaminti reikmenų, kurie reikalingi jų gyventojų poreikiams tenkinti. Taip jau susiklostė, kad vystantis gamybinėms jėgoms kiekviena šalis gamina prekes, kurias dėl daugelio veiksnių, jai geriasiai apsimoka gaminti.
Užsienio prekyboje išskiriamas eksportas ir importas. Užsienio prekybos pagrindas yra mainai ir specializacija. Tarptautinių mainų prielaida yra gamybos salygų skirtumas. Pavyzdziui, subtropinio klimato šalys specializuojasi auginti kavą, citrusinius vaisius, teikti paslaugas saulės ir šilto vandens mėgėjams; atšiauraus klimato šalys tenkina kalnų slidinėjimo pomėgius.
Antroji tarptautinės prekybos prielaida yra skirtingas darbo produktyvumo lygis. Kiekviena šalis specializuojasi gaminti tai, kas jai efektyviau. Todėl dažniausiai gaminamos ir eksportuojamos tokios prekės (ar paslaugos), kurių technologinis gamybos lygis ir kokybė pralenkia pasaulinį lygį arba, naudojant pigų darbą, užtvindoma pasaulinė rinka nors ir neaukštos kokybės, bet pigiomis prekėmis.
Šalys importuoja tokias prekes (paslaugas), kurių gamyba joms yra žymiai brangesnė, nei jas perkant pasaulinėje rinkoje.
Tarptautiniai prekybai didelę įtaką daro skonių, polinkių ir prioritėtų įvairovė. Neįmanoma įsivaizduoti, kad lietuviai negertų kavos, arbatos, atsisakytų citrusinių vaisių ir pan.
Kažin ar surasime ekonomistą, politiką, kuris nesuprastų tarptautinės prekybos naudos krašto ekonomikai. Užsienio prekyba labai naudinga, kai prekiauja tarpusavyje šalys, turinčios skirtingus gamtinius turtus, kapitalo išteklius, nevienodus darbo ir kapitalo kaštus įvairių prekių gamyboje.
Lietuvoje yra pakankamai kvalifikuotų darbuotojų, kai kurių gamtinių išteklių (durpių, naftos, medienos ir. t.t,) bei patenkinamo ūkininkavimo sąlygas žemės ūkyje. Respublikos teritorija ir gamtiniai ištekliai riboti. Pertvarkant ūkio struktūrą, diegiant naujas kuro, elektros energijos taupymo technologijas, būtina įsivežti iš užsienio daugiau įrengimų, mašinų bei kitų gamybos priemonių, naujų technologijų ir gaminti sudėtingas bei aukštos kokybės prekes.
Pageidautina įsivežti iš užsienio tik tokias vartojimo prekes, kurių negalima pagaminti respublikoje (kavą, kakao, cirtusinius vaisius ir k.t.).
Tinkamai subalansuota užsienio prekyba pakeltų respublikos ekonominio išsivystymo lygį, geriau tenkintų vartotojų reikmes. Esama prekių importo struktūra visiškai nepatenkinta šių reikalavimų. Importuojant prekes, neretai vadovaujamasi principu – “kas nereikalinga kitiems, nuperka lietuviai”. Tokia užsienio prekyba nepadeda spręsti iškilusuų mūsų krašto ūkiui problemų, atvirkščiai, jas dar daugiau paaštrina. Visiškai nepateisinamas mineralinio vandens, galanterijos, kitų prekių, kurias galime pasigaminti patys, importas. Išleistos pajamos užsienio prekių importui negrįžtamai palieka šalį, jos nebedalyvauja pinigų cirkuliaciniame sraute.
Užsienio
prekyba teikia ne tik naudą , ji daro ir žalą. Dėl to reikia išsiaiškinti užsienio prekybos naudą ir žalą, patiriamus prekiaujančios šalies.
Prekių eksportas padidina eksportuojamų prekių kainas šalies viduje, nes sumažėja jų pasiūla vidaus rinkoje. Prekių eksportas naudingas, gamintojui ir nenaudingas vartotojui šalies viduje. Didėja vidaus rinkos kaina prekėms; didėjanti bendroji paklausa leidžia daugiau darbuotojų priimti į darbą, mokėti jiems didesnius atlyginimus. Prekių eksportas padidina bendrąsias pajamas ir teigiamai veikia gamybą. Tai naudinga gamintojams.
Tačiau vidaus rinkos vartotojai priversti brangiau mokėti už prekes, eksportuojamas į šalį.
Kitokį poveikį krašto ūkiui, gyventojų gerovei daro prekių bei paslaugų importas.
Importas padidina bendrąją prekių pasalą, nes vidaus gamybą papildo importuojamos prekės. Tada mažėja kainos, atlyginimai bei užimtumas šalies įmonėse, gaminančiose prekes, artimas importuojamoms. Taigi gamintojams importas nenaudingas, jis – naudingas vartotojams.
Tikrovėje gamintojas ir vartotojas šalies ūkio mastu yra tas pats subjektas. Jeigu užsienio prekyba subalansuota, tai didelės pajamos, gaunamos iš užsienio prekybos, kompensuoja jų sumažėjimą dėl prekių importo.
Taigi, kiekvienu atveju užsienio prekybos teikiamą naudą reikia lyginti su padaroma žala. Pasauliniu mastu užsienio prekybos naudai viršija jos nuostolius. Atskiroje šalyje užsienio prekyba kai kuriems gamintojams gali būti ir nenaudinga.
Užsienio prekybos daroma žala tuo didesnė, kuo kapitalas ir darbas krašto ūkyje yra mažiau mobilūs. Kas tai yra kapitalo ir darbo mobilumas?
Jau minėjau, kad labai nukenčia įmonės, šakos, kai importuojamos prekės, gaminamos šalies vidaus rinkoje. Pavyzdžiui, Lietuvoje tai ypač jaučia žemdirbiai, kai importuojami pigesni grūdai; margarinas, pakeičiantis sviestą; mėsos gaminiai ir t. t. Nemažiau skraudžiami ir batų, televizorių ir kitų šakų gamintojai, kai masiškai importuojamos šios prekės. Lietuva – agrarinis kraštas, todėl negali likti be žemdirbių ir tapti nedarbo šalimi. Jeigu šakos, įmonės bankrutuoja, tai nėra ir pajamų. Dėl pajamų stygiaus importuojamos prekės neparduodamos. Taigi nesaikingas importas žlugdo krašto ūkį.
Nors užsienio prekyba naudinga, bet ji mums sukelia nemažai problemų:
· mūsų pramonė ir žemės ūkis negali konkuruoti nei produkcijos kokybe, nei kaštais su užsienio firmomis;
· mūsų kapitalas ir ypač darbas – nemobilūs.
Tai reiškia, kad, padidėjus vienų ar kitų prekių importui, darbuotojai turi ieškoti darbo kitose šakose ar miestuose, nors negali palikti gyvenamosios vietos. (pvz. žemdirbiai). Kapitalo judėjimą apsunkina jo stygius, t.y. laisvo kapitalo trūkumas. Labai nemobilus – darbas. Tam trukdo gyventojų registracijos sistema, išorinės tradicijos, įpročiai, ekonominės problemos ir pan.
Rinkos darbo paskirstymo modelis yra kitoks: įmonės savininkas nelaikys ir nepriims nereikalingų darbuotojų, darbo paskirstymas orentuosis į rinkos paklausą ir pan.
Mobilesnio kapitalo ir darbo paklausa susijusi tiek su importo (darbo ir kapitalo išlaisvinimo), tiek ir su eksporto (papildomo darbo ir kapitalo) poreikiais.
Nustatant užsienio prekybos naudą ir žalą, reikia atsižvelgti ir į taip vadinamus darbo ir kapitalo prisiderinimo prie užsienio rinkos kaštus. Mūsų krašto ekonomikai jie būtų pernelyg dideli ir nepadengtų gaunamos naudos, jeigu būtų visiška užsienio prekybos laisvė.
Laisvoji prekyba – tarptautinė prekyba be jokių muitų mokesčių ir suvaržymų.
Visi supranta, kad prekybos suvaržymas “apsaugant” gamintojus vidaus rinkoje, pabrangina importuojamas prekes ir panaikina taptautinės prekybos naudą. Nesunku įsivaizduoti, kas nutiktų krašto ūkiui, jeigu būtų atidaromos sienos laisvai užsienio prekybai. Atsirastų grėsmingas nedarbas, dauguma įmonių bankrutuotų, žemdirbiai prarastų darbą. Atsižvelgiant į sunkią mūsų krašto ūkio padėtį, vyriausybė neturi užmiršti protekcionizmo politikos.
Protekcionizmas – vyriausybės vykdoma ekonominė politika, sauganti nacionalinę ekonomiką nuo kitų šalių konkurencijos arba siekianti plėsti užsienio rinką.
Vykdant protekcionistinę politiką didinami muitai importui, mažinami – eksportui arba iš viso atsisakoma eksporto muitų, vyriausybė netgi primoka už eksportuojamas prekes. Lietuvai, mano požiūriu, labiau priimtina protekcionalistinė prekybos politika, sauganti krašto ūkį nuo kitų šalių konkurencijos.
Dabar vienas svarbiausių vyriausybės uždavinių, pasitelkiant įvairių šalių specialistus, sudaryti eksportinių prekių bei šakų sąrašą bei nukreipti pastangas šių šakų plėtojimui.
Importo struktūrą reikėtų pirmiausiai orentuoti į eksportuojamų šakų vystymo poreikius. Tačiau, ne visuomet importuojama tai, kas reikalinga eksportinių šakų plėtojimui. Be to, nebūtinai perka iš užsienio tas, kas eksportuoja prekes.
Populiari laisvos prekybos idėja dalinai teisinga. Tačiau ją galima įgyvendinti tik pasirenkant tokius prekybos partnerius, kurie nei prekių kokybe, nei gamybos kaštais negali konkuruoti su mūsų prekėmis, arba bent tokius, kurie yra lygiaverčiai. Šalims, kurios gali būti paavojingais konkurentais krašto ūkiui, taikytina protekcionistinė politika, t.y. tam tikras
užsienio prekybos suvaržymas.