ELEKTRINĖS LIETUVOJE
SAVARANKIŠKAS DARBAS NR2
Vilnius 2006
Įvadas
Gyvenime yra dalykų, prie kurių esame pripratę, su kuriais taip susijusi mūsų veikla, kad jų dingimas ar praradimas būtų pasaulio pabaiga. Pamėginkime įsivaizduoti bent minutėlei gyvenimą be elektros.
Žmonija nežino ir neturi patogesnės, higieniškesnės ir universalesnės energijos kaip elektros energija. Ją galima perduoti tolimais atstumais,lengva paversti kitos rūšies energija. Pagamintas elektros energijos kiekis yra laikomas vienas iš svarbiausių valstybinės ūkinės veiklos rodiklių, todėl paprastai rašomas statistinių suvestinių lentelių pirmoje eilutėje.
Lietuvoje yra per 120 000 km elektros tiekimo linijų. Jomis Būtų galima tris kartus apjuosti Žemės rutulį. Perduodant elektros energiją, nuostoliai elektros tinkluose sudaro 11- 12%, taigi mūsų respublikoje kasmet prarandama per 2 mlrd. kWh elektros energijos. Tai dukart daugiau, negu buvo jos pagaminta Lietuvoje 1960m.
Mano manymu, norint sumažinti perduodamos elektros energijos nuostolius, reikia perdavimo linijose, kiek tai įmanoma, mažinti srovės stiprumą. Kadangi išsiskiriantis linijos laiduose šilumos kiekis, pagal Džaulio dėsnį, yra tiesiog proporcingas srovės stiprumo kvadratui, tai, sumažinus srovės stiprumą, pavyzdžiui 10 kartų, energijos nuostoliai sumažėja 100 kartų.Mano darbas yra kaip tik apie elektrą, tiksliau apie elektros gavimo šaltinius – elektrines. Trumpai aprašysiu keletą vienų iš svarbiausių Lietuvos elektrinių.
Elektrinių rūšys.Bendri duomenys
Elektros energija gaminama elektrinėse vartojant pirminių šaltinių energiją. Pagal vartojamos energijos rūšį elektrinės skirstomos į šilumines elektrines (ŠE), hidroelektrines (HE), atomines elektrines (AE), saulės, vėjo ir kitokias.
Šiluminėse elektrinėse pirminis elektros energijos šaltinis yra kuras – nafta, anglis, skalūnai, mazutas, dujos. ŠE ekonominiai rodikliai labai pagerėja, jeigu aušinant agregatus įšilusio vandens energija panaudojama pastatams centralizuotai apšildyti. Tai – termofikacinės elektrinės.
Hidroelektrinėse vandens srauto energija verčiama elektros energija.
HE statyba kainuoja maždaug dešimt kartų brangiau negu tokios pat galios ŠE, bet jos gaminama elektros energija yra pigiausia. Tačiau negalime pamiršti dar vienos problemos: pastačius HE užtvankas vandens lygio skirtumui sudaryti, užliejami nemaži žemės plotai.
Paskutiniais dešimtmečiais visame pasaulyje vis daugiau elektros energijos pagaminama atominėse elektrinėse. Atominis kuras labai brangus: perdirbus vieną toną urano rūdos, gaunami tik penki gramai urano, tinkamo atominiam kurui. Tačiau iš tų penkių gramų atominiame reaktoriuje pagaminama 112 000 kWh elektros energijos – tiek pat kiek sudeginant penkiolika tonų anglies šiluminėje elektrinėje.
Su elektros energetika susijusios didžiulės gamtosaugos problemos: kaip mažinti šiluminių elektrinių išmetamų į aplinką kenksmingų degimo produktų kiekį, kaip užtikrinti atominių elektrinių saugumą.
Ekonomiškai tikslinga statyti elektrines ten, kur yra dideli pigaus kuro ištekliai, ir gabenti ne kurą, o elektros energiją.
Lietuvos elektrifikacijos pagrindas yra įvežtinis kuras (mazutas, anglis, dujos, tominis). Vietiniai energijos ištekliai – hidroenergija ir durpės – turi tik antraeilę reikšmę.
Didžiausios Lietuvos elektrinės:
Ignalinos atominė – 2300 MW
Elektrėnų valstybinė rajoninė šiluminė – 1800 MW
Kaišiadorių hidroakumuliacinė – 400 MW
Vilniaus termofikacinė – 360 MW
Mažeikių termofikacinė – 250 MW
Kauno termofikacinė – 212 MW
Kauno hidroelektrinė – 100 MW.
Pirmosios elektrinės Lietuvoje istorija
Pirmoji elektrinė Lietuvoje pradėjo veikti 1892m. ne Vilniuje ar Kaune, o nedideliame Žemaitijos miestelyje Rietave. Tai nebuvo atsitiktinumas – į Rietavą buvo nutiesta ir pirmoji telefono linija Kretinga – Plungė – Rietavas (1882m.), čia XIX a. antroje pusėje veikė muzikos ir agronomijos mokyklos, vykdavo kasmetinės žemės ūkio parodos, buvo rengiami lietuviški Ivinskio kalendoriai… Tos ir visos naujovės atsirado Rietavo dvarininkų Irenėjaus Oginskio ir jo sūnaus Bogdano rūpesčiu. Tai buvo apsišvietę ir veiklūs bajorai, rūpinęsi ne tik žemės ūkiu, bet ir kultūra, rėmę lietuviškų draudžiamų knygų leidimą ir lietuvių tautinį judėjimą.
Sužinojęs apie belgo Z. Gramo (Gramme) išrastą nuolatinės elektros srovės generatorių, Bogdanas Oginskis sumanė tą naujovę pritaikyti Rietave. Elektrinė buvo pastatyta šalia dvaro lentpjūvės, jos įrengimui vadovavo inžinierius M. Ržažauskas. Kaitinant garo katilą, garas suko variklį, o šis – Gramo elektros generatorių, kuris tiekė 110 V įtampą. Elektrinę aptarnavo du darbininkai. 1892m. Balandžio 17d. – per Velykas – elektros lemputės įsižiebė dvaro rūmuose ir parke, vėliau, padidinus elektrinės galingumą, elektra buvo įvesta į bažnyčią, dvaro ūkinius pastatus ir turtingesnių miestiečių namus. Buvo naudojamos 16 ir 25 žvakių šviesumo elektros lempos..
Tiesiant laidus iš elektrinės į rūmus, žmonės labai
stebėjosi, kaip gali būti, kad ugnis degs elektrinėje, o lemputės švies kitam laido gale – rūmuose. Kai lemputės užsižiebė, vieni bandė prie degti pypkes, kiti užpūsti, treti net bijojo prisiartinti. Apšvietus Rietavo bažnyčią, žmonės iš visos Žemaitijos ėjo žiūrėti Rietavo stebuklo.