Elgesio sutrikimai
5 (100%) 1 vote

Elgesio sutrikimai

11213141

Įvadas

Nėra griežto, daugumos vartojamo šios sutrikimų grupės apibūdinimo. Labai apibendrintai socialinės adaptacijos sutrikimą galima apibūdinti, kaip santykiškai pastovų, išsiskiriantį, nelauktą nukrypimą nuo adaptyvaus elgesio, traktuojamo normaliu. Priskirtini atvejai, kai adaptacijos sutrikimų priežastis nėra intelekto sutrikimai.

Savireguliacijos sutrikimai. Dažnos atskiros problemos, kaip antai: dėmesio sutrikimai, hiperkinezės, perdėtas impulsyvumas, lėta veiklos sparta, asteniškumas ir kompleksinės problemos – hiperaktyvumas, veiklos planavimo ir reguliavimo sutrikimai, veiklos strategijų trūkumas.

Elgesio sutrikimai – asocialus (delinkventiškas) elgesys (vagiliavimas, bėgimas iš mokyklos ir namų, pabegimas, svetimo turto naikinimas, žiaurus elgesys su gyvūnais, ginklo naudojimas ir pan.). Elgesio tipai – grupinis, pavienis ir mišrus.

Opozicinis neklusnumas – elgesio sutrikimas, trunkantis ne trumpiau kaip šešis mėnesius ir pasireiškiantis dažnu pykčiu, suaugusiųjų reikalavimų ignoravimu, kitų erzinimu, greitu susierzinimu, įsižeidimu, kandumu, kerštingumu, nešvankia kalba ir pan.

Nerimas – emocinė būsena, neapibrėžtas baimės jausmas, kylantys dėl realaus, o dažniau įsivaizduojamo pavojaus. Nuo baimės ir fobijų skiriasi pavojaus nekonkretumu, grėsmės difuziškumu.

Fobijos – įkyrios baimės būsena, kurią sukelia konkretūs objektai ir situacijos ar jų įsivaizdavimas.

Depresija – psichinė būsena, kurios metu vyrauja neigiami išgyvenimai, pasyvumas, motyvacijos susilpnėjimas, bloga nuotaika, liūdesys, neviltis.

Psichotiniai sutrikimai (šizofrenija, autizmas ir pan.). Autizmas – vaikų sutrikimas, pasireiškiantis kontaktų su aplinkiniais silpnumu, intereso aplinkai nebuvimu, emocinių išgyvenimų skurdumu, intelekto silpnumu. Šizofrenija – rimta psichikos liga, kurią galima nustatyti pagal tai, kaip žmogus mąsto, reaguoja į aplinką ir elgiasi.

Charakterio akcentuacijos – kai kurių charakterio bruožų per didelis raiškumas, asmenybės neatsparumas stresoriams, nervinėms psichinėms perkrovoms. Skiriami tokie Ch. a. tipai: hipertiminis, labilusis, asteninis neurozinis, sensityvusis, psichasteninis, epileptoidinis, konforminis, nepastovusis.

Agresyvumas – stiprus, liguistas pyktis ir puolimo veiksmai vieno ar kelių žmonių atžvilgiu.

Tikai (nuolatiniai, praeinantys) – greiti, nevalingi, pasikartojantys paprastai tų pačių raumenų grupių susitraukimai. Yra paprasti tikai ir kombinuoti. Paprasti pasireiškia pvz., mirksėjimu, lūpų trūkčiojimais ir kt. Sudėtingi (kombinuoti) tikai apima iš karto kelias raumenų grupes.

Narkomanija – prisirišimas prie psichiką veikiančių medžiagų, potraukis nuolat jas vartoti, fiziologinė ir psichologinė priklausomybė nuo narkotinių medžiagų.

Kiti elgesio ir emocijų sutrikimai.

Trumpai apibūdinsiu kai kuriuos sutrikimus. Pateiksiu pavyzdžių, kad galėtumėte atpažinti ligą, kuria serga jūsų vaikas; galėsite sužinoti nuo ko priklauso sutrikimo eiga; kodėl jūsų vaikas suserga depresija, tiku, kodėl pasireiškia tokia liga kaip agresyvumas, sužinosite šizofreniją sukeliančias priežastis .Pateksiu gydymo metodus, technikas, kurie padės išspręsti kai kurias su vaikais kilusias problemas: sužinosite kaip sumažinti vaikų nerimą, kur kreiptis kai jūsų vaikas suserga autizmu.

Savireguliacijos sutrikimai

Hiperaktyvumo – dėmesio trūkumo sutrikimas yra vienas dažniausių ir sudėtingiausių vaikų psichikos sutrikimų. Berniukų tarpe dažnesnis nei mergaičių. ADHD priežastis – įgimti arba įgyti centrinės nervų sistemos veiklos ypatumai, smegenų žievėje vyraujant sujaudinimo ir esant nepakankamiems slopinimo procesams. ADHD pasireiškia dviejų grupių simptomais: a) hiperaktyvumo – padidintas aktyvumas, nuolatinis judėjimas, nesugebėjimas išbūti ramiai vienoje vietoje, laikytis žaidimo ar elgesio taisyklių, įkyrumas, neatsargus elgesys ir t.t.; b) dėmesio sutrikimo – sunkumas sukaupti ir pakankamai ilgai išlaikyti dėmesį ties vienu užsiėmimu, išsiblaškymas, nesugebėjimas užbaigti pradėtą veiklą ir t.t.. Dėl šių pirminių simptomų daugiau nei 50% hiperaktyvių vaikų pasireiškia antriniai psichikos sutrikimai ir problemos: nepaklusnus, prieštaraujantis ir nusikalstamas elgesys, anksti pradėtas narkotinių medžiagų vartojimas, depresija, nerimo sutrikimai, tikai, o taip pat bendravimo su bendraamžiais ir suaugusiais problemos, pažemintas savęs vertinimas, dažnos fizinės traumos. Tyrimų rezultatai rodo, kad ADHD sergantis vaikas kelia padidintą stresą savo šeimai, ypač tėvams, kurie dažniau suserga depresija, jaučiasi bejėgiai, naudoja žiaurias fizines bausmes. Visiems vaikams su ADHD iškyla problemos mokykloje – žemesnis nei galėtų būti pažangumas, drausmės pažeidimai ir bendravimo su kitais moksleiviais problemos. Ilgalaikio stebėjimo tyrimai parodė, kad trečdaliui vaikų paauglystėje ir suaugusiame amžiuje ADHD simptomai sušvelnėja ir išnyksta, trečdaliui ADHD simptomai išlieka, bet pagerėja jų adaptacija, o trečdaliui ADHD kelia sunkias problemas visą gyvenimą. Ligos eiga ir žala žmogui žymia dalimi priklauso nuo laiku suteiktos pagalbos ir gydymo. Gydymo efektyvumo tyrimai rodo, kad kliniškai efektyvus yra gydymas
ais vaistais, kompleksiniais maisto priedais, o taip pat elgesio terapija. Tam, kad būtų efektyvi elgesio terapija, būtina išmokyti elgesio su hiperaktyviu vaiku principų suaugusius žmones jo artimiausioje socialinėje aplinkoje – tėvus, mokytojus.

Nerimas ir fobijos

Vaikų ir paauglių amžiuje neretai pasitaiko emocinių sutrikimų, kurių pagrindas yra nerimas. Skiriami trys sutrikimų tipai: atskyrimo nerimas, fobinis nerimas, socialinis nerimas.

Atskyrimo nerimas Maži ar ikimokyklinio amžiaus vaikai gana dažnai jaučia tam tikro laipsnio nerimą, kai išsiskiria ar gresia išsiskyrimas su žmonėmis, prie kurių jie prisirišę. Nerimas, kaip emocinis sutrikimas, turėtų būti diagnozuojamas ir gydomas, kai tampa neįprastas, trukdantis prisitaikyti prie aplinkos.

Svarbiausi požymiai yra:

1. Nerealus jaudinimasis dėl galimo pavojaus ar žalos, galinčios ištikti žmones, prie kurių ypač prisirišta, ar baimė, kad jie išvyks ir nebegrįš.

2. Nerealus jaudinimasis, kad koks nors nepalankus įvykis (pvz., pasimetimas, pagrobimas, paguldymas į ligoninę ar nužudymas) atskirs jį nuo mylimų žmonių.

3. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti į mokyklą dėl to, kad ten nebus mylimų žmonių (ne dėl kitų priežasčių, pvz., įvykių mokykloje baimės).

4. Nuolatinis nenoras ar atsisakymas eiti miegoti, jei greta nebus artimo žmogaus.

5. Pasikartojantys nuolatiniai atskyrimo košmarai.

6. Pasikartojantys fiziniai simptomai (pykinimas, pilvo skausmai, galvos skausmai, vėmimas) atskyrimo situacijų metu, pvz., išėjus iš namų į mokyklą (vyresniems vaikams tipiški širdies veiklos sutrikimai, galvos svaigimas, silpnumas, dusulys).

7. Nuolatinė baimė būti namuose vienam dienos metu be artimo žmogaus.

8. Perdėtas pasikartojantis nusiminimas (nerimas, verkimas, įniršis, liūdesys, apatija ar socialinis atsiribojimas) nujaučiant atsiskyrimą, skiriantis ar tuoj po išsiskyrimo su mylimu žmogumi. Dauguma vaikų, kuriems pasireiškia atskyrimo nerimas, reikalauja nuolatinio dėmesio, būna liūdni, verkia, skundžiasi, kad tėvai jų nemyli, daugiau myli brolį ar seserį, nori numirti. Išoriniai gyvenimo stresoriai dažnai sutampa su atskyrimo nerimo atsiradimu. Dažnai tokių vaikų gyvenime būna išsiskyrimo epizodų (liga, hospitalizavimas, tėvų liga, išvykimas, netektis), gyvenamosios vietos pakeitimas. Negydant tokiems vaikams ilgainiui gali prasidėti kitos fobijos (pvz., agorafobija), depresija.

Sutrikimo eiga Paprastai paūmėjimo ir remisijos periodai kartojasi (paūmėja perėjus į 5-tą, 12-tą kl.). Šio sutrikimo eiga priklauso nuo motinos ar kito patikimo asmens buvimo. Jei mamos nėra keletą mėnesių, atskyrimo nerimas gali likti ilgus metus. Kai kuriais atvejais tokie vaikai negali lankyti mokyklos, veikti savarankiškai. Kai baimė ir fiziniai simptomai pereina į somatoforminius sutrikimus, depresiją ar agorafobiją, negydomi atvejai tampa lėtiniai.

Fobinio nerimo sutrikimas (specifinės fobijos). Šios baimės (fobijos) būdingos apibrėžtoms situacijoms, pvz., tam tikrų gyvūnų baimė, aukščio, tamsos, uždaros erdvės (klaustrofobija), šlapinimosi ar tuštinimosi viešuose tualetuose, dantų gydymo, tam tikro maisto valgymo, kraujo ar žaizdos, užsikrėtimo tam tikra liga, paaugliams – egzaminų baimė. Vaikai, kuriems pasireiškia klaustrofobija, bijo uždarų durų, negali važiuoti liftu, esant tamsos baimei – užmiega tik prie šviesos, tam tikro maisto valgymo baimė atsiranda paspringus, medikų baimė atsiranda po ligoninės, skausmingų procedūrų. Fobinis objektas ar situacija sukelia nerimą iki panikos, vaikas kiek įmanoma vengia fobinės situacijos. Kai kurie tėvai nesąmoningai sukelia vaiko fobinį nerimą, pvz., patys bijo griaustinio ar kokių gyvūnų, perduoda šią fobiją vaikui. Specifinės fobijos paprastai prasideda vaikystėje ir negydomos gali tęstis dešimtmečius.

Socialinio nerimo sutrikimas Svetimų asmenų saugojimasis ir tam tikras socialinio būgštavimo ar nerimo laipsnis yra normalus ankstyvoje vaikystėje, kai vaikai susiduria su naujomis, svetimomis ar socialiai gąsdinančiomis situacijomis. Priešingai, vaikus, kuriems pasireiškia socialinis nerimas, kamuoja nuolatinė ar besikartojanti svetimų asmenų baimė arba jie šių asmenų vengia; gali bijoti tik suaugusiųjų arba tik bendraamžių. Šiam sutrikimui atsirasti gali „padėti“ vaiko įgimtos temperamento savybės (pvz., uždarumas, nedrąsumas), netektys ankstyvoje vaikystėje, seksualinės, fizinės traumos, fiziniai vaiko defektai, dėl kurių jis negali įgyti reikiamos socialinės patirties. Tokie vaikai kalba tyliai, nedrąsiai, greitai parausta, atsisako dalyvauti socialiniuose renginiuose. Kartais nedrąsumas, slopinimas trukdo vaikui mokytis. Socialinės fobijos dažnai prasideda paauglystėje ir koncentruojasi ties baime atsidurti žmonių grupės dėmesio centre, todėl tokių situacijų vengiama. Socialinės fobijos gali būti apibrėžtos (pvz., selektyvus mutizmas – nekalbėjimas mokykloje ar kitose socialinėse situacijose, susijusios tik su valgymu viešoje vietoje, kalbėjimu viešai) ar difuzinės, kai fobiją sukelia beveik visos situacijos už šeimos rato.

Socialinės fobijos paprastai susijusios su maža saviverte ir kritikos baime. Jos gali pasireikšti
tokiais simptomais: paraudimu, rankų virpėjimu, pykinimu, širdies plakimu, staigiu poreikiu šlapintis. Tokie žmonės kartais vengia bendrauti, o kraštutiniais atvejais jis gali pasireikšti beveik visiška socialine izoliacija.

Gydymas Vaikų nerimo sutrikimo, fobijų gydymas yra kompleksinis. Į vaiko gydymą įtraukiami tėvai, vaiko bendraamžiai, mokykla. Skiriama individuali terapija, vaikas mokomas savarankiškumo, bendravimo su bendraamžiais, taikomi baimių nujautrinimo metodai, palaikomoji terapija, grupinė terapija. Šeimos terapijos metu tėvai mokomi suprasti vaiko poreikius, nuraminti ir padrąsinti savo vaikus. Sunkesniais baimių, nerimo atvejais kartu su minėtomis terapijomis skiriama vaistų.

Kaip sumažinti vaikų nerimą:

 Tėvai turi savęs paklausti, ar jiems kelia nerimą tai, kad vaikas tampa savarankiškas, jam norisi patirti nuotykių, rizikuoti? Jei taip, pasistenkite suprasti – jūsų vaikas bręsta.

 Neperlenkite lazdos globodami savo vaiką, netrukdykite jam pažinti pasaulį, patirti baimės ir vienišumo jausmus.

 Neparodykite, kad patys jaudinatės, kai vaikas bijo ar verkia. Ramus tėvų elgesys padės vaikui apsiraminti.

 Kai vaikas kalba apie sapnų pabaisas, nesustiprinkite vaiko baimės savo susirūpinimu. Pakalbėkite su vaiku apie sapnų turinį ar paprašykite nupiešti įsivaizduojamas pabaisas. Jūsų ramus elgesys padės vaikui suprasti, kad jo baimė nėra nenormalus reiškinys, ir ji po truputį sumažės.

 Jei vaikas atsisako lankyti mokyklą, ramiai išsiaiškinkite mokyklos baimės priežastis.

 Vaikui išaiškinkite, kad nemalonumai, sunkumai mokykloje neišvengiami, leiskite pajusti jam, kad tikite, jog jis gali susidoroti su sunkumais. Žinoma, jį reikės palaikyti ir padėti.

 Efektyviausias būdas padėti vaikui atsikratyti baimės yra nuolatinis mokymas bendrauti su žmonėmis ir daiktais, sukeliančiais baimę.

Depresija Depresija – tai ne tik bloga nuotaika ar nusiminimas, tai liga (kaip diabetas, aukštas kraujo spaudimas ar širdies liga), kuri diena po dienos veikia Jūsų mintis, jausmus, fizinę sveikatą ir elgseną. Tai kartu ir kūno, ir sielos liga. Tai labai svarbu suprasti ir ligoniui, ir jį supantiems žmonėms. Dažnai pats sergantysis depresijos simptomus priskiria valios trūkumui, tinginystei, charakterio silpnumui, o aplinkiniai tikisi, kad jis „suims save į rankas“, pažvalės. Tokie reikalavimai ir viltys beprasmiai. Leiskite pateikti paprastą palyginimą: sergant diabetu, kūnas gamina per mažai insulino, ko pasėkoje pasireiškia ligos simptomai. Teikdamas kūnui papildomai insulino, diabetikas gali jaustis normaliai. Sergant depresija, pakinta serotonino kiekis smegenyse. Vaistų, kurie reguliuoja serotonino kiekį, pagalba galima jaustis geriau. Tikėtis, kad depresiškas žmogus savaime „išsikapstys“ iš tos būklės, kurią sukelia nenormaliai pakitęs serotonino balansas smegenyse, tiek pat vilčių kaip tikėtis, jog diabetikas pats įveiks insulino stoką. Vis daugiau sužinant apie šią ligą, galbūt, keisis ir aplinkinių požiūris į sergančiuosius depresija. Be pagrindinės depresijos atsiradimo priežasties – sutrikusios biocheminės pusiausvyros smegenyse – depresiją gali sąlygoti daugelis veiksnių:

• paveldimumas;

• ilgalaikės somatinės (kūno) ligos;

• intensyvaus hormonų persitvarkymo periodai (paauglystė, nėštumas, gimdymas, menopauzė);

• piktnaudžiavimas narkotikais, alkoholiu, kai kuriais vaistais;

• socialiniai faktoriai (staigūs įprastinių gyvenimo sąlygų pasikeitimai: išėjimas į pensiją, bedarbystė, emigracija);

• ilgalaikiai ar ūmūs psichologiniai pergyvenimai (stresai): mylimo žmogaus mirtis, šeimyninė nesantaika, skyrybos;

• ūmūs fizinės sveikatos sutrikimai (širdies infarktas, smegenų insultas).

Depresijos atpažinimo simptomai:

• gilus liūdesys, nusivylimas, beviltiškumo jausmas;

• prarandamas gyvenimo džiaugsmas, nebedžiugina veikla, kuri anksčiau teikdavo malonumą (darbas, hobis, sportas, draugai, seksas);

• sumažėjęs ar padidėjąs apetitas, svoris;

• miego sutrikimai. Sunku užmigti, blogas nakties miegas, ankstyvas prabudimas arba per didelis mieguistumas;

• nuovargis ir kūno sąstingi. Sunku atlikti net paprasčiausius dalykus, pirmiausia – ką nors pradėti! Jaučiamas tarsi paralyžius ir kūne, ir sieloje. Atrodo, kad nei mintys, nei raumenys neklauso.

• susikaupimo stoka. Sunku sutelkti mintis, priimti net ir paprasčiausius sprendimus, planuoti savo veiklą;

• baimė ir nerimas. Vargina didžiulė įtampa ir nerimas, daug labiau nei įprastai rūpinimąsi įvairiais kasdieniniais reikalais bei savo kūno sveikata;

• menkavertiškumo jausmas. Užplūsta neigiamos mintys, savęs nuvertinimo, kaltės jausmas. Kartais geriausia išeitimi atrodo išėjimas iš šio gyvenimo. Jei Jūs patyrėte vienu metu 5 ar daugiau iš šių simptomų, ir jeigu ši būsena tęsiasi ilgiau nei dvi savaites didelė tikimybė, kad Jūs susirgote depresija ir Jums būtina kreiptis į gydytoją. Daugeliu atvejų gali gydyti bendrosios praktikos gydytojai, tačiau po specialisto (psichiatro) konsultacijos. Gydytojas psichiatras nustatys diagnozę ir parinks Jums tinkamiausius vaistus. Profesionalūs psichologai gali padėti išspręsti buitinius konfliktus
problemas ir padėti suprasti depresijos reikšmę Jums ir Jūsų artimiesiems. Negydoma depresija tęsiasi iki pusės metų, dažnai ir ilgiau, pagerėjimas būna nepilnas, dar jaučiami kai kurie simptomai, kurie trukdo žmogaus kasdieninei veiklai. Nesigydant yra didelė depresijos priepuolio pasikartojimo galimybė ir perėjimas į sunkesnę ar lėtinę depresijos formą.

Ankstyvas gydymas gali sustabdyti depresijos perėjimą į sunkesnę ar lėtinę formą. Pradėjus gydymą, pagerėjimas pajuntamas ne iš karto – po 2-4savaičių. Todėl dažnai pirmoje gydymo fazėje Jus apima bejėgiškumo jausmas, imate abejoti, ar išvis bepasveiksite. Todėl labai svarbi šio periodo metu artimųjų parama ir pagalba. Pasitikėkite savo gydytoju, lankykitės pas jį nurodytu laiku, nepriklausomai nuo to, ar jaučiatės blogiau, ar geriau.

Svarbu, kad gydymas truktų pakankamai ilgai – 6 mėnesius ir ilgiau. Net jei po kurio laiko besigydant pajusite pagerėjimą vis tiek labai svarbu gydytis tiek laiko, kiek liepė gydytojas. Apie 3/4 visų, sirgusių depresija, laikui bėgant, vėl suserga. Pasikartojus depresijai, gali prireikti ilgalaikio gydymo (gal net visą gyvenimą).

Psichotiniai sutrikimai

(šizofrenija, autizmas ir pan.).

Šizofrenija – rimta psichikos liga, kurią galima nustatyti pagal tai, kaip žmogus mąsto, reaguoja į aplinką ir elgiasi. Žmogaus psichika turi keturias pagrindines funkcijas: mąstymą, jausmus, suvokimą (5 pojūčiai) ir elgesio kontrolę. Visos kartu jos įgalina mus:

• skirti fantazijas nuo realybės;

• valdyti nerimą;

• tinkamai reikšti jausmus;

• suvokti, kas mums nutinka;

• palaikyti nuolatinį savojo AŠ pojūtį;

• bendrauti su kitais žmonėmis. Šių psichikos funkcijų sąveika dėl įvairiausių priežasčių gali sutrikti ir pasireikšti psichikos liga. Šizofrenija – tai tam tikras šio sutrikimo tipas. Pats žodis reiškia „dvasios skilimą“, tai ne asmenybės skilimas, bet tų keturių pagrindinių funkcijų išsiderinimas, jų pusiausvyros sutrikimas. Šizofreniją sukelia kelios priežastys, bet viena ir pagrindinė dar nežinoma:

• cheminių medžiagų disbalansas;

• genetika (vidutiniškai 1% visų žmonių serga šizofrenija, o jei vienas iš tėvų sirgo šia liga, tai palikuonims yra 10% daugiau galimybių sirgti šia liga);

• aplinka (stresinė būsena padeda vystytis šizofrenijai).

Sergantys žmonės gali imti jaustis truputį nusiminę ar nervingi dar iki ligos nustatymo. Šie veiksniai gali sukelti problemų darbe ir asmeniniuose santykiuose, o šie nemalonūs dalykai dar padidina stresą ir taip toliau… Pagrindiniai šizofrenijos simptomai yra šie:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2636 žodžiai iš 5229 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.