KONCENTRACIJOS STOVYKLOS
Kaip žinome II Pasaulinio karo metais didžioji dalis karo belaisvių buvo vežami į koncentracijos stovyklas, jos patvirtino didžiųjų vadų (STALINO ir HITLERIO) lūkesčius. Čia masiškai buvo naikinami žmonės neatsižvelgiant nei į jų rasę, nei į ką kitą, ( tik su žydais buvo elgiamasi dar baisiau) . Tačiau kas blogiausia, kad Naikinami buvo ne staiga, o iš lėto, mėgaujantis jų kančiomis. Taigi kaip buvo elgiamasi su belaisviais koncentracijos stovyklose (Sachsenhausen‘o ir Štuthof‘o)?
gyvenimo sąlygos
Visas žiaurumas prasidėdavo jau nuo pat įlipimo į vagonus, kuriais buvo gabenami „Nusikaltėliai“: vagonai būdavo perpildyti, tiesiog tekdavo važiuoti stačiomis, jokios higienos, tualetas – pats vagonas. Bevažiuojant vagonais nuo grūsties vieni nuo kitų aptekdavo įvairiais parazitais: blusomis, utėlėmis, ir blakėmis. Parazitai kankindavo žmones ne tik savo įkyriu kandimu, bet tuo pačiu jos platindavo visokias ligas, tokias kaip vidurių šiltinė. Dėl to kai kurie nebepasiekdavo tikslo ir mirdavo pusiaukelėje, jų lavonais taip pat nebuvo pasirūpinama. Atvykus laukdavo dar didesnis pragaras: „nagi, greičiau. Rikiuotis po penkis, susmirdėliai “1 , tačiau visuomet čia būdavo „nespėjama“. Tada pasipildavo spyriai ir buožių smūgiai. „vienas SS rotenfiureris priėjo prie šalia manęs stovėjusio belaisvio ir paklausė: „Už ką jūs čia“ „Aš niurzgėjau“ – atsakė tas. Bemat smūgis į veidą, po kurio anas jau negalėjo atsistoti<…> „Na neapsimetinėk“, – ir žiauruolis spyrė jam. <…> „kuo tu vardu“ „Walter Rozner“. – „Už ką čia?“ „Aš nežinau“. – „Ką, tu nežinai už ką?“ – smūgis į veidą“2 .
Lagerio katorgininkam maisto oficialiai buvo skiriama kalėjiminė norma: 1800-2000 kalorijų. Kalėjime, kur žmonės sėdi vietoje nejudėdami, gal tokios normos ir pakanka gyvybei palaikyti, bet lageryje prie nuolatinio judėjimo, kartais prie labai sunkių darbų, reikia mažų mažiausia 2500 kalorijų – tos vidutinės sveiko žmogaus, laisvėj gyvenančio, normos. Jei katorgininkas ir gautų pilną normą, oficialiai jam skiriamą, jis vis tiek jau būtų pasmerktas žūti dėl maisto stokos, dėl organizmo išsekimo. Tačiau eilinis katorgininkas ir šios savo skurdžios normos niekuomet pilnos negaudavo.
Maistas būdavo taip pat labai blogai, pagamintas iš sugedusių produktų, paruoštas netinkamomis sąlygomis: „Tą dieną pietums buvo mangoldų sriuba, <…> jie buvo išvirti gryname vandenyje, pridėta neaiškios kilmės riebalų. <…> Sriubos buvo geriau nemaišyti, nes tada ji dar nemaloniau dvokė“. 3 Tačiau kad ir dvokiantį maistą iš bado būtų galima valgyti, bet jo būdavo labai mažai, todėl „Kaliniai nuolat badaudavo. Taigi „Žiurkė ar koks nors kitas graužikas, kokį tik buvo įmanoma pagauti, tuoj pat būdavo iškepami ant iešmo lyg tikras skanėstas. Kai 1945 – ųjų balandyje buvo bombarduojama klinkerio gamykla ir iš po griuvėsių buvo ištraukti apanglėję lavonai, kai kurie tvarkymo darbus dirbę kaliniai, grįždami į stovyklą, parsinešė gabalus apsvilusios žmogaus mėsos ir suvalgė ją bloke“3.
Manau tai iškalbingiausiai apibūdina gyvenimo sąlygas.
Sachsenhausen‘o įkūrimas:
kaip ir daugelį stovyklų taip ir šią įkūrė patys belaisviai. Stovykla buvo statoma ant žmonių kaulų ir kraujo tiesiogine to žodžio prasme. Esesininkai statybą išnaudojo ir kalinių kankinimui. Manau originaliausias būdas buvo medžių kirtimas. Kai medis jau būdavo įpjautas tiek, kad netrukus turėjo virsti, sargybinis pasiųsdavo į viršų 10 – 20 kalinių. Jie turėdavo lipti tol, kol galėjo. Jei kas negalėdavo ar nenorėdavo būdavo paprasčiausiai nušaunami, o kas nebeišsilaikydavo, krisdavo žemėn.
Kas pasiekdavo viršų virsdavo kartu su medžiu, tada „Lūždavo rankos, kojos, stuburai, trankėsi galvos. Vieni užsimušdavo vietoje, kiti mirdavo vėliau kęsdami baisiausius skausmus.“1
Cemento nešiojimas irgi turėjo tam tikrų unikalių savybių: maišai sverdavo po centnerį. „jį reikėjo kuo greičiau užsimesti ant pečių, nes tuoj pakvipdavo rimbu už tai, kad vis dar stovi“ maišus reikėdavo nešioti bėgte ir krauti į aukštas krūvas, todėl greitai nuvargdavo ir kai kurie „Parkritę taip ir likdavo gulėti. Juos mušdavo buožėmis ir spardydavo, kol įsitikindavo, kad tas „šuo“ ir pats pastips. Tada jį patempdavo į pašalę, prieidavo kartkartėmis, paspirdavo ir klausdavo: „ Dar nenudvėsei, idiote?“
Taigi taip buvo pastatyta dauguma naikinimo mašinų, sunaikinusių milijonus nekaltų gyventojų.
Maksimalių galimybių išnaudojimo ypatybės
SS panaudojo visas įmanomas priemones, kad koncentracijos katorgininkus kuo labiau išnaudotų, o po to pasiųstų anąpilin. Tuo užsiimdavo brigadininkai ir seniūnai: „ kartą mačiau, kaip prie vieno vagono tyčia buvo pastatytas vienintelis, fiziškai silpnas širdies liga sergantis kalinys. Prie kitų vagonų dirbo po 2 – 3 žmones. Jis gi turėjo vienas viską padaryti per tą patį laiką, niekam nebuvo leista jam padėti. <…> Kai darbas nebuvo laiku baigtas, vyresnysis kaip išprotėjęs šoko ant jo su metro ilgumo lazda, mušė tol, kol tam sustojo širdis ir
jis susmuko.“
Seniūnai galėjo daryti viską, viskas jiems buvo leista, galėjo neduoti maisto, laikyti šaltyje ar lietuje valandų valandas, pakišti po dušu ir po to išvaryti ant sniego. Sachsenchausen‘o stovykloje: „ Buvo toks SS šarfiureris“Kaulų laužytojas“ Willy Miller iš Berlyno. Atėjęs vakarę jis parodydavo kurį nors kalinį, kartais tiesiog atsusitiktinai durdavo į ką nors pirštu ir įsakmiu tonu sakydavo : “Šito rytoj aš nenoriu matyti!“ Rytinio patikrinimo metu anas jau gulėdavo negyvas susuktas į antklodę. Mirties priežastis širdies smūgis“2. Dar vienas pasilinksminimo būdas būdavo toks: išrengdavo kalinius nuogai, paimdavo vandens žarną ir didžiuliu spaudimu paleisdavo vandens srovę, jeigu kas nors išdrįsdavo prisidengti rankomis, tada srovę nukreipdavo į veidą ir tie prigėrę vandens uždusdavo.